Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. ir nuteistas dvejus metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario mėnesį, Panevėžio miesto centrinėje turgavietėje, esančioje Ukmergės gatvėje, iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį, ne mažiau kaip 55,805 gramo narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių) ir tiksliai nenustatytą kiekį, ne mažiau kaip 1,245 gramo psichotropinės medžiagos-metamfetamino, kurias nuo įgijimo momento parsigabeno ir laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone iki 2007 m. kovo 27 d. 21.45 val., kuomet dalį neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos narkotinės medžiagos - 3,819 gramo kanapių (ir jų dalių), paėmęs iš laikymo vietos, gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie parduotuvės „Rugelis" Velžio kaime, Panevėžio rajone ir neteisėtai, už 135 litus pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kitą dalį neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos narkotinės medžiagos - 1,376 gramo kanapių ( ir jų dalių) tyrimo metu nenustatytu laiku paėmęs iš laikymo vietos, neteisėtai gabeno iki Smetonos g. Nr. 33 namo, Panevėžio mieste, kuomet 2007 m. balandžio 3 d. 17 val. šią neteisėtai įgytą laikytą bei gabentą narkotinę medžiagą sulaikymo metu rado bei paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį narkotinės ir psichotropinės medžiagos - 50,61 gramo kanapių (ir jų dalių), 1,245 gramo metamfetamino, neteisėtai laikė name, esančiame Bitininkų g. 8, Velžio kaime, Panevėžio rajone iki 2007 m. balandžio 3 d. apie 18.50 val., kuomet šias narkotines ir psichotropines medžiagas kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-12-28 nuosprendį ir perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d. bei, taikant BK 62 str. 2 d. nuostatas, sušvelninti bausmę, paskiriant ją nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas nurodo, kad narkotines medžiagas įsigijo savo reikmėms, tačiau, turėdamas finansinių problemų, pardavė 4 g. už 135 Lt vyriškiui, kuris prisistatė, kad yra nuo jo pažįstamo Andriaus. 2007-04-03 sulaikymo metu apeliantas su savimi turėjo kanapių, bet jos buvo skirtos asmeniniam naudojimui, kaip ir tos narkotinės medžiagos, kurias policijos pareigūnai rado jo namuose, jo nurodytoje vietoje. Skunde teigia, kad jis neturėjo tikslo platinti bei neplatino narkotinių medžiagų, jas įsigijo norėdamas vartoti pats, parduoti narkotines medžiagas buvo išprovokuotas operatyvinės veiklos subjektų, todėl nesutinka, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str.

Apeliantas mano, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teismo padarytos išvados paremtos vienpusišku byloje esančių duomenų konstatavimu, netikrinant duomenų gavimo būdo teisėtumo, nusikalstama veika, numatyta BK 260 str., jam inkriminuota nepagrįstai. Nors įrodymai baudžiamojoje byloje turi atitikti jiems keliamus sąsajumo ir leistinumo kriterijus, leistinumo kriterijai teismo tirti nebuvo. Kadangi nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu apeliantas buvo išprovokuotas parduoti narkotines medžiagas, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas neatitiko jiems keliamų reikalavimų, todėl, apelianto manymu, atlikti operatyviniai veiksmai turi būti laikomi neteisėtais, gauti operatyviniai duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Apeliantas, vadovaudamasis ,,Operatyvinės veiklos įstatymo“ 3 str. 19 p., 6 str. 5 d., 9 str. 1 p., teigia, kad 2007-03-27 narkotines medžiagas T. G. pardavė aktyviai kurstomas (apgaule, aktyviai įtikinėjant, palaužiant valią) operatyvinės veiklos subjektų, ką galima matyti vaizdo ir garso įraše, girdėti telefono pokalbyje, todėl operatyvinės veiklos metu gauti ikiteisminio tyrimo duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Apeliantas, jei ne pareigūnų aktyvūs veiksmai jį provokuojant parduoti narkotines medžiagas, niekada pats savo valia nebūtų jų pardavęs, platinęs, todėl nuosprendyje neteisėtai ir nepagrįstai buvo jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 260 str. 1 d.

