Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-12-12 · Administracinė byla Nr. A-39-2517-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-12-12
Bylos Nr.
A-39-2517-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Panevėžio pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A10- 2517/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos R. J. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. bei neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą naktį bei švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įgyvendinimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 bei esant darbo užmokesčio lėšų stygiui, atsakovas taikė indeksavimo koeficientus. Pareiškėjai buvo mokama tik dalis įstatymu nustatytos pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Vyriausybės nutarimus, kurių pagrindu buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiga atsakovui sumokėti dalį neišmokėto atlyginimo kyla, nes pareiškėjai priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas įvykdytu sprendimu (remiantis 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A1-638/2005), o teisinės normos, kuriomis buvo grindžiami ginčijami atsakovo veiksmai, 2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos neteisėtomis ir negali būti taikomos.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio pataisos namai teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinus biudžeto asignavimus, kurie buvo žymiai mažesni už realius poreikius, vadovaujantis 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, buvo taikomi indeksavimo koeficientai. Atsakovas vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuos laikė teisėtais ir turėjo teisę ir pareigą juos vykdyti.

Atsakovo nuomone, pareiškėja praleido 3 metų senaties terminą, todėl prašė jį taikyti. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2005 m. balandžio mėnesio buvo mokama pilnai už darbą naktį ir švenčių dienomis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas neišmokėjo pilno darbo užmokesčio, nes teisėtai vykdė tuo metu galiojusius aktus. Pareiškėjos reikalavimų daliai turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš Panevėžio pataisos namų R. J. 2918,94 litus neišmokėto darbo užmokesčio už 2003 m. kovo mėn. - 2004 m. rugsėjo mėn. laikotarpį ir 2165,85 litų už darbą naktį bei švenčių dienomis 2003 m. balandžio mėn. - 2005 m. kovo mėn. laikotarpį. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

Teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d.). Įgyvendindama šią įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Šių taisyklių, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pagrindu atsakovas priėmė įsakymus, kuriuose nustatė konkrečius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Todėl pareiškėjai 2002 m. liepos – 2004 m. rugsėjo mėn. nebuvo priskaičiuoti ir išmokėti 3306,28 litai darbo užmokesčio. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis, konstatavo, kad pareiškėjai buvo nepilnai sumokėta ir už darbą nakties metu ir švenčių dienomis – 3013,72 litų už 2002 m. liepos – 2005 m. kovo mėn.

Teismo nuomone, atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėja teisiniais tarnybos santykiais tiesiogiai susieta su Panevėžio pataisos namais, todėl atsakovas privalo sumokėti pareiškėjai už atliktą darbą priklausantį darbo užmokestį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja su skundu dėl 2002 m. liepos mėn. – 2004 m. rugsėjo mėn. neišmokėto darbo užmokesčio į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2006 m. kovo mėnesį, todėl ji dėl dalies reikalavimų - priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2002 m. liepos - 2003 m. sausio, vasario mėnesius praleido senaties terminą, todėl teismas skundą dėl šios reikalavimų dalies atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja dėl 2002 m. liepos – 2005 m. kovo mėn. nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį bei švenčių dienomis patikslintu skundu kreipėsi 2006 m. balandžio mėn., todėl dalies reikalavimų už 2002 m. liepos – 2003 m. kovo mėn. praleido senaties terminą, dėl ko teismas šios skundo dalies netenkino. Pareiškėjai teismas priteisė dėl koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2003 m. kovo - 2004 m. rugsėjo mėn., o už darbą naktį ir švenčių dienomis 2003 m. balandžio mėn. iki 2005 m. kovo mėn.

III.

Pareiškėja R. J. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimą ir skundą tenkinti visa apimtimi - priteisti pareiškėjai iš Panevėžio pataisos namų 3306,28 litus neišmokėto darbo užmokesčio dėl koeficiento taikymo už laikotarpį 2002 m. liepos mėn. - 2004 m. rugsėjo mėn. ir už darbą nakties metu ir švenčių dienomis 3013,72 litus už laikotarpį 2002 m. liepos mėn. - 2005 m. kovo mėn.

Be pirmosios instancijos teismui nurodytų motyvų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantės atžvilgiu turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalis, nes skolininkas atliko veiksmus, kuriais pripažino skolą, todėl ieškinio senaties termino eiga nutraukiama, nes kreditoriui atsiranda pagrindas manyti, jog jo teisės pažeidimas gali būti pašalintas gera valia, be teismo pagalbos. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai sudarė realų pagrindą pareiškėjai manyti, kad jos teisės gauti visą darbo užmokestį pažeidimas bus pašalintas gera valia.

Atsiliepimas

2. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundą nurodė, kad valstybės tarnautojams nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2004 m. gruodžio mėn. buvo taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas. Šie veiksmai leido pareiškėjai tikėtis gauti visą jai priklausantį darbo užmokestį be teismo pagalbos.

3. Kalėjimų departamentas 2006 m. kovo 22 d. raštais Nr. 10/07-889, Nr. 10/07-890 „Dėl asignavimų poreikio pareigūnų darbo užmokesčiui“ ir 2006 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 10/07-1128 „Dėl informacijos apie taikytą indeksavimo koeficientą apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį per 2002-2004 metus“ informavo atsakovą, kad pateikė Lietuvos Respublikos finansų ir teisingumo ministerijoms skaičiavimus, koks lėšų poreikis yra reikalingas siekiant išmokėti visą dėl užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį ir nepriskaičiuoto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis bei nakties metu. Kalėjimų departamento 2006 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 10/07-1226 ir Panevėžio pataisos namų direktoriaus veiksmai, darbuotojų supažindinimas su rašte pateikiama informacija apie tai, kokių veiksmų ėmėsi Kalėjimų departamentas, siekdamas gražinti Pataisos įstaigų, tame tarpe ir Panevėžio pataisos namų pareigūnams, darbo užmokestį ir nepriskaičiuotą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis bei nakties metu, laikytini veiksmais, liudijančiais atsakovo prievolės išmokėti pareigūnams dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį ir nepriskaičiuotą už darbą švenčių ir poilsio dienomis bei nakties metu pripažinimą ir nutraukiančiais senaties termino eigą.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, remdamasis teisminio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais, tinkamai įvertino išdėstytas aplinkybes ir nustatė, kad apeliantė praleido senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja į teismą su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies už 2002 m. liepos mėn. – 2004 m. rugsėjo mėn. kreipėsi 2006 m. kovo mėnesį (b. l. 2). Valstybės tarnautojų ginčams dėl neišmokėto darbo užmokesčio taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, kadangi valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai šių teisinių santykių nereguliuoja (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė ieškinio senaties terminą ir priteisė neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2003 m. kovo mėn. - 2004 m. rugsėjo mėn. laikotarpį.

Pareiškėja dėl 2002 m. liepos – 2005 m. kovo mėn. nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį bei švenčių dienomis patikslintu skundu kreipėsi 2006 m. balandžio mėn. (b. l. 8). Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, pagrįstai priteisė pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį už darbą naktį ir švenčių dienomis už 2003 m. balandžio mėn. iki 2005 m. kovo mėn. laikotarpį.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjos skundus atmesti, o jų neatmetus – taikyti ieškinio senaties terminą. Priešingai nei teigia apeliantė, atsakovas atsiliepimuose į skundus skolos nepripažino, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ieškinio senaties terminas nutrūko, nes skolininkas pripažino prievolę.

Nėra pagrindo teigti, kad skolininkas pripažino prievolę ir dėl aplinkybės, jog Kalėjimų departamentas informavo atsakovą, jog pateikė Lietuvos Respublikos finansų ir teisingumo ministerijoms skaičiavimus, koks lėšų poreikis yra reikalingas siekiant išmokėti visą dėl užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį ir nepriskaičiuoto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis bei nakties metu. Skolos pripažinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį turi būti aiškus ir konkretus. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinis susirašinėjimas sprendžiant neišmokėtų darbo užmokesčių valstybės tarnautojams klausimą negali būti laikomas veiksmu, kuris sudarė realų pagrindą pareiškėjai manyti, kad jos teisės gauti visą darbo užmokestį pažeidimas bus pašalintas gera valia. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pripažino prievolę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai, atsakovui prašant, pareiškėjos reikalavimams pritaikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundus tenkino iš dalies.

Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde nurodė dokumentus, kurie nėra pateikti į šią administracinę bylą, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nurodytų įrodymų pateikimo bei vertinimo taisyklių. Pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi šiais Kalėjimų departamento raštais: 2006 m. kovo 22 d. Nr. 10/07-889, Nr. 10/07-890, 2006 m. balandžio 10 d. Nr. 10/07-1128, 2006 m. balandžio 14 d. Nr. 10/07-1226, kurių nėra šioje administracinėje byloje. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nevertina šių pareiškėjos nurodytų, tačiau į bylą nepateiktų dokumentų.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir jį pakeisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GudynasNijolė Piškinaitė Algirdas Taminskas