Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas pažymėjo administracinėje ir civilinėje bylose nustatytų faktų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje; nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje (bylos Nr. 2-606-774/2008) atsisakyta pripažinti, kad M. R. įgijo nuosavybės teisę į ginčo namą pagal įgyjamąją senatį dėl konstatuoto statinio savavališkos statybos fakto (CK 6.48–4.71 straipsniai); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje (bylos Nr. A-957/2010), pripažino pagrįsta Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendime padarytą išvadą dėl ginčo statinio savavališkos statybos.

Iš byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad su statybos procesu susijusi atsakovės veiksmų eiga akivaizdžiai neatitiko nustatyto teisinio reguliavimo: Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 11-s-488-463 konstatuota, kad statinys yra savavališka statyba; 1995 m. spalio 6 d. atsakovei surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole pareikalauta savavališką statybą įteisinti pagal tuo metu galiojančią tvarką, tačiau šis nurodymas ne tik neįvykdytas, bet po jo surašymo pastatas ne kartą buvo rekonstruojamas; atsakovės 2010 m. spalio 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateiktas prašymas leisti parengti projektinę dokumentaciją ir išduoti leidimą savavališkai statybai įteisinti, tačiau jai išaiškinta, kad savavališkai pastatyto statinio įteisinimo procedūra galėtų būti pradėta, atsakovei įgijus teisę būti statytoja. Atsakovė iki šiol nėra parengusi projekto, 2011 m. spalio 27 d. sudarė sutartį dėl projektavimo darbų, kurių pradžia 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau nėra duomenų, jog ji kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas dėl sklypo įsigijimo, nuomos ir pan.; jai atkurta nuosavybės teisė į 0,1305 ha žemės kitoje vietoje (prie Marijampolės plento ir Balčkalnio g.). Dalis ginčo statinio patenka į valstybinę žemę, į kurią trečiasis asmuo A. D. pretenduoja atkurti nuosavybės teises; atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad žemės sklypą, kuriame savavališkai pastatytas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais ar kad siekia šį sklypą įstatymų nustatyta tvarka valdyti; nei ieškovui, nei teismui nepateikta įstatymo nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei leidimo statyti ginčo statinį; savavališkos statybos faktas neišnykęs ir šis pažeidimas tęsiasi iki šiol.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų ėmusis teisės aktų nustatytų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo pagal anksčiau galiojusius teisės aktus, kuriuose kaip galimi savavališkos statybos padarinių šalinimo būdai buvo numatyti ne tik reikalavimas statytojui nugriauti statinį, bet ir leisti parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Teismas padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu ieškovo reikalavimą nugriauti savavališkai atsakovės pastatytą statinį, kaip ir tai, jog atsakovei turėtų būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad be statybos leidimo valstybinės žemės sklype, plane pažymėtame V-13-19, pastatytas gyvenamasis namas yra savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis); kad tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje (bylos Nr. A-957/2010), kurioje dalyvavo tos pačios, kaip ir šioje byloje, šalys, dėl ko pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl joje nustatytų faktų prejudicijos šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), taip pat pažymėjo, kad atsakovė nenuginčijo nei Savavališkos statybos akto nei Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl nėra pagrindo laikyti juos neteisėtais ar nesukeliančiais atsakovei teisinių padarinių. Kadangi atsakovė patvirtino, kad namą valdo ir naudoja kaip savo nuo 1989 m. (Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-606-774/2008 duomenys), 1991 m. jį padidino, o nuo 1996 m. leido jame gyventi E. ir S. M. šeimai, tai, kolegijos vertinimu, patvirtinama, jog ji pagrįstai laikytina namo statytoja ir jai taikytina CK 4.103 straipsnyje bei Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta sankcija – įpareigojimas statinį nugriauti. Aplinkybę, kad name gyvena pirmiau nurodytų asmenų šeima, kaip ir duomenis apie ginčo statinio aplinkos sutvarkymą, gyvenamojo namo vidaus įrengimą, kolegija vertino kaip teisiškai nereikšmingus; šios aplinkybės gali turėti reikšmės tik atsakovės ir trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, savavališką statinį nuomojant ar jį perdavus panaudos pagrindais, tačiau šioje byloje teismo priimtu sprendimu, kuriuo atsakovė įpareigota savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovė neturi pareigos užtikrinti nepilnamečių vaikų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas ir gyvenamąjį būstą, nes šios pareigos saisto vaikų tėvus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 straipsniai). Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė tik iš dalies įvykdė ieškovo reikalavimą, nes nugriovė dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini); likusi nenugriauta statinio dalis yra laisvos valstybinės žemės sklype, plane pažymėtame žyma (duomenys neskelbtini), Kaune. Taigi savavališkas statinys stovi laisvame (neužstatytame) valstybiniame žemės sklype, kuris formuojamas pagal Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsakovė pretendavo atkurti nuosavybės teises į T. D. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 7,0232 ha žemės sklypo dalį ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl jos baigtas; tai patvirtinama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. sausio 10 d. ir 2012 m. balandžio 20 d. raštuose; nenugriautas ginčo statinys stovi laisvoje valstybinėje žemėje, plane pažymėtoje žyma V-13-19, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises K. D. įpėdinė – trečiasis asmuo A. D. (dalis A), ir nepakliūva į sklypo dalį B (apie 136 kv. m), į kurią T. D. įpėdiniai pretenduotų atkurti nuosavybės teises (žemės sklypo schema, esanti Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-606-774/2008). Atsakovė nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu galėjo įgyti teisę į žemės sklypą po ginčo statiniu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas, kiti teisės aktai. Savavališkos statybos padarinių šalinimą šiuo metu reglamentuoja Statybos įstatymo 28 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.), kurio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalį teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą.

Nustačius savavališkos statybos atvejus, statytojas pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojantį reglamentavimą gali kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki pirmiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Siekiant gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikia įvykdyti Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus – turėti žemės sklypą, įsigytą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Byloje yra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į atitinkamą instituciją ir siekė įteisinti savavališką statybą, bet gavo neigiamą atsakymą, nes neįvykdė nurodymo deklaruoti savo kaip statytojos statuso, t. y. ji nepateikė įrodymų, jog žemės sklypą, kuriame pastatytas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Atsakovė šio atsisakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Analogišką atsakymą atsakovei 2010 m. gruodžio 6 d. pateikė ir ieškovas, todėl kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad sprendimas priimtas neįvertinus šių atsakovės veiksmų, be kita ko pažymėdama, kad ji ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie teisę į žemės sklypą, ant kurio yra pastatytas savavališkas statinys; taigi aplinkybės nepasikeitė iki šiol, žemės sklypas formuojamas pagal Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus, o pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, taikant Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį, nustatyti terminą atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą – atsakovė ginčo sklype negali įgyvendinti statytojo teises, leidžiančias įteisinti savavališką statytą.

Atsakovės padarytą teisės pažeidimą kolegija vertino tęstiniu (savavališka statyba iki šiol neįteisinta); pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasideda kiekvieną naują pažeidimo dieną. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties (CK 1.127 straipsnio 5 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Teismas nurodė, kad tik nustačius, jog nėra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės valdymo ir naudojimo teises prie jos neteisėtai pastatyto namo, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas pastato griovimas, todėl konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, formaliai taikydami teisę ginčo santykiams, nesiaiškino, ar yra galimybė neteisėtai pastatytą statinį įteisinti. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties termino pradžią reguliuojančią CK 1.127 straipsnio 5 dalies teisės normą ir nurodė, kad ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl to ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovo sužinojimo apie atsakovės savavališką statybą momentu. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios turėtų būti nustatyta, kada apie savavališką statybą sužinojo valstybinę statybų priežiūrą vykdanti institucija – ieškovas šioje byloje.