Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-03 · Administracinė byla Nr. I-277-811/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-02-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-11-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-03
Bylos Nr.
I-277-811/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02368-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
UAB „Garsdalo medienos technologija“
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Trečiasis asmuo
AB „Lesto“
Advokatai
Julija Kirkilienė
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-277-811/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02368-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 28; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Garsdalo medienos technologija“ atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, atstovui Laurynui Žižiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Garsdalo medienos technologija“ skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Garsdalo medienos technologija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-8) ir jo patikslinimu (b. l. 70-71), kuriais prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau –AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 3393,59 Lt žalos atlyginimo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, jog Energetikos ministerija 2012-10-17 jam išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2679 (toliau – ir Leidimas plėsti), o leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0756 (toliau – ir Leidimas gaminti) – 2013-02-26. Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo iš esmės pakeistas ankstesnės redakcijos AIEĮ. Ankstesnės redakcijos AIEĮ buvo numatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisija (toliau -VKEKK) kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė nei 30 kW. Taip pat VKEKK kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal ankstesnę AIEĮ redakciją, numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Tuo tarpu Pakeitimo įstatymu numatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos. Toks AIEĮ pakeitimas nustatė, kad elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį Leidimo plėsti išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojusį Leidimo gaminti išdavimo dieną. Atsižvelgiant į Seimo pakeistą AIEĮ, pareiškėjas buvo priverstas su AB „Lesto“ sudaryti sutartį kitomis sąlygomis nei buvo numatyta ankstesnėje AIEĮ redakcijoje. Pagal ankstesnę AIEĮ ir VKEKK 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23, pareiškėjui pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurio įrengtoji galia yra 0,02976 MW turėjo būti taikomas 2012 m. nustatytas fiksuotas tarifas, kadangi Leidimo plėsti pareiškėjui buvo išduotas 2012-10-17, kai elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tačiau Seimui pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją pareiškėjui buvo pritaikytas tarifas, nustatytas VKEKK 2012-09-28 nutarimu Nr. O-282 ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra mažesnė arba lygi 30 kW, t.y. tarifas lygus 1,25 kWh. Pareiškėjas paaiškino, kad jis pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012-02-06 nutarime Nr. O3-282 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas mano, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas, prašydamas Leidimo plėsti, žinojo, kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Pakeitimo įstatymą pareiškėjas patyrė žalą, kurią patikslinęs skundą įvertino 3393,59 Lt.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimuose (b. l. 43-51; 97-98) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją atsinaujinančios energetikos sektoriuje, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. litų. Pakeitimo įstatymu buvo pakeistas AIEĮ ir numatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų elektros tinklų, įrengtoji suminė galia iki 2020 m. turi būti padidinta iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012-12-31. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė turi padengti ir patvirtinti tolesnės saulės šviesos energijos elektrininių plėtros tvarkos aprašą. Paaiškino, kad buvo būtina imtis priemonių, kurios užtikrintų viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros kainų didėjimo. Be to, nurodė, kad Energetikos įstatyme numatyta, kad energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Nurodė, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Pažymėjo, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energijos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Energetikos ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrinės. Tuo atveju, jei visi elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Atsakovas nurodė, kad 2013-01-17 Pakeitimo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Dėl 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais atsakovui pateiktų 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnes kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-01-17) apie 50 kartų. Ši situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijant 400 mln. Lt., kuris pagal paminėtus teisės aktus būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų.

Atkreiptinas dėmesys, kad Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo tikslas suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Atsakovo vertinimu, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui turtinė žala nepriteistina, kadangi atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą (b. l. 40-41; 96) paaiškino, kad 2013-04-18 sudarė su pareiškėju Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230645, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 1,25 Lt/kWh, nustatytas galiojančiuose teisės aktuose. Mano, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sudarydamas šią sutartį vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. Prašo pareiškėjos reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, savo poziciją grįsdamas skunde išdėstytais motyvais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime pateiktais argumentais.

Teismo posėdyje tretysis asmuo ir jo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-10-17 pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2679 (b. l. 11). Pareiškėjas 2013-01-30 užpildė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b.l. 53). Energetikos ministerija 2013-02-26 pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0756, kuriame nurodyta leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 12). Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013-04-18 sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230645, kurioje pagal galiojančius teisės aktus numatytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 1,25 Lt/kWh.

Pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d. 2012-06-21 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduoti Leidimai plėsti. Tuo tarpu nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d. 2013-01-17 redakcija įsigaliojusi 2013-02-01). Taigi pareiškėjas prašymą gauti leidimus plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienos teisinėms nuostatoms, o Leidimus gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo neįtvirtino, taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01.

Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Pasak pareiškėjo, naujuoju reguliavimu buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, be to, jam buvo padaryta turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Kaip nuosekliai pažymima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).

Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, 2010-02-18 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.), remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Pagal 2012-06-21 AIEĮ redakcijų 20 str. 1, 7, 8 d. elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Įvertinus minėtas teisės normas, darytina išvada, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-01-31, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jo įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė.

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Teismo vertinimu, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo aiškinamųjų raštų, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Nagrinėjamu atveju byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 yra išaiškinusi, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Nagrinėjamu atveju skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas pareiškėjui taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje analizuojamas ribojimas yra pagrįstas ne tik teisėtu tikslu – viešuoju interesu, kad nedidėtų elektros energijos kaina vartotojams, bet ir nepaneigia pareiškėjos įgytų teisių esmės.

Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina ir tai, jog naujosios redakcijos AIEĮ 20 str. 6 d. pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimus gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai, pažeidžiami teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra egzistuojančios kartu, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo pažeisti lex retro non regit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principai ir konstatavus, kad pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas AIEĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31, ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia minėtų principų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, taigi pareiškėjo prašymas dėl 3393,59 Lt žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Garsdalo medienos technologijos“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė