Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 23 d., laikotarpiu tarp 2.00 ir 5.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam V. S. kumščiu į dešinį smilkinį, tuo sukeldamas kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės smilkininės skilties, kraujosruvas dešiniajame smilkininiame raumenyje ir dešinio smilkinio minkštuosiuose audiniuose bei poodinę kraujosruvą dešiniame smilkinyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio V. S. įvykio vietoje mirė, – taip tyčia jį nužudė.

Nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu prašo grąžinti bylą tyrimui papildyti. Apeliantas nesutinka su paskirta bausme, nes neturėjo tikslo nukentėjusiojo nužudyti. Apeliantas neigia sudavęs nukentėjusiajam smūgius į galvą ar į kitas kūno vietas, teigia, kad jis tik pastūmęs nukentėjusįjį, kadangi šio rankoje pamatė peilį, kuriuo nukentėjusysis grasino apeliantą nudurti. Apeliantas mano, kad trijų liudytojų parodymai buvo neobjektyvūs, kadangi jie į teismo posėdį atvyko neblaivūs, tačiau teismas to nepaisydamas rėmėsi jų parodymais. Apeliantas skundžiasi, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja, jam prašant, nepadarė akistatos su liudytojais, nors jie neteisingai nurodė tarp apelianto ir nukentėjusiojo vykusio konflikto datą: apeliantas teigia, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo vyko 2004 m. balandžio 5 dieną, o liudytojai teigia, kad 22 ar 23 dieną.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mirtį sukėlusį sužalojimą V. S. padarė S. M., 2004-04-23 tarp 2.00 ir 5.00 val. suduodamas jam ne mažiau kaip 1 smūgį kumščiu į dešinį smilkinį.

Pagrįsdamas savo išvadą dėl apelianto kaltės tyčia nužudžius V. S., pirmosios instancijos teismas nurodė: „S. M. kaltė įrodyta paties kaltinamojo parodymais, nors S. M. savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau parodė įvykio aplinkybes, kaip gėrė, kaip sudavė smūgį V. S. taip pat neneigia savo girtumo“ (b. l. 61, t. 4). Iš šio ne visai aiškaus žodžių junginio (kalba netaisyta) galima dvejopai spręsti, kad norėta pasakyti, jog V. S. sudavė kažkam, galbūt apeliantui, smūgį, arba kad apeliantas sudavė smūgį V. S. Pirmuoju atveju tai visiškai negalėtų būti S. M. kaltės įrodymas, nes tiriamos V. S. mirtino sužalojimo aplinkybės, o ne jo paties kažkam suduoti smūgiai. Antroji tikimybė (apelianto pripažinimas, kad jis sudavė V. S. smūgį) galėtų būti apelianto kaltumo įrodymu, tačiau toks cituotos nuosprendžio frazės aiškinimas neatitinka teismo posėdžio protokole užfiksuotų S. M. parodymų. S. M. apie savo veiksmus prieš V. S. parodė, kad kilus konfliktui jis tik vieną kartą pastūmė V. S. ir šis atbulas griuvo ant sofos-lovos, ant kurios nieko kieto nebuvo (b. l. 42–43, t. 2). Jokių kitokių fizinio poveikio veiksmų V. S., tarp jų ir cituotame nuosprendžio sakinyje paminėto smūgio, apeliantas nepripažino padaręs. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad kambaryje, kur rastas V. S. kūnas, buvo tik viena sofa-lova. Iš jos fotonuotraukos matyti, kad sofa-lova pati neturėjo ir joje nesimato kietų detalių ar daiktų (b. l. 14, t. 1). Taigi nuo apelianto nurodyto pastūmimo V. S., krisdamas atbulas, susižaloti smilkinio negalėjo ir nuosprendžio teiginys, kad S. M. parodymai įrodo jo kaltę dėl nužudymo, yra nepagrįstas.

Konstatuodamas apelianto kaltę dėl V. S. tyčinio nužudymo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir liudytojo Č. G. parodymais. Nurodyta, kad „ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas liudytojas Č. G. parodė, kad 2004-04-22 begeriant V. S. bute dėl kažkokios bylos kilo konfliktas tarp buto šeimininko V. S. ir S. M. Matė kaip pašokęs nuo lovos V. S. pastūmė S. M., o S. M. sudavė V. S., tačiau kiek smūgių ir į kurias vietas jis neatsimena“ (b. l. 60, t. 2).

Č. G. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas vieną kartą – 2004-10-14. Jo apklausos protokole užfiksuoti tokie parodymai apie įvykį: „Begeriant S. pradėjo šaukti ant M. ir puolė jį. M. gindamasis pastūmė Stankevičių. Jam nesudavė nė vieno smūgio. Apklausoje sakiau, kad sudavė, nes man taip atrodė. Dabar sakau tiesą. M. pastūmė S., o šis nugriuvo ant lovos. Ar atsitrenkė kur nors galva, aš nemačiau... Daugiau konflikto tarp S. ir M. nebebuvo“ (b. l. 38, t. 1).

Kaip matyti, perteikdamas ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojo Č. G. parodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje esmingai juos pakeitė, suteikdamas šiems parodymams apeliantą kaltinantį turinį ir neminėdamas protokole esančių apeliantą teisinančių aplinkybių.

Perteikdamas ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus Č. G. parodymus nurodė ir kitus bylos lapus, t. y. 28–30 bei 31–32, t. 1. Tačiau šie parodymai duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o tyrėjai S. Sireikienei. Pirmajame iš minėtų protokolų užfiksuotoje 2004-05-03 vykusioje apklausoje Č. G. parodė, kad jokio konflikto tarp V. S. ir S. M. 2004-04-22 jis nematė ir negirdėjo (b. l. 28-30, t. 1). 2004-07-28 vykusios papildomos apklausos protokole užfiksuoti Č. G. parodymai, kad 2004-04-22 apie 22–23 val. kilusio konflikto metu V. S. pastūmė S. M., o šis sudavė V. S., tačiau kiek smūgių ir į kurias vietas, neatsimena, nes į tai nekreipė dėmesio (b. l. 31–32, t. 1). Pirmosios instancijos teisme Č. G. apklaustas nebuvo. Pastarasis apklausos protokolas pirmosios instancijos teisme visai netirtas, todėl juo remtis nebuvo galima jau vien dėl šios priežasties (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje). Be to, tyrėjui, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai negali būti laikomi įrodymais, nes BPK 276 straipsnio 4 dalis tokius duomenis leidžia panaudoti tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Apeliacinės instancijos teisme Č. G. patvirtino savo parodymus apie tai, kad apeliantas tik pastūmė V. S. ir šis nugriuvo ant lovos. Jis paneigė sakęs tyrėjai papildomos apklausos protokole (b. l. 32, t. 1) įrašytą teiginį ir patį faktą, jog S. M. sudavė smūgį ar smūgius V. S.

Dėl nurodytų priežasčių grįsti apelianto kaltę liudytojo Č. G. parodymais nebuvo galima.

Kiti įrodymai taip pat nepatvirtina, kad V. S. mirtinai sužalojo apeliantas. Iš teisės medicinos ekspertizės akto matyti, jog V. S. mirtis galėjo įvykti 2004-04-23 tarp 0.00 val. ir 8.00 val., o mirtį sukėlusį sužalojimą jis galėjo patirti kelios valandos iki mirties. Nė vienas liudytojas neparodė matęs, kad S. M. šiuo laikotarpiu būtų mušęs V. S. Jų bendras girtavimas ir tarpusavio ginčas, nesant duomenų apie pavartotą smurtą, apelianto kaltės dėl nužudymo neįrodo. Jo kaltės neįrodo ir liudytojos S. Š. parodymai, kurie, skirtingai nuo likusių liudytojų parodymų, teikia šiek tiek informacijos apie tos nakties įvykius. Apeliacinės instancijos teisme ji parodė, kad 2004-04-23 naktį V. S. kambaryje girdėjo duslų garsą į savo kambario sieną. Garsas buvo ne smūgio, o panašus lyg kokiam daiktui, tarsi kamuoliui, atsitrenkus į sieną. Girdėjo balsus, galbūt S. M. ginčijantis su V. S. Po to iš specifinės eisenos suprato, kad apeliantas ėjo koridoriumi (b. l. 87-88, t. 2). Ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kur užfiksuota, kad buvo ne 1, bet 2 smūgiai į sieną. Ten, be kita ko, nurodyta ir tai, kad ji girdėjo apeliantą sakant „ar miegosi“, kažką sakė ir V. S., bet tada agresyvumo nebuvo(b. l. 43–44, t. 2). Liudytojos apibūdinti girdėti smūgiai į sieną nėra įrodymas apie apelianto smurtą prieš V. S. Tokius garsus galėjo sukelti pats V. S., siekdamas atkreipti liudytojos dėmesį, kad jam bloga ir reikia pagalbos (tokį beldimą buvus ir anksčiau liudytoja S. Š. parodė apklausoje apeliacinės instancijos teisme, o kad V. S. prastai jautėsi grįžęs iš ligoninės, parodė nukentėjusioji E. A. – b. l. 202, t. 1). Tokius garsus V. S. galėjo sukelti ir dėl kitų priežasčių, tai galėjo padaryti ir kiti kambaryje buvę asmenys įvairiais būdais ir pretekstais, kurių nustatyti nėra galimybės, taigi manymas, kad garsus sukėlė apeliantas, smurtaudamas prieš V. S., yra tik faktais nepagrįstas spėjimas, kuriuo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Apeliacinės instancijos teisme atlikus teisės medicinos ekspertizę, ekspertas J. Rybalko patvirtino teisės medicinos specialisto išvadą, kad V. S. mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tačiau jis nurodė, kad kraujosruvos dešinio smilkinio srityje padarymo būdas galėjo būti dvejopas: a) tiesioginis smūgis kietu buku riboto paviršiaus daiktu; b) griūnant ir atsitrenkiant dešinio smilkinio sritimi į atsikišusį paviršių. Tokio sužalojimo galimybė nugriuvus ir atsitrenkus kūno dešiniuoju šonu į plokščią neribotą paviršių, pvz., grindis, atmetama dėl natūralios kliūties – griūvančiojo peties.

Teisės medicinos specialisto išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad ši kraujosruva galėjo atsirasti dėl vieno trauminio poveikio kietu buku daiktu, tačiau teigiama, kad nesant kaukolės kaulų lūžio, trauminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu nebūdingas griuvimo sukeltai traumai (b. l. 16–21, t. 1). Esant iš dalies skirtingoms išvadoms tuo pačiu klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi teisės medicinos ekspertizės išvadomis, nes ekspertas J. Rybalko buvo susipažinęs ir su teisės medicinos specialisto išvada, su kuria iš dalies nesutiko, ir kategoriškai atsakė į pateiktą klausimą. Be to, kolegija mano esant visiškai galimu, kad V. S. kambaryje, kur buvo įvairaus aukščio kietą ribotą paviršių turinčių daiktų (sekcija, spintelė, kėdė, staliukas, spinta), pastarasis galėjo atsitrenkti į kurį nors į šių daiktų tokia jėga, kuri būtų panaši į smūgio kumščiu jėgą. Todėl kaukolės kaulų lūžis neturėtų būti laikomas vienokį ar kitokį sužalojimo būdą išskiriančiu faktoriumi.

Remdamasi eksperto išvada apie galimą mirtį sukėlusią griuvimo traumą, kolegija neatmeta ir kitokios mirties priežasties galimybės – nelaimingo atsitikimo girtam ir ligotam V. S. griuvus ir atsitrenkus galva į kurį nors kambario baldą.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas mirtinai sužalojo V. S., nėra pagrįsta. Jo kaltė nėra įrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas). S. M. iš suėmimo nepaleidžiamas, kadangi kitoje baudžiamojoje byloje yra nuteistas laisvės atėmimo bausme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad S. M. padarė šią nusikalstamą veiką.