- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-33/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-98-1-00582-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pran.), Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis – 6 mėnesiai laisvės atėmimo – ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu nuo 12 iki 15 val., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), A. T. Ž. gyvenamojo namo virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. T. Ž. į galvą, tuo padarydamas jam galvos sumušimą, lydimą poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdijimo nosyje, kairės akies vokų vidiniame kampe, nosies kaulų lūžimo, kraujosruvos kairio žando, nosies, kaktos, akių vokų audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje skiltyje, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimo, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, susikaupusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, t. y. padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo ko V. T. Ž. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas jo kaltę pagrindė tik prielaidomis ir samprotavimais, nes byloje nėra jokių kaltės įrodymų.
Teismas nepagrįstai rėmėsi melagingais liudytojos A. T. Ž. parodymais. Pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje numatytą teisę į gynybą, teismas neiškvietė apelianto prašomos liudytojos A. R., kuri būtų paneigusi melagingus liudytojos A. T. Ž. parodymus.
Teismas klaidingai nustatė nukentėjusiajam padarytų sužalojimų laiką (2009 m. lapkričio 5 d. tarp 12 ir 15 val.). Pagal teisme apklausto eksperto paaiškinimus galima daryti išvadą, kad mirtini sužalojimai padaryti ne anksčiau kaip 16 val., ir tai įrodo apelianto nekaltumą, nes tuo metu jo nusikaltimo vietoje nebebuvo. Be to, teismas netyrė versijos, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys arba jis galėjo susižaloti pats griūdamas. Nukentėjusiojo susižalojimo versiją patvirtina tai, kad ekspertai nustatė sužalojimus, kurie galėjo būti padaryti griūnant ar atsitrenkiant. Tai patvirtina ir apelianto paaiškinimai, kaip biologiniai pėdsakai bei nukentėjusiojo kraujas galėjo atsirasti ant apelianto drabužių: jis lietėsi prie nukentėjusiojo krauju anksčiau aptaškytų malkų, kai kūrė krosnį; nukentėjusysis buvo paėmęs apelianto striukę; apeliantas sėdėjo, o vėliau trumpam prigulė į nukentėjusiojo lovą. Ant nukentėjusiojo V. T. Ž. drabužių nerasta apelianto kraujo ir biologinių pėdsakų, o tai rodo, jog jis prieš nukentėjusįjį nevartojo smurto. Apeliantas nesutiko su eksperto išvada, kad V. T. Ž. krisdamas negalėjo susižaloti nosies. Jo nuomone, ekspertas nekompetentingas ir padarė klaidingas išvadas.
Teismas nepagrįstai atmetė versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti jo sesuo ar jos sugėrovai, nes A. T. Ž. davė melagingus parodymus, jog ji tą dieną negirtavo, pas ją nesilankė joks vyras, įvykio dieną apeliantas buvo užėjęs į jos kambarį ir susirinko maistą bei grasino. Tokius nukentėjusiosios parodymus paneigia: liudytojas Č. M., ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad A. T. Ž. apie brolio mirtį atėjo pranešti išgėrusi, nuo jos sklido alkoholio kvapas; liudytojos A. R. laiškai apeliantui, kuriuose jį informavo, jog po brolio mirties pas A. T. Ž. apsigyveno vyriškis; pačios liudytojos A. T. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad ji su apeliantu kalbėjosi koridoriuje ir apeliantas iš karto nuėjo į virtuvę, o liudytoja – į savo kambarį. Be to, liudytoja A. T. Ž. teisme tvirtino, jog nei įvykio dienos rytą, nei parėjusi į namus pirmą kartą brolio nematė, tik girdėjo jį esant, o pamatė tik atvykus įgaliotiniui. Apelianto manymu, kitų liudytojų parodymai yra niekiniai.
Šalies argumentai
Apeliantas prašė: A. T. Ž. iškelti baudžiamąją bylą už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis); iškviesti liudytoją A. R. ir kitą ekspertą, kuris galėtų pakomentuoti eksperto A. J. padarytas klaidas.
Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu prašė nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo atsiradusius padarinius.
Pagal specialisto išvados Nr. M 131/09 (10), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenis (1 t., 19–21 b. l.) V. T. Ž. mirė nuo galvos sumušimo, lydimo poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdijimo nosyje, kairės akies vokų vidiniame kampe, nosies kaulų lūžimo, kraujosruvos kairio žando, nosies, kaktos, akių vokų audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje skiltyje, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimo. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, susikaupusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį.
Iš to seka, jog V. T. Ž. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas.
Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog 2009 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu nuo 12 iki 15 val. R. R. sumušė V. T. Ž., suduodamas ne mažiau kaip du smūgius į galvą, ir tuo jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.
Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, kad būtent jis padarė nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčijo, jog būtent jo veiksmais padaryti sužalojimai buvo V. T. Ž. mirties priežastis.
Apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus, kad jis nepadarė nukentėjusiajam sužalojimo, nuo kurio šis mirė, nuteistasis atkreipė dėmesį į jau minėtą specialisto išvadą Nr. M 131/09 (10), kurioje nurodytas sužalojimo padarymo laikas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konfliktas tarp V. T. Ž. ir nuteistojo R. R., kurio metu pastarasis sužalojo V. T. Ž., įvyko 2009 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu nuo 12 iki 15 valandos.
Specialisto išvados Nr. M 131/09 (10) 2 punkte nurodyta, kad mirtis galėjo įvykti 8–10 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2009 m. lapkričio 6 d. 10 val. Taigi mirtis galėjo įvykti 2009 m. lapkričio 6 d. tarp 0 ir 2 val. nakties.
Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą Nr. M 131/09 (10) surašęs teismo medicinos ekspertas A. J. paaiškino, jog padaryti sužalojimai atitinka nurodytą laiką, tačiau gali būti 2–6 valandų paklaida. Ekspertas negalėjo atsakyti, ar nuo sumušimų iki mirties galėjo praeiti 10 valandų.
Iš specialisto išvados ir eksperto paaiškinimų teisme buvo neaišku, kada tiksliai suduoti mirtini smūgiai nukentėjusiajam ir kada jis mirė. Nenustačius tikslesnio mirtinų smūgių, kurių priežastis ir buvo V. T. Ž. mirtis, sudavimo laiko, apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių, ar tuos smūgius galėjo suduoti nuteistasis.
Siekdamas pašalinti aptartus prieštaravimus specialisto išvadoje Nr. M 131/09 (10), kuria pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis R. R. dėl V. T. Ž. nužudymo, apeliacinės instancijos teismas byloje paskyrė teismo medicinos ekspertizę.
Teismo medicinos ekspertai įvertino prieštaringą specialisto išvadą Nr. M 131/09 (10), surašydami ekspertizės aktą Nr. EKM 44 (131)/12 (01) (3 t., 233–243 b. l.).
Atsižvelgdami į nuteistajam ir teisėjų kolegijai abejonių sukėlusios specialisto išvados duomenis bei remdamiesi bylos medžiaga ekspertai konstatavo, kad pagal teismo medicininius duomenis neįmanoma tiksliai nustatyti, kada V. T. Ž. buvo sužalotas, tačiau, atsižvelgiant į ekspertizės akte aptartą galimą jo mirties laiką po sužalojimų padarymo ir iki jo lavono radimo bei apžiūros, tikėtina, jog jis galėjo būti sužalotas prieš 10–24 val. iki jo lavono radimo ir apžiūros, t. y. 2009 m. lapkričio 5 d. tarp 10 ir 24 val. Tikėtina, kad V. T. Ž. mirtis įvyko maždaug prieš 6–12 val. iki ankstyvųjų lavoninių reiškinių tikrinimo lavono apžiūrėjimo jo radimo vietoje metu (2009 m. lapkričio 5 d. 10 val.). Pagal esamus teismo medicininius duomenis neįmanoma tiksliau nustatyti jo mirties laiko.
Šią ekspertizę padaręs vienas iš ekspertų J. M. Paliulis apeliacinės instancijos teisme patvirtino ekspertizės akto išvadas ir išsamiai paaiškino, jog ekspertizės akto išvados trečiame punkte, kur nurodyta, kad „lavono apžiūrėjimo jo radimo vietoje metu (2009-11-05 10 val.)“, yra rašymo apsirikimas, turėtų būti ,,2009-11-06“. Įvykis buvo 2009 m. lapkričio 6 d., ir tos nurodytos valandos skaičiuojamos nuo įvykio dienos bei valandos, kai lavonas buvo apžiūrėtas. Ekspertas patvirtino, jog tarp sužalojimų padarymo ir lavono radimo galėjo praeiti nuo 10 iki 24 valandų. Maksimalus laikas, kada galėjo būti padaryti sužalojimai, yra nuo įvykio vietos apžiūros laiko atmetus 24 valandas.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. T. Ž. sužalotas 2009 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu nuo 12 iki 15 val., neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams.
Nukentėjusiosios A. T. Ž. ir liudytojo Š. E. parodymais nustatyta, jog 2009 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu nuo 12 iki 15 val. R. R. buvo nukentėjusiosios A. T. Ž. namuose.
Šio fakto niekada neneigė ir nuteistasis. Tačiau apeliantas skunde teigė, kad teismas netyrė versijų, jog V. T. Ž. galėjo sužaloti kiti pašaliniai asmenys arba jo sesuo A. T. Ž.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja priešingai, kad pirmosios instancijos teismas šias versijas tyrė ir jas motyvuotai atmetė.
Liudytojas Š. E., policijos pareigūnas, teisme parodė, jog apie antrą valandą paskambino seniūnas ir pasakė, kad A. T. Ž. skundžiasi, jog pas juos į namus atėjo R. R., kuris skriaudžia jos brolį. Nuvažiavus į namus, durys buvo užrakintos iš vidaus. Atsidaręs duris liudytojas pamatė, kad V. T. Ž. miega, jo panosėje ir lūpų pakraščiuose buvo kraujo. Žinodamas R. R. charakterį suprato, jog V. T. Ž. galėjo sumušti jis. Kitą dieną vėl paskambino seniūnas ir pasakė, kad V. T. Ž. negyvas. Nuvykus į Ž. namus, V. T. Ž. gulėjo toje pačioje lovoje, tik kita poza, ant lovos buvo daug kraujo.
Nukentėjusioji A. T. Ž. teisme parodė, jog atvykus inspektoriui ji bandė šnekinti brolį, tačiau jis neatsakė. Inspektoriui su R. R. išvažiavus, į namus daugiau niekas nebuvo atėjęs. Ryte rado brolį mirusį, jis gulėjo ta pačia poza, kuri buvo vakare.
Aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tuo metu, kai buvo sužalotas V. T. Ž., name buvo tik jis ir nuteistasis R. R., jokių kitų pašalinių asmenų name nebuvo.
Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog V. T. Ž. rastas negyvas kitos dienos ryte, neduoda pagrindo įtarti A. T. Ž. sužalojus brolį.
Nukentėjusioji A. T. Ž. teisme teigė, kad išvykus inspektoriui ji brolio daugiau nekalbino, nes galvojo, jog jis girtas miega. Nukentėjusioji pripažino, kad kartais pykdavosi su broliu, nes šis norėjo būti per daug savarankiškas, tačiau niekada nesimušė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas Č. M., (duomenys neskelbtini) seniūnas, A. T. Ž. apibūdino kaip inteligentišką, išsilavinusią, ramią moterį, kuri kartais išgerdavo alaus. Tačiau ji tiek negerdavo, jog nesiorientuotų aplinkoje. Ji daug skaitė, nuolat lankėsi bibliotekoje. V. T. Ž. niekada nesiskundė, kad sesuo naudotų prieš jį smurtą.
Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja socialinė darbuotoja A. O. M. taip pat teigė niekada negirdėjusi, jog Ž. tarpusavyje konfliktuotų.
Taigi išdėstyti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai paneigia apelianto versiją, kad V. T. Ž. galėjo sužaloti jo sesuo A. T. Ž.
Liudytojų Č. M. ir A. P. parodymai paneigia ir kitą apelianto versiją, jog V. T. Ž. galėjo sužaloti A. T. Ž. sugėrovai, nes šie liudytojai parodė, kad A. T. Ž. neturėjo jokio vyro, po brolio mirties gyveno viena, jai padėdavo seniūnija. Byloje nėra jokių duomenų, jog A. T. Ž. buvo asociali ir pas ją lankėsi sugėrovai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiosios A. T. Ž. melagingais parodymais: ji teigė įvykio dieną negirtavusi, tačiau liudytojas Č. M. parodė, jog nuo jos sklido alkoholio kvapas; A. T. Ž. teigė, kad pas ją nesilankė joks vyras, tačiau liudytoja A. R. laiškuose apeliantą informavo priešingai; A. T. Ž. teisme teigė, jog įvykio dieną apeliantas buvo užėjęs į jos kambarį ir susirinko maistą bei grasino, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė su apeliantu kalbėjusi koridoriuje, po to nuėjusi į savo kambarį, o apeliantas – į virtuvę.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji A. T. Ž. 2013 m. gegužės 6 d. mirė (4 t., 138 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė nukentėjusiosios A. T. Ž. parodymus, įstatymo nustatyta tvarka duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos laiko tinkamu įrodymu ir jais grindžia nuteistojo kaltę.
Nukentėjusioji A. T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 25–26, 27–31, 32–33 b. l.) nuosekliai teigė, jog, jai grįžus iš miestelio namo, koridoriuje iš virtuvės išpuolė R. R. ir pareikalavo cigarečių. Gavęs cigarečių, R. R. nuėjo į virtuvę. Tada ji išgirdo, kaip R. R. liepė jos broliui kepti žuvį. Brolis atsakė, kad nekeps. Tada jis liepė broliui eiti ir iš nukentėjusiosios kambario paimti elektrinę viryklę, tačiau brolis atsisakė tai daryti. Žinodama R. R. agresyvų charakterį, nukentėjusioji išėjo ieškoti pagalbos į seniūniją.
Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. T. Ž. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Tai, jog ji teigė nei tą dieną, nei naktį negirtavusi, nors liudytojas Č. M. parodė kitą rytą nuo jos sklidus alkoholio kvapą, nedaro jos parodymų nepatikimų.
Iš tiesų nukentėjusioji teisme parodė, kad atėjęs į kambarį R. R. susirinko visus jos maisto produktus ir pagrasino, jog, jei kam skųsis, pasakys, kad ji pati R. R. kvietė, norėjo su juo gerti alkoholio. Beje, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 32–33 b. l.) taip pat parodė, jog R. R. atėjo su alaus buteliu, suvalgė jos maistą ir liepė tylėti, nes, priešingu atveju, pasakys, kad ji pasikvietė jį išgerti alaus, t. y. girtauti, tačiau tai buvo maždaug prieš metus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios A. T. Ž. parodymų visumą, konstatuoja, jog jie savo esme nuoseklūs viso proceso metu, o apelianto minimi nežymūs neatitikimai vertinami kaip nereikšmingi, kuriems turėjo įtakos praėjęs ilgas laiko tarpas nuo apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki apklausos pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti A. T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.
Taigi aptarti įrodymai patvirtina, kad smurtą prieš V. T. Ž. vartojo būtent R. R. Tie patys įrodymai patvirtina, jog kūno sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė, jam padarė nuteistasis R. R.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad be R. R. name būtų dar kas nors vartojęs smurtą prieš V. T. Ž.
Aplinkybė, jog nukentėjusioji A. T. Ž. brolio nematė iki tol, kol atvyko įgaliotinis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis padarė sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį.
Apeliantas skunde teigė, jog teismas nepagrįstai netenkino jo gynėjos prašymo į teismo posėdį iškviesti A. R., kuri būtų paneigusi liudytojos A. T. Ž. melagingus parodymus.
Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis) ar Konvencijos 6 straipsnio (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimas. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl nuteistojo R. R. gynėjos prašymo apklausti A. R., jį atmetė motyvuodamas, jog A. R. nebuvo įvykio vietoje ir nežino įvykio aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašė į teismo posėdį iškviesti A. R., tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje šio prašymo atsisakė.
Apeliaciniame skunde iškelta versija, kad V. T. Ž. galėjo susižaloti pats griūdamas, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.
Tiesa, jau minėtame ekspertizės akte Nr. EKM 44 (131)/12 (01) neatmesta galimybė, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai galėjo atsirasti griūvant ir/ar kitaip atitinkama veido sritimi atsimušant į atitinkamų savybių kietą daiktą.
Kita vertus, tokios galimybės nepatvirtina pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtas ir skundžiamame nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas: nukentėjusysis V. T. Ž. įvykio metu buvo negirtas (1 t., 19–21 b. l.), esant blaiviam griuvimo tikimybė labai maža; liudytojas Š. E. teisme parodė, kad įvykio vietoje, t. y. nei lauke, nei kur kitur nematė kraujo, vadinasi, nukentėjusysis nesusižalojo griūdamas; ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog visi konstatuoti sužalojimai būdingi smūgių sudavimui, kurių, tikėtina, buvo ne mažiau kaip penki.
Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme iškėlė dar vieną nukentėjusiojo sužalojimo versiją – V. T. Ž. sirgo alkoholine epilepsija ir dėl šios priežasties galėjo nugriūti bei susižaloti.
Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo V. T. Ž. asmens sveikatos istoriją, iš kurios duomenų matyti, kad V. T. Ž. epilepsija nesirgo.
Teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis apeliacinės instancijos teisme patvirtino tyrimo metu nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau nėra duomenų, kad jis sirgo epilepsija.
Taigi paneigus nuteistojo versiją, jog nukentėjusysis galėjo mirtinai susižaloti griūdamas, byloje nelieka abejonių, kad smūgius į galvą, nuo kurių jis mirė, sudavė R. R.
Nuteistąjį pavartojus prieš V. T. Ž. smurtą patvirtina objektyvūs bylos duomenys.
Pagal specialisto išvados Nr. 140-(9741)-IS1-6786 duomenis (1 t., 97–100 b. l.) ant tirti pateiktų R. R. žalios spalvos striukės, kelnių, bluzono yra tarpusavyje sumaišytų dviejų asmenų biologinių pėdsakų. Vieno asmens genotipas sutampa su R. R. genotipu, kito asmens – su V. T. Ž. genotipu.
Apeliaciniame skunde nuteistojo aiškinimai, kaip nukentėjusiojo kraujas galėjo atsirasti ant jo drabužių (lietėsi prie nukentėjusiojo krauju anksčiau aptaškytų malkų; buvo paėmęs nukentėjusiojo striukę, trumpam atsigulęs į nukentėjusiojo lovą) atmetami kaip neįtikinami.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, jog jo nekaltumą įrodo tai, kad ant nukentėjusiojo V. T. Ž. drabužių nerasta apelianto kraujo.
Atkreipiamas dėmesys, jog nuteistajam R. R. nenustatyta jokių išorinių sužalojimų, išskyrus odos nubrozdijimus blauzdose (2 t., 69 b. l.), todėl ant nukentėjusiojo drabužių negalėjo būti rasta apelianto kraujo.
Kita vertus, minėta specialisto išvada nėra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymai taip pat yra nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei kiti abiejų instancijų teismuose ištirti įrodymai.
Visos nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį R. R. kaltę. Įrodyta, jog būtent nuteistasis V. T. Ž. sužalojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, o tarp kaltininko padarytos veikos – smūgių į galvos sritį ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas.
Taigi dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, paskirta vos didesnė už vidurkį bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.