- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-08
- Bylos Nr.
- A-756-1431-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00171-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatorius, 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu įpareigojo Kauno tardymo izoliatorių per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti jam teisės aktais nustatytos formos pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, nurodant jo šeiminę padėtį ir suimtojo paleidimo pagrindą. Tačiau Kauno tardymo izoliatorius tik 2010 m. balandžio 23 d. išdavė pareiškėjui 2009 m. spalio 9 d. pažymėjimą apie suimtojo paleidimą Nr. 163, kuriuo įvykdė Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Iki tol Kauno tardymo izoliatorius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, 2010 m. kovo 10 d. ir 2010 m. balandžio 1 d. išdavė pareiškėjui 2009 m. spalio 9 d. pažymėjimus, kurie neatitiko teisės aktų reikalavimų, – t. y. juose buvo neteisingai nurodyta suėmimo data bei paleidimo pagrindas. Tokiais savo veiksmais, pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją. Nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo baudžiamąją bylą, neteisėtas ir nepagrįstas pažymėjimas apie paleidimą turėjo įtakos pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo priėmimui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-2649-221/2009, nagrinėjamoje Kauno miesto apylinkės teisme, ir realizuoti savo teisę į gynybą baudžiamojoje byloje Nr. I-15-831/2009, nagrinėjamoje Jonavos rajono apylinkės teisme. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti, pareiškėjo nuomone, iš atsakovo priteistina 5 000 litų suma.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-333-406/10) įpareigojo Kauno tardymo izoliatorių per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti A. B. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 57 „Dėl laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos patvirtinimo“ 17 priede nustatytos formos pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, nurodant jo šeimyninę padėtį (vedęs) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 47 straipsnyje numatytą suimtojo paleidimo pagrindą. Kauno tardymo izoliatorius, vykdydamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, 2010 m. kovo 10 d. išsiuntė pareiškėjui pažymėjimą apie suimtojo paleidimą. Atsižvelgdamas į minėtame teismo sprendime pateiktą aiškinimą, Kauno tardymo izoliatorius pažymėjime nurodė, kad pareiškėjas yra paleidžiamas kaip suimtasis, o ne kaip nuteistasis, atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas 2010 m. kovo 3 d. kreipėsi į Kauno tardymo izoliatorių su skundu, kuriame nurodė, kad jam 2010 m. kovo 10 d. išsiųstame pažymėjime nurodyta neteisinga suėmimo data – 2009 m. balandžio 10 d. vietoje 2008 m. liepos 10 d. ir nekonkretizuotas paleidimo pagrindas, nurodytas Suėmimo vykdymo įstatymo 47 straipsnyje. Pažymėjime grafoje „Suėmimo data ir teismo pavadinimas“ buvo nurodyta Jonavos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo data, o grafose „Suėmimo pradžia“ ir „Suėmimo pabaiga“ atitinkamai buvo nurodyta 2008 m. liepos 10 d. ir 2009 m. spalio 10 d., t. y. buvo nurodytas faktinis pareiškėjo suėmimo pradžios ir pabaigos laikas. Tačiau Kauno tardymo izoliatorius, atsižvelgdamas į A. B. 2010 m. kovo 26 d. skunde išdėstytus pageidavimus, 2010 m. balandžio 1 d. išsiuntė A. B. pataisytą pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas buvo paleistas Suėmimo vykdymo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pasibaigus paskirto suėmimo terminui ir jo nepratęsus įstatymo nustatyta tvarka. Šioje pažymoje dėl įstaigos Įskaitos skyriaus darbuotojo techninės klaidos grafoje „Bausmės (suėmimo) pradžia“ vietoje 2008 m. liepos 10 d. buvo klaidingai nurodyta 2009 m. spalio 9 d. data, todėl 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjui buvo išsiųstas naujas pažymėjimas, kuris jį pilnai tenkino. Kauno tardymo izoliatorius informacijos apie pareiškėjo paleidimą neteikė ir negalėjo įtakoti teismų sprendimų. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vykdydami Kauno apygardos administracinio teismo įpareigojimą išduoti pareiškėjui naują pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, veikė teisėtai. Įstaigos administracija atsižvelgė į pareiškėjo pageidavimus ir įstatymo ribose juos patenkino.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį buvo nubaustas 1 metų 3 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme, kurią paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Nuosprendžiu taip pat buvo pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2009 m. balandžio 10 d., į bausmės laiką įskaityta viena diena, išbūta laikinajame sulaikyme, ir laikas, išbūtas suėmime (b. l. 59-65). Minėtas nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau 2009 m. spalio 9 d., dar neišnagrinėjus bylos apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas buvo paleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kadangi pareiškėjo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas negalėjo viršyti Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtosios terminuoto laisvės atėmimo bausmės – 1 metų 3 mėnesių termino. Tą pačią dieną pareiškėjui buvo išduotas pažymėjimas apie paleidimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas paleidžiamas atlikus visą nuosprendžiu paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, taip pat suklysta nurodant pareiškėjo šeimyninę padėtį (administracinės bylos Nr. I-333-406/2010 duomenys). Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis, kurio nepakeitė apeliacinės instancijos teismas, įsiteisėjo 2010 m. kovo 19 d. (b. l. 68-69). Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo suėmime išbūtas laikas pagrįstai buvo įskaičiuotas į jo laisvės atėmimo bausmės laiką ir kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendis buvo įvykdytas 2009 m. spalio 9 d. (b. l. 70-71). Įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-333-406/2010, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui iš karto po paleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus išduotas pažymėjimas, pareiškėjui buvo išduoti dar 2 pažymėjimai, kuriuose buvo klaidingai nurodytos suėmimo bei bausmės pradžios datos (b. l. 46, 48; administracinė byla Nr. I-333-406/2010). 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjui buvo išduotas tiksliai užpildytas pažymėjimas, savo forma ir turiniu atitinkantis teisės aktų reikalavimus (b. l. 51, 52). Kauno tardymo izoliatorius 2009 m. spalio 20 d. pažymoje Nr. 11-4323 nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 9 d. paleistas pasibaigus bausmės laikui (b. l. 55). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą kasaciniam skundui civilinėje byloje paduoti, kadangi nelaikė ieškovės įgalioto atstovo (pareiškėjo) izoliavimo nuo visuomenės (suėmimo, laisvės atėmimo bausmės atlikimo) svarbia termino praleidimo priežastimi (b. l. 10; civilinė byla Nr. A2-13275-615/2010).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Pagal CK 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Pareiškėjo teigimu, Kauno tardymo izoliatorius, išduodamas jam pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, neatitinkantį teisės aktų reikalavimų bei pateikdamas klaidingą informaciją teismams apie jo paleidimą, įtakojo pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo priėmimą apeliacinės instancijos teisme, jį diskriminavo, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją. Visos šios aplinkybės, jo manymu, vertintinos kaip jam padaryta neturtinė žala. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendime konstatavo, kad neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, pareiškėjas pagal savo teisinę padėtį buvo suimtasis, bet ne nuteistasis, todėl Kauno tardymo izoliatorius, nors ir pagrįstai paleisdamas pareiškėją iš laisvės atėmimo vietos, pažeidė suimtųjų paleidimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nepagrįstai išduodamas jam, kaip suimtajam, kitos formos pažymėjimą, nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 17 priede bei įrašydamas į šį pažymėjimą netinkamą paleidimo pagrindą ir neteisingą šeiminę padėtį. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (ABTĮ 58 str. 2 d.). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad dėl klaidingos (netikslios) informacijos nurodymo pažymėjimuose apie suimtojo paleidimą ir pranešime teismui pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, kreipėsi į medikus ar psichologų tarnybą, vartojo vaistus, buvo sutrikęs jo poilsio režimas ir pan. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra abstraktūs, paremti tik jo subjektyviu įvykių vertinimu, taip pat neigiamomis emocijomis. Pareiškėjui 2009 m. spalio 9 d., 2010 m. kovo 10 d. bei 2010 m. balandžio 1 d. išduotuose pažymėjimuose apie paleidimą Nr. 163 ir pranešime teismui buvo padarytos iš esmės tik techninio pobūdžio (rašymo apsirikimo) klaidos dėl pareiškėjo šeimyninės padėties, netiksliai nurodytų suėmimo datos ir paleidimo pagrindo. Atsakovo įgaliotas atstovas nurodė (tai patvirtina ir byloje esančių dokumentų duomenys), kad šios techninio pobūdžio (apsirikimo) klaidos buvo operatyviai ištaisytos ir kad Kauno tardymo izoliatorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo pageidavimus, patenkino visus pareiškėjo parašymus bei 2010 m. balandžio 23 d. išdavė jam naują pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, visiškai atitinkantį teisės aktų reikalavimus, kurio turinys ir forma pareiškėją visiškai tenkino. Kitos pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtina neturtinės žalos atsiradimo. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties turinio analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad teisėjų atrankos kolegija kaip nesvarbias priežastis vertino suėmimą ir bausmės atlikimą. Plačiąja prasme, tiek suėmimas, tiek laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės yra toks pats asmens izoliavimas nuo visuomenės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ir pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad, pareiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, klaidingas pažymėjimas bei pranešimas apie paleidimą įtakojo apeliacinės instancijos teismą priimti jam nepalankų procesinį sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad dėl pažymėjime bei pranešime nurodytos klaidingos informacijos pareiškėjas patyrė skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją ar pažeminimus, pablogėjo reputacija ir pan. Dėl nurodytų aplinkybių visumos pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Pareiškėjas prašė teismo išreikalauti, kaip rašytinius įrodymus, Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2649-221/2009 esančius teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d., 2008 m. rugsėjo 2 d., 2008 m. spalio 2 d. ir kitus raštus, kuriuose pareiškėjas dar iki 2009 m. balandžio 10 d. apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo buvo įvardintas kaip atliekantis bausmę, tokiu būdu pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją bei įtakojant baudžiamosios bylos eigą ir procesą. Šie įrodymai nebuvo įvertinti ir ištirti teismo sprendime, taip pat nebuvo nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė šiuos įrodymus. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina išreikalauti aukščiau nurodytus įrodymus ir juos įvertinti. Nagrinėjamu atveju neteisėti Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai yra konstatuoti to paties Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-333-406/2010. Tuo pačiu buvo pripažinta, kad buvo pažeistos ir pareiškėjo teisės baudžiamoje byloje. Šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Vien ta aplinkybė, kad Kauno tardymo izoliatorius keturis kartus taisė pareiškėjui išduotą pažymą, patvirtina, kad jam padaryta neturtinė žala nebuvo vienkartinio ar momentinio pobūdžio. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad dėl atsakovo neteisėtų sistemingų veiksmų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir pažeminimą. Be to, teismas nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, kad Kauno tardymo izoliatorius ir Kalėjimų departamentas buvo neteisėtai atsisakę ištaisyti klaidas ir rašymo apsirikimus pažymoje, dėl ko pareiškėjas buvo privestas kreiptis į teismą. Teismas taip pat neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, patirtos, jo teigimu, dėl neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų išduodant pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, atlyginimą.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Kauno tardymo izoliatorius, 2009 m. spalio 9 d. išduodamas pareiškėjui pažymėjimą apie paleidimą Nr. 163, kuriame neteisingai nurodė pareiškėjo šeiminę padėtį ir paleidimo iš suėmimo pagrindą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, yra konstatuota įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-333-406/10. Teisėju kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu, todėl jų šioje nutartyje nekartoja. Tačiau, kaip jau buvo minėta, neteisėti valdžios institucijos veiksmai (neveikimas) yra tik viena iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokių valdžios institucijos veiksmų asmuo patyrė žalą.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju dėl anksčiau nurodytų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau pareiškėjas savo skunde iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo, jo teigimu, patirtos žalos. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė atitinkamų įrodymų, kurie leistų teigti, kad šiuo atveju jis patyrė pažeminimą ar pablogėjo jo reputacija, arba jis turėjo kokių nors sunkių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ar kitokių sunkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui 2009 m. spalio 9 d., 2010 m. kovo 10 d. bei 2010 m. balandžio 1 d. išduotuose pažymėjimuose apie paleidimą Nr. 163 buvo padarytos iš esmės tik techninio pobūdžio klaidos (apsirikimai) neteisingai nurodant pareiškėjo šeimyninę padėtį ir netiksliai nurodant suėmimo pradžios datą bei paleidimo pagrindą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šios techninio pobūdžio (apsirikimo) klaidos buvo pakankamai greitai ištaisytos. Kauno tardymo izoliatorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo pageidavimus, patenkino visus pareiškėjo parašymus bei 2010 m. balandžio 23 d. išdavė jam naują pažymėjimą apie suimtojo paleidimą, visiškai atitinkantį teisės aktų reikalavimus, kurio turinys ir forma pareiškėją tenkino. Pažymėtina, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos (Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-61 redakcija) 141 punktu, nustatytos formos pažymėjimas apie suimtojo paleidimą išduodamas būtent patiems suimtiesiems, paleidžiamiems iš tardymo izoliatorių. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos formos pažymėjimas apie paleidimą taip pat išduodamas tik patiems nuteistiesiems, paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų. Jokiems kitiems asmenims ar institucijoms tokie pažymėjimai nėra išduodami ar siunčiami. Pareiškėjas iš esmės niekaip nepagrindė savo teiginio, kad anksčiau nurodyto pažymėjimo apie suimtojo paleidimą išdavimas turėjo įtakos jo procesinių teisių realizavimui baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje. Iš byloje esančių Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-813/2009, ir Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus A. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, turinio matyti, kad pažymėjimas apie suimtojo paleidimą neturėjo jokios įtakos priimant A. B. nepalankius procesinius sprendimus (b. l. 59-65, 68-69). Atsižvelgiant į visa tai, vien ta aplinkybė, kad dėl pažymėjime apie suimtojo paleidimą padarytų techninių klaidų ir netikslumų pareiškėjas kelis kartus turėjo kreiptis į atsakovą su prašymu juos ištaisyti, pati savaime nėra pagrindas pripažinti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygų – žalos.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.