Apeliantas prašo taikyti jam BK 62 str. 2 d. ir švelninti bausmę, kadangi jis pripažino iš esmės visas įvykio aplinkybes, padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką savo aktyviais veiksmais, savanoriškai nurodė kur yra laikomos narkotinės medžiagos, neigiamai vertina ir labai gailisi įsigijęs narkotinių medžiagų be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Vadovaudamasis BK 59 str. 1 d. 6 p., 2 d., prašo pripažinti kaip lengvinančią aplinkybę tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas policijos pareigūnų veiksmų. Prašo atsižvelgti, kad savo nusikalstama veika žalos niekam nepadarė, jo buvusiai sutuoktinei J. R. ketinant išvykti, jis vienas finansiškai išlaiko ir prižiūri mažametę dukrą bei neįgalią, sunkiai judančią uošvę V. D.. Apeliantas, gyvendamas kartu su dukra ir uošve, atlieka namų ruošos darbus, veža V. D. pas medikus, nes jos sveikata smarkiai pašlijo po apelianto sulaikymo. Dar daugiau blogina jos sveikatos būklę tai, jog ji bijo ateities, nežino kas rūpinsis ja ir mažamete anūke apelianto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Tai gali patvirtinti buvusios sutuoktinės sesuo L. B., kuri pati rūpintis savo motina galimybių neturi. Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebus kas globoja, prižiūri ir finansiškai remia jo uošvę, kuriai būtina jo pagalba. Apelianto tėvai padėti negali, kadangi jo tėvas yra miręs, o mama – asocialus asmuo.

Vadovaudamasis CK 3.3 str., 3.155 str., 3.161 str., prašo atsižvelgti į jo mažametės dukters interesus, gerbti jos teisę augti kartu su tėvu. Jos mama ketina greitu laiku išvykti (tai sukels dukrai emocinę traumą), o tokio amžiaus vaikui yra būtinas nors vieno iš tėvų buvimas šalia, be to jį su dukra sieja labai stiprus emocinis ryšys. Jei apeliantas bus priverstas atlikinėti laisvės atėmimo bausmę, jo dukrai teks gyventi su svetimais žmonėmis, kadangi niekas iš artimųjų ja pasirūpinti negali. Apeliantas darbe charakterizuojamas gerai, jo gaunamos pajamos yra būtinos dukters ir uošvės pragyvenimui, jis pripažįsta savo kaltę, gailisi ir prižada daugiau nusikalstamų veikų nedaryti. Prašo įvertinti ir tai, kad atliekant 2 m. laisvės atėmimo bausmę, jis praras darbą, neteks pajamų šaltinio, iš kurio pragyvena jis pats ir jo mažametė dukra bei finansiškai remiama uošvė, atlikus bausmę, bus sunku susirasti kitą darbą, jo neradus, taps finansiškai nepajėgus išlaikyti savo dukterį, dėl ko gali būti apribotos jo tėvystės teisės, todėl apeliacinio teismo prašo sušvelninti bausmę, neskiriant laisvės atėmimo bausmės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, bausmę D. R. paskyrė tinkamai.

Dėl BK 260 str. 1 d. taikymo

Apelianto prašymu nusikalstamą veiką numatytą BK 260 str. 1 d., t.y. neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti perkvalifikuoti į BK 259 str. 1 d., t.y. neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, nėra pagrindo.

BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas suprantamas kaip tokių medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą sumą. Tai – vienas iš platinimo būdų. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kitokiu platinimu laikomas jų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas, dovanojant, atlyginant už darbą ir pan. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad jo įgyjamos, laikomos, gabenamos, parduodamos ar kitaip platinamos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės, ir nori tai daryti.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad nuteistasis suvokė, jog medžiagos, kurias jis laikė pas save namuose, pardavė bei laikė prie savęs yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnį gali būti kvalifikuojama tik įrodžius, kad kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti minėtas medžiagas. Byloje nustatyta, kad apeliantas pardavė 3,819 g. narkotinės medžiagos (kanapių ir jų dalių) už 135 Lt vyriškiui, kuris prisistatė kaip Andriaus pažįstamas. Tokia jo veika atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Nuteistasis ginčija, kad jis įgydamas narkotines ir psichotropines medžiagas neturėjo tikslo parduoti, o jas įgijo savo reikmėms - savo poreikiams svaigintis - tenkinti ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai įrodymų šiam tikslui įrodyti, tačiau D. R. nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį įrodymų pakanka. Iš bylos duomenų matyti, kad tyrimas byloje pradėtas gavus informacijos, kad nenustatytas asmuo (vėliau paaiškėjo, kad tai D. R.) platina narkotines ir psichotropines medžiagas. Panaudojus nusikalstamos veiklos imitacijos modelį faktas, kad D. R. platina (parduoda) narkotines medžiagas pasitvirtino. Vėliau, asmens kratos metu pas D. R. kojinėje rastos išfasuotos į narkotikų prekeivių naudojamus polietileninius užspaudžiamus maišelius narkotinės medžiagos. Rasti kratos metu D. R. turėtų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai (50,61 gramo kanapių (ir jų dalių), 1,245 gramo metamfetamino), R. R. parduotų ir surastų prie jo narkotinių medžiagų išfasavimas į narkotikų prekeivių naudojamus polietileninius užspaudžiamus maišelius visiškai prieštarauja D. R. aiškinimui apeliacinės instancijos teisme, kad rastas pas jį narkotines ir psichotropines medžiagas jis įsigijo tikslu pačiam išbandyti jų poveikį, dalį jų pardavė tik įkalbėtas pirkėjo, ir patvirtina apylinkės teismo nuosprendžio išvadą, kad narkotines ir psichotropines medžiagas D. R. įgijo, laikė, gabeno, turėdamas tikslą jas platinti.

Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. teigia, kad jo kaltė pardavus psichotropines medžiagas, t. y. padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, grindžiama tik pareigūnų parodymais, o jis pats buvo provokuojamas daryti nusikaltimą. Šie jo argumentai atmetami.

Pirmos instancijos teisme D. R. nenurodė ir neparodė jokių aplinkybių, kad jis buvo kaip nors provokuojamas daryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teisme patikrinus D. R. apeliaciniame skunde nurodytas kaip provokacija nusikalstamos veikos imitavimo modelio panaudojimo aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis D. R. atžvilgiu buvo panaudotas esant tiek faktiniam (informacijai apie daromą sunkų nusikaltimą), tiek teisiniam (Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo sankcionuotam) nusikalstamos veikos imitavimo modelio panaudojimo pagrindams, kokių nors duomenų, keliančių abejonių šio modelio įgyvendinimo teisėtumu, nėra.

Teismo nustatytos nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas D. R., aplinkybės rodo, kad apelianto veiksmai nebuvo sukelti dirbtinai, nebuvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Iš bylos duomenų matyti, kad D. R. narkotinių medžiagų pardavimo metu nebuvo įkalbinėjamas daryti nusikalstamą veiką, pirmas pradėjo pokalbį, kokiu tikslu ir kokio narkotinių medžiagų kiekio įsigyti atvyko pirkėjas, pats nurodė parduodamų narkotinių medžiagų kainą, aktyviai vedė pokalbį, skundėsi pirkėjui, kad visur nebesuspėja „sujudėti“ (1t. b.l. 8-9 l.). Apeliantas tvirtina, kad jis buvo policijos pareigūno priprašytas parduoti narkotines medžiagas ankstesnio telefoninio pokalbio metu. Iš telefono pokalbių išklotinės (t.l b.l. 40) matyti, kad pirmas telefoninis pokalbis tarp NVIM dalyvio ir D. R. įvyko 2007.03.27 21 val. 58 min., tęsėsi 49 sekundes. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į užfiksuoto pokalbio trukmę, laiko esant neįmanomu per tokį trumpą laiko tarpą telefoninio pokalbio metu paveikti visiškai nepažįstamą asmenį padaryti sunkų nusikaltimą, todėl daro išvadą, kad BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos, draudžiančios atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką, nebuvo pažeistos. Tai reiškia, kad modeliu nusikalstama veika negalėjo būti ir nebuvo išprovokuota, nes ji jau buvo pradėta iki nusprendžiant taikyti Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas priemones.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką (žr., pavyzdžiui, Teixeira de Castro v. Portugal, no 25829/94, judgement of 9 June 1998,), provokacija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuotos teisės į teisingą procesą pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atliekami su asmeniu, apie kurį neturima duomenų, kad jis daro nusikalstamą veiką. Nutartyje jau minėta, kad policijos pareigūnai turėjo duomenų apie D. R. nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti neperžengiant BPK nurodytų ribų, taigi nėra pagrindo išvadai, kad D. R. buvo provokuojamas nusikalsti ir šių duomenų negalima pripažinti įrodymais.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kadangi apeliantas galėjo veiksmingai kelti kurstymo klausimą baudžiamajame procese. T. G., įsigijęs narkotinių medžiagų iš D. R. pagal sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, buvo apklaustas baudžiamojoje byloje kaip liudytojas, apeliantas turėjo turėti galimybę išdėstyti savo argumentus kiekvienu iš jo nagrinėjamos bylos aspektų.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo

Apeliaciniame skunde D. R. apeliacinės instancijos teismo prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, jeigu tam yra įstatymo numatytos sąlygos.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat turi būti nustatyta nors viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė vieną BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytą D. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nutartyje jau minėta, kad policijos pareigūnai turėjo duomenų apie D. R. nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti neperžengiant Operatyvinės veiklos įstatyme ir BPK nurodytų ribų, taigi nėra pagrindo išvadai, kad D. R. buvo provokuojamas nusikalsti ir nėra pagrindo pripažinti tai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Ta aplinkybė, kad D. R. nusikalstama veika nesukėlė pasekmių, taip pat nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes BK 260 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formalioji, t. y. jokių pasekmių nereikalaujanti, nusikaltimo sudėtis. Šiuo atveju yra baudžiama už konkrečių BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimą, nepriklausomai nuo to, ar jie sukėlė kokias nors pasekmes, ar jokių pasekmių nesukėlė.

Tokiu būdu, byloje yra nustatyta tik viena D. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra pagrindo pripažinti lengvinančiomis kitų skunde nurodomų aplinkybių.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. R. prižiūri sergančią uošvienę, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad V. D. turi dukrą J. R., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad be D. R. nėra kam prižiūrėti V. D..

Mažamečiais vaikais laikytini asmenys, nesulaukę 14 m. amžiaus. Vai­kų tei­sių už­tik­ri­ni­mas yra pri­ori­te­ti­nė abiejų tė­vų pareiga. Tė­vų ly­gia­tei­siš­ku­mo prin­ci­pas (Kon­sti­tu­ci­jos 38 str. 5 d., Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos pro­to­ko­lo Nr. 7, iš da­lies pa­keis­to pro­to­ko­lu Nr. 11, 5 str., CK 3.3 str. 1 d., 3.26 str.) reiš­kian­tis, kad tė­vo ir mo­ti­nos tei­sės ir pa­rei­gos sa­vo vai­kams yra ly­gios ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jie yra su­si­tuo­kę, ar ne­su­si­tuo­kę, jiems san­tuo­ką nu­trau­kus, teis­mui pri­pa­ži­nus ją ne­ga­lio­jan­čia ar tė­vams gy­ve­nant sky­rium. Nors nepilnametės dukters G. R. gyvenamoji vieta pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nustatyta su D. R. (2 t. b.l. 2-3), J. R., kaip motinos, valdžia nėra apribota, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad faktiškai ji savo pareigų neatlieka arba jos priežiūra kenkia vaiko interesams, todėl teismas negali pripažinti, kad dėl apeliantui paskirtos įstatyme numatytos bausmės mažametės dukters nebus kam prižiūrėti, o apelianto skunde nurodytą teiginį, kad J. R. ruošiasi išvykti, kolegija vertina kaip deklaratyvų.

Esant šioms aplinkybėms, nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punktuose nustatytų pagrindų D. R. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę D. R., atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nusikalstamos veikos stadiją (padarytas tyčinis, sunkus, baigtas nusikaltimas), tinkamai įvertino D. R. asmenybę (neteistas, yra jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes. BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, todėl bausmės rūšį – laisvės atėmimą apylinkės teismas D. R. paskyrė tinkamai.

Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, jog D. R. prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to nuoširdžiai gailisi ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei į kitas aplinkybes, jam paskyrė minimalią BK 260 str. 1 d. numatytą laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. Nuteistojo skunde išdėstytais motyvais keisti skundžiamą nuosprendį ar jo dalį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.