Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-828-255/2014

Teisėja E. Šatkuvienė Proceso Nr. 1-33-1-01618-2014-1 Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.1.2.1.; 2.1.7.4.; 2.1.14.; 2.4.

2014 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Dalios Kursevičienės, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Romualdo K. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžia skaičiuotina nuo K. S. faktinio sulaikymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta suėmimas.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir R. A. (R. A.), tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 4 val., prie (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su R. A., iškart po to, kai R. A. pavartojo smurtą prieš A. L., R. A. apieškojus nukentėjusiojo rūbų kišenes ir paėmus nukentėjusiajam priklausančius 50 eurų, tai atitinka 172,50 Lt, 300 Lt, pakelį cigarečių „Marlboro“, neturintį materialinės vertės, 1380 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“ 50 Lt vertės odiniame dėkle su telefone buvusia 50 Lt vertės SIM kortele jis, K. S., būdamas šalia, paėmė jam R. A. perduotus iš nukentėjusiojo paimtus daiktus ir pinigus, po to, pasišalinus iš įvykio vietos, abu pasidalijo pagrobtus pinigus, o telefoną „iPhone 4S“, kad nebūtų susekti ir kad nebūtų išaiškintas jų padarytas nusikaltimas, abu keliais smūgiais į žemę sudaužė. Taip bendrais veiksmais pagrobė A. L. priklausantį turtą už 1952,50 Lt. Tokiais savo veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė J. Monako-Galminė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. 2014 m. rugsėjo 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu K. S. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, teigia, kad tik stovėjo šalia, tačiau jokių nusikalstamų veikų neatliko, tačiau prašo jo veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti bausmę.

Nepaisant to, kad nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl K. S. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, mano, kad teismas neįvertino kito nuteistojo R. A. ir liudytojos A. V. bei nukentėjusiojo A. L. parodymų, nors visi minėti asmenys patvirtino, kad apeliantas vagystės nepadarė. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad K. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pripažino visiškai ir parodė, kad 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 4 val. ryto, nukentėjusysis kalbėjosi su jų drauge A. V., ir K. S. iš tolo pamatė, kad prasideda konfliktas, viskas baigėsi muštynėmis. Nurodė, kad R. A. jam perdavė daiktus – pinigus, telefoną, cigarečių „Marlboro“ pakelį. K. S. pinigų neskaičiavo, tų pinigų neišleido, pinigus iš jų paėmė policijoje. Negali pasakyti sumos, nes nežino, kiek jų ten buvo, tarp tų pinigų buvo 50 eurų ir kitokie pinigai. K. S. pripažino, kad jis daužė telefoną, suprato, kad tie daiktai yra nukentėjusiojo (t. 2, b. l. 88–89).

Nors apeliantas apeliaciniame skunde jau neigia savo kaltę ir teigia, kad jokių nusikalstamų veiksmų jis neatliko, o tik buvo šalia, tačiau nenurodo jokių objektyvių savo parodymų pakeitimo priežasčių. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog liudytoja A. V., nukentėjusysis A. L. ir nuteistasis R. A. patvirtina, kad apeliantas nieko nedarė ir nieko nevogė, paneigtos baudžiamosios bylos medžiaga. Priešingai negu teigia apeliantas, nukentėjusysis nepatvirtino, kad K. S. nieko nedarė, o kaip tik nurodė, kad po to, kai jis buvo sumuštas, jam buvo kraustomos kišenės ir buvo ieškoma vertingų daiktų, tačiau negali patvirtinti, ar tai darė abu vaikinai (R. A. ir K. S.), kuriuos jis vėliau atpažino su policijos pareigūnais ar kuris nors vienas (t. 1, b. l. 11–13, 15–16). Liudytoja A. V. taip pat nurodė, kad po to, kai R. A. sumušė nukentėjusįjį, ji nuėjo toliau ir netrukus ją pasivijo K. S. su R. A., kažkuris iš jų turėjo nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, telefoną į rankas paimdavo tai K. S., tai R. A., o kai ši pasakė, kad šis telefonas yra labai lengvai susekamas, jie telefoną sudaužė (t. 1, b. l. 33–35). Nuteistasis R. A. parodė, kad nukentėjusiojo daiktai buvo ant žemės, išbyrėjo muštynių metu, tuomet R. A. surinko daiktus – pinigus, telefoną ir cigarečių pakelį, perdavė K. S., kuris muštynėse nedalyvavo, tik buvo šalia ir bandė juos skirti. Telefoną sudaužė, pirma daužė jis, po to K. S. (t. 2, b. l. 89). Taigi, kaip matyti iš nurodytų asmenų parodymų, K. S., nors pats tiesiogiai ir nepagrobė daiktų iš nukentėjusiojo, tačiau buvo šalia R. A. grobiant šiuos daiktus iš nukentėjusiojo, K. S. suprato, kad pinigai, telefonas ir cigaretės priklauso nukentėjusiajam, tačiau vis tiek juos kartu su R. A. pagrobė ir pasidalijo, o telefoną sudaužė. Šie nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami niekaip kitaip kaip atvira svetimo turto vagystė. Todėl apelianto prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 178 straipsnio 1 dalį ir tuo pagrindu sumažinti jam paskirtą bausmę atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo K. S. kaltė dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Klaipėdos apygardos teisme 2014 m. gruodžio 3 d. iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam K. S., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo K. S.. Teisėjų kolegijos manymu, toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.