Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams A. K., A. V., trečiajam asmeniui AB „City Service“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Nustatyta, kad ieškovas tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame negyvenamosios patalpos su rūsiu bei butai Nr.1, Nr.2, Nr.3 ir Nr.4 buto 1338/4605 dalys priklauso atsakovui A. K. nuosavybės teise. Buto Nr.4 3267/4605 dalys priklauso atsakovui A. V. (t. 1, b. l. 16-290).

Iš bylos medžiagos matyti, kad prie centralizuotai tiekiamo karšto vandens sistemos prijungtos ir atsakovams priklausančių negyvenamųjų patalpų bei butų karšto vandens sistemos. Šilumos energija butui Nr. 2 yra tiekiama pagal tarp ieškovo ir atsakovo A. K. 2002-08-29 sudarytą Šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį Nr. 0407199 (t. 1, b. l. 33-36).

Kolegija pažymi, kad visas vartotojų suvartotas šilumos energijos kiekis nustatomas šilumos apskaitos prietaisu (CK 6.388 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.) ir skirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Pats atsiskaitomasis apskaitos prietaisas įrengiamas šilumos pirkimo – pardavimo vietoje. Šilumos pirkimo – pardavimo vieta ir tiekimo – vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais (Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 2 d., 2 str. 37, 47 d.). Taigi, iš esmės Šilumos ūkio įstatymo normos įtvirtinta prezumpcija, kad iki atsiskaitomojo šilumos prietaiso esantys šilumos perdavimo vamzdynai yra šilumos tiekėjo nuosavybė, o už jo esantys šilumos įrenginiai – vartotojų.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad galiojančių teisės aktų pagrindu visi atsakovai, jų tarpe ir nesudarę sutarčių su ieškovu, yra buitiniai šilumos vartotojai, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Taigi atsakovai turi pareigą atsiskaityti už nuosavybės teise priklausančių patalpų šildymą (suvartotą šiluminę energiją) CK 6.383, 6.384, 6.388 str. pagrindu.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas A. K. liko skolingas už šilumos energiją, tiektą patalpai už laikotarpį nuo 2010-11-01 iki 2011-10-31 – 2 727,32 Lt; už šilumos energiją, tiektą butui Nr. 2 laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2011-10-31 - 4 057,47 Lt; už šilumos energiją, tiektą butui Nr. 3 laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2011-10-31 – 5 968,45 Lt; už šilumos energiją, tiektą butui Nr. 4 laikotarpiu nuo 2009-12-09 iki 2011-10-31 – 1 598,65 Lt (proporcingai jo šio buto daliai); atsakovas A. V. liko skolingas ieškovui už šilumos energiją, tiektą butui Nr. 4 nuo 2009-12-09 iki 2011-10-31 – 3 903,43 Lt (proporcingai jo šio buto daliai) (t. 1, b. l. 10-11, 12,14, 15).

Be to, atsakovui A. K. sudarytos sutarties 15 p. pagrindu ieškovas priskaičiavo 292,69 Lt delspinigių (t. 1, b. l. 13).

Patenkinus ieškinį, apeliantai nesutinka su teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nurodant, kad tarp šalių sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti įvertinta atsižvelgiant į vartojimo sutarčių ypatumus; teismas turėjo aiškintis aplinkybes dėl netinkamo šilumos ir karšto vandens teikimo bei mokesčio už jį apskaičiavimo teisėtumo; patikrinti, ar ieškovas ginčo laikotarpiu šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuskaitymui naudojo šilumos punktų nuotolinio valdymo sistemą „RubiSafe“ ir ar šios sistemos naudojimas buvo teisėtas, metrologiškai kontroliuojamas; teismas nevertino atsakovų nurodytų faktų, kad dėl netinkamai įrengtų šilumos punkto patalpų bei neefektyvaus šilumos mazgo darbo susidaro dideli šilumos nuostoliai, kurie perkeliami atsakovams; ieškovas visiškai nebendradarbiavo su atsakovais norint jiems atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos.

Kolegija sutinka su apeliantais, kad jie yra šiluminės energijos vartotojai ir CK 6.188 str. numato tam tikrus vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovų nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Tuo tarpu įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 str. 2 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Nors apeliantai ir teigia, kad teismas ieškinį patenkino nepagrįstai, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, byloje esančių įrodymų vertinimu ir atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovams priklausančioms patalpoms bendras suvartotos šiluminės energijos kiekis ginčijamu laikotarpiu buvo apskaitomas sertifikuotais skaitikliais, fiksuojant jų rodmenis žurnaluose bei nuskaitant juos ir nuotoliniu būdu, po to paskirstant suvartotą energiją atskiriems vartotojams, t.y. atsakovams (t. 1, b. l. 99-104; t. 2, b. l. 2-32).

Pažymėtina, kad atsakovams tenkantis šiluminės energijos kiekis ginčo laikotarpiu yra paskirstytas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr.4, t. y. atsižvelgiant į turimų šildomų patalpų plotą, nuosavybės dalį ir dėl šio metodo taikymo pagrįstumo faktiškai ginčo nėra. Apie tai, kad šiluminės energijos apskaitos prietaisai neveikė, ar jų rodmenys yra neteisingi apeliantai įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Byloje taip pat nėra pateikta patikimų įrodymų, kad ieškovas ginčo laikotarpiu būtų iš esmės pažeidęs sutartį ir teikęs nekokybiškas paslaugas, kas duotų pagrindą taikyti CK 6.386 str. ir ieškinį atmesti ar mažinti prašomą priteisti skolą kitais pagrindais. Iš bylos medžiagos matyti, kad namas, kuriame yra šilumos mazgas ir atsakovams priklausančios patalpos, gana susidėvėjęs, o susirašinėjimas tarp šalių vyko dėl renovavimo šilumos punkto, kuris ir buvo renovuotas, pasirašant 2009-02-26 Renovuoto automatizuoto šilumos punkto pripažinimo tinkamu naudoti aktą, patvirtintą ieškovo 2009-03-31 (t. 1, b l. 50-57, 111-141). Kad šilumos punktas yra netinkamai renovuotas, ar jo efektyvumas dėl ieškovo kaltės buvo mažesnis nei tikėjosi atsakovai, apeliantai įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Be to, ieškovas įspėjo atsakovus, kad dėl norimo turėti didesnės galios modulį didesniems šilumos poreikiams tenkinti projektavimo, nėra garantijos, jog įrenginiai dirbs efektyviai (t. 1, b. l. 51). Tuo tarpu apeliantai raštu sutiko, kad šilumos punktas būtų suprojektuotas pagal sąvadą, nurodant, jog pretenzijų dėl galimo įrengimų neefektyvaus darbo ieškovui neturės (t. 1, b. l. 50).

Tretysis asmuo AB „CityService“, kuris yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), šiluminio punkto prižiūrėtojas, atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, jog šilumos punktas buvo renovuotas atsakovams sutinkant dėl galimo jo neefektyvaus darbo, tačiau nuo 2010-03-29 nebuvo gauta jokių raštiškų skundų iš gyventojų dėl šildymo ir karšto vandens sistemos sutrikimų (t.2, b. l. 34-35).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 37 d. redakciją, galiojusią ginčo laikotarpiu, šilumos punktas – tai yra prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Taigi šilumos punktas pirmiausia suprantamas kaip prie šilumos įvado prijungtas tam tikras įrenginys, kuris nėra ieškovo nuosavybė ir jo renovacija buvo atlikta atsakovų iniciatyva ir sąskaita pagal nustatyta tvarka paruoštą ir suderintą projektą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad yra atsisakyta registruoti atsakovams nuosavybės teises į šilumos punkto patalpą (t. 2, b .l. 57-63), Be to, pats namas yra statytas 1903 m., šilumos punkto patalpų kaip ir viso namo būklė nėra gera, todėl faktiškai yra galimi šilumos nuostoliai, o pilna rekonstrukcija reikalauja didelių išlaidų (t. 1., b. l. 144-164; t. 2, b. l. 64-68, 84-91). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šilumos punkto patalpos priklauso ieškovui, dėl ko jis privalėjo savo sąskaita atlikti šilumos punkto patalpų ar kitus renovavimo darbus, ir atsakovų suvartotos šiluminės energijos kiekis išimtinai priklauso tik nuo tiekėjo. Todėl kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, jog jie patiria didelius energijos nuostolius dėl netinkamo šilumos punkto renovavimo darbų atlikimo ir neefektyvaus įrengimų darbo dėl ieškovo kaltės (CPK 178 str.).

Teisiškai nėra reikšmingi apeliantų argumentai dėl šildymo atjungimo jiems priklausančių patalpų remonto metu, nes oficialiai šildymas atskiriems butams ar patalpoms atjungtas nebuvo, o galimo neoficialaus atjungimo metu faktiškai apskaitytas suvartotos šiluminės energijos kiekis turėjo būti paskirstytas vadovaujantis tuo pačiu metodu. Tuo tarpu visai atsijungti namą ar savo patalpų šildymą nuo centrinės šildymo sistemos yra galima tik laikantis nustatytos tvarkos, todėl ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje reikšmės neturi, nes ginčo dalykas yra kitas.

Kadangi yra nustatyta, kad atsakovai neatsiskaitė su ieškovu už jų patalpoms ginčo laikotarpyje patiektą šiluminę energiją, kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai priteisė iš skolininkų tiek skolą, tiek delspinigius iš A. K., kurių mokėjimas numatytas pasirašytoje sutartyje, tiek materialias ir procesines palūkanas (CK 6.37 str. 1 ir 2 d., 6.38 str., 6.210 str. 1 d., 6.261 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino, taikė įstatymą, teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.