- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2018-06-20
- Bylos Nr.
- A11.-1450-932/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01077-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Pažeidėjas
- K. P., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotai atstovei L. D.,
išnagrinėjusi K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. P. 2018 m. balandžio 10 d., 19.00 val., Verkių regioniniame parke, Vilniuje, turėdamas teisę medžioti (medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini)), bet neturėdamas galiojančio medžioklės lapo, suteikiančio teisę medžioti toje teritorijoje (Verkių regioniniame parke, koordinatės 54.74775, 25.29568), naudodamas selektyviuosius spąstus (1 vnt.), neteisėtai medžiojo bebrus (bebrų sumedžiojęs nebuvo). Šiais veiksmais K. P. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258, 58.2.1 punkto reikalavimus, draudžiančius medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės, ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 4 dalyje.
Apklausiamas teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas K. P. savo kaltės nepripažino. Nurodė jau 30 metų esantis medžiotojas, be kita ko, medžioja ir bebrus, tam turėjo leidimą. 2017 m. bebrus medžiojo ir Verkių regioniniame parke. 2018-04-10, pavakare, atvyko į Verkių regioninį parką, kadangi norėjo pasivaikščioti, taip pat jam buvo įdomu pasižiūrėti, ar yra bebrai, kur jie juda, kaip migruoja, ar nedaro žalos gamtai. Su savimi turėjo kuprinę, kurioje buvo žiūronai, vandens butelis, sumuštinis, tualetinio popieriaus ritinėlis, galbūt ir kirvis, vilkėjo ilgomis kelnėmis. Nuėjęs prie vandens, įlipo ir braidžiojo, tokiu būdu norėdamas pajusti, ar dugne yra susidariusi įduba, pagal kurią galima spręsti, ar yra bebrų, ar jie juda. Braidžiodamas pamatė spąstus. Kadangi iš jo rudenį buvo pavogti net 4 vnt. spąstų, nusprendė pasižiūrėti, ar tie pamatyti spąstai nėra jo. Pakėlė pagaliuką, kuriuo buvo paremti spąstai, norėjo pasižiūrėti, ar ant saugiklio yra numeris, nes jis savuosius spąstus buvo pažymėjęs atitinkamais numeriais, tačiau nieko nepamatė. Jo regėjimas yra su trūkumais, be to, buvo vakaras, prieblanda, spąstai šlapi. Į teismo klausimą, ar jis iškėlė spąstus iš vandens, K. P. aiškino, kad pačių spąstų nekėlė, jis tik paėmė pagaliuką, tačiau tuo pačiu nurodė, kad jo tikslas buvo apžiūrėti spąstus ir įsitikinti, ar ant saugiklio yra atitinkamas numeris, tačiau nepamatė, nes spąstai buvo šlapi. Kokiais pagaliukais parėmė spąstus, K. P. tikslaus atsakymo nenurodė, greičiausiai tais pačiais, o gal ir kitais, nes jų buvo pilna aplink. Į klausimą, ar kirto šakas, K. P. nurodė neatsimenantis, negali atsakyti. Taigi, taip ir neišsiaiškinęs, ar tai jo spąstai, jis išvažiavo namo. Kitą dieną vykdamas į Santaros klinikas ir važiuodamas pro Verkių regioninį parką, nutarė stabtelti ir pasižiūrėti, ar spąstai tebėra. Priėjęs įsitikino, kad jie tebestovi, dėl ko skubėdamas išvažiavo į klinikas, kur jam buvo paskirtas vizitas pas gydytoją. Išvažiuodamas matė į aikštelę įvažiuojantį aplinkosaugininkų automobilį, tačiau nelipo išsiaiškinti, kadangi tuo metu neturėjo laiko. Iš klinikų grįžo namo, pasiėmė dokumentus ir nuvažiavo į parką, tačiau tuomet pamatė, kad tų spąstų jau nebėra. Jis susinervino, nes nebegalėjo išsiaiškinti, ar tai nebuvo jo spąstai, kurių ir taip buvo nemažai praradęs. Tuomet per pažįstamą gamtosaugininką jis išsiaiškinto, ar spąstų nebus paėmę inspektoriai, po ko sužinojo, kad būtent taip ir yra, išsiaiškino, į ką kreiptis dėl spąstų. Gavęs T. Ū. duomenis, jis su pastaruoju susisiekė. Skambino, norėdamas įsitikinti, ar inspektoriai iš tiesų paėmė spąstus, išsiaiškinti, ar tai nėra jo spąstai. Apklausiamas K. P. kategoriškai neigė, jog telefoninio pokalbio metu nurodė, kad spąstus pastatė jis. Kiek atsimena, jis tikrai neklausė, kur galėtų spąstus atsiimti. T. Ū. paklausė, ar jis turi dokumentus, ar jie galiojantys. Tuomet jis nuėjo prie mašinos pasižiūrėti dokumentų, kuriuos apžiūrėdamas pamatė, kad medžioklės dokumentas yra nebegaliojantis. Matydamas, kad neturi šio dokumento, suprato, kad nėra reikalo eiti į inspekciją aiškintis dėl spąstų. Visgi jo buvo pareikalauta atvykti. 2018-04-12 atvykęs parašė paaiškinimą (iš pradžių nenorėjo teikti, bet po to persigalvojo). K. P. akcentavo, kad paaiškinimą teikė inspektoriui D. L., tuo tarpu iš bylos matyti, kad paaiškinime yra nurodyta T. Ū. pavardė, atliktas taisymas (pats T. Ū. taip pat buvo kabinete). Viską surašė ir paaiškino, jis jokių spąstų nestatė, to net nebūtų galėjęs padaryti, kadangi dar balandžio pradžioje buvo patyręs dešinės rankos traumą, o spąstų aktyvavimui yra reikalinga didelė jėga (pilnas K. P. parodymų turinys yra užfiksuotas teismo posėdžio protokole) (b. l. 23-29).
Administracinio nusižengimo protokole prie asmens paaiškinimo K. P. taip pat teigė su nusižengimo nesutinkantis (b. l. 2). 2018-04-12 rašytiniame paaiškinime K. P. nurodė 2018-04-10, apie 19 val., Verkių regioniniame parke braidžiojęs po upę ir tvenkinius, norėdamas išsiaiškinti, kaip ir kur juda bebrai, nes jis yra medžiotojas ir turi leidimą reguliuoti bebrų populiaciją. Pagal medžioklės lapą Nr. (duomenys neskelbtini) rudenį medžiojo bebrus. Jam leidimą medžioti išdavė Gyvosios gamtos inspekcija 2017-08-04 Nr. (38-7)-VR-1,7-5852, medžiojo būtent pagal šį dokumentą. 2018-04-10 dokumentų nebuvo pasiėmęs ir spąstų nestatė. Jam išduotas medžioklės lapas galiojo iki 2017-04-15. Vaikščiodamas vienoje iš balų pamatė pastatytus spąstus, tačiau jų nelietė, nes neturėjo jokių medžioklę pateisinančių dokumentų. 2017 m. rudenį iš jo toje teritorijoje buvo pavogti 4 vnt. spąstų, todėl 2018-04-11 jis vėl atvažiavo prie vandens telkinio Verkių regioniniame parke, norėdamas išsiaiškinti, ar tai nėra iš jo pavogti spąstai, tačiau spąstus jau buvo paėmę pareigūnai. Tuomet jis (K. P.) išsiaiškino, kas tuos spąstus paėmė ir susisiekė su pareigūnais. Per neapsižiūrėjimą jo medžioklės lapas, suteikiantis teisę spąstais gaudyti bebrus, buvo pasibaigęs 2017-10-03, todėl jis negalėjo ir neturėjo kaip įteisinti pastatytų spąstų apžiūrėjimą (ko ir nepadarė) (b. l. 6).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas T. Ū. (Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas) parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kokias yra išdėstęs savo tarnybiniame pranešime. Pagal gautą pranešimą 2018-04-10, apie 19 val., vyko į Verkių regioninį parką. Buvo pranešta, jog minėtoje vietoje vyras galimai pastatė spąstus bebrams. Prieš vykdamas dar susisiekė su pranešėju. Kartu su kolega A. U. atvažiavo į parką, susitiko su pranešėju ir pagal jo nurodytą vietą parko teritorijoje esančiame tvenkinyje išties rado paspęstus spąstus bebrams gaudyti. Pranešėjas K. L. papasakojo, kad vaikščiodamas parke pamatė „Subaru“ markės automobiliu atvažiavusį vyriškį, kuris išlipęs įtartinai dairėsi, po to iš bagažinės išsitraukė kirvį, įsidėjo jį į kuprinę. Taip pat matė kažkokias grandines, kurios barškėjo, suprato, kad tai gali būti spąstai. Tą vyriškį toliau stebėjo, matė, kaip jis nusikirto šakų, įlipo į vandenį ir pastatė spąstus. T. Ū. nurodė rastus spąstus neutralizavęs, kad nebūtų pagautas gyvūnas. Kitą dieną išsiaiškino, kad 2018 m. niekam nebuvo išduotas medžioklės lapas, suteikiantis teisę medžioti Verkių regioninio parko teritorijoje. 2018-04-11, ryte, kartu su kolega J. J. užsuko į parką, norėdami patikrinti, ar spąstai tebėra vietoje. Įsitikino, kad spąstai stovi toje pačioje vietoje, ketino vakare suruošti pasalą. Išvažiuojant pamatė į aikštelę įvažiuojantį pranešėjo nurodytą automobilį, yra tikras, kad vairuotojas juos pastebėjo, kadangi staigiai sustabdė automobilį ir išlipęs greitu žingsniu nuėjo į kalną link rūmų pastato. Jie su kolega įsuko į miško keliuką ir nutarė pažiūrėti, ar vyriškis vėliau neis prie spąstų (S. J. liko prie automobilio, o liudytojas T. Ū. ėjo link vietos, kurioje buvo paspęsti spąstai). Visgi netrukus sulaukė kolegos skambučio, kuris pasakė matęs, kaip automobilis išvažiavo. Supratę, kad asmuo juos pastebėjo, nusprendė, kad rengti pasalą yra nebetikslinga, o, kiek vėliau grįždami iš patikrinimo, sustojo, iš vandens ištraukė spąstus ir juos pasiėmė. Tą pačią dieną sulaukė skambučio, skambinęs asmuo prisistatė K. P., paklausė, ar jie paėmė jo spąstus. Asmuo ėmė guostis, kad iš tos teritorijos jau buvo pavogti ne vieni jo spąstai. Klausė, ar galėtų juos atsiimti. Skambinusiojo buvo paklausta, kodėl tokiu atveju jis ryte nepriėjo prie inspektorių, bet K. P., pavadinęs juos „štirlicais“, paaiškino, kad labai skubėjo, nurodė, kad buvo pastatęs ir daugiau spąstų, todėl norėjo juos patikrinti. Paaiškino, kad tie paimtieji spąstai iš pradžių buvo, o paskui jis jų neberado. Liudytojas paaiškino K. P., kad jeigu jis turi visus dokumentus, tegul atvyksta kitą dieną į inspekciją ir, jei viskas tvarkoje, atgaus savo spąstus. Atsimena, kad K. P. norėjo atvykti dar tą pačią dieną, tačiau jam paaiškino, kad tą dieną nėra laiko. Pokalbio metu jis dar užklausė asmens, kas jam išdavė leidimą, nes pagal jų turimą informaciją nuo 2018 m. pradžios iki įvykio dienos joks leidimas bebrams gaudyti nebuvo išduotas. K. P. pasakė tuoj pasižiūrėsiantis dokumentus, po ko vienu metu staiga labai susijaudino, aiškino, kad įvyko kažkokia klaida, klausė, ar jam surašys protokolą. Nurodžius, kad asmuo privalo atvykti į inspekciją, siekiant išsiaiškinti visą situaciją, šis iš pradžių nesutiko, tačiau vėliau persigalvojo ir nurodė atvyksiantis. 2018-04-12 atvykęs į inspekciją ėmė viską neigti, pamatęs spąstus, sakė, kad jie ne jo, tikino niekada neminėjęs, kad tai jo spąstai, kad jis juos statė, nurodė tiesiog braidžiojęs po vandenį, norėdamas pasižiūrėti, kur juda bebrai. Paprašius surašyti paaiškinimą, atsisakė tą daryti, tačiau vėliau vėlgi persigalvojo ir parašė. Į klausimą, dėl kokių priežasčių K. P. paaiškinimo pradžioje, prie T. Ū. pavardės, buvo naudotas korektorius, liudytojas nurodė tiksliai neatsimenantis. Galimai paaiškinimo blanke buvo likusi įrašyta kito inspektoriaus pavardė, o, atsižvelgiant į tai, kad paaiškinimą K. P. teikė būtent jam (T. Ū.), įrašė savo pavardę (b. l. 23-29).
Teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas K. L. parodė 2018-04-10, vakare atvykęs su drauge į Verkių regioninį parką pasivaikščioti, pavedžioti šunį. Paėjus nuo mašinos, pamatė, kaip į aikštelę įvažiavo „Subaru Forester“ automobilis, iš kurio išlipo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Vyriškis avėjo ilgais guminiais batais, vilkėjo kareiviško tipo aprangą. Pastarasis iš bagažinės išsiėmė kuprinę, girdėjo barškančių grandinių garsą. Matė, kaip vyrui nešant kuprinę, iš jos išorinės kišenės kyšojo kirvis. Tas vyras iš karto sukėlė įtarimus, nes elgėsi keistai – ilgai ėjo link upės, nuolat dairėsi į šonus, buvo matyti, kad ruošiasi daryti kažką neteisėto. Priėjęs prie upės, kur yra ištaka ir po žeme eina vamzdis, įbrido į vandenį. Liudytojas tą vyriškį toliau stebėjo, daugmaž 100 metrų atstumu. Pro krūmus matė ir girdėjo, kaip jis kirto šakas, matė, kad įbridęs į vandenį pastarasis rankose laiko spąstus, paskui deda juos į vandenį. Po to tas vyras spąstus pritvirtino nusikirstais pagaliais. Pastatęs spąstus, vyras išlipo iš vandens ir palengva pro kitą pusę grįžo prie automobilio. Kažkuriuo momentu jie su vyru susitiko, šuo sulojo, jie persimetė keliais nereikšmingais žodžiais. Atrodo, liudytojas paklausė vyriškio, ar šis čia žvejoja, į ką pastarasis atsakė „galima sakyti“. Liudytojas pažymėjo, kad jam buvo aišku, jog vyras vandenyje pastatė spąstus. Tas jį nustebino, nes negalvojo, kad Verkių regioniniame parke uždrausta medžioti. Jeigu tai būtų buvę prie ežero eilinėje vietoje, į tokią aplinkybę greičiausiai net nebūtų atkreipęs dėmesio. Matydamas vyro veiksmus, kurie leido jam spęsti, kad jis neteisėtai stato spąstus, per BPC susisiekė su aplinkosaugininkais, paklausė, ar tokioje vietoje galima medžioklė, informavo užfiksuotą situaciją. Netrukus atvyko inspektoriai (vyriškio tuo metu jau nebebuvo), jiems jis parodė, kurioje vietoje pastatyti spąstai (priėjus ir pašvietus, jie aiškiai matėsi išsikišę iš vandens). Visas jam žinomas aplinkybes nurodė ir rašytiniame paaiškinime, kuriuo pilnai galima remtis. Tuo pačiu liudytojas pažymėjo, kad jis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens iki to vakaro nebuvo matęs, jo nepažįsta ir nebendrauja (b. l. 38-43).
Teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas J. J. (Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas) parodė, kad jo kolega T. Ū. gavo informaciją apie Verkių regioniniame parke pastatytus selektyvinius spąstus bebrams gaudyti. 2017-04-11, vykdami į patikrinimą, nusprendė stabtelti minėto parko teritorijoje ir patikrinti, ar spąstai tebėra (juos kolega iš vakaro buvo deaktyvavęs). Nuėję prie vandens, matė, kad spąstai tebestovi. Išvažiuojant iš aikštelės, pamatė, kaip į ją įvažiuoja pranešime nurodytas „Subaru“ markės automobilis. Iš to automobilio išlipo salėje sėdintis vyriškis, t. y. administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Liudytojo įsitikinimu, pastarasis neabejotinai matė jų automobilį, kadangi aikštelėje daugiau nebuvo jokių transportų priemonių. Be to, liudytojas nurodė aikštele važiavęs labai lėtai, automobilis buvo paženklintas spec. ženklais. Pamatęs jų mašiną, vyras sparčiu žingsniu nuėjo į parko gilumą, į viršų link Verkių rūmų. Nusprendė šiek tiek pastebėti, ar vyras vėliau neis tikrinti spąstų. Pavažiavo toliau, kolega nuėjo arčiau spąstų vietos, o jis (J. J.) liko automobilyje. Ilgai laukti neteko, kadangi pamatė, kaip vyras sugrįžo, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Supratę, kad vyras juos tikrai pamatė ir užfiksavo bei daugiau nebegrįš, nusprendė vakare pasalos nebeorganizuoti, nuėję išėmė iš vandens spąstus ir juos išsivežė. Daugmaž po valandos jo kolega T. Ū. sulaukė telefono skambučio, pastarajam skambino tas pats vyras. Jie tuo metu važiavo tuo pačiu automobiliu, liudytojas vairavo, o kolega sėdėjo šalia, keleivio vietoje. Faktiškai girdėjo T. Ū. ir K. P. pokalbį, girdėjo, ką kalbėjo K. P. Visa pokalbio esmė buvo ta, kad vos tik paskambinęs vyras paklausė, ar tai jie paėmė jo spąstus, pabrėždamas, kad turi visus leidimus. Liudytojas pažymėjo, kad, tikrindami pranešimą, jie jau buvo gavę informaciją, kad tuo metu niekam nebuvo išduoti leidimai medžioti Verkių regioninio parko teritorijoje, dėl ko T. Ū. pakvietė K. P. kitą dieną atvykti į inspekciją ir viską išsiaiškinti. Po tokio siūlymo vienu metu stojo tyla, vyriškis susimėtė, pasakė, kad įvyko klaida, pradėjo sakyti, kad jei jam rašys protokolą, tada jis niekur nevyks. Visas pokalbis baigėsi tuo, kad kolega vyriškiui paaiškino, kad jei šis neatvyks geranoriškai, bus kviečiamas šaukimais ir pan. Kitą dieną K. P. atvyko į inspekciją, vos tik užėjęs į kabinetą ir pasisveikinęs, pasakė, kad tai ne jo spąstai, nors apie tai dar net nebuvo pradėta kalbėti. Ką asmuo pasakojo toliau, liudytojas nurodė nematęs, kadangi išvyko (b. l. 38-43).
Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas K. P. savo kaltės nepripažįsta, tačiau byloje surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti priešingą išvadą, konstatuojant, jog K. P. padarė ANK 290 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo tikina spąstų nestatęs ir bebrų jais nemedžiojęs, o tik siekęs išsiaiškinti, ar netyčia aptikti spąstai nepriklauso jam. Anot K. P., jis 2018-04-10, vakare atvyko į Verkių regioninį parką, norėdamas pasivaikščioti, be to, jam, kaip medžiotojui, buvo įdomu pasižiūrėti, ar yra bebrų, kur jie migruoja. Tuo tikslu įlipo į vandenį, braidžiojo, žiūrėjo, ar yra bebrų paliktų įdubų. Būdamas vandenyje, pamatė pastatytus spąstus. Kadangi dar rudenį toje pačioje vietoje iš jo buvo pavogti net keli spąstai, nutarė patikrinti, ar tai nėra tie patys spąstai, kurių jis neteko. Tą galėjo padaryti apžiūrėjęs saugiklį, kadangi savo spąstus jis buvo pažymėjęs atitinkamais numeriais ant saugiklio. Jis paėmė pagaliuką, kuriuo buvo paremti spąstai, bandydamas įžvelgti numerį, tačiau nieko nematė, spąstai buvo šlapi, prieblanda. K. P. kartojo pats tų spąstų tikrai nestatęs, to dėl rankos traumos net nebūtų galėjęs fiziškai padaryti. Nepavykus nustatyti, ar spąstai nėra jo, jis prie upės atvyko ir kitą dieną. Ryte turėjo nedaug laiko, nes skubėjo į Santaros klinikas, todėl tik žvilgtelėjo, ar spąstai tebestovi. Vėliau, pasiėmęs dokumentus, atvyko į vietą, tačiau spąstų neberado (iš tolo matė, kad jų nėra). Aplinkos apsaugos inspektoriams skambino, norėdamas sužinoti, kur yra spąstai, siekė iki galo išsiaiškinti, ar tai nebuvo jo. To, kad medžioklės lapas yra nebegaliojantis, pamatė tik kalbėdamas su inspektoriumi. Jeigu būtų radęs spąstus vandenyje, pirmiausia būtų išsirašęs medžioklės lapą, o tai reiškia, kad tuo pačiu ir pastebėjęs, jos jis negalioja. Šiuo atveju jis medžioti nėjo, spąstų neiškėlė, todėl nepagrįstai apkaltintas, kaip medžiojęs be atitinkamo medžioklės dokumento. Jo kaltė yra tik tame, kad pats ėmėsi aiškintis, kam priklauso spąstai (b. l. 6, 23-29). Teismas tokius administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus vertina kritiškai, kaip jo gynybinę poziciją, nukreiptą išvengti administracinės atsakomybės.
Iš K. P. surašyto administracinio nusižengimo protokolo matyti, jog jame yra užfiksuotos visos esminės padaryto administracinio nusižengimo aplinkybės. Tarp rašytinių duomenų yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialisto T. Ū. 2018-04-18 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog 2018-04-10, 19.13 val., gauta informacija, kad Vilniaus mieste, Verkių regioniniame parke yra galimai neteisėtai statomi spąstai. Nuvykus į įvykio vietą, pranešėjas K. L. parodė vietą tvenkinyje, kur buvo pastatyti selektyvieji spąstai bebrams (koord. 54.74775, 25.29568). Pastarasis paaiškino, kad 2018-04-10, apie 19 val., Verkių regioniniame parke su drauge vedžiojo šunį, kuomet į Verkių rūmų kalno papėdėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo juodos spalvos automobilis „Subaru Forester“, iš kurio išlipo vyriškis, įtartinai dairęsis į šalis. Vyriškis iš savo automobilio bagažinės paėmė ir į kuprinę dėjosi kirvį bei dar kažkokius daiktus, galimai spąstus, nes barškėjo grandinės. Tada jis perėjo į kitą Verkių g. pusę ir nuėjo prie Neries upės, ten vėl dairėsi, paeidavo tai į vieną, tai į kitą pusę, kirto šakas, apie 15 min. braidžiojo vandens telkinyje ir į vandenį įdėjo turėtus metalinius spąstus, kuriuos parėmė dviem pagaliais. Pastatęs spąstus vyriškis išlipo iš vandens, dairydamasis grįžo prie savo automobilio ir išvažiavo. Vyriškis buvo aukštas, apie 60 metų amžiaus, žilais plaukais, avėjo ilgais guminiais batais. Automobilio „Subaru Forester“ įsiminė tik valstybinio registracijos numerio raides KMB, skaičių įsidėmėti nespėjo. Spąstai buvo neutralizuoti, tačiau palikti vietoje. 2018-04-11 ryte, išsiaiškinus, kad 2018 m. medžioti bebrus Verkių regioniniame parke Medžioklės lapas niekam nėra išduotas, buvo nutarta, važiuojant į įmonės patikrinimą, pakeliui užsukti į Verkių regioninį parką ir patikrinti, ar spąstai nepaimti ir aptarti tolimesnius veiksmus. 2018-04-11, apie 9.45 val., žymėtu tarnybiniu automobiliu nuvykus į Verkių regioninį parką buvo įsitikinta, kad spąstai nejudinti ir nutarta vakare organizuoti pasalą, tačiau, išvažiuojant iš automobilių stovėjimo aikštelės, į ją įsuko juodos spalvos automobilis „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Išvydęs inspektorius, „Subaru Forester“ vairuotojas išlipo iš automobilio ir sparčiu žingsniu pradėjo taku kopti į kalną link Verkių rūmų. Vyriškis buvo aukštas, žilais plaukais, vilkėjo žalsvais rūbais. Buvo laukiama, ar vyriškis neis tikrinti spąstų, tačiau po kiek laiko jis tiesiog išvažiavo. Nuspręsta, kad nebėra prasmės rengti pasalą, todėl apie 11.40 val., spąstai buvo paimti. Apie 12.33 val. į T. Ū. tarnybinį telefoną paskambino nepažįstamas asmuo (tel. Nr. + (duomenys neskelbtini)), prisistatęs K. P., ir paklausė, ar ne jie paėmė jo pastatytus spąstus bebrams. Asmuo pasakė turintis leidimą gaudyti bebrus Verkių regioniniame parke, paklausė, kur galėtų atsiimti savo spąstus, pasiguodė, kad iš jo keli spąstai jau yra pavogti ir dar vienų nenorėtų prarasti. T. Ū. patvirtino, kad jie iš tiesų paėmė spąstus, tuo pačiu paklausė, kodėl K. P. ryte automobilių stovėjimo aikštelėje nepriėjo prie jų. Asmuo paaiškino labai skubėjęs, minėjo, jog buvo pastatęs daugiau spąstų bebrams gaudyti ir norėjo juos patikrinti. Taip pat pasakė, kad apie 11 val. buvo priėjęs prie spąstų ir jie dar buvo, tačiau po kurio laiko grįžęs bei patikrinęs kitus spąstus, šių spąstų jau neberado, gailėjosi, kad iš karto jų nenusiėmė. K. P. buvo paaiškinta, jog jeigu jis turi visus medžioklei reikalingus dokumentus, spąstai jam bus grąžinti, taip pat K. P. buvo paprašytas 2018-04-12, 13 val., atvykti į Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją (Algirdo g. 31, Vilnius). K. P. buvo paklausta, kas jam išdavė leidimą Verkių regioniniame parke medžioti bebrus. Asmuo nurodė, kad leidimą išdavė E. K., tačiau staiga pradėjo nerimauti, sakydamas, kad kažkas negerai, įvyko klaida. Tada K. P. paklausė, kas už tai jam gresia, ar bus jam surašytas protokolas. Jam buvo nurodyta, jog viską išsiaiškins jam atvykus į Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją. K. P. pasakė, kad jeigu jam bus surašomas protokolas, į Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją jis nevažiuos, tačiau pasakius, kad tokiu atveju jam bus išsiųstas šaukimas, asmuo visgi pažadėjo atvykti nurodytu laiku. Pokalbį telefonu girdėjo vyr. specialistas J. J. 2018-04-12, 13 val., K. P. atvykus į Vilniaus RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją ir parodžius paimtus selektyviuosius spąstus, jis pasakė, kad tai ne jo spąstai ir ėmė neigti 2018 m. Verkių regioniniame parke spąstais medžiojęs bebrus. K. P. paprašius parodyti jo turimus medžioklės dokumentus ir paaiškinti, ką jis 2018 m. balandžio 10-11 d. veikė Verkių regioniniame parke prie tvenkinio, iš pradžių paaiškinti atsisakė, sakydamas, kad nieko nerodys ir neaiškins, tačiau vėliau pateikė Vilniaus RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai 2017-08-04 išduotą išvadą Nr. (38-7)-VR-l .7-5852 „Išvada dėl bebrų gausos reguliavimo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos teritorijoje“, galiojančią nuo 2017-08-03 iki 2018-04-15, bei vyr. specialisto E. K. 2017-08-03 išduotus Medžioklės lapus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiančius teisę medžiotojui K. P. Pavilnių ir Verkių regioniniame parke medžioti bebrus nuo 2017-08-04 iki 2017-10-03. K. P. paaiškino, kad yra medžiotojas ir turi leidimą reguliuoti bebrų populiaciją, todėl 2018-04-10, apie 19 val., Verkių regioniniame parke braidžiojo po upę ir tvenkinius, norėdamas išsiaiškinti, kaip ir kur juda bebrai, pats jokių spąstų nestatė, bet vienoje baloje pamatė pastatytus spąstus, tačiau jų nelietė, nes neturėjo jokių medžioklę pateisinančių dokumentų. Kadangi iš jo šioje teritorijoje 2017 m. rudenį buvo pavogti 4 vnt. spąstų, todėl 2018-04-11 jis vėl atvažiavo prie vandens telkinio Verkių regioniniame parke, norėdamas išsiaiškinti, ar tai nėra ankščiau iš jo pavogti spąstai, tačiau spąstus jau buvo paėmę pareigūnai. Tada K. P. išsiaiškino, kas tuos spąstus paėmė ir susisiekė su pareigūnais. Taip pat K. P. paaiškino, kad per neapsižiūrėjimą jo medžioklės lapas, suteikiantis teisę gaudyti spąstais bebrus, buvo pasibaigęs 2017-10-03, todėl jis negalėjo ir neturėjo kaip pateisinti matytų spąstų apžiūrėjimo. Paklausus, kodėl jis, radęs neteisėtai pastatytus spąstus bebrams, pats iš karto nepranešė aplinkos apsaugos pareigūnams, K. P. nieko nepasakė (b. l. 3, 4).
Žemesnės instancijos teismas
Iš K. L. 2018-04-10 rašytinio paaiškinimo matyti, kad 2018-04-10, apie 19 val., Verkių regioniniame parke pastarasis su drauge vedžiojo šunį bei rinko žibutes, kuomet atvažiavo automobilis „Subaru Forester“. Iš automobilio išlipęs vyras įtartinai dairėsi, perėjo kelią ir ten pradėjo dairytis, vaikščiojo paeidamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Vyras iš savo automobilio bagažinės paėmė ir į kuprinę dėjosi kirvį bei dar kažkokius įrankius, galimai spąstus, nes barškėjo grandinės. Vyras perėjo į kitą Verkių g. pusę ir nuėjo prie Neries upės, kirto šakas, apie 15 min. braidžiojo upėje ir į vandenį įdėjo turėtus metalinius spąstus, kuriuos parėmė dviem pagaliais. Pastatęs spąstus vyriškis išlipo iš vandens bei, dairydamasis į visas puses, grįžo prie savo automobilio. Pamatęs tokius veiksmus, K. L. parodė skambinęs į BPC, kur sužinojo aplinkos apsaugos inspekcijos telefoną, paskambinus jo pranešimas buvo užregistruotas. Netrukus su juo susisiekė patys inspektoriai, jis išdėstė matytą situaciją, o jiems atvykus parodė tikslią vietą, kurioje buvo pastatyti spąstai. Paaiškinime K. L. apibūdino, kaip atrodė spąstus statęs asmuo (b. l. 7).
Bylos nagrinėjimo metu teismas tiesiogiai apklausė tiek T. Ū., tiek ir K. L., kurie abu parodė analogiškas aplinkybes. K. L. patvirtino matęs, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo atsineštu kirviu kirto šakas, braidžiojo po vandenį, rankose laikė spąstus (kaip atrodo spąstai bebrams gaudyti, liudytojas žinojo), kuriuos įkišo į vandenį, paremdamas pagaliais (b. l. 38-43). Liudytojas T. Ū. gi parodė, kad K. P. sutiko 2018-04-11, ryte, tačiau šis prie jų automobilio nepriėjo, o akivaizdžiai nuskubėjo į parko gilumą. Vėliau paskambinęs nurodė, kad tai jis buvo pastatęs spąstus, aiškino, kad ryte nepriėjo išsiaiškinti, kadangi skubėjo, turėjo mažai laiko, o reikėjo patikrinti kitus pastatytus spąstus. Liudytojas kategoriškai nurodė, kad skambinęs asmuo iš pradžių teigė, kad tai yra būtent jo spąstai ir tik vėliau, žiūrėdamas dokumentus bei pamatęs, kad medžioklės lapas nėra tinkamas, akivaizdžiai susijaudino, pradėjo sakyti, jog įvyko klaida, iš karto pats paklausė, ar jam bus rašomas protokolas. Į inspekciją atvykti sutiko, tik pakartotinai paaiškinus, jog bet kokiu atveju tuomet bus kviečiamas raštiškai. Atvykęs kardinaliai pakeitė poziciją ir teigė, kad tai ne jo spąstai, neigė medžiojęs bebrus, iš pradžių nesutiko rašyti paaiškinimo (b. l. 23-29). Nagrinėdamas bylą, teismas apklausė ir dar vieną liudytoją, t. y. Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresnįjį specialistą J. J., kuris taip pat patvirtino, kad 2018-04-11, ryte, pamatęs aplinkosaugininkų automobilį, K. P. net nebandė aiškintis dėl spąstų, priešingai – vengdamas susidūrimo su inspektoriais, pakankamai sparčiu žingsniu nuėjo link Verkių rūmų. Vėliau paskambino jo kolegai, įsitikinęs, kad tai jie paėmė spąstus, nurodė, kad tie spąstai priklauso jam, pažymėjo turįs visus leidimus ir tik pokalbio eigoje, pradėjęs žiūrėti dokumentus, susijaudinęs pasakė, kad „įvyko kažkokia klaida“, pradėjo baimintis atsakomybės, klausė, ar jam bus rašomas protokolas. Atvykęs į inspekciją, iš karto nurodė, kad spąstai yra ne jo (b. l. 38-43).
Tokie liudytojų parodymai paneigia K. P. parodymus, kad jis esą tik atsitiktinai pamatė spąstus, po ko nutarė išsiaiškinti, ar tai ne tie patys, kurie iš jo buvo dar anksčiau pavogti. K. P. tiesiogiai stebėjusio K. L. parodymai patvirtina, kad pastarasis vandenyje, anaiptol, ne bebrų įdubų ieškojo, o pastatė spąstus, kam prieš tai kirto šakas, vėliau spąstus parėmė pagaliais. Teismas neturi pagrindo šiuo liudytoju netikėti. K. L. administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nepažinojo, tą vakarą matė pirmą kartą, tarp jų nėra buvę jokių konfliktų, dėl ko liudytojas neturėjo pagrindo apkalbėti jam nepažįstamą asmenį. Liudytojai T. Ū. ir J. J. taip pat nurodė, kad K. P. akivaizdžiai pasišalino, išvydęs tarnybinį automobilį, kurio ženklinimas jam leido suprasti, kad į Verkių regioninį parką atvyko aplinkos apsaugos įstaigos darbuotojai, nors turėdamas įtarimų dėl rastų spąstų turėjo elgtis priešingai ir siekti išsiaiškinti jį dominančias aplinkybes. Tiek tiesiogiai su K. P. kalbėjęs, tiek šalimais sėdėjęs ir pokalbį per telefoną iš esmės girdėjęs J. J. patvirtino, jog paskambinęs K. P. nurodė, kad parke buvę spąstai yra būtent jo, klausė, kur juos galėtų atsiimti, pabrėžė turintis leidimus medžioti. Visgi to paties pokalbio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, paprašytas nurodyti, kas jam išdavė leidimą, pastebėjo, kad medžioklės lapas yra seniai pasibaigęs, dėl ko jo pozicija iš esmės pasikeitė. Teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti T. Ū. ir J. J. parodymais, laikant, kad jie turėjo bent kokį suinteresuotumą apkalbėti (tokių pagrindų nenurodė ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo). Tokiu būdu teismas, grįsdamas K. P. kaltę, kaip patikimais remiasi visų trijų liudytojų parodymais.
Tai, kad selektyviniai spąstai buvo išties rasti ir paimti, yra užfiksuota 2018-04-11 poėmio protokole (b. l. 8). Liudytojų T. Ū. ir J. J. parodymus dėl vykusio telefoninio pokalbio patvirtina byloje esanti mobiliojo ryšio telefono ekrano fotonuotrauka, iš kurios matyti, jog balandžio 11 d., 12.33 val., į T. Ū. tarnybinį telefoną skambino tel. Nr. + (duomenys neskelbtini), pokalbis truko 5 minutes 54 sekundes (pats K. P. ir neneigia skambinęs T. Ū., pastarasis tik skirtingai aiškina skambinimo tikslą ir dalį esminių pokalbio aplinkybių (b. l. 9). Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2017-08-04 išvadoje dėl bebrų gausos reguliavimo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos teritorijoje, be kita ko, nurodyta, jog bebrų medžioklę leidžiama vykdyti naudojantis selektyviniais spąstais, taip pat, jog vykdant gyvūnų gausos reguliavimą, privaloma turėti galiojantį medžioklės lapą (b. l. 10). Iš 2017-08-03 medžioklės lapo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog K. P., turėdamas medžioklės lapą, galiojantį nuo 2017-09-04 iki 2017-10-03, sumedžiojo 6 bebrus (b. l. 11), taip pat K. P. buvo išduotas ir medžioklės lapas, galiojęs nuo 2017-08-04 iki 2017-09-03 (b. l. 12).
Vertinant paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus, matyti, jog pastarasis įvykio aplinkybes aiškino gana painiai, kaip įmanoma stengėsi pateisinti savo veiksmus, įtikinti spąstus vandenyje radęs atsitiktinai, tačiau tokios pastangos yra tik pasirinktos gynybinės pozicijos dalis. Matyti, kad dalis K. P. nurodytų aplinkybių yra iš esmės nelogiškos ir aiškiai neįtikinamos. Antai, asmuo, aiškindamas, kad braidydamas po vandenį ir jame radęs spąstus, norėjo pasižiūrėti, ar spąstai nepriklauso jam, ką jis galėjo padaryti apžiūrėjęs spąstų saugiklį, ant kurio turėjo būti specialus žymuo. Paklaustas, ar tokiu atveju pastarasis turėjo teisę ištraukti spąstus iš vandens ir juos apžiūrėti, K. P. ėmė teigti, kad spąstų iš vandens netraukė, o tik judino pagaliuką, taip ir negalėdamas logiškai paaiškinti, kaip tai būtų padėję pamatyti žymenį. Į užduotus nepatogius klausimus, asmuo vengė aiškaus atsakymo – išvardinęs kuprinės turinį, kuriame atsiminė buvus netgi sumuštinį ar tualetinio popieriaus rulonėlį, K. P. visgi nesugebėjo įsiminti, ar kirto šakas, kokias pagaliais parėmė spąstus ir pan. Nelogiškas pastarojo aiškinimas dėl to, kokiu tikslu jis nutarė paskambinti inspektoriams. Jeigu jis nežinojo ir neįsitikino, ar spąstai yra jo, nesuprantama, dėl kokių priežasčių jis nutarė aiškintis, kokius gi spąstus paėmė aplinkos apsaugos inspektoriai ir ar apskritai tą padarė. Būtų galima vardinti dar ne vieną aplinkybę, rodančią prieštaravimus jo paties parodymus, tačiau ir taip akivaizdu, kad K. P. parodymai yra nepagrįsti, paneigti byloje surinkta medžiaga. Pastarojo įvardinta peties trauma, kaip matyti, visgi nesukliudė pastatyti spąstus, netgi jų aktyvavimui ypatingai didelė jėga nėra reikalinga.
Medžioklės tvarką reglamentuojančios Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258, draudžia būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape, arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės (Taisyklių 58.2.1 punktas). Ši nuostata pakartota ANK 290 straipsnio 4 dalyje. Anksčiau išdėstyti ir teismo ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. P. 2018-04-10 Verkių regioniniame parke, Vilniuje, turėdamas teisę medžioti, bet neturėdamas galiojančio medžioklės lapo, suteikiančio teisę medžioti toje teritorijoje, naudodamas selektyviuosius spąstus, neteisėtai medžiojo bebrus (bebrų sumedžiojęs nebuvo). Šie K. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 290 straipsnio 4 dalį.
Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgia į padaryto teisės pažeidimo pobūdį (padarytas administracinis nusižengimas, susijęs su aplinkos, paveldo apsauga ir gamtos išteklių naudojimu), atsakomybę lengvinančią aplinkybę – teisės nusižengimą padarė asmuo, sulaukęs 65 metų amžiaus, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertina ir K. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis (pensininkas, tačiau dirba, vadovauja bendrovei, medžioklės būrelio vadovo charakterizuojamas teigiamai, administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių nuobaudų neturi). Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad administracinio nubaudimo tikslai bus pasiekti paskyrus K. P. baudą, savo dydžiu artimą ANK 290 straipsnio 4 dalyje numatytos baudos minimumui.
Motyvuojamoji dalis
ANK 290 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog už ANK 290 straipsnio 4, 5, 8 dalyse numatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo vienų iki penkerių metų. Teismo manymu, K. P. tikslinga skirti teisės medžioti atėmimą minimaliam vienerių metų terminui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 4 dalimi, 572 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu,
nutaria:
K. P. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 4 dalyje, ir paskirti jam 700 (septynių šimtų) eurų dydžio baudą su teisės medžioti atėmimu 1 (vienerių) metų terminui.
Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime būtina nurodyti nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK): 18083208308. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 676 straipsnio 1 dalis).
Išaiškinti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.