Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-13 · Administracinė byla Nr. A-442-2227-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-13
Bylos Nr.
A-442-2227-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00823-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
R. S.
Kategorijos
  • 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-2227/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00823-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.1; 15.2.3.1; 15.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovei N. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 2 717,35 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2011 m. liepos 22 d. šalia teritorijos, adresu Pročiūnų g. 3, Šiauliai, ant pareiškėjui priklausančio automobilio „Toyota Camry“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) užvirto medis (beržas), kuris apgadino pareiškėjui priklausantį automobilį. Pareiškėjas apie įvykį pranešė policijai, taip pat atsakovui, nes jam priklausė minėtos teritorijos priežiūra. Pareiškėjas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovo aplinkos skyrius privalo savivaldybės veiklos teritorijoje tikrinti medžių būklę. Pareiškėjo nuomone, šios pareigos atsakingi asmenys akivaizdžiai nevykdė, veiklos teritorijoje medžių būklės netikrino, aplaidžiai atliko želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarką ir priežiūrą, dėl to įvyko minėtas įvykis. Pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju negalima laikyti, jog įvykis įvyko dėl nenugalimos jėgos.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad 2011 m. liepos 25 d. gavus pareiškėjo prašymą, įvykiui ištirti sukvietė kompetentingą Savivaldybės želdynų bei želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisiją, kuri įvertino medžio būklę ir nustatė galimas priežastis, dėl kurių medis užvirto ant automobilio. Pažymėjo, kad komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1-343 2 priede nurodyta metodika, vizualiai apžiūrėjo medį ir įvertino beržo, augusio prie Pročiūnų g. 3, Šiauliuose, bei vėjo išversto iš šaknų, būklę ir nustatė, kad medis dėl savo būklės išvirsti negalėjo, nebuvo nepatenkinamos būklės. Atsakovo nuomone, kai nėra įrodymų apie užvirtusio medžio blogą būklę, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas neatliko želdinių priežiūros veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, o tai reiškia, kad nėra neteisėtų veiksmų bei paneigiama atsakovo kaltės prezumpcija dėl patirtos žalos. Remiantis Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“, įvykio metu užfiksuotos gamtinės sąlygos yra priskirtinos prie stichinio meteorologinio reiškinio ir laikytina nenugalima jėga. Komisija pažymėjo, kad nuo šio stipraus vėjo gūsių nukentėjo ir daugiau medžių, augusių prie Pročiūnų g. 3 ir pačiame žemės sklype, liko daug medžių aplaužytomis šakomis. Remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė netaikoma dėl nenugalimos jėgos. Teigė, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą, praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 punkte nustatytą skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui 1 mėnesio terminą, kadangi raštas Nr. SG-349 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui buvo išsiųstas 2011 m. rugpjūčio 18 d., o skundas teismui paduotas tik 2011 metų lapkričio mėnesį – praėjus ilgesniam negu 2 mėnesių laikotarpiui. Manė, kad pareiškėjo pateikti kvitai, kuriais grindžiamas atsiradusios žalos dydis, yra klaidinantys ir nepagrįsti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 2 717,35 Lt žalos atlyginimo.

Teismas, remdamasis sistemine Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 31 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies 17 punkto, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analize, konstatavo, kad nuvirtęs medis augo valstybinėje žemėje, todėl akivaizdu, jog atsakovas buvo atsakingas už medžio, augusio prie pastato, esančio Pročiūnų g. 3, Šiauliuose, priežiūros organizavimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nurodė, jog atsakovas, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Išanalizavęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. D1-343 „Dėl Želdinių atkuriamosios vertės įkainių patvirtinimo“ patvirtintų Želdinių atkuriamosios vertės įkainių 2 priedą (toliau – ir 2 priedas), kuriuo vadovavosi atsakovas, vertindamas nuvirtusio medžio būklę, bei atsakovo argumentus, nustatė, kad atsakovas netinkamai vykdė medžių būklės vertinimą, aplaidžiai vykdė prievolę – užtikrinti, jog ginčo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui, dėl to medis nuvirto ir apgadino pareiškėjo turtą. Dėl atsakovo argumento, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos teismas nurodė, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Šiaulių mieste 2011 m. liepos 22 d., nuo 15 val. 8 min. iki 15 val. 40 min., buvo perkūnija, vėjo gūsiai 18 m/s, vidutinis vėjo greitis 1,6 m/s, o tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus nėra laikytina nenugalima jėga ir nešalina atsakovo atsakomybės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog byloje yra įrodytas atsakovo veiksmų neteisėtumas. Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas sprendė, jog pareiškėjas tinkamai įrodė, kad dėl atsakovo neteisėto veikimo jam buvo padaryta turtinė žala, jog tarp šio neteisėto veikimo ir pareiškėjui kilusios žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjas turi teisę į jam padarytos žalos atlyginimą CK 6.271 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo teismas priteisė 2 717,35 Lt turtinės žalos atlyginimo. Atsakovo argumentą, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo padavimo terminą, atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyti terminai netaikomi. Tokio pobūdžio bylose gali būti taikoma CK numatyta ieškinio senatis. Teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos, tai yra nuo 2011 m. gruodžio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškina, kad buvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Nesutinka su teismo vertinimu, jog netinkamai vykdė medžių būklės vertinimą, kadangi netikrino medžio šaknų. Atsakovas, remdamasis 2 priedu, akcentuoja, jog šaknų būklė įvertinama tik tuo atveju, kai medžių šaknys yra pakeltos. Remiasi Aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-870 „Dėl stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo“ patvirtintais stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodikliais (toliau – ir Rodikliai) ir nurodo, kad įvykio metu oro sąlygos atitiko Rodikliuose apibrėžtą labai smarkią audrą, todėl įvykio metu užfiksuotos gamtinės sąlygos, atsakovo nuomone, turėtų būti pripažįstamos nenugalima jėga. Nesutinka su pareiškėjui priteistinos žalos dydžiu.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, pareiškėjui papildomai priteisiant 5 proc. metinių palūkanų už pareiškėjui priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą iš Šiaulių miesto savivaldybės, atsiradusią teritorijoje, adresu Pročiūnų g. 3, Šiauliai, ant pareiškėjui priklausančio automobilio užvirtus medžiui. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 2 717,35 Lt.

Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1355/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės aktus bei nustatė, kad atsakovas – Šiaulių miesto savivaldybė – yra atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Savivaldybėms įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją) (Želdynų įstatymo 10 str. 1 d. 1 p., 2 p., 18 str. 1 d., 2 d.). Savivaldybės, prižiūrėdamos želdinius, taip pat vadovaujasi Taisyklėmis, kurių 44 punktas numato, jog atliekant medžių ir krūmų priežiūros darbus, turi būti tikrinami, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, pašalinami.

Taigi minėti teisės aktai patvirtina, kad atsakovas – Šiaulių miesto savivaldybė, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje, adresu Pročiūnų g. 3, Šiauliai, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Byloje ginčo dėl to, kad ant pareiškėjui priklausančio automobilio nuvirtęs medis buvo apimtas puvinio, nėra. Pastaroji aplinkybė, t. y. tai, kad nuvirtęs medis buvo pradėjęs pūti, patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybė nesiėmė pakankamų priemonių, jog minėtoje valstybinėje žemėje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra ir sprendžiama dėl supuvusių medžių pašalinimo.

Nors atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė 2008 m. gruodžio 9 d. išduotu leidimu saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar pašalinimo, genėjimo darbams žemės sklype P. Tamošaičio g. 1, pažymėtina, kad šis leidimas nepatvirtina, jog atsakovas leido Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rintinei minėtame žemės sklype iškirsti būtent ginčo medį, kuris, kaip minėta, buvo apimtas puvinio (b. l. 60). Todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovas minėtoje teritorijoje augusius želdinius prižiūrėjo tinkamai. Šiuo atveju Šiaulių miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal minėtas įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti pareiškėjui žalą dėl automobilio apgadinimo (CK 6.271 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nenustatyta, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, kas šalintų atsakovo atsakomybę (CK 6.253 str. 1 d.). CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Šiaulių meteorologijos stoties 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas ir pavojingą meteorologinį reiškinį patvirtina, jog vėjo greitis įvykio dieną siekė 18 m/s (b. l. 38). Tačiau iš fotolentelės matyti, kad aplinkui augę medžiai išvirtę nebuvo, kas rodo, jog vėjas nebuvo vienintelis veiksnys, sąlygojęs ginčo medžio nuvirtimą. Todėl nurodytos gamtinės sąlygos nėra reikšmingos ir nelaikytina aplinkybe, šalinančia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Kadangi ant automobilio užvirtus medžiui, be kita ko, buvo sudaužytas automobilio priekinis stiklas, dėl ko transporto priemonės salone galėjo atsirasti stiklo šukių, teisėjų kolegija vertina, pareiškėjo patirtos išlaidos dėl automobilio salono valymo, kaip ir dėl automobilio išorės poliravimo, atlikto po transporto priemonės remonto, yra pagrįstos. Todėl įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė visą skunde nurodytą turtinės žalos dydį.

Pirmosios instancijos teismas priimto sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos, tačiau to sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė. Pažymėtina, kad nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą negali būti tenkinamas. Be to, pastebėtina, kad ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas. Taigi pareiškėjas taip pat turėjo teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau ja nepasinaudojo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė administracinę bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė