Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-16 · Administracinė byla Nr. I-2951-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-16
Bylos Nr.
I-2951-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01928-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2951-402/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01928-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,dalyvaujant pareiškėjui K. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog nuo 2016-01-25 iki 2016-07-25 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog kamerose Nr. 15, 5, 6 jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose. Nurodė, jog nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo spintelės higienos reikmėms susidėti, pakabų rūbams ir rankšluosčiams kabinti, kameros langai maži ir uždėtas sietelis per kurį nepatekdavo šviesa, netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, pelydavo sienos, netinkamas apšvietimas, kamerų sienos nelygios. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, orumo pažeminimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus ir kt. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 10-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas nuo 2015-01-25 iki 2016-07-25 Pravieniškių PN 1-ame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose Nr. 12, 15, 6. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pataisos namų kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2016-01-25 iki 2016-07-25.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie kamerų tipo patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2015-01-25 iki 2016-01-25 kameroje Nr. 12, kurios plotas 16,38 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjui teko 16,38 kv. m. ploto; nuo 2016-01-25 iki 2016-02-18 kameroje Nr. 15, kurios plotas 8,58 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, kameroje buvo dviese, t. y. vienam asmeniui teko 4,29 kv. m. ploto; nuo 2016-02-18 iki 2016-07-25 kameroje Nr. 6, kurios plotas 16,38 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, kameroje buvo laikomi du asmenys, t. y. vienam asmeniui teko 8,19 kv. m. ploto (b. l. 10-11, 22, 23).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl kamerų tipo patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų tipo patalpų netinkamo ploto laikomi deklaratyviais ir atmetami. Remdamasis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis teismas daro išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo kalinamas kameroje Nr. 5, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į kamerą Nr. 5 nebuvo patalpintas.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas, jog kamerose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-09-29 pažymoje Nr. 77-3061 nurodoma, kad kamerų tipo patalpose Nr. 6, 12, 15 sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Kamerose įrengti tupimi klozetai, metalinės praustuvės, veidrodis ir lentynėlės (b. l. 23-24). Taigi atsakovas paneigia pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, be to, pareiškėjo teiginys nekonkretus, jis nenurodo, kur nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjas pretenzijų dėl sanitarinių mazgų įrangos atitikties galiojančiam teisiniam reglamentavimui nekėlė, todėl šiuo aspektu sanitarinių mazgų įrengimo klausimas neanalizuotinas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo spintelės higienos reikmėms susidėti, pakabų rūbams ir rankšluosčiams kabinti, kameros langai maži ir uždėtas sietelis per kurį nepatekdavo šviesa, netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, pelydavo sienos, netinkamas apšvietimas, kamerų sienos nelygios.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Atsakovas teismui pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-05-17 patikrinimo aktą Nr. PA.2-308(17.14.2.1. 2.12), 2016-10-24 patikrinimo aktą Nr. PA.2-1435(17.4.2.1. 2.12) (b. l. 25-28). Atsakovas nurodo bei patikrinimo aktai patvirtina, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Atsakovo teismui pateiktame Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-05-17 patikrinimo akte Nr. PA.2-308(17.14.2.1. 2.12) nurodyta, jog kameroje Nr. 6 dirbtinė apšvieta – 214 lx, kameroje Nr. 15 dirbtinė apšvieta -241 lx (b. l. 27), tai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kamerose netinkamas dirbtinis apšvietimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai netinkamo apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl nagrinėjamoje byloje negalimas konstatavimas, jog kamerų natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Atsakovas pateikęs teismui Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2015-11-18 įsakymą Nr. V-494 „Dėl nuteistųjų areštu bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose, skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų, aprašo patvirtinimo“ (b. l. 17-18). Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose ant sienų buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas. Teismui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas apie netinkamą patalpų tvarkymą būtų informavęs administracijos atstovus ir reikalavęs, jog už tvarkymą atsakingas nuteistasis tinkamai įvykdytų savo pareigas.

Pažymėtina, jog į bylą nepateikta duomenų apie kamerų Nr. 6, 12, 15 santykinę oro drėgmę, pelėsio buvimą pareiškėjo buvimo šiose kamerose metu, tačiau taip pat teismui nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN -AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 6, 12,15, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl higienos normos reikalavimus pažeidžiančios nurodytų kamerų santykinės oro drėgmės bei pelėsio, pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų Nr. 6, 12, 15 santykinės oro drėgmės bei pelėsio jo buvimo šiose kamerose metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų langai buvo per maži, ant jų uždėtas sietas, todėl jose buvo netinkama natūrali apšvieta.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte, nustatančiame reikalavimus kamerų langų įrengimui, nurodyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Taigi, akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytos teisės normos nuostatas, kamerų langai turi būti ne mažesni nei 80x80 cm, ant langų iš lauko ir vidinės pusės įrengiamos apsauginės grotos, taip pat iš lauko pusės gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog kamerų tipo patalpų Nr. 6, 12, 15 langų matmenys yra 76x79 cm. (b. l. 12), todėl akivaizdu, jog kamerų tipo patalpų langų matmenys neatitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte nustatytų reikalavimų, tačiau nustatyta langų matmenų neatitiktis yra labai nežymi, todėl, teismo nuomone, neturėjo esminės įtakos šviesos srauto į ginčo kameras patekimui.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sienos buvo nelygios, joms reikėjo kosmetinio remonto.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 p., laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, sienos yra nelygios, jų dažai atsilupę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino ir iš netinkamo aprūpinimo baldais ir kitu buitiniu inventoriumi, t. y. higienos reikmenims laikyti skirtos spintelės bei pakabų drabužiams bei rankšluosčiams pasikabinti nebuvimo.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas.

Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl spintelių neįrengimo kamerose, jis reiškė pretenzijas dėl spintelės higienos reikmenims laikyti neįrengimo.

Akivaizdu, kad pagal vertinamuoju laikotarpiu galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimo įrengti kamerose spintelę, higienos reikmenims laikyti, nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintelių higienos reikmenims laikyti neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kamerų Nr. 6, 12, 15 aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi , todėl pareiškėjo argumentai, kad kamerose Nr. 6, 12, 15 nebuvo pakabų, lieka nepaneigti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo kalinamas netvarkingose gyvenamosiose patalpose (nusilupę sienų dažai), kalėdamas kamerose Nr. 6, 12, 15, nebuvo tinkamai aprūpintas pakabomis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Iš į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į psichiatrą ir į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė (b. l. 20, 21). Darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie byloje nustatytų pažeidimų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo valinių veiksmų, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2016-01-25 iki 2016-07-25 pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 6, 12, 15, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas, sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėja

nusprendė:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2016-01-25 iki 2016-07-25 kalint kamerų tipo patalpose Nr. 6, 12, 15 buvo pažeista K. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė