Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2025-06-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-851/2025

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-06-26
Bylos Nr.
1A-224-851/2025
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Aiva Survilienė
Nuteistasis
R. M.
Advokatai
Irma Grikšelienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-851/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07851-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.4.6.2.1; 1.2.3.1.2.2; 2.4.6.4.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam R. M. ir jo gynėjai advokatei Irmai Grikšelienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. M. gynėjos Irmos Grikšelienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 5 mėnesiams,pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimu 10 metų,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. M. priteista 8 121,42 Eur turtinei žalai atlyginti bei 11,11 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. R. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2022 m. kovo 6 d. apie 21 val. 50 min. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo koridoriuje žodinio konflikto metu pastūmė R. B., dėl to ji nugriuvo ant žemės, tada paėmęs už kaklo jį spaudė ir po to vieną kartą gulinčiai R. B. spyrė į galvą ir nugarą, taip nukentėjusiajai R. B. sukėlė fizinį skausmą.

2. Be to, R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistas už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės žmogų, t. y. 2023 m. birželio 20 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), B. V. priklausančiame gyvenamajame name, virtuvėje, išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė ne mažiau kaip 5 kartus rankomis sėdinčiai ir miegančiai fotelyje L. B. į galvą, po to, suėmęs pastarąją rankomis už pečių, parvertė ją, dėl to L. B. griuvimo metu galva atsitrenkė į grindinį, ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 3 kartus gulinčiai nukentėjusiajai L. B. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas galvos sužalojimus – kairės ausies ir nosies sumušimus, dešinio skruosto ir smilkinio sumušimą, kuris lėmė kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu (ūminė subdurinė hematoma) virš dešinio smegenų pusrutulio, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą ir tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu bei dėl to progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl to nuo patirtų sužalojimų 2023 m. birželio 30 d. L. B. mirė Klaipėdos universiteto ligoninėje. Taip R. M. tyčia nužudė L. B.

3. Be to, R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad mušdamas šeimos narį – sugyventinę R. B., padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2023 m. birželio 30 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), R. M. priklausančio gyvenamojo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia pastūmė R. B., o šiai nukritus ant plytų krūvos, sudavė rankomis nenustatytą skaičių kartų į galvą bei ją tempė lauko keliuku, taip nukentėjusiajai R. B. padarė kairio peties odos nubrozdinimą, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėja prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, jam nepadarius šių nusikalstamų veikų arba neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. M. priteista 11,11 Eur proceso išlaidų atlyginimo; 3) panaikinti R. M. taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą; 4) grąžinti R. M. iš jo paimtus rūbus; 5) panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą; 6) atmesti civilinį ieškinį; 7) panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. spalio 27 d. nutartį dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros 2023 m. spalio 26 d. nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-07851-22 patvirtinimo ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. liepos 20 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą bei padarydamas esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimus, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis, bylos įrodymai įvertinti neobjektyviai, nesivadovaujant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nepagrįstai ignoravo nuteistąjį teisinančius įrodymus ir apsiribojo tik jį kaltinančiais įrodymais. Pažymima, kad nuosprendyje nėra nurodomi nuteistąjį teisinantys duomenys, nenurodyti motyvai, kodėl teismas atmetė kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas netinkamai pritaikydamas BK bendrosios dalies normas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, dėl ko nepagrįstai pripažino R. M. kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų.

4.2. Priešingai, nei nurodė teismas, nebuvo pagrindo remtis pirminiais nuteistojo parodymais, kadangi jie buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms – pirmosios apklausos metu jis nurodė, kad L. B. įspyrė į šlaunį, o parodymų patikrinimo vietoje teigė, kad įspyrė 3-4 kartus į koją; taip pat pirmosios apklausos metus teigė, kad sudavė rankos delno apačia į kairę galvos pusę, o vėliau teigė, kad sudavė kumščiu; pirmosios apklausos metu jis teigė, kad suėmė L. iš už nugaros už pažastų, ją pakėlė, bet neišlaikė, dėl ko ji nukrito, tačiau parodymų patikrinimo vietoje teigė, kad jis negalėjo to padaryti, kadangi fotelis, kuriame sėdėjo L. B., buvo pristumtas prie sienos; pirmosios apklausos metu jis teigė, kad gulinčiai L. tik įspyrė 2-3 kartus į šlaunį, o parodymų patikrinimo vietoje metu jau teigė, kad jai gulinčiai įspyrė 3-4 kartus ir vieną kartą kumščiu sudavė į petį ir į šoną.

4.3. Gynėja atkreipia dėmesį, kad parodymų patikrinimo vietoje protokole yra pažymėta tai, ko nuteistasis nenurodė – pažymėta, kad nuteistasis gulinčiai sudavė vieną kartą kumščiu į galvą, nors to jis nesakė. Teismas šio neatitikimo nevertino. Be to, iš parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašo matyti, kad R. M. parodė, kaip jis spyrė, ir norėjo rodyti, kaip nuo fotelio nuvertė L. B., tačiau tyrėja pasakė: „ne, pamiršai“, advokatas pasakė: „biški praleidai, kaip į galvą sudavei“, tyrėja pasakė: „o smūgiai į galvą kur pasakojai“. Advokatės vertinimu, jeigu nuteistasis būtų sudavęs smūgius L. B., tai jis jų seką būtų nurodęs vienodai, tyrėjai bei advokatui nebūtų reikėję priminti jam parodymo patikrinimo vietoje metu, ką jis turi pasakoti. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Taigi, advokatės teigimu, tokiais nenuosekliais ir prieštaringais R. M. parodymais kaip jo kaltės įrodymu teismas neturėjo pagrindo remtis.

4.4. Nurodo, jog tai, kad R. M. gali būti nekaltas dėl L. B. mirties, patvirtina ir ekspertizės aktas Nr. EKM 48/2024 (01), kuriame konstatuota, kad L. B. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio. Šiame akte konstatuota, kad labiausiai tikėtina, kad dešinio skruosto - smilkinio sumušimas yra tiesiogiai sietinas su mirtį lėmusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, todėl jis atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. R. M. net tada, kai apkalbėjo save ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė, kad būtų smogęs L. B. į dešinį skruostą – smilkinį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistasis yra dešiniarankis, todėl nelogiška, kad jis būtų galėjęs su dešine ranka smogti priešais sėdinčiai fotelyje L. B. į dešinį skruostą – smilkinį, nes tai būtų absoliučiai nepatogu ir nerealu. Be to, kaip nurodė R. M., ji buvo savo dešine ranka parėmusi savo galvos dešinę pusę.

4.5. Nurodo, kad tai, jog nuteistojo apklausos metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo advokatas, o R. M. pasirašė ant protokolų, negali būti laikoma jo kaltės įrodymu. Pastebi, kad nuteistasis nenurodė, kad procesinio veiksmo atlikimo metu pareigūnai jo atžvilgiu vartojo fizinį ir psichologinį smurtą, o nurodė, kad jie tai darė iki pirmosios apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje, žadėjo jį paleisti, jei jis prisipažins, todėl ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo. Šiuos nuteistojo parodymus teismas turėjo vertinti visų įrodymų kontekste, o taip pat turėjo vertinti tai, jog R. M. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.

4.6. Be to, nurodo, kad priešingai, nei nurodė teismas, tai, jog nuteistajam nebuvo nustatyti sužalojimai tose vietose, kur jis nurodė, kad pareigūnai jam sudavė, nereiškia, kad prieš jį nebuvo vartojamas joks fizinis smurtas, kadangi fiziniu smurtu gali būti ne tik padaromi sužalojimai, bet ir sukeliamas fizinis skausmas. Pareigūnų teiginiai, kad jie nevartojo smurto R. M. atžvilgiu, taip pat galėjo būti jų gynybinė versija.

4.7. Pažymi, kad neaišku, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad kaltinamasis ir liudytojas B. G., būdami areštinėje, galėjo suderinti parodymus. B. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu, išsamiai ir nuosekliai papasakojo tai, ką jam areštinėje buvo sakęs R. M. apie įvykį bei apie jo atžvilgiu policijos pareigūnų vartotą fizinį smurtą, todėl netikėti šio liudytojo parodymais vien dėl to, kad jie paneigia nuteistojo kaltę, teismas neturėjo pagrindo.

4.8. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiosios R. B. parodymais, neatsižvelgdamas į jų nenuoseklumą, į šioje byloje surinktą ją pačią charakterizuojančią medžiagą. Baudžiamoje byloje net nebuvo tirta versija, kad suduoti smūgius L. B. galėjo pati R. B., ir dėl to ji, bijodama atsakomybės, galėjo tyčia nepagrįstai apkaltinti R. M. Be to, teismas net nevertino to, kad R. B. nurodė, jog nereiškia pretenzijų R. M., nereiškia civilinio ieškinio, neturi nuomonės dėl R. M. nubaudimo, o ir į teismą atvyko tik vieną kartą. Šios aplinkybės, advokatės vertinimu, parodo, kad jai nelabai rūpi motinos mirtis, o galbūt reiškia, kad ji pati nužudė savo motiną. Be to, R. B. buvo iškelta baudžiamoji byla, nes ji kastuvu sumušė savo motiną. Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš pateiktos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakteristikos matyti, kad R. M. apibūdinamas kaip darbštus, ramaus būdo, nekonfliktiškas, o R. B. – konfliktiško, ūmaus būdo, augusi asocialioje šeimoje. Taip pat ir 2023 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gyventojai parodė, kad R. B. nuolat mušdavo savo motiną R. B., reikalaudama pinigų alkoholiui, o pavartojusi alkoholį yra labai agresyvi, melagė, jie yra įsitikinę, kad prie L. B. sumušimo galėjo prisidėti jos dukra R. B. Liudytojas J. B. patvirtino girdėjęs, kaip R. M. pasakojo, jog R. B. nužudė savo mamą, o R. M. yra nekaltas. Šis liudytojas R. B. apibūdino kaip galinčią žudyti, neprognozuojamo būdo. Liudytoja R. S. teigė mananti, kad R. M. negalėjo nužudyti L. B., nes jis yra per lėtas, o mirusioji kentėdavo nuo savo dukters, kuri ją mušdavo. Liudytoja E. M. nurodė, kad R. M. jai pasakė, jog matė, kaip R. B., o ne R. M., sumušė L. B. Ji šį pokalbį įrašė ir pateikė šioje byloje. Be to, liudytoja E. M. nurodė, kad jai sūnus R. M. nurodė, kad jis yra nekaltas, o pareigūnai jį privertė duoti melagingus parodymus. Ši liudytoja R. B. taip pat apibūdino kaip agresyvią, neprognozuojamą, kurios bijo žmonės. Liudytojas M. N. nurodė, kad jis ne kartą matė R. M. išgėrusį, bet jis visada būdavo ramus, neagresyvus, o R. B. yra ne vienam asmeniui grasinusi, jis yra matęs, kaip R. B. sumušė savo motiną, L. B. teigė, kad ją sumušė R. B. Taip pat jis nurodė, kad matė, kaip R. B. smurtauja R. M. atžvilgiu. Advokatė nurodė, kad šie visi įrodymai nebuvo tirti.

4.9. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas B. V. teigė, kad eidamas į tualetą matė fotelyje sukniubusią L. B., o kai sugrįžo, ši jau gulėjo ant grindų. Neatmestina, kad jau iki atėjimo pas B. V. L. B. galėjo būti gavusi smūgį į dešinę galvos pusę, dėl ko galėjo bandyti keltis iš fotelio ir nugriūti, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

4.10. Nurodo, kad nuosprendyje pacituota R. M. žinutė R. B.: „jai myli padaryk kad y mentyna varyt nereiketu“ buvo parašyta 8.20 val. po 2023 m. birželio 30 d. įvykio, tačiau advokatė atkreipia dėmesį, kad R. M. buvo sulaikytas tą pačią dieną tik po 14 val., todėl su nužudymu ši žinutė nesusijusi.

4.11. Taigi, advokatė nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad R. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

4.12. Be to, nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino R. M. kaltu dėl R. B. sužalojimo 2023 m. birželio 30 d. Nuteistasis kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką niekada nepripažino, teigė, kad įvykio metu jie abu buvo girti ir R. B. sužalojimus patyrė dėl to, kad nugriuvo pati. R. B. parodymai, ar ją mušė R. M., buvo nenuoseklūs – pirmosios apklausos metu ji nurodė, kad ji krito pati, neišlaikiusi pusiausvyros, o policiją iškvietė supykusi, kad R. M. ją vedė į namus, o vėliau, kai R. M. buvo suimtas, jau teigė, kad jis ją nuvertė ant plytų krūvos ir ją mušė, akistatos metu ji teigė, kad R. M. galbūt jai sudavė netyčia.

4.13. Taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino BIRT ataskaitoje užfiksuotų duomenų, kur nurodyta, kad R. B., aiškindama aplinkybes dėl šio įvykio, nuolat keitė versijas, sunkiai dėliojo mintis bei galiausiai pripažino, kad susižeidė pati. R. B. kaimynė R. M., kuri matė įvykį, paaiškino, kad R. B. pati nukrito eidama namo.

4.14. Specialisto išvadoje yra konstatuotas tik R. B. kairio peties odos nubrozdinimas, kuris galėjo atsirasti tiek suduodant smūgį į kairį petį, tiek šia sritimi atsitrenkus į tokio pobūdžio objektą. Kitų sužalojimų nenustatyta, nors, kaip teigė R. B., jai buvo nubrozdinti ir abu keliai, kairė veido pusė. Jeigu R. M. būtų vartojęs tokį fizinį smurtą, kurį nurodė R. B., tai būtų padaryti sužalojimai, kuriuos ekspertas būtų konstatavęs. Todėl, advokatės vertinimu, ši specialisto išvada paneigia nuteistojo kaltę ir patvirtina jo parodymus.

4.15. Nurodo, kad Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė 2022 m. liepos 26 d. nutarimu nutraukė R. M. ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja R. B. bei jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Tauragės apylinkės teismo Šilutės teismas 2022 m. liepos 20 d. nutartimi minėtą nutarimą patvirtino. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės 2023 m. spalio 26 d. nutarimu buvo atnaujintas nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl R. M. padarytos nusikalstamos veikos, motyvuojant tuo, kad R. M., nepraėjus 1 metams, yra įtariamas padaręs naujus tyčinius nusikaltimus. Teismas šį nutarimą patvirtino. Kadangi, advokatės teigimu, yra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl nuteistojo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo ir spręsti dėl jo atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodo, kad neaišku, kodėl teismas žarsteklį ir R. M. rūbus laikė daiktiniais įrodymais ir nusprendė juos sunaikinti, o ne grąžinti teisėtiems jų savininkams.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. M. gynėjos I. Grikšelienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

6. Nuteistojo R. M. gynėjos I. Grikšelienės apeliaciniu skundu prašoma R. M. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius šių nusikalstamų veikų arba neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, apeliacinio skundo ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo R. M. nusikalstamas veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje padarytos išvados dėl šių nusikalstamų veikų sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje tinkamai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimą, dėl to šioje dalyje nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies pažeidimus, dėl ko nepagrįstai R. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šie pažeidimai argumentuojami tuo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis, bylos įrodymai įvertinti neobjektyviai, nesivadovaujant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

10. Šioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto nusikaltimo padarymo grindžiamas liudytojos R. B. parodymais ir paties nuteistojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bylos duomenimis veikos padarymo metu ir vietoje (B. V. namuose) buvo šie asmenys: R. M., R. B., L. B., B. V. Jokių objektyvių duomenų, kad įvykio metu galėjo būti kiti asmenys, byloje nėra, liudytoja R. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, paneigė versiją, kad ji ar koks kitas asmuo be aukščiau nurodytų, įvykio metu buvo B. V. namuose. Liudytojas B. V. apklaustas proceso metu nurodė, kad nematė, kas atsitiko L. B. (2 t., b. l. 61-62; 6 t., b. l. 16), tą patvirtino ir apklausta R. B., kuri nurodė, kad B. V. įvykio metu buvo kitame kambaryje, buvo išgėręs, ir L. B. virtuvėje nematė (1 t., b. l. 177-178; 6 t., b. l. 13). Byloje nėra duomenų, kad be R. B. 2023 m. birželio 20 d. įvykį būtų matęs kas nors kitas, todėl R. B. parodymai ir R. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kai jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė šios veikos padarymo aplinkybes, yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje dėl L. B. nužudymo.

11. R. B., apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 1 d., parodė, kad jai ir R. M. atėjus pas B. V., L. B. miegojo fotelyje virtuvėje, sėdėdama, buvo užmigusi nuo girtumo. Tada pabendravo su B. V., gėrė kartu vyną, šiek tiek degtinės. Kiek pabendravus, R. M. pradėjo sakyti, kad eitų namo, tačiau ji dar nenorėjo eiti ir jam tai nepatiko, jis pradėjo šūkauti ir išėjo į lauką. R. M. išėjus į lauką, iš vidaus užkabino kabliuku duris, kad šis neįeitų į vidų, nes žinojo, kad išgėręs yra agresyvus. Tada R. M. išplėšė durų kabliuką ir įėjęs pro duris iš karto priėjo prie virtuvėje sėdinčios fotelyje ir miegančios jos mamos ir pradėjo ją trankyti rankomis, lyg delnu. R. M. šaukė, keikėsi, norėjo pažadinti mamą, kad ši eitų namo. Jis delnu sudavė motinai apie 5 kartus, tada ją suėmė rankomis už pečių ir parvertė ant betoninių grindų prie pat krosnies ir matė, kaip jis dar spyrė koja apie tris kartus į kūną. Tada mama pradėjo garsiai knarkti ar gargaliuoti, iškvietė greitąją. Mamai galėjo būti sutrenkta galva, kai ją R. M. po suduotų smūgių iš fotelio parvertė ant grindų (1 t., b. l. 177-178). Apklausta teisme dėl 2023 m. birželio 20 d. įvykio R. B. nurodė, kad viskas prasidėjo nuo to, kad jie atėjo pas B. V., buvo mama, sėdėjo fotelyje, nuėjo, atsigėrė vyno. R. M. išėjo parūkyti ir pradėjo šokinėti aplink langus ir šūkauti, keiktis. B. V. paprašė, kad užrakintų duris. R. M. išplėšė duris, paėmė mamą už pečių ir metė į krosnį. Kiek pamatė, kažkiek smūgių sudavė, sušuko, ką daro, ir patraukė jį, iškvietė greitąją. R. M. nervinosi, kad kai mama pradėjo gerti, nebespėdavo dviese nudirbti darbų (6 t., b. l. 13-14).

12. R. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 2 d. dėl 2023 m. birželio 20 d. įvykio, parodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Visa tai įvyko todėl, kad buvo girtas. Begeriant pas B. V. pradėjo R. B. sakyti, kad jau eitų namo, tačiau ši dar nenorėjo. Jis tada išėjo į lauką parūkyti ir jie užkabino iš vidaus duris. Norėdamas įeiti į vidų, jis stipriau patraukė į save duris ir kabliukas išsikabino. Tada jis įėjo į vidų į virtuvę, matė miegančią fotelyje L. B., o R. B. su B. V. buvo gretimame kambaryje, vartojo alkoholinius gėrimus. Tada jis vėl sakė R. B., kad laikas namo, kad reikės anksti keltis ir eiti prie gyvulių, tačiau ji nereagavo. Jis dar išgėrė truputį degtinės, išėjo į lauką ir netrukus vėl sugrįžo, tada nuėjo į virtuvę prie miegančios L. B. ir ją rankomis pajudino, norėjo pažadinti, bet ši nereagavo, miegojo. Tada jis vėl išėjo parūkyti ir kai sugrįžęs vėl sakė, kad reikia eiti namo, o į jo pasakymus nė viena nereagavo, jis įpyko, „kažkas užvirė“, t. y. savęs nebegalėjo kontroliuoti, nes jau buvo išgėręs daug alkoholio, susisuko galva ir priėjęs prie miegančios L. B. jai koja įspyrė į šlaunį bei dešinės rankos delno apačia sudavė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, pataikė kažkur virš kairės ausies, gal į smilkinį, tada matydamas, kad L. B. vis tiek nesibudina, suėmė iš už nugaros rankomis L. B. ir ją pakėlė, bet jos neišlaikė ir ši nukrito ant grindų prie krosnies ant pilvo. Tada dar gulinčiai įspyrė du - tris kartus į šlaunį, bet ji nereagavo. Išgirdęs, kad L. B. lyg gargaliuoja, buvo keistas knarkimas, pasakė R. B. skambinti greitajai, ką ji ir padarė. Kadangi buvo girtas, kai kurias aplinkybes galėjo nurodyti netiksliai, klysti. Suduodamas smūgius neturėjo tikslo jos nužudyti, nesuvokė, kad nuo jo suduotų smūgių L. B. gali mirti, jis tiesiog norėjo, kad ji atsibustų (4 t., b. l. 150-151). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 7 d. R. M. patikslino, kad iš tikrųjų smūgiai buvo suduoti kumščiais ir L. B. ne pati nuvirto, kai jis ją pakėlė nuo fotelio, o jis ją pakėlė ir pastūmė ir ji nukrito ant grindų netoli krosnies (4 t., b. l. 158-159). 2023 m. liepos 2 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu užfiksuota, kad R. M. parodo, kaip jis dešinės rankos kumščiu sudavė smūgius L. B. į galvą, kaip po suduotų smūgių paėmė L. B. ir ją pakėlęs pastūmė ant grindų, kaip kelis kartus jai gulinčiai spyrė koja, kaip kumščiu sudavė L. B. į petį bei galvą po vieną kartą (4 t., b. l. 180-190).

13. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. B. nurodė, kad paskambinus pagalbos ji iš karto nepasakė, kad mama buvo sumušta R. M., nes jo bijojo, kad jis ko nors nepadarytų ir taip pat nesumuštų, nes anksčiau buvo ją sumušęs. Ir vakar ją sumušė, kreipėsi į policiją. Kol mama buvo ligoninėje, per visą tą laiką bijojo kreiptis į policiją ir viską papasakoti. 2023 m. liepos 1 d. atvykusiems policijos pareigūnams, kurie tikslino įvykio aplinkybes, dėl ko ligoninėje mirė L. B., R. B. ir R. M. iš pradžių nurodė R. B. Bendrajam pagalbos centrui įvykio dieną pateiktą versiją, kad L. B. nukrito. Aplinkybę, kad L. B. sumušė R. M., R. B. policijos pareigūnams nurodė tik po to, kai buvo pavesta į šalį ir apklausta atskirai nuo R. M. Policijos pareigūnui K. B. R. B. pasakė, kad jie nesakytų R. M., kad ji taip jiems pasakė, nes jo labai bijo, prieš kelias dienas jis ją buvo sumušęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys objektyvūs duomenys apie R. M. smurtą prieš R. B. 2022 m. kovo 6 d., 2023 m. birželio 30 d., dėl ko teisėjų kolegija toliau dar pasisakys, taip pat 2023 m. birželio 6 d. R. B. žinutė R. M. „Atsok manes ir mamos nemusi“ (3 t., b. l. 135), liudytojos E. M. ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. gegužės 4 d. parodymai, kad R. M. yra gydytas dėl alkoholizmo, tačiau ir toliau geria alkoholį, nors turi vartoti vaistus, bet jų nevartoja ir geria alkoholį, paskui mušasi (1 t., b. l. 117-118), patvirtina, kad R. M. smurtaudavo prieš R. B., dėl ko ji iš pradžių galėjo bijoti duoti R. M. apkaltinančius parodymus, todėl aplinkybė, kad liudytoja R. B. pakeitė pradinę versiją, nurodydama, kad R. M. sumušė L. B., nedaro jos parodymų nepatikimais, šios liudytojos parodymai dėl įvykio aplinkybių pradėjus ikiteisminį tyrimą viso proceso metu buvo nuoseklūs, atitiko ir R. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodytas aplinkybes, todėl šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi. Nors R. B., R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotose parodymuose yra tam tikrų neatitikimų dėl faktinių aplinkybių, kai jie atėjo pas B. V. ir vartojo alkoholį, pavyzdžiui, kuriuo metu pas B. V. atėjo L. B., tačiau šie neatitikimai nelaikytini esminiais, reikšmingas aplinkybes liudytoja R. B. ir nuteistasis nurodė tokias pat, o būtent, kad R. B. ir R. M. kartu atėjo pas B. V., pas kurį vartojo alkoholį, o R. M. kažkuriuo metu išėjus į lauką, R. B. užkabino duris, kurias R. M., norėdamas įeiti į namo vidų, išplėšęs kabliuką, atidarė, po ko priėjęs prie L. B. pradėjo ją mušti, numetė ant žemės ir keletą kartų spyrė koja, jai pradėjus leisti keistus garsus, gargaliuoti, iškvietė greitąją. Taigi R. B. ir R. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu dėl nusikaltimo aplinkybių iš esmės sutapo.

14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojos R. B. ir nuteistojo R. M. parodymuose yra neatitikimų dėl suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos, tačiau tai savaime nereiškia, jog byloje yra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Pažymėtina, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalys laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti vertindami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad L. B. ir R. M. įvykio metu buvo neblaivūs, todėl galėjo skirtingai suvokti ir atsiminti tam tikras aplinkybes, R. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad kai kurias aplinkybes galėjo nurodyti netiksliai, klysti, tai nedaro jo parodymų, kuriais jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nepatikimais. Kaip minėta, tiek R. B., tiek R. M. nurodė esmines R. M. smurto prieš L. B. aplinkybes – smūgių jai sudavimą, numetimą ant grindų, spyrius gulinčiai L. B. į kūną. R. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kai jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pakankamai detalūs, nuteistasis nurodė visas esmines veikos padarymo aplinkybes, savo atliktus smurtinius veiksmus L. B. atžvilgiu, pripažino, kad smūgiai buvo suduoti kumščiais į galvos sritį, nurodė motyvą, t. y. kad L. B. nereagavo į raginimus eiti namo, dėl ko nuteistasis supyko. Jo parodymai iš esmės sutapo ir su R. B. parodymais dėl jos matytų R. M. atliktų smurtinių veiksmų nužudytosios atžvilgiu, motyvo, t. y. aplinkybės, jog R. M. supyko, kad R. B. ir L. B. nėjo namo, nervinosi, kad kai mama pradėjo gerti, nebespėdavo dviese nudirbti darbų. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad R. M. yra piktnaudžiaujantis alkoholiu asmuo, išgėręs tampa konfliktiškas, be priežasties tampa agresyvus, elgesys sunkiai nuspėjamas (4 t., b. l. 71-74). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. M. nurodė, kad viskas įvyko dėl to, kad buvo girtas, nebegalėjo savęs kontroliuoti, nes buvo išgėręs daug alkoholio. R. B. taip pat nurodė, kad nuteistasis, būdamas blaivus, yra geras žmogus, tačiau išgėręs pradeda smurtauti, įvykio dieną B. V. namuose pagal R. B. parodymus R. M. išėjus į lauką durys buvo užkabintos, nes R. M. lauke pradėjo agresyviai elgtis, šūkauti, iš ko matyti, kad R. M. nenorėta įleisti į vidų, kad jis nepradėtų dėl girtumo smurtauti, tačiau R. M. tai nesulaikė. Visos šios aplinkybės patvirtina R. B. proceso metu ir R. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas įvykio aplinkybes dėl R. M. smurto prieš L. B., šio smurto priežastį ir motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi būtent pirminiais R. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, duotais 2023 m liepos 2, 7 d. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, šie parodymai neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, o jas visiškai atitinka, apeliaciniame skunde akcentuojamas parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas nėra esminis, nesudaro pagrindo šių parodymų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti.

15. Ekspertizės akte Nr. EKM 48/2024 (01) konstatuota, kad L. B. galvos sužalojimai (dešinio skruosto – smilkinio srities, kairės ausies ir nosies sumušimai, trauminė kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu) galėjo būti padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir būdingi smūgių sudavimui, galimai rankomis ar kojomis. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2022 m. birželio 20 d. (pastaba – data nurodyta klaidingai, turi būti 2023 m. birželio 20 d.). Labiausiai tikėtina, kad dešinio skruosto-smilkinio sumušimas yra tiesiogiai sietinas su mirtį lėmusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, todėl jis atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kiti galvos sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu. L. B. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminė subdurinė hematoma) virš dešinio smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu bei dėl to progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo-širdies veiklos nepakankamumu (6 t., b. l. 112-119). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. M. nenurodė, kad būtų smogęs L. B. į dešinį skruostą – smilkinį, tačiau jau minėta, kad dėl nuteistojo girtumo įvykio metu, asmenybės ypatumų, susijusių su jo sveikata, jis tam tikras aplinkybes galėjo nurodyti netiksliai, ką pats patvirtino, taigi jis galėjo kai kurių aplinkybių nepaminėti, ką patvirtina jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei nurodytos aplinkybės tikrinant jo parodymus įvykio vietoje, kai nuteistasis vis patikslindavo savo smurtinius veiksmus L. B. atžvilgiu. R. M. nurodė, kad sudavė penkis kartus L. B. į galvą, taigi neatmestina, kad galėjo suduoti ne tik į kairę galvos pusę, tačiau ir į dešinę. Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis yra dešiniarankis, todėl nelogiška, kad jis būtų galėjęs su dešine ranka smogti priešais sėdinčiai fotelyje L. B. į dešinį skruostą – smilkinį, nes tai būtų absoliučiai nepatogu ir nerealu, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių – nuteistojo pozos smūgiuojant, smūgio pobūdžio, L. B. galvos, kūno padėties, kai į ją buvo smūgiuojama, smūgio dešine ranka į dešinę galvos pusę sudavimas negali būti paneigtas, atitinkamai aplinkybė, kad asmuo yra dešiniarankis, neapriboja jo galimybių smūgiuoti kaire ranka. Parodymų patikrinimo metu R. M. parodė, kaip dešinės rankos kumščiu sudavė smūgius L. B. į galvą, kas nesudaro pagrindo išvadai, kad visi nuteistojo smūgiai buvo suduoti tik į kairę L. B. galvos dalį. Parodymų patikrinimo metu R. M. taip pat nurodė, kad be spyrių dar sudavė smūgį ranką gulinčiai L. B. į galvą, taigi mirtį lėmęs sužalojimas galėjo būti padarytas ir L. B. jau nukritus, be to, L. B. nurodė, kad L. B. galėjo būti sutrenkta galva ir tada, kai ją R. M. po suduotų smūgių iš fotelio parvertė ant betoninių grindų. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes L. B. mirtį lėmęs sužalojimas buvo padarytas dėl R. M. smurtinių veiksmų.

16. Nuteistasis R. M. ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugpjūčio 1 d., atstovaujant gynėjai advokatei I. Grikšelienei, pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad kaltės nepripažįsta, jo pirminiai parodymai duoti neteisingai, nes save apkalbėjo dėl policijos pareigūnų panaudoto fizinio ir psichologinio smurto, šios versijos laikėsi ir teisme, tačiau tokia nuteistojo gynybinė versija atmestina, jos bylos duomenys nepatvirtina. Policijos pareigūnų K. B., M. J., M. M., A. V., V. J. parodymais (tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tiek akistatos metu su R. M.) buvo kategoriškai paneigti R. M. kaltinimai pareigūnams, kurie patvirtino, kad nei atvykę į įvykio vietą, nei vežant į policijos komisariatą ir areštinę bei teismą, nei policijos komisariato patalpose jokio neleistino poveikio (fizinio ar psichologinio) nedarė nuteistajam, tik prašė sakyti tiesą. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių R. M. teiginius apie jam galimai darytą fizinį ar psichologinį poveikį, siekiant išgauti prisipažinimą, byloje nėra, specialisto išvada nuteistajam aktualiu laiku nenustatyti jokie sužalojimai (4 t., b. l. 197). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2023 m. liepos 1 d. policijos pareigūnams, kurie atvykę tikslino įvykio aplinkybes, R. M. nurodžius, kad jiems yra žinomos tikrosios įvykio aplinkybės, kurias atskleidė R. B., apklausta atskirai nuo R. M., R. M. neverčiamas iš karto nurodė L. B. sumušimo aplinkybes. Nors tai nelaikytina įrodymu byloje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog R. M. nurodytos aplinkybės atitiko R. B. nurodytąsias, kai ji pareigūnams įvykio aplinkybes nurodė atskirai nuo R. M., kas paneigia bet kokias prielaidas apie galimą vėlesnį R. M. nurodytą pareigūnų smurtą jo atžvilgiu, siekiant jo prisipažinimo, kadangi nuteistais jau buvo prisipažinęs. Pažymėtina, kad sulaikius R. M. vėliau jo ir R. B. apklausų metu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nurodytos aplinkybės dėl L. B. sumušimo esminėse aplinkybėse taip pat sutapo, kas rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti R. B. ir R. M. nederindami parodymų nurodė iš esmės tapačias, taigi tikrąsias įvykio aplinkybes.

17. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjos keliama versija, jog R. M. inkriminuotą nusikaltimą padaryti galėjo R. B., nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teisme apklaustų suinteresuotų liudytojų E. M., J. B., liudytojų R. S., B. G. parodymai grįsti išimtinai subjektyviu vertinimu, kad jų nuomone pagal savo asmenines savybes R. M. negalėjo nužudyti L. B., dalies liudytojų vertinimu tą galėjo padaryti R. B., tačiau toks vertinimas yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas tokiais liudytojų parodymais bei kitų byloje teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų (J. B., L. L., G. B., M. N.) parodymais, kuriais nėra patvirtinamos ar paneigiamos jokios reikšmingos bylai aplinkybės, o tik pateikiama R. B. ar R. M. charakterizuojanti informacija, pagrįstai nesivadovavo kaip įrodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Taip pat gynėjos skunde keliamos versijos, kad jau iki atėjimo pas B. V. L. B. galėjo būti gavusi smūgį į dešinę galvos pusę, jokie bylos duomenys nepatvirtina. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu B. V. nurodė, jog kai įvykio dieną buvo pas L. B. namuose, viskas jai buvo gerai ir ši niekuo nesiskundė, neminėjo, kad būtų kur griuvusi (2 t., b. l. 61-62). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. M. taip pat nurodė, kad L. B. atėjus pas B. V., ant jos veido jokių sužalojimų vizualiai nesimatė (4 t., b. l. 165-167), taigi ši gynėjos versija paneigta paties nuteistojo parodymais. Pažymėtina ir tai, jog apklausti policijos pareigūnai M. J., M. M. taip pat nurodė, kad bandydami pažiūrėti pro įvykio vietos namo langą į virtuvės vidų, virtuvės grindų, kur gulėjo L. B., nesimatė, kas taip pat leidžia kritiškai vertinti R. M. versiją, kad jis ne pats sumušė L. B., o pamatė ją nukritusią pro langą, kai buvo lauke. Kadangi nuteistojo ir jo gynėjos versija dėl neteisėto poveikio nuteistajam neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją atmetė kaip neapgrįstą.

18. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje nustatyta, kad nurodyti L. B. galvos sužalojimai buvo padaryti R. M. smurtiniais veiksmais, o dalis padarytų sužalojimų – dešinio skruosto-smilkinio sumušimas yra tiesiogiai sietinas su L. B. mirtį lėmusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, todėl R. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl L. B. nužudymo. Atsižvelgiant į tai, kad L. B. įvykio metu buvo nesąmoninga, R. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad R. M. nužudė L. B. veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė, kad savo smurtiniais veiksmais gali sukelti jai įvairius padarinius, tarp jų ir mirtį, tačiau jų nesiekė, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai savo elgesiu leido tokiems padariniams kilti. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė R. M. kyla už faktiškai atsiradusius padarinius, t. y. už žmogaus nužudymą. Šiuo aspektu, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad R. M. neturėjo tikslo nužudyti L. B., t. y. nesiekė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šis apygardos teismo netikslumas nelaikytinas sunkinančiu nuteistojo teisinę padėtį ir veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės dydžio nekeičia.

19. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma išteisinti R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi R. M. kaltę padarius nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esantys įrodymai. R. B. Dėl 2023 m. birželio 30 d. įvykio teisme parodė, kad ėjo kartu su R. M. pas kaimynus, nusinešė alų ar degtinę. Po to apie 16 val. ėjo namų link ir kieme buvo plytos, tada jie susiginčijo, ji nenorėjo eiti namo ir nuteistasis netyčia ją pastūmė, taip išėjo, kad ji nukrito ant plytų krūvos ir šis tiesiog norėjo atkelti ją nuo tų plytų. Aiškina, kad kaltinamasis kažkiek tempė ją lauko keliuku, jai buvo suduoti smūgiai. Liudytojas K. B. teisme parodė, kad jam 2023 m. liepos 1 d. R. B. nurodė, kad prieš keletą dienų buvo sumušta, rodė petį, po to įvykio, berods, buvo kviesta policija. Liudytoja R. M. teisme parodė, kad nuteistasis ir R. B. ėjo kartu, kieme pradėjo pyktis ir susistumdė, tada ji pamatė, jog R. M. pastūmė nukentėjusiąją ant plytų krūvos, po to priėjęs kumščiu sudavė jai vieną smūgį į pilvą. Specialisto išvada Nr. G 672/2023 (03) R. B. konstatuotas kairio peties odos nubrozdinimas. Sužalojimas padarytas buku objektu, paveikus kario peties sritį, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, tiek suduodant smūgį į kairį petį, tiek šia sritimi atsitrenkus į tokio pobūdžio objektą, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. birželio 30 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (3 t., b. l. 58-59). R. B. sužalojimus matė ir policijos pareigūnai M. J., M. M., kurie ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. liepos 1 d. kalbant su R. B. ant jos peties matėsi nubrozdinimas ir lyg buvo sužalojimas ant veido, ir ji sakė, kad tai R. M. prieš kelias dienas prieš ją smurtavo (2 t., b. l. 115-117; 129-130). Nors nuteistasis kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepripažino, R. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, pastebėtina, kad įvykio metu R. B. buvo sunkiai girta (3,10 prom., 1 t., b. l. 137), todėl pranešant apie įvykį jai galėjo būti sunku nurodyti įvykio aplinkybes, taip pat iš visos baudžiamosios bylos matyti, jog R. B. vengdavo duoti R. M. apkaltinančius parodymus prie nuteistojo, su kuriuo tuo metu gyveno ir kuris išgėręs smurtavo, iš liudytojos R. M. parodymų ikiteisminio tyrimo metu taip pat matyti, kad ji bijojo R. M., nurodė, kad 2023 m. birželio 30 d. pamačiusi jo smurtinius veiksmus prieš L. B., greitai nuėjo į savo kambarį ir atsigulė į lovą, nes bijojo, kad ir jos nesumuštų (2 t., b. l. 36), tačiau aukščiau nurodyti apygardos teismo ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina R. M. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

20. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad nuosprendis dalyje dėl R. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kai ikiteisminis tyrimas pagal nurodytą straipsnį buvo nutrauktas BK 38 straipsnio pagrindu ir atnaujintas R. M. padarius naujas nusikalstamas veikas, aptartas aukščiau, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, paliktinas nepakeistu.

21. Apygardos teismo nuosprendžiu R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 metų, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausmė 9 mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausmė 5 mėnesiams. Paskirti bausmių dydžiai nustatyti atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, R. M. padarytų nusikaltimų pavojingumą ir pobūdį, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskirti bausmių dydžiai yra mažesni už nurodytų straipsnių sankcijose numatytus terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkius, taigi pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės atitinka galiojančias bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 61 straipsnyje. Nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, be kita ko, visų padarytų nusikaltimų smurtinis pobūdis, vienas iš nusikaltimų – labai sunkus, dėl kurio kilo negrįžtami padariniai – žmogaus mirtis, šioje byloje pagrindžia griežčiausios – laisvės atėmimo bausmės skyrimą R. M., kuri šioje byloje už atskiras veikas tinkamai individualizuota. Nuteistajam už atskiras veikas skirtos laisvės atėmimo bausmės yra proporcingos nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustato pagrindo R. M. mažinti už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių. Be to, bendrindamas R. M. paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuspręsta daiktus – žarsteklį ir R. M. rūbus sunaikinti, tačiau šioje dalyje nuosprendis nepagrįstas ir keistinas. Šioje byloje nustatyta, jog žarsteklis nėra nusikalstamos veikos įrankis, o ant R. M. rūbų nusikalstamos veikos pėdsakų nėra. Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, daiktai, nenurodyti BPK 94 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, grąžinami teisėtiems savininkams, todėl R. M. grąžintini iš jo paimti drabužiai – marškiniai ir šortai, o B. V. grąžintinas iš jo paimtas žarsteklis. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. atžvilgiu paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, dėl kitų apeliacinio skundo procesinių prašymų teisėjų kolegija nepasisako.

23. Taip pat tikslintina apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad iš R. M. priteisiama 8 121,42 Eur turtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje saugomus iš R. M. paimtus marškinius ir šortus grąžinti R. M. arba jo įgaliotam asmeniui, iš B. V. paimtą žarsteklį grąžinti B. V. Neatsiėmus minėtų daiktų per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, juos sunaikinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Nustatyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu R. M. paskirtos galutinės subendrintos 10 metų laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo paminėto nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaitant pirmosios instancijos teismo nurodytą laikotarpį bei laikotarpį, išbūtą suėmime nuo 2024 m. gruodžio 12 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad iš R. M. priteisiama 8 121,42 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysAiva Survilienė