Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-137-775/2014

2014 m. kovo 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos (pranešėjas), Birutės Valiulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-423-286/2013 pagal ieškovės V. M. ieškinį A. J. M. dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo ir A. J. M. priešieškinį V. M. dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas naikintinas, priimtas naujas sprendimas ieškinį ir priešieškinį tenkinant iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad šalys susituokė 1970-08-28, o santuoką nutraukė 2001-01-30 (b. l. 5-7,31),santuokos nutraukimo metu santuokinis turtas tarp šalių nebuvo padalintas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (b. l.9-14) patvirtina, kad ieškovės vardu įregistruota nuosavybės teisė į sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovo vardu nuosavybės teisė įregistruota į dviejų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,0609 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Iš šių išrašų, buto pirkimo-pardavimo dokumentų (b. l. 33-35), valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 38-39) bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalys jų vardu įregistruotą nuosavybę įsigijo būdamos santuokoje. Pagal pateiktas pažymas bei kvitą (b. l. 15, 36-37) ir šalių paaiškinimus nustatyta, kad, būdamos santuokoje šalys įsigijo ir garažą Nr. 43, esantį (duomenys neskelbtini), kuris nėra teisiškai įregistruotas. Bylos nagrinėjimo metu kilo ginčas, ar butas ir garažas (kaip statybinių medžiagų visuma) yra bendroji jungtinė, ar asmeninė atsakovo nuosavybė.

Remiantis CPK 265 str.2 d.teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas yra vienas iš dispozityvumo principų aspektų. Pažymėtina, jog minėtas principas be kita ko reiškia, kad tik bylos šalys nustato bylos nagrinėjimo ribas, teismas į visus byloje pareikštus reikalavimus turi atsakyti sprendime, t. y. turi būti nurodyta, ar kiekvienas reikalavimas tenkintinas atskirai. Pripažįstama, kad teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas, jei pareiškė nuomonę dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė. Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti jo asmenine nuosavybe ir priteisti jam ginčo butą ir garažą (kaip statybinių medžiagų visumą), taip pat padalinti bendrosios jungtinės nuosavybe šalims priklausantį turtą: priteisiant jo naudai žemės sklypą, sodo namelį ir ūkinį pastatą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už jam tenkančią didesnę turto dalį ieškovei priteisiant kompensaciją. Triplike atsakovas nurodė, kad nori pareikšti naują savo reikalavimų pagrindą, nurodė, kad butas ir garažas jam asmeninės nuosavybės teise pripažintinas ir įgyjamosios senaties pagrindu. Vadovaujantis CPK 141 str. 1, 2 d. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą teismui pateikdamas rašytinį pareiškimą, tokiu atveju teismas nustato ne trumpesnį kaip 14 dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos pasiruošti bylos nagrinėjimui. Tie patys reikalavimai taikytini ir priešieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo atveju. Nagrinėjamoje byloje ieškovei ir jos advokatui atsakovo tripliko, kuriame nurodytas naujas priešieškinio pagrindas, kopijos įteiktos asmeniškai 2013-10-17, teismo posėdis įvyko 2013-10-23, todėl pripažintina, kad buvo tikėtinai ribotos ieškovės teisės pasiruošti bylos nagrinėjimui, tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad nei ieškovė, nei jos atstovas neprašė bylos nagrinėjimo atidėti, kad jie galėtų suformuluoti atsikirtimus dėl priešieškinio naujo pagrindo, teismo posėdžio baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovas išsakė savo poziciją, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo pripažinti butą ir garažą jo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, pateikė savo argumentus šiuo klausimu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas (šiuo atveju - atsakovas) privalo nurodyti tik faktinį ieškinio (priešieškinio) pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs turtą atsakovo asmenine nuosavybe kitu teisiniu pagrindu, nei buvo nurodyta tik priešieškinyje, išėjo už reikalavimų ribų.

Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Šalių santuoka nutraukta dar neįsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos Civiliniam kodeksui( nuo 2001-07-01).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str.nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Santuokos ir šeimos kodekso 23 str.nustatyta, kad santuokos metu įgytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek santuokos metu, kiekvieno sutuoktinio reikalavimu. Santuokos ir šeimos kodekso 24 straipsnis numatė, kad turtas padalijamas natūra arba kompensuojant kitam sutuoktiniui jo dalį. Sutuoktinių bendro turto dalys gali būti nustatytos tik jį padalijus, šiuo atveju turto padalijimo klausimas nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas, tad jis sprendžiamas nagrinėjamoje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Kadangi santuokoje įgytas turtas, nutraukus šalių santuoką, nebuvo padalintas, jis išsaugojo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį statusą iki bus padalintas, t.y. šiuo atveju – iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas nagrinėjamoje byloje. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir galiojančiame Civiliniame kodekse. Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė CK 3.100 str. pagrindais, nes “automatiškai“ iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kadangi nutraukiant šalių santuoką buvo taikomas kitas įstatyminis reglamentavimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011 pateiktus išaiškinimus dėl turto teisinio rėžimo pasikeitimo nutraukus santuoką, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, kasacinio teismo nagrinėtoje byloje šalių santuoka buvo nutraukta jau įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, šalys santuokos nutraukimo metu nebuvo pasidalinę viso santuokoje įgyto turto. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, pripažinimo asmenine nuosavybe vadovaujamasi 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso normomis, kadangi jos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems kodeksui įsigaliojus .

Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad jis privatizavo butą 1992-03-19 jau nebegyvendamas su ieškove bei nevesdamas su ja bendro ūkio, už butą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis - 4343 rublių grynais pinigais bei 11500 rublių investiciniais čekiais, todėl turtas pripažintinas jo asmenine nuosavybe. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė ir nesprendė, ar yra pagrindas ginčo butą pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas butas atsakovo įgytas 1992-03-19 pirkimo-pardavimo sutartimi pagal 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymą. Butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 9 "Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo" atkreiptas teismų dėmesys ,kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Išimtį sudaro atvejai, kai sutuoktiniai, privatizuodami butą, iš karto nusistatė bendro buto idealiąsias dalis, kurias nurodė buto pirkimo-pardavimo sutartyje, net jeigu tos dalys buvo nustatytos ir nelygios.

Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, t.y. pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą. Ši įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų išreiškusi sutikimą dėl buto privatizavimo, bet įvertinant aplinkybes, kad minėtame bute V. M. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą (b.l.45), jokio kito turto nėra privatizavusi, jos trijų asmenų šeimai Ignalinos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983-11-24 sprendimu dėl butų paskirstymo buvo paskirtas minėtas butas (b.l. 62-63), labiausia tikėtina, kad toks sutikimas buvo išreikštas, ir ieškovė prarado galimybę įsigyti kitą gyvenamąjį plotą Butų privatizavimo įstatymo numatyta tvarka. Todėl vien aplinkybė, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), privatizuotas už vieno sutuoktinio (atsakovo) asmenines lėšas, nesudarytų pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Pastebima, jog įrodymų apie tai, jog buto privatizavimui atsakovas naudojo tik asmenines grynąsias lėšas nepateikta. Lietuvos Respublikos Seimui 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII - 847 papildžius Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 dalį sakiniu “Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas”, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 str. 3 d.). Sutuoktiniai, privatizavę butą santuokos metu vieno iš jų vardu, naudojasi juo lygiomis teisėmis (SŠK 21 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog turtas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, galėtų tik sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl vieno sutuoktinio pareigos kompensuoti kitam sutuoktiniui dalį jo panaudotų asmeninių lėšų bendrajai jungtinei nuosavybei sukurti, tačiau toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas ir sprendžiamas.

Pagal pateiktas pažymas bei kvitą (b. l. 15, 36-37) ir šalių paaiškinimus nustatyta, kad, būdamos santuokoje šalys įsigijo ir garažą Nr. 43, esantį (duomenys neskelbtini), kuris nėra teisiškai įregistruotas. Atsakovas priešieškiniu prašė garažą (kaip statybinių medžiagų visumą) pripažinti jo asmenine nuosavybe, taip pat ieškovės reikalavimui taikyti CK 3.129 str. numatytą 5 m. senaties terminą. Teigė, kad apie 1980 m. gyvendamas kartu su ieškove, jis garažų kooperatyve „Vairas“ pasistatė garažą, statybos reikalais rūpinosi jis vienas, mokėjo reikiamus mokesčius, po 2006-05-05 kilusio gaisro asmeninėmis lėšomis garažą suremontavo, kai tuo tarpu ieškovė šiuo turtu visai nesirūpino.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad minėtas turtas dėl to galėtų būti pripažintas asmenine atsakovo nuosavybe CK 3.89 str. pagrindu, kadangi yra įgytas šalių santuokos metu, atsakovas neįrodė, jog garažas pastatytas jo asmeninėmis lėšomis, jo nurodytos aplinkybės dėl turto išlaikymo bei remonto reikšmingos dalinant santuokoje įgytą turtą.

CK 3.129 str. numato 5 m. senaties terminą, skaičiuojamą nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus aplinkybes, kad garažo boksas, jei būtų teisiškai įregistruotas, būtų dalinamas kaip nekilnojamasis turtas, kurio dalijimui ieškinio senaties termino CK apskritai nenumato, o ieškovė nėra teisininkė, jai negalėjo būti žinoma, kad teisiškai neįregistruotas VĮ Registrų centre garažas gali būti dalijamas kaip statybinių medžiagų visuma( tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas įstatymu nustatytas), ieškovės atstovui advokatui Nikolajui Semionovui tokia informacija tapo žinoma tik 2013-06 gavus duomenis iš VĮ Registrų centro (b.l. 8), kas galėtų būti vertinama kaip ieškovės teisių pažeidimo suvokimo momentas , taigi ieškinio senaties termino pradžia( CK 3.129,1.127 str.),todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad reikalavimui dėl garažo ( medžiagų) padalijimo yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovui nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, su kuo apeliantė nesutinka. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1288/2001 pateiktus išaiškinimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamąja senatimi, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje santuoka buvo nutraukta 1990 metais, dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, teismas pasisakydamas dėl įgyjamosios senaties, kuri nebuvo numatyta Santuokos ir šeimos kodekse ar iki 2001-07-01 galiojusiame Civiliniame kodekse, valdymo termino, jį apibrėžė kaip besitęsiantį ilgą laiką, nurodė, kad jis gali būti tapatinamas su trijų metų ieškinio senaties terminu, taikytinu sprendžiant dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo (SŠK 23 str.). Nagrinėjamu atveju šalių santuoka nutraukta 2001-01-30, senaties termino pradžia laikytinas santuokos nutraukimo momentas, nes realiai tik atsakovas po santuokos nutraukimo valdė ir naudojosi ginčo turtu. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo iki naujojo CK įsigaliojimo, tačiau 2001 m. liepos 1 d. ieškinio senatis dar nebuvo pasibaigusi. Naujojo CK 3.129 straipsnis nenumato, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo būtų taikoma ieškinio senatis, todėl akivaizdu, kad pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1288/2001 pateiktais teisės išaiškinimais nagrinėjamu atveju remtis negalima.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 str.nustatyta, kad Civilinio kodekso normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl įgyjamosios senaties taikytinos CK 4.68-4.71 str. nuostatos. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 str.1 d., o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 str.numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 – 4.71 str. numatytos sąlygos, t.y.: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas įgijo butą bei garažą nuosavybės teisėn pagal įgyjamąją senatį, kadangi neegzistuoja CK 4.68-4.71 str.numatytos aplinkybės. Kaip jau minėta aukščiau, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas atsakovo dar nesant nutrauktai šalių santuokai, todėl šis turtas, nors ir yra registruotas kaip atsakovo nuosavybė, vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.3 d., pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe. Bute V. M. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą (b.l.45), jos trijų asmenų šeimai Ignalinos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983-11-24 sprendimu dėl butų paskirstymo buvo paskirtas minėtas butas (b.l. 62-63), santuokos nutraukimo metu turtas nebuvo padalintas, todėl atsakovas turėjo suprasti, kad ne jis vienas yra minėto buto savininkas, juo save laiko ir ieškovė. Garažas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat įgytas santuokos metu jį šalims pasistačius bei yra dalintinas kaip bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė.

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 str.Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 str.). A.J. M. privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1992-03-19 nebegyvendamas su ieškove bei nevesdamas su ja bendro ūkio( tai nustatyta Visagino miesto apylinkės teismo 2000-12-21 sprendimu ( b.l.31) šalių ištuokos byloje ,ši aplinkybė naujai nebeįrodinėtina – CPK 182 str.) už butą sumokėjo 4343 rublių grynais pinigais bei 11500 rublių investiciniais čekiais. Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad ieškovė prie buto privatizavimo prisidėjo duodama ir jos gautus investicinius čekius, ką ji tvirtino teismo posėdžio metu (b.l. 88), neįrodė, kad buto privatizavimui panaudojo tik savo asmenines grynąsias lėšas. Tiek darbo užmokestis, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Atsakovas nurodė, kad garažo Nr. 43, esantį Vilniaus g. 38A, Ignalinoje, garažų kooperatyve „Vairas“ statybos reikalais rūpinosi jis vienas, pats atliko kai kuriuos statybos darbus, mokėjo reikiamus mokesčius, po 2006-05-05 kilusio gaisro asmeninėmis lėšomis garažą suremontavo, kai tuo tarpu ieškovė šiuo turtu visai nesirūpino. Ieškovė neneigė, kad prie buto ir garažo išlaikymo nuo 1992 metų neprisidėjo, kadangi atsakovui vienam naudojantis turtu, jam tenka pareiga turtą išlaikyti (b.l.88), ji taip pat neneigė, kad nesirūpino sodo išlaikymu, priežiūra, gerbūvio gerinimu. Nors ieškovė teigė, kad garažą po gaisro suremontavo dėl gaisro kaltas asmuo (b.l. 88), jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl labiau tikėtina, kad garažą remontavo atsakovas savo lėšomis.

CK 3.117 str. preziumuoja, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Sykiu CK 3.123 str. nustato tokio nukrypimo priežastis- jis galimas atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.

Šiuo ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas daugiau kaip 20 metų vienas išlaikė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, jam įgyti panaudojo savo investicines lėšas, atstatė garažą, į tai, kad V. M. 1993-11-19 nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau be sutuoktinio žinios pardavė, tokiu būdu sumažindama turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, vertę, sprendžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ieškovės naudai priteisiant 37/100, o atsakovui 63/100 dalis turto.

CK 3.127 str.3 d. nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima tai padaryti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu įpareigojant jį kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais. Byloje nėra ginčo dėl dalintino turto vertės, tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje šalys nurodė, jog dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 61100 Lt; garažo Nr. 43, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 5000 Lt, sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 22800 Lt, ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 127 Lt ir 0,0609 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 3500 Lt. Viso dalintino bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausančio turto vertė yra 92 527 Lt. Šalys sutinka, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų priteistas atsakovo nuosavybėn, atsakovas šį butą privatizavo, jame gyvena, moka komunalinius mokesčius, ieškovė tuo tarpu gyvena kitame mieste, prie šalių buto išlaikymo, remonto neprisidėjo. Įvertinant, kad atsakovas naudojasi garažu, moka už jį mokesčius, turtą remontavo, gyvena tame pačiame mieste, priešingai nei ieškovė, garažas kaip statybinių medžiagų visuma priteistinas atsakovui. Atsakovas 2013-10-23 teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarautų, jeigu ieškovei būtų priteistas sodas (b.l. 89), tad nėra kliūčių natūra jį priteisti ieškovei. Priteisus atsakovui butą, garažą (kaip statybinių medžiagų visumą), kurių bendra vertė 66100 Lt, o ieškovei – žemės sklypą, sodo namelį, ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 26427 Lt, ieškovei priteistina kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį – 7808 Lt.

Teismas netenkino atsakovo prašymo išdėstyti kompensacijos mokėjimą. Apeliacinis skundas dėl tos sprendimo dalies atsakovo nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas draudimo priimti apelianto atžvilgiu blogesnį sprendimą, jeigu sprendimą skundžia tik vieną šalių, todėl kompensacijos mokėjimo išdėstymo klausimas neperžiūrimas ( CPK 313 str.).

Nesutinkama su apeliantės argumentu, kad teismas buvo šališkas priimdamas teismo sprendimą, kadangi netinkamas vadovavimasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais negali būti pripažįstamas teisėjo nušalinimo pagrindu. Kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad egzistavo teisėjo nušalinimo pagrindai, numatyti CPK 65, 66 str., apeliantė nenurodė.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto režimą po santuokos nutraukimo, nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinį, priešieškinį tenkinant iš dalies.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimant naują sprendimą perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, apeliacinės instancijos teismo teisę priimant naują sprendimą atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ( CPK 7,93 str.), į netikslumus sumokant , paskaičiuojant žyminį mokestį, kolegija nusprendžia dėl žyminio mokesčio , kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo.

Ieškovė teikė reikalavimą 46443 Lt sumai( sodo sklypas su statiniais 26427 Lt , garažas 5000 Lt + 15016 Lt kompensacija iš atsakovo), atsakovas-79313 Lt ( viso turto vertė 92527 Lt – 13241 Lt kompensacija ieškovei).

Pagal savo reikalavimą ieškovė turėjo sumokėti 1393 Lt ( 46443 Lt x 3 proc.) žyminio mokesčio, atsakovas 2379 Lt ( 79313 Lt x 3 proc.).Teikiant apeliacinį skundą, ieškovė žyminio mokesčio turėjo sumokėti 997 Lt( nuo 33229 Lt skirtumo tarp priteistos pirmos instancijos teismo 13214 Lt kompensacijos už sodą ir prašytos 46443 Lt sumos). Sumokėta 1400 Lt.

Apeliacijos instancijos teismui priimant naują sprendimą ieškovei priteista turto už 34235 Lt ( sodo sklypas su statiniais 26427 Lt+ kompensacija 7808 Lt), t.y. jos ieškinio reikalavimai patenkinti 74 proc. Atsakovui priteista turto už 58292 Lt( butas 61100 Lt + garažas 5000 Lt – 7808 Lt kompensacija ieškovei), t.y. priešieškinys patenkintas 73 proc.

Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė proceso išlaidų - 1800 Lt advokato pagalbai apmokėti (b.l. 19, 20, 81, 82,114), įrodymų rinkimo 163 Lt ( b.l.21),o atsakovas – 1350 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 47, 48, 122).Abiejų šalių reikalavimai tenkinami iš dalies, atsakovo reikalavimai tenkinami 73 proc., ieškovės 74 proc., atitinkamai tarp šalių proporcingai jų patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai priteistinos atstovavimo ir kitos išlaidos. Tokiu būdu ieškovei turi būti kompensuota 1452,62 Lt ( 1963 Lt x 74 proc.), atsakovui 985,5 Lt Lt(1350 Lt x 73 proc.).

Šalys mokėjo žyminį mokestį. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 1388 Lt ( turėjo mokėti 1393 Lt) , buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui procesiškai negalimą prašymą „likusią nesumokėtą žyminio mokesčio dalį valstybės naudai priteisti iš atsakovo“ (b.l. 3, 4), tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo ir likusios žyminio mokesčio sumokėjimo klausimo apskritai neišsprendė, nuo jo mokėjimo ieškovės neatleido. Teikiant apeliacinį skundą ji turėjo sumokėti 997 Lt žyminio mokesčio, sumokėjo 1400 Lt.

Tokiu būdu ieškovė už pateiktą ieškinį bei apeliacinį skundą iš viso turėjo sumokėti 2390 Lt ( 1393 Lt +997 Lt). Faktiškai yra sumokėjusi 2788 Lt. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį jai turi būti kompensuota 1769 Lt ( 2390 Lt x 74 proc.).

Atsakovas pagal reikalavimą turėjo sumokėti 2379 Lt ( 79313 Lt x 3 proc.)žyminio mokesčio. Faktiškai sumokėjo 2776 Lt. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį jam turi būti kompensuota 1737 Lt ( 2379 Lt x 73 proc.).

Apibendrinant sprendžiama, jog ieškovei turi būti kompensuota 1769 Lt žyminio mokesčio ir 1452,62 Lt kitų proceso išlaidų ( viso 3221,62 Lt), o atsakovui 1737 Lt žyminio mokesčio ir 985,5 Lt kitų išlaidų ( 2722,5 Lt). Nesant įstatyminių draudimų, šalims vienos kitai mokėtinos sumos įskaitomos ir iš atsakovo ieškovei priteistina 499,12 Lt (3221,62 Lt -2722,5 Lt).

Kadangi abi šalys sumokėjo žyminio mokesčio daugiau nei priklausė pagal įstatymą, permokėtos jų dalys grąžinamos – ieškovei 398 Lt ( 2788 Lt – 2390 Lt), atsakovui – 397 Lt ( 2776 Lt – 2379 Lt)( CPK 98 str.). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų patirta 26 Lt .Kadangi šalių reikalavimai patenkinti beveik vienodu santykiu, šios išlaidos paskirstomos lygiomis dalimis – po 13 Lt ir jų dydžiu mažinama valstybės grąžinamo šalims žyminio mokesčio dalis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės V. M. ieškinį, atsakovo A. J. M priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti A. J. M, a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn dviejų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą (kaip statybinių medžiagų visumą) Nr. 43 autogaražų bendrijoje „Vairas“, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0609 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš A. J. M V. M. 7808 ( septynių tūkstančių aštuonių šimtų aštuonių) Lt kompensaciją bei 449,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priešieškinio reikalavimą pripažinti atsakovui nuosavybės teises į butą ir garažą įgyjamosios senaties pagrindu atmesti.

Grąžinti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) žyminio mokesčio 385 Lt , sumokėto 2013-12-06 mokėjimo nurodymu Nr.122 Swedbank.

Grąžinti A. J. M, a. k. (duomenys neskelbtini) žyminio mokesčio 384 Lt, sumokėto 2013-08-02 įmokos mokėjimo kvitu Swedbank.

Mokesčio grąžinimą pavesti VMI.