Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-21 · Byla Nr. N-575-726-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-21
Bylos Nr.
N-575-726-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-726/2010Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – Institucija) 2009 m. sausio 21 d. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole A. G. kaltinama tuo, kad, 2009 m. sausio 14 d. atlikus tikslinį tikrinimą A. G. individualios įmonėje „Migdolija“, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nustatyta, jog įmonės savininkė A. G. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. leido vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose dirbti J. R.. Savininkė A. G. leido naudotis tarnybiniu transportu. J. R., sutikdamas atlikti vairuotojo - ekspeditoriaus pareigas, gaudavo nurodymus iš savininkės A. G. dėl numatomų darbų atlikimo, pakluso nustatytai tvarkai. Minėtu laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. tarp savininkės A. G. įmonės „Migdolija“ ir J. R., esant darbo santykių požymiams, A. G. neužtikrino, kad būtu sudaryta darbo sutartis, dėl to darbuotojas J. R. dirbo nelegaliai, tuo ji pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 25 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą A. G. atžvilgiu nutraukė, nesant jos veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties. Teismas nurodė, kad ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus matyti, kad nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. J. R. vykdė darbo veiklos funkcijas A. G. įmonės „Migdolija“ vardu, esant žodiniam susitarimui su įmonės atstovais (komercijos direktoriumi), dėl konkrečios darbo kvalifikacijos, t.y. dėl darbo pareigų komercijos tikslais platinti ir siūlyti įmonės „Migdolija“ produkciją, paklusdamas sutartai darbo tvarkai (nuo 8 val. ryto iki darbo dienos pabaigos), esant darbdavio pritarimui suteikti darbuotojui darbą ir užtikrinti darbo sąlygas (suteikti tam kaip įrankį reikalingą transporto priemonę), tačiau tokia veikla buvo vykdoma, nesant įrodymų dėl susitarimo apie darbo užmokestį. Tokį faktą įrodo tai, kad J. R. prašymą priimti į darbą vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms parašė 2008 m. rugsėjo 30 d., jame rašydamas ir pasirašydamas savo ranka, prašė priimti į darbą nuo 2008 m. spalio 1 d., kas akivaizdžiai rodo, kad jam buvo žinoma apie priėmimo į darbą pradžios laiką, nesikreipdamas dėl to į kitas institucijas, jis pripažino ir sutiko, jog už jo veiklą iki tol jam nebūtų mokamas joks atlyginimas. Dėl nelegalaus darbo į Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrių J. R. kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 dieną, kai įmonėje „Migdolija“ jam buvo pasiūlytas pagalbinio darbininko sandėlyje darbas, kurio jis priimti nesutiko. Tokia aplinkybė ir pykčiai bei asmeniškumai tarp J. R. ir įmonės „Migdolija“ savininkės teisme įrodo, kad J. R. turi pagrindo būti suinteresuotas bylos baigtimi, duoti šališkus parodymus dėl savo veiklos įmonėje iki darbo sutarties su juo sudarymo, vertindamas savo veikimą kaip nelegalų darbą. Jokie byloje ir teisme surinkti duomenys nepatvirtina vien tik J. R. teigiamo fakto, kad nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. J. R. dirbo įmonėje, susitaręs dėl darbo užmokesčio, o ne dėl tikslo neatlygintinai įrodyti savo tinkamumą siūlomoms pareigoms, siekiant netrukus gauti pastovų darbą įmonėje, ką teisme patvirtino liudytojas D. R.. Įvertinęs visą tai, J. R. duotų parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, jo suinteresuotumą byloje, faktinius duomenis, kitus įrodymus, teismas tokius dalinius J. R. parodymus apie susitarimą dėl darbo užmokesčio iki darbo sutarties sudarymo atmetė kaip nepagrįstus ir šio asmens parodymais rėmėsi, priimdamas nutarimą tiek, kiek jie neprieštaravo nustatytai tiesai byloje. Tokiu būdu, teismas, nustatęs objektyvų J. R. veiklos įmonėje „Migdolija“ požymį nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., tačiau nenustatęs visų darbo sutarties požymių, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, individualios įmonės savininkės A. G. atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Šalies argumentai

Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti teismui iš naujo. Nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, vadovavosi tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentacija, tačiau visiškai neatsižvelgė į teismo posėdžio metu Valstybinės darbo inspekcijos išsakytą argumentaciją bei liudytojo J. R. parodymus, nekvietė liudyti: J. B.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės „Migdolija“ savininkė A. G. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. leido vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose dirbti J. R.. Savininkė A. G. leido naudotis tarnybiniu transportu dėl ilgalaikių sutarčių sudarymo „Akmenės duonos“ prilaušiančios A. G. įmonei „Migdolija“ gaminių realizavimui. J. R., sutikdamas atlikti vairuotojo - ekspeditoriaus pareigas, gaudavo nurodymus iš savininkės A. G. dėl numatomų darbų atlikimo, pakluso nustatytai tvarkai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nesivadovavo teismine praktika tokio pobūdžio bylose.

Administracinio teisė pažeidimo protokole nurodyta, kad įmonės savininkė A. G. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. įmonėje „Migdolija“ leido vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose dirbti J. R., leido naudotis tarnybiniu transportu, J. R., sutikdamas atlikti vairuotojo - ekspeditoriaus pareigas, gaudavo nurodymus iš savininkės A. G. dėl numatomų darbų atlikimo, pakluso nustatytai tvarkai, nors darbo sutartis šiuo laikotarpiu su juo nebuvo sudaryta (b. l. 2). J. R. 2008 m. gruodžio 15 d. skunde Institucijai nurodė, kad į įmonę „Migdolija“ buvo priimtas 2008 m. spalio 1 d., prieš tai savaitę įmonėje buvo priverstas dirbti nelegaliai, nes nežinojo nuo kada priims į darbą (b. l. 4). Analogiškas aplinkybes J. R. nurodė ir teismo posėdžio metu (b.l. 40). Nors pirmosios instancijos teismas savo nutarime pažymėto asmeniškumus ir pykčius tarp J. R. ir įmonės savininkės A. G., ir dėl to manė, kad J. R. turėjo pagrindo būti suinteresuotas bylos baigtimi ir duoti šališkus parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad J. R. paaiškinimus patvirtina ir kitų asmenų teikti paaiškinimai, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti ir jais nesivadovauti. J. B., L. S. ir S. A., dirbusios skirtingose parduotuvėse pardavėjų pareigose, savo paaiškinimuose nurodė, kad atitinkamai 2008 m. rugsėjo 22 d., 26 ar 27 d. ir rugsėjo pabaigoje įmonės „Migdolija“ vairuotojas – ekspeditorius J. R. buvo atvykęs siūlyti „Akmenės duona“ gaminių (b. l. 6-8). S. A. analogiškas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu (b. l. 39). Darbo inspekcijos pareigūnas S. T., teismo posėdžio metu paaiškino, kad faktą, jog J. R. nuo 2008 m. rusėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. realiai dirbo A. G. įmonėje, nustatė pagal liudytojų parodymus (b. l. 2). Tai, kad J. R. minėtu laikotarpiu atliko konkrečias darbo užduotis iš esmės patvirtina ir įmonės „Migdolija“ komercijos direktoriaus D. R. 2009 m. sausio 21 d. paaiškinimas (b. l. 9) ir liudijimas teismo posėdžio metu (b. l. 2).

Teisėjų kolegijos nuomone šių įrodymų visuma, neabejotinai įrodo, kad J. R. laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. įmonėje „Migdolija“ atliko realias darbines funkcijas, nors su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, t.y. dirbo nelegalų darbą. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas nustatė objektyvų J. R. veiklos įmonėje „Migdolija“ požymį, tačiau, pažymėjęs, kad tokia veikla buvo vykdoma, nesant įrodymų dėl susitarimo apie darbo užmokestį, nutraukė įmonės savininkės A. G. atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka. Akivaizdu, kad A. R., pradėjęs dirbti, paklusdavęs sutartai darbo tvarkai, naudodamasis įmonės suteikta transporto priemone ir atlikdavęs jam nurodytas konkrečias darbines funkcijas, kas byloje neginčijamai įrodyta, pagrįstai turėjo tikėtis, kad už tai jam bus mokamas darbo užmokestis. Teismo išvada, kad A. R. visą savaitę dirbo dėl tikslo neatlygintinai įrodyti savo tinkamumą siūlomoms pareigoms, siekiant netrukus gauti pastovų darbą įmonėje, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Be to, tokio neatlygintino darbo galimybės nenumato Darbo kodeksas (186 ir 187 straipsnių nuostatos), o, kaip jau minėta ankščiau, pagal Lietuvos vyriausios administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, nesudarius rašytinės darbo sutartis, darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos, netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai įvertino surinkus įrodymus, todėl apeliacinis skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcijos Šiaulių skyrius apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas