- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-24
- Bylos Nr.
- A-822-1479-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00044-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. J.
- Trečiasis asmuo
- Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
trečiojo suinteresuoto asmens Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamentas, prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, 200 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 5–7).
Skunde paaiškino, kad 2011 m. spalio 4 d. rytinio patikrinimo metu buvo nurodyta per 25 minutes surinkti visus asmeninius daiktus ir grįžti į rikiuotės vietą. Po 10 minučių į gyvenamąsias patalpas įsiveržė kaukėti specialaus dalinio kariai ir mušdami guminėmis lazdomis privertė išbėgti į kiemą, nespėjus pasiimti visų asmeninių daiktų. Pažymėjo, kad buvo priverstas bėgti pro kareivių sudarytą koridorių, kur buvo mušamas rankomis, kojomis ir lazdomis. Dėl tokių veiksmų jam buvo sulaužytas šonkaulis, sumuštas visas kūnas. Sumušimai komplikavosi venų tromboze, todėl neteko dalies darbingumo. Dingo 4 GB atmintinė, higienos priemonės, rūbai, kurių vertė apie 200 Lt. Kaukėtų pareigūnų veiksmai sukėlė fizinį skausmą, ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį sveikatos sutrikdymą, pažeminimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 13).
Paaiškino, kad dėl pareiškėjo nurodomų įvykių vyksta ikiteisminis tyrimas. Mano, kad pagrindas žalai atsirasti bus tik tada, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir nustatyti neteisėti pataisos namų pareigūnų veiksmai.
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (I t., b. l. 115–116).
Paaiškino, kad Tarnybos vado įsakymu 67 Tarnybos pareigūnai dalyvavo bendruose mokymuose su Pravieniškių pataisos namų pareigūnais bei užtikrino vidaus tvarką pataisos namuose šios įstaigos pareigūnams atliekant nuteistųjų kratas. Tarnyba neturi duomenų dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų 2010 m. spalio 4 d. Nesant įrodytos žalos, neteisėtos veikos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pareiškėjo nurodomų pasekmių, nėra teisinio pagrindo civilinei žalai atsirasti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3 500 litų atlyginti neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą
Teismas nustatė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių 1-jų pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų bendrų mokymų planą 2010 m. spalio 4 d. buvo organizuotos mokymo pratybos ir bendra krata. Pagal šį planą kratas turėjo vykdyti Pravieniškių 1-jų pataisos namų pareigūnai, o Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo būti pasitelkiami atkurti viešąją tvarką, jeigu nuteistieji aktyviai priešinsis, atsisakys vykdyti pataisos įstaigos pareigūnų reikalavimus ir nurodymus, pradės grupinius tyčinius veiksmus ir šiurkščiai pažeis pataisos įstaigos vidaus tvarką. Iš mokymų plano matyti, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo būti su skydais, šalmais, guminėmis lazdomis ir kitokia ginkluote, jiems buvo suteikta teisė panaudoti specialiąsias priemones Bausmių vykdymo kodekso nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal bendrą mokymų sumanymą, 6 lokaliniame sektoriuje, kuriam priklausė H. J., patikrinimo metu buvo nurodyta per 25 minutes susirinkti visus asmeninius daiktus ir grįžti į rikiuotės vietą. Liudytojo R. M. parodymai patvirtino, kad ne visi nuteistieji tokį nurodymą vykdė, todėl buvo pasitelkti Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, kurie išvedinėjo nepaklusniuosius už rankų iš gyvenamųjų patalpų ir statė veidu į sieną. Nustatyta, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog kaip teigė pareiškėjas, po 10 minučių į gyvenamąsias patalpas įsiveržė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir mušdami guminėmis lazdomis privertė išbėgti H. J. į kiemą, nespėjus pasiimti visų asmeninių daiktų, be to, jis buvo priverstas bėgti pro kareivių sudarytą koridorių, kur buvo mušamas rankomis, kojomis ir lazdomis, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje mušimo guminėmis lazdomis faktą tvirtino tik sužalojimus patyrę nuteistieji, tačiau apklausti mokymuose dalyvavę Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai mušimo faktą neigė.
Teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos akivaizdu, jog jokios specialiosios priemonės H. J. atžvilgiu nebuvo panaudotos. Nepaisant to, specialisto išvada Nr. G 200/11 (02) patvirtina, kad H. J. buvo padarytas krūtinės dešinės pusės sumušimas, poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose; sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui; sužalojimai galėjo būti padaryti 2010 m. spalio 4 d.; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ne mažiau kaip 3 smūgius; H. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o dėl nusikalstama veika padarytos fizinės žalos H. J. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 63-2-00088-10 yra duomenys, kad įsiteisėjusia Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro K. D. 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2010 m. spalio 4 d. Pravieniškių 1–uosiuose pataisos namuose buvo vykdomos pratybos, buvo sustabdytas iki bus nustatyti asmenys, trauktini baudžiamojon atsakomybėn (baudžiamoji byla Nr. 63-2-00088-10). Šios aplinkybės, teismo įsitikinimu, neginčijamai patvirtina, kad H. J. patyrė specialisto išvadoje Nr. G 200/11 (02) nurodytus sužalojimus jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose, o šias aplinkybes taip pat patvirtina liudytoja – vidaus ligų gydytoja A. G.
Teismas padarė išvadą, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, nes jam buvo užtikrinta galimybė gauti medicininę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, teismas konstatavo, kad pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui saugumo, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, sveikatos sutrikdymas, pažeminimas).
Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, nes pareiškėjas buvo sužalotas valstybės institucijoje, kuriai privalu užtikrinti pareiškėjo saugumą kalinimo metu. Pažymėjo, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Žalos faktą turi įrodyti pareiškėjas. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad jam buvo sulaužytas šonkaulis, sumušimai komplikavosi venų tromboze, neteko dalies darbingumo, nes tokių įrodymų byloje nepateikta.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba pačioje įkalinimo įstaigoje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui H. J. padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertintino 3 500 Lt suma, kuri priteistina iš atsakovo. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog pradėtame ikiteisminiame tyrime nenustatyti asmenys, trauktini baudžiamojon atsakomybėn, nėra šiai bylai reikšminga, nes pareiškėjas žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintos tinkamos įkalinimo sąlygos.
Šalies argumentai
H. J. taip pat prašė priteisti 200 Lt už mokymų metu dingusią 4 GB atmintinę, higienos priemones, rūbus. Teismas konstatavo, jog į bylą pateikta medžiaga patvirtina, kad 2010 m. spalio 4 d. pareiškėjas turėjo CD ausinuką „Samsung“, virdulį „Gamma“, statinę lempą, plaukų kirpimo mašinėlę „C488“, 4 GB USB raktą. Savo 2010 m. spalio 13 d. skunde pataisos namų direktoriui pareiškėjas minėjo dalies turimos nuosavybės sunaikinimą, tačiau plačiau tokio sunaikinimo nedetalizavo. Pažyma ir nuteistojo asmens kratos protokolas patvirtina, jog jokie asmeniniai daiktai iš pareiškėjo nebuvo paimti. Pataisos namų administracija taip pat neturėjo duomenų apie galimai sunaikintą pareiškėjo turtą. Byloje nėra patikimų duomenų, jog į gyvenamąsias patalpas įsiveržę Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir mušdami guminėmis lazdomis privertė išbėgti H. J. į kiemą, nespėjus pasiimti visų asmeninių daiktų, todėl nenustačius skunde išvardintų asmeninių daiktų dingimo fakto ir jų dingimo dėl vykusių bendrų mokymų bei pataisos namų administracijos atsakomybės, skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 12–15) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nepaisant specialiųjų priemonių panaudojimo fakto neigimo, specialisto išvadoje patvirtinta, kad apeliantas buvo sumuštas. Teismas atsisakė išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo sveikatos būklės įvertinimo pirminę dokumentaciją ir pakviesti nepriklausomą ekspertą. Vertindamas padarytą sveikatos sutrikdymą teismas vadovavosi tik atsakovo įvertinimu.
2. Pareiškėjas nesutinka, kad įstatymais nepagrįstas fizinio smurto prieš kalinį panaudojimas nėra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
3. Pareiškėjas pažymi, kad kalėjimo administracijos buvo persekiojamas dėl to, kad aktyviai gina nuteistųjų žmogaus teises, jam ne kartą buvo neteisėtai skiriamos nuobaudos, kurios vėliau panaikintos teismų sprendimais.
4. Teismo atsisakymas išreikalauti iš atsakovo visą pareiškėjo asmens sveikatos bylą ir teikti ja nepriklausomam ekspertui, siekiant nešališko padarytų sužalojimų įvertinimo, vertintinas kaip akivaizdus teismo šališkumo įrodymas.
5. Medicininės pagalbos suteikimas pareiškėjui yra atsakovo pareiga, o ne humanizmo aktas, todėl tai nėra pagrindas mažinti pareiškėjui priteistinos žalos dydį ir švelninti atsakovo kaltę.
6. Byloje yra pakankamai duomenų, kad po jo turto sunaikinimo, pareiškėjas iškart kreipėsi dėl žalos atlyginimo, nors atsakovo atstovai teigia neprisimenantys įvykio aplinkybių. Teismui atsisakius išreikalauti pataisos namų vaizdo kamerų įrašus, atmetus pareiškėjo prašymus apklausti pataisos įstaigos apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnus, tiesiogiai atsakingu už asmens ir jo turto apsaugą, pateikti neginčytinus įrodymus tapo neįmanoma, nors atsakovas irgi neįrodė savo nurodomų aplinkybių.
7. Asmenys tiesiogiai atsakingi už pareiškėjui padarytą žalą yra nustatyti, todėl pareiškėjas prašo teismo įpareigoti atsakovą išieškoti žalą iš kaltų asmenų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 7–9) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai ir netinkamai įvertino pateiktus įrodymus bei galiojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei pareigūnų parodymus baudžiamojoje byloje, kad specialiosios priemonės prieš pareiškėją nebuvo panaudotos, padarė išvadą, jog vien sužalojimo faktas sąlygoje pataisos įstaigos kaltę ir suponuoja pareigą atlyginti žalą. Tačiau pagal Lietuvos teismų praktiką, pataisos namai užtikrina bendrą tvarką pataisos namuose ir neturi pareigos suteikti individualios apsaugos kiekvienam nuteistajam, nebent jis būtų kreipęsis į administraciją dėl gręsiančio pavojaus. Teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėją galėjo sužaloti kiti nuteistieji. Be to, neturtinė žala pareiškėjui neturėjo būti priteista, nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 22–23) jį palaiko, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad teismas nenurodė, kokios būtent sąlygos, sudarytos atsakovo, neužtikrino pareiškėjo saugumo ir kokiais konkrečiais veiksmais jis pažeidė teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė jam teisės aktu priskirtos pareigos užtikrinti bendrą tvarką pataisos namuose, kaip ir duomenų, kad pareiškėjas nebuvo saugomas ar buvo kankinamas. Priimdamas sprendimą teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes nenurodė, kaip pasireiškė atsakovo pažeidimai, todėl padarė neteisingą išvadą, spręsdamas administravimo subjekto veiklos neteisėtumo klausimą (2005 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005).
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 24) su jo argumentais nesutinka.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–26) nurodo, kad jame nepateikta jokių naujų argumentų ar įrodymų, ir palaiko savo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pateikti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai ir atsiliepimai į juos, dėl šių procesinių dokumentų argumentų pasisako ir juos vertina kartu.
Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų, atlyginimo. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, taip pat nacionalinių teisės aktų pažeidimo, susijusių su tuo, kad kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu nebuvo užtikrintas jo fizinis saugumas, apsauga nuo kankinimų, kaip tai nustato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė šio straipsnio pagrindu atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės. Taigi sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti ne tik tai, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (Institucija) arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, kad ginčijamo incidento metu (2010 m. spalio 4 d.) pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų 6 lokaliniame sektoriuje. Būtent 2010 m. spalio 4 d. šiame sektoriuje pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų bendrų mokymų planą buvo organizuotos mokymo pratybos ir bendra krata. Pagal šį planą kratas turėjo vykdyti Pravieniškių 1-jų pataisos namų pareigūnai, o Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo būti pasitelkiami atkurti viešąją tvarką, jeigu nuteistieji aktyviai priešinsis, atsisakys vykdyti pataisos įstaigos pareigūnų reikalavimus ir nurodymus, pradės grupinius tyčinius veiksmus ir šiurkščiai pažeis pataisos įstaigos vidaus tvarką. Iš mokymų plano matyti, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo būti su skydais, šalmais, guminėmis lazdomis ir kitokia ginkluote, jiems buvo suteikta teisė panaudoti specialiąsias priemones Bausmių vykdymo kodekso nustatytais pagrindais ir tvarka. Kauno apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog kaip teigė pareiškėjas, po 10 minučių nuo įspėjimo, į gyvenamąsias patalpas įsiveržė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir mušdami guminėmis lazdomis privertė išbėgti pareiškėją į kiemą, nespėjus pasiimti visų asmeninių daiktų. Nėra aišku ir dėl to ar jis buvo priverstas bėgti pro kareivių sudarytą koridorių, kur buvo mušamas rankomis, kojomis ir lazdomis, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje mušimo guminėmis lazdomis faktą tvirtino tik sužalojimus patyrę nuteistieji, tačiau apklausti mokymuose dalyvavę Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai mušimo faktą neigė. Nepaisant to, specialisto išvada Nr. G 200/11 (02) patvirtina, kad pareiškėjui buvo padarytas krūtinės dešinės pusės sumušimas, poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose; sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui; sužalojimai galėjo būti padaryti 2010 m. spalio 4 d. ir padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ne mažiau kaip 3 smūgiais. Pareiškėjui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o H. J. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas patyrė specialisto išvadoje Nr. G 200/11 (02) nurodytus sužalojimus jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje išdėstyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, t. y. įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ir toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Šio Kodekso 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (toliau – ir Instrukcija). Asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; šių asmenų patikrinimai; šių asmenų laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas; asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos ir kita (Instrukcijos 7 punktas).
Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas, formuluojamą teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnai yra atsakingi už kalinamųjų asmenų saugumą, šiuo atveju, apsaugą nuo fizinių kančių, sveikatos sužalojimo fiziniais veiksmais. Dėl to, atmestinas atsakovų apeliacinio skundo argumentas, jog byla turi būti sustabdyta, iki kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas, kadangi Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnai tinkamai neįvykdė minėtų teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių juos užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų saugumą (šiuo atveju pareiškėjo H. J.), nesiimdami reikiamų priemonių asmenų laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymui. Tokiu būdu formuluotina išvada, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjas buvo sužalotas, t. y. jam padarytas sveikatos sutrikdymas. Sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kalint Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, todėl, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo išvadų, konstatuotina, kad šios Institucijos pareigūnai neatliko teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti kalinčių asmenų saugumą. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytinas Konvencijos 3 straipsnio ir anksčiau nurodytų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių kalinčiųjų saugumą, pažeidimas, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos Institucijos (pareigūnų) veikos (neveikimo), atlyginimą.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (CK 1.5 straipsnis).
Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjui nustatyto sužalojimo laipsnį (nesunkų sveikatos sutrikdymą), jo patirtas fizines ir dvasines kančias, nepatogumus ir t. t., taip pat ir į tai, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnai pasirūpino, jog pareiškėjui būtų laiku suteikta tinkama medicininė pagalba, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei į Europos žmogaus teisių teismo priteisiamas sumas panašiuose pažeidimuose, sprendžia, kad H. J. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 000 Lt.
Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Atkreipia dėmesį, kad Planas buvo įvykdytas 2010 m. spalio 4 d., o pareiškėjas skundą dėl turto sugadinimo pateikė tik 2010 m. spalio 13 d. Taip pat, kad skunde pataisos namų direktoriui pareiškėjas minėjo dalies turimos nuosavybės sunaikinimą, tačiau plačiau tokio sunaikinimo nedetalizavo. Pažyma ir nuteistojo asmens kratos protokolas patvirtina, jog jokie asmeniniai daiktai iš pareiškėjo nebuvo paimti. Pataisos namų administracija taip pat neturėjo duomenų apie galimai sunaikintą pareiškėjo turtą. Byloje nėra patikimų duomenų, jog pareiškėjas buvo išvarytas į kiemą nespėjus pasiimti visų asmeninių daiktų, todėl nenustačius skunde išvardintų asmeninių daiktų dingimo fakto ir jų dingimo dėl vykusių bendrų mokymų bei pataisos namų administracijos atsakomybės, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl ginčo yra pasisakyta visapusiškai teisingam jo išsprendimui, todėl dėl kitų pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentų nepasisako, kaip nesudarančių reikšmės šios bylos galutiniam sprendimui priimti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip:
„Pareiškėjo H. J. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui H. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti“.
Nutartis neskundžiama.