Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-17 · Administracinė byla Nr. I-9806-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-17
Bylos Nr.
I-9806-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01013-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
L. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9806-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-01013-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

L. A. (toliau – pareiškėja) 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 1D-1198(11) (toliau – VRM sprendimas); 2) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (2 287,59 Eur) (b. l. 1–6).

Pareiškėja skunde nurodo, kad jai buvo paskirta 671,98 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija (toliau – pensija), kuri 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 3 straipsnio nuostatomis. Pareiškėja skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija. Anot pareiškėjos, pensijos mažinimu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Pareiškėja nurodo, kad 2012 metais ekonominė situacija šalyje stabilizavosi, todėl pensijų mažinimo pratęsimas buvo neteisėtas.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 63).

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka (b. l. 57). Nurodo, kad VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, nes šios tiesės normos atitiktis Konstitucijai nepaneigta.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyrius, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51–56). Paaiškina, kad pareiškėjai pensija buvo mokama sumažinta, vadovaujanti Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodo, kad nėra pagrindo priteisti neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį pensijos dalį, nes minėtos nuostatos buvo pripažintos neprieštaraujančios Konstitucijai. Nurodo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo pareiškėjai pensija Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu (kuris buvo pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai) mažinta nebebuvo. Jeigu teismas nuspręstų tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjos skundą, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d., nes neišmokėtų pensijų priteisimas sukeltų Lietuvos valstybės biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Lietuvos valstybės finansiniai įsipareigojimai. Nurodo, kad teismo sprendimas neturi sukelti neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė dokumentų, susijusių su pensijos skyrimu ir mokėjimu, patvirtintas kopijas (b. l. 43–50), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 62).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

2015 m. birželio 29 d. teismo nutartimi buvo priimtas pareiškėjos skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti visą pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) (b. l. 39–40).

Byloje nustatyta, kad VRM 2003 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 44–45) nuo 2003 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjai buvo neterminuotai paskirta 20 proc. nuo 1 687,50 Lt (Kęstučio Adomavičiaus gautos pensijos dydžio) pensija, t. y. 337,50 Lt.

SPT 2015 m. sausio 22 d. pažymos (toliau – SPT pažyma) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuota 671,98 Lt dydžio pensija (atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) (b. l. 49–50). Iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjai apskaičiuota pensija iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) buvo mokama sumažinta, vadovaujantis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) 1,3 dydžiu). SPT pažymos duomenimis taip pat nustatyta, kad pensija pareiškėjai buvo papildomai sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 46), kuri pareiškėjai atsakė VRM sprendimu (b. l. 47–48), konstatuodama, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką, t. y. VRM atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 48).

Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau –2012 m. vasario 6 d. nutarimas) pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumą, aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjai, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pensijos sumažėjimas neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Kaip minėta, pareiškėjai pensija buvo sumažinta ir pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 8 d.) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) 1,5 dydžio.

Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VDU 1,3 dydžio.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (nustatančios pensijų ribojimą 1,3 VDU dydžiu) atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, todėl buvo konstatuota, kad Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo minėtos nuostatos pakeitimas, nustatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti 1,5 VDU dydžio.

Kaip minėta, pareiškėjai pensijos ribojimas (mažinimas) 1,3 VDU dydžiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio nebebuvo taikomas (b. l. 50), tačiau laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio (imtinai) pareiškėjos pensija, taikant Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, buvo ribojama 1,3 VDU dydžiu. Būtent toks pensijos ribojimas buvo pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai 2012 m. rugsėjo 21 d. įsiteisėjusiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės (Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį) išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė teismui duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjos reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Šiuo aspektu VSDFV Utenos skyrius prašė tik atidėti sprendimo įvykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistų teisių gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, dėl 1,3, o ne 1,5 VDU dydžio pensijų ribojimo pritaikymo pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) pareiškėjai nepagrįstai neišmokėta 560,39 Lt (162,30 Eur) dydžio pensijos dalis (SPT pažymos 9 stulpelis) (b. l. 50). Veiksmingas pareiškėjos pažeistų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, ginčo laikotarpiu susidariusios dėl antikonstitucine pripažintos nuostatos taikymo, priteisimas. Pareiškėjai neišmokėta pensijos dalis, t. y. 162,30 Eur, turi būti priteista.

Kadangi pensijos nepriemoka buvo neišmokėta pareiškėjai ne dėl VRM kaltės, nes VRM pensijos apskaičiavimui ir išmokėjimui taikė galiojusias teisės aktų nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu vėliau buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, neišmokėta pensijos dalis, priteistina pareiškėjai iš Lietuvos valstybės.

Pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. redakcija), VRM paskirtas pensijas moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014). Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. Atsižvelgiant į priteistinos sumos didį, VSDFV Utenos skyriaus prašymas teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjos L. A. naudai 162,30 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt du eurus 30 ct) pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai).

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė