Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-14 · Administracinė byla Nr. A-556-165-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-14
Bylos Nr.
A-556-165-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Dasfa“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 165/2011Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Dasfa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Dasfa“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Dasfa“ (toliau - ir pareiškėjas, UAB ,,Dasfa“) su skundu (b. l. 3-10) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-105, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 69-107, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. S-185 (7-163/2009); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pareiškėjas paslaugas yra realiai gavęs ir už įsigytas paslaugas yra atsiskaitęs su UAB „Setarija“, UAB „Pereskija“ ir UAB „Du kvadratai“. Dėl iš UAB „Setarija“ įsigytų informacinių lankstinukų projektavimo, spausdinimo bei platinimo paslaugų pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Setarija“ direktorė V. P. Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2007-01-11 liudytojo apklausos protokole nurodė, kad pati UAB „Setarija“ jokių prekių (paslaugų) kitiems ūkio subjektams nepardavė (nesuteikė), visos prekės (paslaugos) buvo perperkamos iš kitų įmonių. Pareiškėjo manymu, ši aplinkybė parodo, kad UAB „Setarija“ paslaugas teikė per tarpininkus, tačiau nepaneigia, jog paslaugos klientams, tarp jų ir pareiškėjui, buvo teikiamos. Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nevertino objektyvaus faktinio paslaugų atlikimo rezultato – pagamintų lankstinukų – kuris pats savaime laikytinas pakankamai svariu ir akivaizdžiu realaus paslaugų atlikimo įrodymu. Pareiškėjas pažymėjo, kad užsakydamas ir gaudamas paslaugas pareiškėjas elgėsi sąžiningai, kadangi prieš pasirašydamas sutartį su UAB „Setarija“ domėjosi šios įmonės patikimumu ir vykdoma veikla. Pagal VMI prie FM ir valstybės įmonės Registrų centro duomenis 2004 m. UAB „Setarija“ buvo legaliai veikianti įmonė, turinti PVM mokėtojo statusą, kuri teikė reklamos paslaugas, todėl pareiškėjui nekilo abejonių dėl jos veiklos. Dėl iš UAB „Pereskija“ įsigytų kompiuterinio tinklo sutvarkymo ir optimizavimo, internetinio puslapio su duomenų baze projektavimo paslaugų pareiškėjas paaiškino, kad darbus atliko UAB „Pereskija“ darbuotojais prisistatę asmenys, darbai buvo faktiškai atlikti, tą liudija darbų priėmimo – perdavimo aktas ir sukurtas rezultatas naudojamas įmonės veikloje. Ūkinės veiklos rezultato realų egzistavimo faktą ir paslaugų efektyvumą įrodo ta aplinkybė, kad UAB „Dasfa“ internetinis puslapis tapo antras pagal klientų lankomumą po UAB „Senukai“ internetinio puslapio. Pažymėjo, kad duomenų bazė ir kompiuteriniai tinklai yra veikiantys ir dirba be trukdžių iki šiol. Pareiškėjas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija daugiausiai remiasi tik trijų liudytojų (A. D., G. D. ir S. P.) parodymais, kuriuose teigiama, jog UAB „Pereskija“ neturėjo pakankamų išteklių, asmenys įmonėje buvo įdarbinti formaliai. Tačiau Mokestinių ginčų komisija nepaneigė paslaugų rezultato egzistavimo fakto ir tarpininko galimybės. Nurodė, kad PVM paslaugos realiai buvo atliktos ir PVM objektas sukurtas. Pareiškėjas nurodė, kad buvo sąžiningas, nes prieš sudarydamas sutartis su UAB „Pereskija“ išsiaiškino, kad tai realiai veikianti įmonė, įregistruota PVM mokėtojų registre. Dėl iš UAB „Du kvadratai“ įsigytų konsultacinių, personalo mokymo, tyrimų ir kitų paslaugų pareiškėjas paaiškino, kad nurodytos paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos. Ūkinės operacijos pagal UAB „Du kvadratai“ išrašytas sąskaitas faktūras realiai įvyko, o pareiškėjas, dalyvaudamas šiose ūkinėse operacijose, veikė sąžiningai. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Ta aplinkybė, jog UAB „Du kvadratai“ ir jos tiekėjų (UAB „Setarija“, UAB „Epulorė“, UAB „Via ferri“ ir UAB „Barnaba“) dokumentai buvo naudojami siekiant suformuoti neteisėtą pirkimo PVM atskaitą, šiuo atveju laikytina nereikšminga, kadangi tai neturi jokios įtakos pareiškėjo teisei į PVM atskaitą. Pareiškėjui jo užsakytos paslaugos buvo suteiktos, todėl nesant pagrindo abejoti paslaugas suteikusios bendrovės sąžiningumu ir gerais ketinimais, jis negalėjo ir neturėjo žinoti apie UAB „Du Kvadratai“ ir kitų bendrovių tariamus ketinimus sukčiauti. Neteisėtos veiklos vykdymo faktą gali konstatuoti tik teismas, baudžiamojoje byloje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą, rėmėsi FNTT surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl remiantis ja negalima konstatuoti subjektų, dėl kurių šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, veiklos neteisėtumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl kvalifikuotų ir apmokytų specialistų jis sugebėjo išlaikyti pastovius ir efektyvius pajėgumus. Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą, remiasi liudytojų parodymais ir formaliais kriterijais, tačiau visiškai neatsižvelgia į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl Lietuvos ir užsienio teismų formuojamos teismų praktikos panašiose bylose bei nevertina realių paslaugų atlikimo rezultatų. Pareiškėjas pažymėjo, kad liudytojų parodymai, kuriais remiamasi, yra surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir dar nėra pasiekę teismo, todėl jie negalėjo turėti aukštesnės galios, nei kiti byloje surinkti ir/ar pareiškėjo pateikti įrodymai. Kadangi PVM atskaita galima tik už realiai įvykusias ūkines operacijas, tai ir pardavimo PVM yra mokamas tik už realiai įvykusius prekių ar paslaugų tiekimus. Tačiau mokesčių administratorius nuoseklios pozicijos nesilaiko, kadangi teisę į PVM atskaitą panaikina tik paslaugų pirkėjui, tačiau paslaugų teikėjų PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM pagrįstumo nevertina. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad išregistravęs iš PVM mokėtojų registro paslaugų teikėjus ir teigdamas, kad ūkinės operacijos kaip tokios neįvyko, mokesčių administratorius užkerta bet kokį kelią sąžiningam mokesčių mokėtojui susigrąžinti jo faktiškai sumokėtą pirkimo PVM. Nes, net tuo atveju, jeigu mokesčių administratoriaus teigimu, jam yra nepakankama įrodymų dėl paslaugų teikimo ir jis sandorį anuliuotų, mokesčių mokėtojai patikslindami dokumentus galėtų susigrąžinti mokesčių administratoriaus teigimu neva nepagrįstai sumokėtą PVM, t. y. mokesčių administratoriui pripažinus, kad sandoris realiai neįvyko, turėtų būti anuliuojamos ir tokį sandorį įforminančios PVM sąskaitos faktūros. Paslaugos teikėjui anuliavus išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pastarasis įgytų teisę susigrąžinti iš biudžeto nepagrįstai sumokėtą pardavimo PVM (kadangi mokesčių administratorius pats nurodo, kad PVM objektas kaip toks neegzistavo), o pirkėjas galėtų susigrąžinti tiekėjui nepagrįstai sumokėtą PVM. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius nesilaiko veiksmingumo principo, kadangi savo veiksmais sąžiningam mokesčių mokėtojui nesuteikia galimybės susigrąžinti sumokėto PVM nei kreipiantis į paslaugų teikėją (kadangi mokesčių administratorius ginčo metu jau yra išregistravęs paslaugos teikėją iš mokesčių mokėtojų registro), o taip pat ir atsisako sugrąžinti mokestį kreipiantis tiesiogiai į mokesčių administratorių.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 39-44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas dėl UAB „Setarija“ PVM sąskaitų faktūrų paaiškino, kad patikrinimo metu pareiškėjas pateikė informacinio lankstinuko kopiją, tačiau patikrinimo metu surinkta informacija ir nustatytos aplinkybės paneigia UAB „Setarija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkinių operacijų turinį, kadangi UAB „Setarija“, neturėdama veiklai reikalingų išteklių, realiai ekonominės veiklos nevykdė ir negalėjo suteikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų. Jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Be to, patikrinimo metu nenustatyta faktų, kad UAB „Setarija“ ar kitas vykdytojas, galintis suteikti tokias paslaugas, būtų platinęs PVM sąskaitose faktūrose minimą reklaminę medžiagą (lankstinukus). Taip pat nėra įrodymų apie šios reklaminės medžiagos išplatinimą, nes pareiškėjas nepaaiškino, kada, kur, kiek vienetų, kokiems klientams išplatino šios reklaminės medžiagos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Setarija“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes minėtos bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos realiai tarp šių ūkio subjektų neįvyko, ir UAB „Setarija“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažino neturinčiomis juridinės galios. Dėl UAB „Pereskija“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atsakovas paaiškino, kad įvertinęs surinktus įrodymus, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Pereskija“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes minėtos bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos realiai tarp šių ūkio subjektų neįvyko, ir UAB „Pereskija“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažino neturinčiomis juridinės galios. Dėl UAB „Du kvadratai“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atsakovas paaiškino, kad nustatyta, jog UAB „Du kvadratai“ pati neatliko PVM sąskaitose faktūros nurodytų darbų pareiškėjui. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad UAB „Du kvadratai“ suteiktos konsultacinės paslaugos turėjo įtakos pareiškėjo veiklos rezultatams, PVM apmokestinamų pajamų uždirbimui. Lietuvai tapus ES nare, pareiškėjas 2004 m. tęsė tą pačią veiklą, bendravo su tais pačiais tiekėjais ir pirkėjais, pajamas gavo iš tų pačių Lietuvos ūkio subjektų ir 2004 m. į ES valstybes nares prekių netiekė. Patikrinimo metu nenustatyta, kad šios konsultacijos buvo atliktos UAB „Du kvadratai“ ir kad tai turėjo įtakos pareiškėjo apmokestinamų pajamų uždirbimui, kad konsultacijų rezultatai atsispindi tolesnėje pareiškėjo veikloje ir gaunamose pajamose. Todėl, atsakovo manymu, šios išlaidos nesusijusios, nors pareiškėjas ir pateikė spaudinį, tačiau UAB „Du kvadratai“ patikrinimo metu nustatyta, kad minėta įmonė neatliko PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų, o veikė kaip priedangos įmonė veikiančiomis įmonėmis suformuoti PVM atskaitą ir sąnaudas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Du kvadratai“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, nes minėtos bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos realiai tarp šių ūkio subjektų neįvyko, ir UAB „Du kvadratai“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažino neturinčiomis juridinės galios. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas su PVM sąskaitose faktūrose nurodytais asmenimis atsiskaitė pavedimais per banką, tačiau pinigų mokėjimo operacijos, nesant jokių reikšmingų įrodymų, patvirtinančių dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų realumą, savaime neįrodo, kad buvo atsiskaityta būtent už dokumentuose nurodytas ir sietinas su pareiškėjo apmokestinama veikla paslaugas. Atsakovo manymu, pareiškėjo turimos, įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose realiai tarp jose nurodytų kontrahentų neįvyko. O nustačius, jog PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis atitinkamo turinio ūkinių operacijų buvimą, jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios bei nesuteikiančiomis teisės į PVM atskaitą, nepriklausomai, ar pirkimo PVM pagal tokią PVM sąskaitą faktūrą buvo sumokėtas, ar ne. Atsižvelgiant į tai, jog realus prekių ir paslaugų, nurodytų UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, įsigijimas iš šių įmonių neįvyko, bei pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių prekių ir paslaugų įsigijimą iš minėtų įmonių, darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjas neįgijo teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto minėtose PVM sąskaitose faktūrose, bei pagal jas išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas. Atsakovo manymu, šioje byloje nesąžiningumo nebūtina nustatinėti, nes nustačius aplinkybę, kad ūkinė operacija įvyko ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose – įrodinėti pareiškėjo nesąžiningumo nebereikia. Atsakovas pažymėjo, kad teisę į PVM atskaitą mokesčio mokėtojas įgyja tik tuo atveju, jeigu jis prekes įgyja iš PVM mokėtojo, kuris pagal įstatymus privalo sumokėti šias mokesčio sumas ir įpareigoja mokesčio mokėtoją, pageidaujantį pasinaudoti šia teise, imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikinti, jog PVM sąskaitos faktūros atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, jog sandorį sudaro su šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytu ūkio subjektu. Pareiškėjas privalėjo iš PVM sąskaitas faktūras išrašančių ir pasirašančių įmonių direktorių (pasirašančių buhalterių) pareikalauti įmonių pažymėjimų, pranešimų apie šių asmenų, kaip apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu, priėmimą į darbą tose įmonėse, šių asmenų pasų, įsitikinti, kad PVM sąskaitas faktūras išrašančios įmonės įregistruotos PVM mokėtojų registre. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas taip elgėsi, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nes prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies teisėtumu, nors įsigydamas prekes turėjo tokią galimybę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sąžiningumą, t. y. kad buvo pakankamai rūpestingas, domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos ir ją gavo ar negavo. Patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė argumentų, kokiam tikslui buvo sudaryta sutartis dėl minėtų UAB „Du kvadratai“ konsultacijų suteikimo, kaip buvo surasta UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“, kodėl minėtoms atitinkamoms paslaugoms teikti buvo pasirinktos būtent šios bendrovės. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad domėjosi, ar minėtos įmonės turi galimybes teikti minėtas paslaugas, ar turi tinkamos kvalifikacijos specialistų, galinčių atlikti minėtus darbus, ar pačios suteiks minėtas paslaugas, ar samdys kitas įmones. Todėl pareiškėjas veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, o tai taip pat paneigia jo teisę į PVM atskaitą ir išlaidų pripažinimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną.

Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 36) prašė skundo nepatenkinti.

Inspekcija nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 55-63) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovavosi ūkinių operacijų metu galiojusiomis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies (2004-01-15 redakcija), Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004. Teismas konstatavo, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčių mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Mokesčių mokėtojas turi teisę įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Tik operacijos realumas suponuoja, kad ši ūkinė operacija buvo atlikta būtent tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų. Tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi įrodyti į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas, taip pat ir pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Setarija“, įsigijusi specialios apskaitos blankų, siekė įteisinti iš anksto suplanuotus realiai neįvykusius sandorius ir padėti kitiems Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, iš jų ir pareiškėjui, neteisėtai suformuoti 23 820 Lt sąnaudų ir 4 287,60 Lt PVM atskaitą. UAB „Setarija“, neturėdama veiklai reikalingų išteklių (darbuotojų, buveinės, veiklos vykdymo vietos, įrenginių, įrankių), realiai ekonominės veiklos nevykdė, todėl pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų – PVM objekto, teikti negalėjo. Jokių įrodymų, kad UAB „Setarija“ būtų samdžiusi kitas įmones sąskaitose faktūrose nurodytoms paslaugoms atlikti, nepateikta. Ūkinės operacijos tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų nurodytomis aplinkybėmis realiai neįvyko, o dokumentai buvo surašomi siekiant sukurti kuo didesnę grandinę formaliai (neteisėtai) PVM atskaitai suformuoti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais vadovaujantis neabejotinai galima būtų pripažinti, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytus lankstinukus pagamino UAB „Setarija“. Nenustatyta faktų, kad UAB „Setarija“ ar kitas vykdytojas, galintis suteikti tokias paslaugas, būtų platinęs PVM sąskaitose faktūrose minimą reklaminę medžiagą (lankstinukus). Taip pat nėra įrodymų apie šios reklaminės medžiagos išplatinimą, nes pareiškėjas nepaaiškino, kada, kur, kiek vienetų, kokiems klientams išplatino šios reklaminės medžiagos. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad UAB „Pereskija“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes minėtos bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos realiai tarp šių ūkio subjektų neįvyko, ir UAB „Pereskija“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažino neturinčiomis juridinės galios. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad UAB „Du kvadratai“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, nes minėtos bendrovės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos realiai tarp šių ūkio subjektų neįvyko, ir UAB „Du kvadratai“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažino neturinčiomis juridinės galios. Teismas konstatavo, kad UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini nepatvirtinančiais pareiškėjo prekių ir paslaugų įsigijimo fakto ir pripažįstami neturinčiais juridinės galios. Paminėtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad minėtų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos minėtuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 32 908 Lt PVM sumą. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog prekes ir paslaugas pareiškėjui pardavė būtent minėtos įmonės. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ nesuteikė pareiškėjui paslaugų, nurodytų ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Aplinkybė, jog paslaugos buvo įsigytos, savaime nepagrindžia pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, jei įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos neįvyko būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi paaiškinimais, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu, nes ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas (LVAT 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2049/2008). Teismas atmetė kaip neturintį reikšmės bylai pareiškėjo teiginį, kad jis buvo sąžiningas ir ėmėsi visų protingų priemonių, jog nustatytų verslo partnerių patikimumą. LVAT yra nurodęs, kad nustačius, kad ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, įrodinėti įmonės nesąžiningumo nebereikia (2007-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72-74) prašo patenkinti skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą, Inspekcijos 2009 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-105, VMI prie FM 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 69-107, Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. S-185 (7-163/2009) ir nutraukti bylą; priteisti iš atsakovo VMI prie FM apelianto naudai bylinėjimosi išlaidas, tarp kurių išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas objektyvias aplinkybes bei suformuotas teismų praktikos nuostatas, įrodančias skundžiamų sprendimų nepagrįstumą.

2. PVM įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje pateikta neatsiskleidusio tarpininko sąvoka. Iš PVM įstatymo 11 straipsnio, apibrėžiančio tarpininko veiklą, darytina išvada, apmokestinamasis asmuo PVM tikslais gali vykdyti ekonominę veiklą pats faktiškai paslaugų neatlikdamas, o samdydamas kitus asmenis ir tiesiog perrašydamas PVM sąskaitas - faktūras savo vardu. Aukščiau nurodytą nuostatą patvirtina LVAT formuojama teismų praktika (LVAT 2007 m. birželio 15 d. nutartis administracinė byla Nr. A14-606/07, administracinė byla Nr. A556-1659/2008). Taigi remiantis aukščiau pateiktomis įstatymų ir teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad teisė į PVM atskaitą ir tuo pačiu išlaidų pripažinimas sąnaudomis, galimi tuomet, kai yra dvi būtinos sąlygos: 1) realiai įvyko ūkinė operacija už kurią sumokėtą PVM mokesčių mokėtojas siekia susigrąžinti ir šias išlaidas pripažinti sąnaudomis, ir 2) mokesčio mokėtojas yra sąžiningas, t. y. jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Ta aplinkybė, kad prekės ar paslaugas teikė asmuo, kuris PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytas kaip pardavėjas, ar tarpininkas, jeigu egzistuoja abi aukščiau nurodytus aplinkybės, didesnės reikšmės neturi.

3. Europos Teisingumo Teismas 2006 m. sausio 12 d. sprendime sujungtose bylose C-354, C- 355/03 ir C-484/03 nurodė, kad apmokestinamojo asmens, atliekančio tokius sandorius, teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM neturėtų daryti įtakos aplinkybė, kad tiekimų grandinėje, kurioje yra jo sandoriai, šiam apmokestinamajam asmeniui nežinant ar negalint žinoti, ankstesnis ar vėlesnis nei jo atliktasis sandoris yra susijęs su sukčiavimu. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad ta aplinkybė, jog UAB „Du kvadratai“ ir jos tiekėjų (UAB „Setarija“, UAB „Epulorė“, UAB „Via ferri“ ir UAB „Barnaba“) dokumentai buvo naudojami siekiant suformuoti neteisėtą pirkimo PVM atskaitą, šiuo atveju laikytina nereikšminga, kadangi tai neturi jokios įtakos apelianto teisei į PVM atskaitą. Apeliantui jo užsakytos paslaugos buvo suteiktos, todėl nesant pagrindo abejoti paslaugas suteikusios bendrovės sąžiningumu ir gerais ketinimais (įmonės buvo įregistruotos PVM mokėtojomis), jis negalėjo ir neturėjo žinoti apie UAB „Du Kvadratai“ ir kitų bendrovių tariamus ketinimus sukčiauti.

4. Teismas pažeidė ABTĮ 148 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti byloje nustatytas aplinkybes ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

5. Paslaugos teikėjui anuliavus išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pastarasis įgytų teisę susigrąžinti iš biudžeto nepagrįstai sumokėtą pardavimo PVM (kadangi mokesčių administratorius pats nurodo, kad PVM objektas kaip toks neegzistavo), o pirkėjas galėtų susigrąžinti tiekėjui nepagrįstai sumokėtą PVM. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo klausimu yra pasisakęs Europos Teisingumo Teismas byloje C-35/05 Reemtsma Cigarettenfabriken GmnH. Kaip nurodė Europos Teisingumo Teismas ,,neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principai nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos tik prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gali prašyti grąžinti nepagrįstai kaip pridėtinės vertės mokestį nacionalinėms mokesčių institucijoms sumokėtas sumas, o prekių ar paslaugų gavėjas gali prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjui civiline tvarka pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėto mokesčio išieškojimo. Tačiau, jei neįmanoma arba pernelyg sudėtinga susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį, valstybės narės turi numatyti priemones, kurios leistų šiam prekių ar paslaugų gavėjui susigrąžinti sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį siekiant laikytis veiksmingumo principo“.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89-94) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96) nurodo, jog palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas/apeliantas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM ir leidžiamiems atskaitymams priskirti sąnaudas pagal UAB „Du kvadratai“, UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pirmosios instancijos teismas paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriais buvo paneigta pareiškėjo pretenduojama teisė į pirkimo PVM atskaitą.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas tik klausimas dėl teisės į PVM atskaitą realizavimo, tačiau leidžiamų atskaitymų aspektas betarpiškai susijęs su teise į PVM atskaitą, todėl priėmus kitokį sprendimą nei ginčijamas PVM klausimu, turėtų būti atliekami pakeitimai ir kitoje sprendimo dalyje.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) buvo numatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose nurodyti rekvizitai), o jeigu šio dokumento forma rašytinė, - šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti šiam blankui keliamus teisės aktų reikalavimus.

Aiškinant cituotą teisės normą yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 pabrėžė, kad „Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Taigi:

- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose;

- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose“.

Vadinasi, šioje administracinėje byloje nustačius, kad prekių ir/ar paslaugų pirkimas – pardavimas realiai neįvyko, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą ir negalėjo būti realizuota. Yra būtina peržiūrėti byloje surinktus bei pateiktus teismui įrodymus ir apsispręsti dėl jų įvertinimo tinkamumo.

Dėl sandorių su UAB „Du kvadratai“.

Mokesčių administratoriaus surinktų faktinių duomenų visuma suponuoja vienareikšmišką teiginį – sandoriai tarp UAB „Du kvadratai“ ir pareiškėjo/apelianto neįvyko. Tokia kategoriška nuomonė, teisėjų kolegijos vertinimu, nulemta aplinkybėmis: pati bendrovė „Du kvadratai“ neatliko sąskaitose faktūrose nurodytų konsultavimo darbų (nes neturėjo tam jokių išteklių) ir jų neįgijo iš kitų asmenų, kadangi buvęs įmonės direktorius A. J. nieko negalėjo paaiškinti apie bendradarbiavimą su tariamais tiekėjais UAB „Barnaba“, UAB „Via Ferri“, UAB „Epulorė“, UAB Setarija“. A. R., turėjęs 100 procentų UAB „Du kvadratai“ akcijų ir vėliau jas pardavęs A. J., taip pat nieko negalėjo paaiškinti apie tiekėjus, iš kurių neva pirko paslaugas, o vėliau jas perpardavė apeliantui. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Barnaba“, UAB „Via Ferri“, UAB „Epulorė“, UAB Setarija“ realios veiklos nevykdė, o tai reiškia, jog ūkinės operacijos tarp UAB „Du kvadratai“ ir jos tiekėjų neįvyko, t.y. UAB „Setarija“, UAB „Barnaba“, UAB „Via Ferri“ ir UAB „Epulorė“ neteikė paslaugų UAB „Du kvadratai“, o atitinkamai „Du kvadratai“ negalėjo perparduoti ginčo paslaugų savo užsakovams.

Kadangi ūkinės operacijos neįvyko visiškai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), tai aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, remiantis formuojama administracine jurisprudencija, nepagrindžia pareiškėjo/apelianto teisės į PVM atskaitą.

Dėl sandorių su UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“.

Turimi faktiniai duomenys yra pakankami teigti, kad UAB „Setarija“ ir UAB „Pereskija“ realiai jokios veiklos nevykdė bei negalėjo parduoti ir nepardavė pareiškėjui minėtų įmonių vardu išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir paslaugų.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti UAB „Setarija“ direktorės V. P. paaiškinimais, kuriuose ji nurodė: niekada nemačiusi įmonės buhalterės bei su ja nebuvo susitikusi; buvusi formalia direktore dokumentų pasirašymui, nes su jokiomis įmonėmis sandorių nesudarinėjo, PVM sąskaitas faktūras įformindavo kiti asmenys; nėra mačiusi jokių pagamintų lankstinukų, o kaip pareiškėjas atsiskaitė su UAB „Setarija“ nežino; pati UAB „Setarija“, kaip vykdytojas, prekių (paslaugų) kitiems ūkio subjektams nepardavė.

V. P. paaiškinimai patvirtinti G. D., buvusios UAB „Setarija“ buhaltere, paaiškinimais, kuriuose ji teigė neturėjusi tokiam darbui reikalingo išsilavinimo, pasirašinėdavusi tuščiuose lapuose, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų niekada neturėjusi ir buhalterinės apskaitos netvarkiusi.

A. D. paaiškino buvęs įkalbintas tapti UAB „Pereskija“ direktoriumi ir pasirašinėjo jam pateiktus dokumentus. Neprisimena įkurtos įmonės pavadinimo, jokių UAB „Pereskija“ dokumentų neturėjo, nieko nežino apie UAB „Pereskija“ patalpas, kadangi niekada ten nebuvo.

S. P. teigė, kad UAB „Pereskija“ buvo įkurta siekiant grobstyti PVM ir išgryninti kitų bendrovių pinigus. Bendrovė buvo fiktyvi ir jokių paslaugų kitomis įmonėms ir įstaigoms neteikė. Buvo forminamos fiktyvios sutartys ir darbų atlikimo aktai.

Vien šie paminėti įrodymai yra labiau nei pakankami aptariamos dalies pradžioje padarytai išvadai pagrįsti.

Pareiškėjo/apelianto turimos sąskaitos faktūros, kaip jau buvo paminėta, nelemia teisės į PVM atskaitą realizavimo. Kitų pakankamų įrodymų iš pareiškėjo pusės, kad ūkinės operacijos įvyko tarp ginčo sąskaitose faktūrose fiksuotų subjektų (t.y. tarp pareiškėjo/apelianto ir UAB „Setarija“ bei UAB „Pereskija“ ) ir kad apskritai jos įvyko, nepateikta. Apelianto minimas lankstinukas situacijos nekeičia ir toks įrodymas yra atmestinas apskritai. Tai įgalina daryti tai, jog nėra faktinių duomenų apie lankstinukų platinimą įvairiose vietose, juos platinusius asmenis, tam sugaištą laiką. Nekyla abejonių, kad siekiant išplatinti neva turėtus 28 000 lankstinukų įvairiose Vilniaus miesto vietose ir kuo didesniam žmonių ratui būtų buvę reikalingas ne vienas ir ne altruistiniais pagrindais dirbantis asmuo bei ne viena diena.

Kadangi teisėjų kolegija daro išvadą ir dėl šioje dalyje visiškai neįvykusių ūkinių operacijų, nebetenka teisinės reikšmės aptarinėti pareiškėjo/apelianto sąžiningumo aspektą, kuris būtų buvęs aktualus tuo atveju, jei būtų konstatuotas ūkinių operacijų buvimas, nors ir ne tarp tų subjektų, kurie įrašyti PVM sąskaitose faktūrose.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą ir jis (sprendimas) paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nuta r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Dasfa“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius