Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. pagal BK 137 str. 3 d., vadovaujantis BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Vadovaujantis BK 67 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: trejiems metams uždrausta naudotis specialia teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą, taip pat paskirta atlikti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros įstaigose.

Iš A. K. priteista 7822,30 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, šias išlaidas atlyginant dalimis pagal sudarytą sutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino įrodytu, kad A. K. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis;

Ši baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje A. K. kaltinant pagal BK 135 str. 2 d. 7 p. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jau nurodytu laiku ir jau nurodytame bute, kambaryje, kuriame dar buvo T. B. , D. K. , A. T.-K. ir E. V. , teisėtai laikomą savigynai išduotą šaunamąjį ginklą – pistoletą „Glock 17“ nukreipė į T. B. galvos sritį ir vieną kartą tyčia šovė T. B. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam jau nurodytus šautinius burnos-kaklo-krūtinės sužalojimus. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad šiais veiksmais jis sunkiai sutrikdė T. B. sveikatą kitų kambaryje buvusių žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagrįstos yra ir teismo išvados dėl A. K. kaltės formos bei rūšies. Spręsdamas šiuos klausimus, taip pat kvalifikuodamas A. K. padarytą nusikalstamą veiką ir nusprendęs atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, teisingai pritaikė tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios, tiek specialiosios dalių normas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir papildomai ištyrus kai kuriuos įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas pasitvirtino.

Didžioji dalis teismo nustatytų ir nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, nusikaltimo įrankio, nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmo, pobūdžio ir sunkumo laipsnio, taip pat dėl daugelio kitų aplinkybių jokių abejonių nekyla ir tos aplinkybės neginčijamos paduotame apeliaciniame skunde.

Iš paduoto prokuroro apeliacinio skundo turinio matosi, kad visos šios išdėstytos, taip pat ir papildomai aptartos aplinkybės neginčijamos ir su jomis skunde sutinkama. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis skundžiamas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, visi šio skundo argumentai yra susiję tik su vieninteliu dalyku – A. K. kaltės formos nustatymu. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad A. K. T. B. sužalojo dėl neatsargumo, ir nurodoma, kad tai jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Kolegijos nuomone, kaltės formos ir rūšies klausimus teismas irgi išsprendė teisingai, dėl šio klausimo teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Baudžiamosios teisės teorijoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Vienas iš būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų yra nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Pačią subjektyviąją pusę irgi sudaro visuma subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir jos pasekmes. Pagrindinis nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, o jos turinį atskleidžia dar ir papildomi požymiai – nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas. Kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis.

Pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo pasitikėjimo sunku atriboti, nes šių abiejų kaltės formų intelektualinis turinys praktiškai yra vienodas ir skiriasi tik valinis momentas. Todėl šiame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ ir, konkrečiai, šio nutarimo išaiškinimais dėl kaltės formų bei rūšių nustatymo ir jų atribojimo. Nors šiame nutarime išaiškintas įstatymų taikymas nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, kolegija sutinka su apelianto nuomone, kad kai kuriais nutarimo išaiškinimais yra pagrindas vadovautis ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai, taip pat ir nagrinėjamoje byloje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nurodyto AT senato nutarimo 5 punkte išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tame pačiame nutarimo punkte išaiškinta, kad sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltinamojo abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apelianto nurodomame to paties nutarimo 26-ame punkte išaiškinta, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomos tikėjimu, kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams. Iš prokuroro paduoto apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame labai plačiai, išsamiai ir teisingai išdėstytos skirtingų kaltės formų ir jų rūšių sąvokos, taip pat teisingai dėstomi ir jų atribojimo požymiai bei kriterijai. Tačiau kolegija konstatuoja, kad išspręsdamas A. K. kaltės klausimą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas kaip tik ir vadovavosi tais pačiais jau išdėstytais kriterijais. Teismas teisingai taikė BK bendrosios dalies normas, o nuosprendyje padaryta išvada apie T. B. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, konkrečiai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, neprieštarauja ne tik BK 15 ir 16 straipsnių nuostatoms, bet ir jau nurodyto AT senato nutarimo išaiškinimams. Pažymėtina netgi tai, kad kai kurios apelianto nurodomos bylos aplinkybės kaip tik patvirtina nuosprendyje dėstomų teismo išvadų pagrįstumą.

Priimdamas nuosprendį, apie kaltinamojo asmens kaltės turinį, jos formą ir rūšį teismas sprendžia atsižvelgiant į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ar sveikatai atsižvelgiama į nusikaltimo padarymo būdą, nusikaltimo įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo padarymą ir po jo bei kitas aplinkybes. Šioje byloje teismo išvados dėl A. K. kaltės grindžiamos būtent nurodytų aplinkybių visumos įvertinimu, o pati išvada apie nusikaltimo padarymą dėl neatsargumo (dėl nusikalstamo pasitikėjimo) išsamiai motyvuota nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kolegijos nuomone, šie motyvai įtikinantys ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Be to, teismo išvados apie T. B. sužalojimą dėl neatsargumo pagrįstumą patvirtina dar ir kai kurios kitos aplinkybės.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad A. K. ir T. B. buvo pažįstami ir geri draugai nuo vaikystės. Nenustatyta jokių jų tarpusavio konfliktų nei paties įvykio metu, nei prieš šį įvykį. Iš A. K. , nukentėjusiojo ir visų liudytojų parodymų, taip pat jau aptarto vieno iš liudytojo padaryto vaizdo įrašo matosi, kad bute Lentvario g. susirinkę asmenys, nors ir vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau bendravo linksmai ir draugiškai. A. K. draugiškai elgėsi ne tik su T. B. , bet ir su visais kitais kambaryje buvusiais asmenimis, jų prašomas demonstravo savo sugebėjimus stovėti ant galvos. Jau po to ir jau savo iniciatyva A. K. visiems kambaryje buvusiems asmenims pradėjo demonstruoti į butą atsinešto legaliai įsigyto pistoleto užtaisymo būdą viena ranka braukiant ginklą sau per koją. Pats A. K. parodė, kad prieš demonstruodamas šį ginklo užtaisymo būdą, jis paspaudė pistoleto rankenos mygtuką ir šovinių dėtuvė iš rankenos išlindo per kelis pirštus. Tada patikrino ginklą ir įsitikino, kad lizde šovinio nėra. Tik tada perbraukė pistoletu sau per koją, po to nukreipė jį į T. B. pusę, paspaudė nuleistuką ir pasigirdo spragtelėjimas. Šūvis neįvyko, nes šovinių dėtuvė buvo iki galo neįleista ir šovinys, kaip jis ir buvo numatęs, nebuvo patekęs į lizdą. Tokiu pačiu būdu jis pademonstravo užtaisymą ir dar du kartus. Ir tik trečiąjį kartą, paspaudus nuleistuką pasigirdo šūvis, T. B. nugriuvo nuo kėdės ir jis suprato, kad peršovė savo draugą. A. K. parodė, kad jis nesupranta, kodėl dėtuvė pilnai įsistatė į ginklą ir įvyko šūvis. Tai jam buvo netikėta, jis buvo šoke ir todėl net gerai neprisimena tolesnių įvykių. A. K. pripažįsta, kad užtaisydamas ginklą antrą ir trečią kartą, pistoleto vamzdžio netikrino, darė tai tik pirmą kartą. Šiais jo parodymais netikėti pagrindo nėra. Dauguma kambaryje buvusių liudytojų į konkrečius A. K. veiksmus demonstruojant ginklą nekreipė dėmesio ir apie tai, ar kaltinamasis tikrino pistoletą, nieko konkretaus neparodė. Tačiau liudytojas E. V. teisme patvirtino, kad paėmęs ginklą A. K. patikrino, ar vamzdyje nėra šovinio. Tą patį patvirtino ir nukentėjusysis T. B. . Pats nukentėjusysis ir visi liudytojai teisme vienodai parodė, kad A. K. savo draugą sužalojo tikrai ne tyčia, o tik dėl neatsargumo. Šioje nutartyje taip pat jau buvo aptarta ir tai, kad T. B. buvo sužalotas tik vieninteliu šūviu. Po to A. K. pats iš karto nutraukė savo neteisėtus veiksmus, net nebandė slėptis, nepasišalino iš įvykio vietos ir pats telefonu apie įvykį pranešė policijai ir greitajai medicininei pagalbai. Teismas šioje byloje taip pat apklausė specialistą balistą, kuris paaiškino, kad A. K. demonstruotas ginklo užtaisymo būdas yra galimas. Tam, kad įvyktų šūvis, šovinių dėtuvė turėjo būti pakankamai įstumta, kad šovinys patektų į lizdą. Specialisto nuomone, A. K. įvykio metu buvo girtas, todėl dėl jo neatsargaus judesio dėtuvė, kontaktavusi su kuria nors kūno dalimi, galėjo pilnai įsistumti, o A. K. dėl girtumo to nepajuto. Tą patį patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme A. K. ir jo gynėjo prašymu apklaustas dar vienas specialistas, M. Romerio universiteto Kauno policijos fakulteto „šaudymo ir ginklų“ dalyko dėstytojas V. Čigrin. Jis patvirtino, kad pistoleto užtaisymas viena ranka braukiant ginklą sau per kūną ar per kokį nors daiktą yra vienas iš ginklo užtaisymo būdų, naudojamų elementariose situacijose. Specialistas patvirtino, kad tokio ginklo užtaisymo būdo policijos pareigūnai yra mokomi praktinių užsiėmimų metu, tačiau pripažino, kad A. K. , demonstruodamas pistoleto užtaisymą bute, tai darydamas būdamas girtas, iki galo neišėmęs iš pistoleto šovinių dėtuvės ir nukreipdamas ginklą į kitą žmogų, tikrai grubiai pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles. Specialistas V. Čigrin dar paaiškino, kad pagal bylos aplinkybes A. K. ne taikėsi šauti į nukentėjusįjį, o tik buvo į jį pistoletą nukreipęs.

A. K. ir nukentėjusiojo T. B. geri ir draugiški santykiai iki pat nusikaltimo įvykio, kūno sužalojimų padarymas vieninteliu šūviu, nors ir nepakankami, tačiau vis dėlto A. K. atlikti kai kurie veiksmai, dėl kurių, jo manymu, šūvis neturėjo įvykti, kaltininko elgesys jau po sužalojimų T. B. padarymo bei kitos aptartos faktinės bylos aplinkybės jau pačios savaime atskleidžia A. K. kaltės turinį, paneigia tyčios galimybę ir patvirtina teismo išvadą apie nusikaltimo padarymą dėl neatsargumo.

Prokuroro apeliaciniame skunde su nustatytomis ir išdėstytomis bylos aplinkybėmis sutinkama, tačiau tos pačios aplinkybės kitaip vertinamos, o argumentus dėl nesutikimo su teismo išvadomis dėl A. K. kaltės formos ir dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo bandoma sieti su BK bendrosios dalies normų nuostatomis ir jau išdėstytais Lietuvos AT senato nutarimo išaiškinimais. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. K. sąmoningai ir tyčia pažeidė saugaus elgesio su ginklu taisykles. Tačiau tą patį nustatė ir teismas, pačioje nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodęs, kad A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos „Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo“ reikalavimus, o kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką šių specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimą pripažinęs nusikaltimą kvalifikuojančiu požymiu. A. K. tikrai pažeidė „Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo“ reikalavimus nešiodamas šaunamąjį ginklą būdamas neblaivus, demonstruodamas jo užtaisymo būdą kambaryje, kuriame buvo kiti žmonės, tai darė iki galo neištraukęs iš ginklo šovinių dėtuvės, taip pat nukreipinėjo ginklą į nukentėjusįjį. Visi šie pažeidimai tikrai labai grubūs, tačiau net ir tokie specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai tikrai nepatvirtina A. K. tyčios sužaloti kitus asmenis, taip pat ir padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą T. B. .

Pripažinęs, kad netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo pasitikėjimo atriboti sudėtinga, apeliantas skunde nurodo, kad šių kaltės formų intelektualinis turinys yra praktiškai vienodas, o skiriasi tik valinis momentas. Tačiau su šiuo argumentu galima sutikti tik iš dalies. Kaltės intelektualinį momentą sudaro pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir BK numatytų padarinių numatymas. Tuo tarpu kaltės valinis momentas yra asmens psichinis santykis su veikos padariniais, t.y. asmens noras arba nenoras, kad tie padariniai atsirastų. Pagal skirtingus intelektualinio ir valinio momentų derinius ir yra išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Kaltės turinys netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atvejais iš tikrųjų skiriasi tiek pagal intelektualinį, tiek pagal valinį momentus. BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu BK 16 str. 2 d. nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taigi net iš to, kas išdėstyta šiuose baudžiamuosiuose įstatymuose, matosi, kad netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atvejais kaltės intelektualinis momentas skiriasi. Netiesioginės tyčios atveju asmuo ne tik numato galimus savo veikos padarinius, tačiau ir suvokia patį savo veikos pavojingumą. Tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato tik tai, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, o pats tos veikos pavojingumas suvokiamas ir vertinimas tik abstrakčiai. Asmuo suvokia, kad nors kai kuriais atvejais jo veika ir galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau tuo konkrečiu atveju dėl tam tikrų priežasčių mano tą veiką esant nepavojinga ir sukelti padarinių negalinčia. Nagrinėjamoje byloje priimtame nuosprendyje kaip tik ir nurodoma, kad A. K. numatė tik galimus savo nusikalstamos veikos padarinius, tačiau paties savo veikos pavojingumo nesuvokė, nes pasikliovė savo individualiomis savybėmis ir tikėjosi, kad dėl jo atliktų veiksmų demonstruojant pistoleto užtaisymo būdą šis ginklas neiššaus. Duomenų, kad A. K. būtų suvokęs patį jo neteisėtų veiksmų pavojingumą, byloje nėra, o apie jo kaltės intelektualinį momentą ir apie kitokį šio momento nustatymą nieko nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Jau buvo paminėta, kad skunde apeliantas intelektualinį netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo momentus be pagrindo netgi sutapatino.

Kaltės valinis elementas netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atvejais irgi skiriasi, o šių skirtumai jau yra esminiai. Pirmu atveju asmuo numatomų savo veikos padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tuo tarpu antruoju atveju tų padarinių lengvabūdiškai tikimasi išvengti. Tame pačiame Lietuvos AT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Bylose dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai tai reiškia abejingumą galimam kito žmogaus sveikatos sutrikdymui. Tokiais atvejais asmuo suvokia galinčius atsirasti veikos padarinius, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir tų padarinių arba nesitiki išvengti arba tikisi jų išvengti remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais: sėkme, likimu ir pan. Bet kuriuo atveju asmuo nenukreipia savo valios tam, kad tie padariniai neatsirastų. Šioje byloje teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad apie A. K. abejingumą galimoms jo veiksmų pasekmėms byloje duomenų nėra ir kad šios kaltinimo dalies nepatvirtina jokie įrodymai. Tokia teismo išvada yra pagrįsta. Prokuroro apeliaciniame skunde dar kartą dėstomos tos pačios jau aptartos bylos aplinkybės: A. K. padarytų elgesio su šaunamuoju ginklu taisyklių pažeidimų pobūdis, ginklo nukreipimas T. B. iš artimo atstumo tiesiai į veidą ir kt., tačiau visos šios aplinkybės tikrai nepatvirtina A. K. abejingumo galimoms tokio jo elgesio pasekmėms. Apeliaciniame skunde dar nurodoma, jog bylos aplinkybių neatitinka teismo išvada, kad A. K. lengvabūdiškai tikėjosi išvengti T. B. sužalojimo pasikliaudamas savo individualiomis savybėmis. Nurodomos tos pačios aplinkybės apie ginklo nukreipimą nukentėjusiajam į veidą, dar nurodoma tai, kad demonstruojant ginklo užtaisymą A. K. judesiai buvo staigūs, todėl įsitikinti, kad šovinys nepateko į vamzdį, tiesiog nebuvo laiko, be to, antrą ir trečią kartą užtaisydamas pistoletą, kaltinamasis to net netikrino iš viso. Apelianto nuomone, tai paneigia netgi subjektyvų kaltininko tikėjimą, kad šovinys nepateko į vamzdį ir kad neįvyks šūvis. Šiuos skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Byloje nustatyta, kad prieš demonstruodamas ginklo užtaisymo viena ranka būdą, A. K. , paspaudęs mygtuką pistoleto rankenoje, iš dalies ištraukė šovinių dėtuvę, taip patikrino ginklą ir įsitikino, kad jo lizde šovinio nėra. Po to braukdamas ginklą sau per koją ir jį užtaisydamas, jis rankos pirštais tebelaikė dėtuvę, ištrauktą iš ginklo, ir todėl buvo įsitikinęs, kad šūvis neįvyks. Tas jo manymas iš pradžių pasitvirtino, nes nei pirmą, nei antrą kartą paspaudus nuleistuką šūvis neįvyko. Tokiu pačiu būdu užtaisydamas ginklą antrą ir trečią kartą, A. K. jau netikrino, ar pistoleto lizde nėra šovinio, tačiau jis pirštais tebelaikė iki galo neįstumtą šovinių dėtuvę, o jo tikėjimas, kad šūvis neįvyks, jau buvo grindžiamas ne tik ištrauktos dėtuvės laikymu pirštais, tačiau ir ankstesnių ginklo užtaisymo bandymų rezultatais. Pagrįsta ir teismo išvada, kad pasekmių A. K. tikėjosi išvengti ir dėl savo individualių savybių. Kaltinamasis dirbo policijos pareigūnu, jo darbas buvo susijęs su šaunamųjų ginklų nešiojimu ir naudojimu, savigynai jis buvo pats teisėtai įsigijęs kelis šaunamuosius ginklus. Todėl A. K. tikėjimas savo sugebėjimais pasinaudoti ginklu, taip pat tikėjimas išvengti žalingų padarinių buvo objektyvus ir dėl šios priežasties. Nors A. K. ir suprato, kad elgiasi rizikingai, tačiau jo tikėjimas, kad šūvis neįvyks ir trečiojo bandymo metu, tikrai nebuvo paremtas tik sėkme ar kitomis tik abstrakčiomis aplinkybėmis. Kolegijos nuomone, aplinkybės, kuriomis tikėjo A. K. , iš tikrųjų buvo objektyvaus pobūdžio ir tos aplinkybės, jo manymu, turėjo užkirsti kelią šovinio patekimui į vamzdį, o tuo pačiu ir šūviui bei nukentėjusiojo sužalojimui. Šias aplinkybes kaltinamasis pervertino, tinkamai neįvertino galimybės, kad dėl neatsargaus judesio net ir laikoma pirštais šovinių dėtuvė gali pilnai įsistatyti. Tačiau tai vis tiek nepaneigia, o kaip tik patvirtina teismo išvadą, kad A. K. savo veiksmų pasekmių lengvabūdiškai tikėjosi išvengti, o tas jo tikėjimas buvo paremtas aplinkybėmis, kurios buvo objektyvaus pobūdžio.

Be to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija atkreipia dėmesį ir į papildomas aplinkybes, kurios nebuvo aptartos nuosprendyje ir apie jas neužsimenama apeliaciniame skunde, tačiau jos taip pat turi svarbios reikšmės kaltės formos nustatymui. Tai nusikaltimo motyvas ir tikslas. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad nusikaltimo motyvas ir tikslas irgi yra nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymiai, kaip tik ir atskleidžiantys kaltės turinį. Nusikaltimo padarymo motyvas yra asmens suvoktos vidinės paskatos, nulemiančios apsisprendimą padaryti nusikaltimą, o nusikaltimo padarymo tikslas yra asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Iš šios bylos matosi, kad nors A. K. buvo kaltinamas tyčinio nusikaltimo padarymu, tačiau jam pareikštame kaltinime nei nusikaltimo motyvas, nei tikslas iš viso nebuvo nurodyti. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad nei motyvo sužaloti T. B. , nei tokio tikslo A. K. neturėjo. Jau buvo aptarta, kad kaltinamojo santykiai su nukentėjusiuoju buvo geri, jie netgi buvo artimi draugai. Todėl sužaloti T. B. A. K. neturėjo jokių vidinių paskatų. Tas pats pasakytina ir apie nusikaltimo tikslą. Išnagrinėti įrodymai ir visos nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad A. K. neturėjo tikslo padaryti nukentėjusiajam ne tik sunkaus sveikatos sutrikdymo, bet ir bet kokių lengvesnių sužalojimų. Nėra netgi duomenų, kad A. K. būtų siekęs T. B. pagąsdinti. Tai reiškia, kad sužaloti T. B. A. K. neturėjo nei jokio motyvo, nei tikslo, nes jo veiksmuose nebuvo tikslingos veiklos ir paskatų.

Visos šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo išvadų dėl A. K. kaltės formos ir rūšies pagrįstumą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. sunkiai sutrikdė T. B. sveikatą ne tyčia, o dėl neatsargumo, t.y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nustačius, kad tai buvo padaryta pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, A. K. nusikalstama veika iš BK 135 str. 2 d. 7 p. buvo pagrįstai perkvalifikuota į BK 137 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad demonstruodamas pistoleto užtaisymą A. K. kėlė grėsmę dar ir trims kitiems tame pačiame kambaryje buvusiems asmenims. Tačiau ši aplinkybė teismo išvadoms dėl A. K. kaltės formos, o taip pat ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, apie tai nenurodoma ir pačiame apeliaciniame skunde. Nurodyta aplinkybė, t.y. nusikaltimo padarymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, yra tik BK 135 str. 2 d. 7 p. numatytas tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis. Tuo tarpu BK 137 str. dispozicija šio kvalifikuojančio požymio nenumato. Nusikalstamos veikos padarymas visuotinai pavojingu būdu arba panaudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus yra BK 60 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tačiau nustatyti šią A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę pagrindo taip pat nėra. Visų pirma, to neprašoma paduotame apeliaciniame skunde. Be to, BK 60 str. 2 d. nurodyta, kad skiriant bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatymo numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. BK 137 str. 3 d. numatyta atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, padarytą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. A. K. pažeidė „Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo“ reikalavimus, šaunamojo ginklo užtaisymo demonstravimas tam nepritaikytoje patalpoje, kurioje yra kitų asmenų, šiuo atveju vertinamas tų pačių specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu. Todėl teismui jau nustačius šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį ir A. K. nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal BK 137 str. 3 d., ta pati aplinkybė atsakomybę sunkinančia aplinkybe negali būti pripažinta.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas netinkamai taikė ir BK 38 str. atleisdamas A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jo padarytas nusikaltimas labai sunkus. Šis argumentas atmetamas taip pat. Apeliaciniame skunde nurodoma tik apie tai, kad vadovaujantis BK 38 str., A. K. negalėjo būti atleistas nuo atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 7 p. Tačiau dėl jau aptartų priežasčių atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą, tuo pačiu atmetami ir skundo argumentai dėl BK 38 str. taikymo. Pažymėtina tai, kad apie teismo sprendimą atleisti A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 137 str. 3 d., t.y. už tą nusikaltimą, kurio padarymu kaltinamąjį pripažino kaltu teismas, apeliaciniame skunde net neužsimenama. Tačiau ir šį baudžiamąjį įstatymą teismas, kolegijos nuomone, taikė tinkamai. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. padaryta nusikalstama veika ir pats kaltinamasis atitinka visas BK 38 str. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės numatytas sąlygas, pagrindė šių sąlygų buvimą, o taip pat išdėstė ir kitus motyvus, dėl kurių šiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. A. K. padarytas nusikaltimas yra neatsargus ir kaltinamasis prisipažino jį padaręs. Be to, A. K. savo noru atlygino visą nukentėjusiajam T. B. padarytą žalą, o su Valstybine ligonių kasa susitarė dėl išlaidų T. B. gydymui atlyginimo, to atlyginimo dydžio, pinigų mokėjimo tvarkos ir terminų. A. K. su T. B. susitaikė ir tai patvirtinantys daugkartiniai nukentėjusiojo žodiniai bei rašytiniai pareiškimai nekelia jokių abejonių. Iš bylos matosi, kad A. K. anksčiau nebuvo teistas, dirbo policijoje, jokių jo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų nėra. Todėl teismo išvada, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pagrįsta. Tai reiškia, kad atleisti A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius buvo visos būtinos BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos, o taip pat nebuvo jokių šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalėtų būti taikomas. Atleidęs A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukęs teismas taip pat pagrįstai paskyrė dvi BK 67 str. numatytas baudžiamojo poveikio priemones: uždraudė A. K. naudotis specialia teise laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus, taip pat paskyrė jam atlikti nemokamų darbų. Kolegija pažymi dar ir tai, kad BK 38 str. taikymo, A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos nutraukimo pagrįstumą, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina net ir kai kurie prokuroro paduoto apeliacinio skundo argumentai bei šiame skunde suformuluoti prašymai. Nors šiame skunde A. K. nusikalstamą veiką prašoma perkvalifikuoti pagal žymiai griežtesnį baudžiamąjį įstatymą, tačiau taip pat prašoma taikyti BK 62 str. ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, su laisvės atėmimu nesusijusią laisvės apribojimo bausmę. Tai tik dar kartą patvirtina A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už žymiai lengvesnį nusikaltimą ir pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą pagrįstumą. Apeliaciniame skunde dar prašoma įpareigoti A. K. atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą, tačiau žalos atlyginimo klausimą teismas irgi jau išsprendė tinkamai. Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis T. B. nuo ikiteisminio tyrimo metu pareikšto civilinio ieškinio atsisakė, nes A. K. visą jam padarytą žalą jau atlygino. Tuo tarpu iš pridėtos prie bylos privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo sutarties matosi, kad Kauno teritorinė ligonių kasa ir A. K. dar 2006 m. rugpjūčio 18 d. sudarė sutartį dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Sutartyje numatyta atlyginimo suma, pinigų mokėjimo tvarka ir terminai. Nuosprendžiu teismas patenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir įpareigojo A. K. atlyginti gydymo išlaidas pagal jau nurodytą sutartį.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuosprendis šioje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti arba keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.