Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Timberlita“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-635-159/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Timberlita“ ieškinį atsakovui „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys: R. G., R. G., E. K., S. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Byloje egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį.Laikinai ieškovo direktorės pareigas ėjusi R. G. pažeidė savo kompetenciją, nes sudarė sandorį, kuriam buvo būtinas visuotinio akcininku susirinkimo pritarimas 2/3 balsų dauguma.Teismas nepagrįstai nepripažino, kad ginčo sutartis prieštarauja UAB „Timberlita“ veiklos tikslams. Lėšos, gautos pagal kredito sutartį, buvo panaudotos su ieškovu UAB „Timberlita“ nesusijusio savarankiško juridinio asmens UAB „Litora“ prievolėms atsakovui įvykdyti, o ne ieškovo veiklai vystyti, jo tikslams siekti. Teismas nenustatinėjo, ar atsakovas, sudarydamas ginčo kredito sutartį bei suteikdamas UAB „Timberlita“ kreditą, buvo sąžiningas, todėl byla buvo išspręsta nenustačius esminių jos aplinkybių. Atsakovas – verslo subjektas, finansų rinkos profesionalas, sudarydamas ginčijamą sandorį buvo nesąžiningas: ieškovui UAB „Timberlita“ ginčo sutartimi buvo suteikta didelė pinigų suma, t. y. 126 560 eurai, todėl bankas turėjo pagrįstai įvertinti tai, kad suteiktas kreditas viršija ieškovo 1/20 įstatinio kapitalo ir kad tokiam sandoriui sudaryti būtinas ne tik juridinio asmens vadovo, bet ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas. Be to, atsakovui negalėjo būti nežinoma, jog kredito suma yra panaudota ne UAB „Timberlita“ ūkinės-komercinės veiklos tikslams, o UAB „Litora“ skolai padengti ir kad toks sandoris pažeidžia ieškovo veiklos tikslus. Atsakovas, suprasdamas UAB „Litora“ blogą finansinę padėtį ir galimą bankrotą, pasinaudodamas susidariusia padėtimi bei siekdamas, kad jo kreditoriniai reikalavimai būtų įvykdyti pirmiau kitų kreditorių reikalavimų, nesąžiningai kartu su R. G. perkėlė skolinius įsipareigojimus pelningai veikiančiai UAB „Timberlita“.Trečiasis asmuo R. G. nesielgė sąžiningai ir pažeidė savo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigą veikti juridinio asmens interesais, nes sudarė įmonės veiklos tikslams prieštaraujantį sandorį. Dėl šio sandorio įmonė patiria nuostolius, o R. G. tą suprato. Be to, R. G. buvo UAB „Litora“ direktorė, jos sutuoktinis R. G. – UAB „Litora“ akcininkas, todėl ji buvo suinteresuota tuo, jog UAB „Litora“ skolos atsakovui būtų padengtos sukuriant prievoles ieškovui. Teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad įmonės akcininkė E. K. negalėjo nežinoti apie sudarytą kredito sutartį, nes tai neva atsispindėjo finansinės apskaitos dokumentuose.Priešingai nei nurodė teismas, byloje buvo pateikti tinkami ir leistini įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovas yra atstovaujamas tinkamai.Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, nes nevertino atsakovo neteisėto veikimo ir nesąžiningumo sandorio sudarymo metu, neatsižvelgė į trečiųjų asmenų R. G. ir R. G. suinteresuotumą dėl ginčo sutarties sudarymo, nepateikė pakankamai pagrįstų ir teisėtų motyvų, kodėl ginčo sutartis nepažeidžia UAB „Timberlita“ teisėtų interesų. Teismas bylą sprendė formaliai, visapusiškai neįvertindamas reikšmingų bylos aplinkybių, siekdamas apginti nesąžiningą profesionalų finansų rinkos dalyvį – banką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų pagrindų. Teisėjų kolegija nustatė, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties Nr. 09-090750-AK, kaip prieštaraujančios juridinio asmens teisnumui, pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija, prieš įvertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį (ne)egzistavimo, pirmiausia pasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su ieškovo atstovavimo netinkamumu, pagrįstumo.

Dėl atstovavimo tinkamumo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog ieškovo UAB „Timberlita“ vardu reiškiant reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo netinkamai atstovaujama, t. y. ieškinio pateikimo teismui dieną (2012 m. liepos 12 d.) R. G. buvo įmonės vadovas, tačiau jis, kaip UAB „Timberlita“ vadovas, nesikreipė į teismą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat neišdavė įgaliojimo UAB „Timberlita“ vardu tokį ieškinį pareikšti. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Byloje nustatyta, kad UAB „Timberlita“ vardu ieškinį dėl ginčo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia pasirašė advokatas Eligijus Karbauskas (1 t., 5 b. l.). Kartu su ieškiniu buvo pateiktas išrašas iš 2012 m. balandžio 11 d. sutarties dėl teisinių paslaugų, iš kurios matyti, jog sutartį su advokatu sudarė UAB „Timberlita“, atstovaujama R. L. (1 t., 12 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumui pašalinti, t. y. pateikti duomenis, patvirtinančius, jog ieškinio teismui pateikimo dieną R. L. turėjo teisę veikti UAB „Timberlita“ vardu (1 t., 42-43 b. l.). Šalinant šį ieškinio trūkumą teismui buvo pateiktas 2012 m. balandžio 2 d. R. G., UAB „Timberlita“ direktoriaus, išduotas įgaliojimas, kuriuo jis įgaliojo pirkimų direktorių R. L. atstovauti UAB „Timberlita“ interesus teismuose, pasirašyti sutartis su advokatu dėl teisinės pagalbos. Šiame įgaliojime nurodytas jo galiojimo terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d. (1 t., 47 b. l.). Juridinių asmenų registro duomenimis R. G. nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2013 m. sausio 7 d. buvo UAB „Timberlita“ direktorius, todėl turėjo teisę kitą asmenį įgalioti sudaryti sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo (ieškovo įstatų 5.22 punkto 13, 15 papunkčiai). Įgaliojime, kuriuo suteikta R. L. teisė pasirašyti sutartis su advokatu, nėra numatyta veikimo apribojimų dėl kokių nors iš atskirų sutarčių, prievolių ar kitokių konkrečių veiksmų arba faktų kylančių teisinių santykių, ginčams dėl kurių galėtų būti sudarytos sutartys dėl teisinės pagalbos su advokatu. Esant tokioms aplinkybėms dėl R. L. įgalinimų apimties (apibrėžtumo), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad R. G. neišdavė R. L. įgaliojimo UAB „Timberlita“ vardu kreiptis į teismą dėl kredito sutarties Nr. 09-090750-AK nuginčijimo. Byloje nėra duomenų, kad toks įgaliojimas R. L. būtų pripažintas negaliojančiu ar būtų buvęs atšauktas (panaikintas), todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog 2012 m. balandžio 2 d. įgaliojimo pagrindu pirkimų direktorius R. L. turėjo teisę sudaryti sutartį su advokatu dėl teisinių paslaugų teikimo, ieškovo UAB „Timberlita“ vardu kreipiantis į teismą dėl ginčo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Timberlita“ vardu ieškinį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Dėl sąlygų pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį (ne)egzistavimo

Apelianto nuomone, byloje egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Šiame straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Apeliantas teisingai nurodo, jog pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 2 d. AB bankas „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas – „Swedbank“, AB) ir UAB „Litora“, kurios vienintelis akcininkas buvo R. G., o direktorė – R. G., pasirašė overdrafto sutartį Nr. 07-109583-OJ ir suteikė 500 000 Lt kreditą sąskaitoje apyvartinėms lėšoms. UAB „Litora“ ir UAB „Hansa lizingas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Swedbank lizingas“) sudarė keturias lizingo sutartis, pagal kurias UAB „Litora“ buvo perduotos valdyti ir naudotis transporto priemonės: vilkikas, du miškovežiai, priekaba (1 t., 103-106 b. l.). 2009 m. spalio 6 d. atsakovė R. G., būdama UAB „Timberlita“ akcininkė bei direktorė (nuo 2009 m. spalio 1 d. R. G. laikinai ėjo UAB „Timberlita“ direktorės pareigas), kreipėsi į „Swedbank“, AB, prašydama suteikti kreditą UAB „Litora“ paskolai Nr. 07-109583-OJ padengti, visoms susidariusioms skoloms UAB „Swedbank lizingas“ padengti bei perkelti komercinio transporto lizingą iš UAB „Litora“ į UAB „Timberlita“ (1 t., 19, 20 b. l.). 2009 m. lapkričio 23 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Timberlita“ pasirašė ginčo kredito sutartį, pagal kurią iki 2010 m. gegužės 23 d. bankas suteikė 128 880 eurų kreditą, skirtą tam kreditui, kurį bankas buvo suteikęs UAB „Litora“ pagal 2007 m. spalio 2 d. overdrafto sutartį Nr. 07-109583-OJ (su visais jos priedais bei pakeitimais), refinansuoti. Vėliau ši kredito sutartis buvo keista ir papildyta, pratęsiant kredito grąžinimo terminą (1 t., 21-35 b. l.). 2009 m. gruodžio 30 d. ieškovas, UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Litora“ sudarė teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovui UAB „Timberlita“ buvo perduotos visos iš lizingo sutarčių atsiradusios UAB „Litora“ teisės ir pareigos, UAB „Timberlita“ įsipareigojo iki 2009 m. gruodžio 30 d. sumokėti lizingo bendrovei sutarties sudarymo mokestį, priimti turtą, tinkamai vykdyti visas lizingo sutarčių prievoles, sumokėti UAB „Litora“ 82 648,30 Lt kompensaciją už šios bendrovės apmokėtą lizinguoto turto vertę (1 t., 108 b. l.). Ieškovo nuomone, ginčo sandoriu buvo pažeista privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatyta valdymo organų kompetencija, t. y. ginčijamai kredito sutarčiai sudaryti buvo privaloma gauti ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, be to, buvo pažeistas privataus juridinio asmens pagrindinis tikslas – pelno siekimas. Pagal Juridinių asmenų registre 2008 m. gegužės 27 d. įregistruotų ieškovo įstatų 2.1 punktą bendrovės veiklos tikslai – vystyti ir plėtoti Lietuvos Respublikos įstatymais nedraudžiamą ūkinę veiklą, siekiant gauti pelno. Bendrovės veiklos objektas: prekyba, paslaugos, gamyba. Bendrovė turi teisę vystyti bet kokią komercinę - ūkinę veiklą, jeigu tai neprieštarauja bendrovės veiklos tikslui ir įstatymams. Įstatų 5.22 punkto 11 papunktyje numatyta, kad bendrovės direktorius priima sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įkeitimo ir hipotekos, dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo bei dėl ilgalaikio turto įsigijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, tik gavęs visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą ne mažesne kaip 2/3 balsų dauguma. Ieškovui sudarant ginčijamą kredito sutartį, atsakovui buvo pateikti UAB „Timberlita“ įstatai ir 2009 m. sausio 30 d. įgaliojimas R. G., patvirtintas notaro, todėl atsakovas apie šį reikalavimą (dėl visuotinio akcininkų susirinkimo arba vienintelio akcininko sprendimo atitinkamos vertės sandoriui sudaryti) žinojo arba turėjo žinoti. Kaip jau minėta, ginčo kredito sutartį ieškovo vardu sudarė R. G., veikdama pagal 2009 m. sausio 30 d. įgaliojimą, kuriuo UAB „Timberlita“, atstovaujama direktoriaus K. M., R. G., be kita ko, suteikė teisę atstovauti UAB „Timberlita“ visose įstaigose ir organizacijose, visose valdymo ir valdžios institucijose, privačiose ir valstybinėse įstaigose, mokėti visus įstatymų numatytus mokesčius, atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, atstovauti UAB „Timberlita“ interesams bankuose, <....>, sudaryti sutartis bei susitarimus, reikalui esant sutartis nutraukti (1 t., 85 b. l.). Be to, R. G. ginčo sandorio sudarymo metu buvo ir viena iš dviejų ieškovo UAB „Timberlita“ akcininkių. Tačiau sudarant sandorį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, kuriuo būtų pritarta sandorio sudarymui, nebuvo priimta ir pateikta. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog sudarant ginčo sandorį buvo pažeista privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatyta jo valdymo organų kompetencija.

CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Jeigu sandorio šalis sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, preziumuojama, kad ji sandorį patvirtino (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatyta pakankamai ieškovo veiksmų, leidžiančių preziumuoti, jog jis ginčo sandorį patvirtino. Visų pirma pažymėtina, jog įstatymas nenustato tokio patvirtinimo formos ir sąlygų, todėl laikytina, jog sandorį galima patvirtinti ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovo veiksmai po sandorio sudarymo vertintini kaip sandorio patvirtinimas. Byloje esančiais duomenimis prievoles pagal ginčo kredito sutartį ieškovas vykdė iki 2012 m. gegužės mėnesio, kai buvo surašytas ieškinys (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme trečiasis asmuo R. G. paaiškino, jog kreditas buvo mokamas iki 2012 m. spalio 18 d.), šis sandoris fiksuojamas ieškovo 2009, 2010, 2011 m. finansinės atskaitomybės, kuri buvo patvirtinta visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, dokumentuose (2 t., 11-12, 42-43, 55-56 b. l.). Be to, net ir po civilinės bylos dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu iškėlimo, atsakovas 2013 m. vasario 8 d. sprendė dėl ginčo kredito sutarties termino pratęsimo 12 mėnesių laikotarpiui su sąlyga, jog bus atsiimtas ieškinys dėl ginčo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Vertinant aplinkybes dėl ginčo sandorio patvirtinimo, svarbu tai, jog po ginčijamos kredito sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas, ieškovo vadovų prašymu, sudarė papildomus susitarimus dėl termino kreditui grąžinti pratęsimo, kuriuos 2010 m. gegužės 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d. pasirašė ieškovo vadovas S. B., 2011 m. spalio 28 d. – vadovas R. G. (1 t., 27-29, 30-32, 33-35, 117-118 b. l.). Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovo akcininkų elgesys ir/ar veiksmai (10 proc. akcijų turėtoja R. G. pasirašė ginčo sandorį, o 90 proc. akcijų turėtoja E. K. žinojo apie ginčo sandorį, nes tokio sandorio faktas fiksuotas akcininkų patvirtintuose UAB „Timberlita“ finansinės apskaitos dokumentuose, tačiau neprieštaravo jo vykdymui), tiek paties ieškovo veiksmai (per vienasmenius valdymo organus) sudarant ir patvirtinant ginčijamą sandorį rodo, kad bendrovė ginčo kredito sutartį pripažino, pritarė jos sąlygoms ir sutartį vykdė. Ieškovas turėjo teisę CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją paneigti, tačiau to nepadarė (178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas sudarytam ginčo sandoriui pritarė ir jį iš dalies vykdė, yra pagrįsta. Pritarusi sandoriui, šalis netenka teisės jo ginčyti (CK 1.79 str.). Dėl to nėra jokio pagrindo pripažinti kredito sutartį negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį.

Nežiūrint šių nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija pasisako ir dėl apelianto skundo argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai nepripa˛ino, jog ginčo kredito sutartis prieštarauja UAB „Timberlita“ veiklos tikslams. Apelianto nuomone, lėšos, gautos pagal kredito sutartį, buvo panaudotos su UAB „Timberlita“ nesusijusio savarankiško juridinio asmens UAB „Litora“ prievolėms atsakovui įvykdyti, o ne ieškovo veiklai vystyti, jo tikslams siekti.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas „Swedbank“, AB nurodė, kad 2008-2009 m. UAB „Litora“ susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau įkūrus naują juridinį asmenį – UAB „Timberlita“, kurios steigėja ir vienintelė akcininkė buvo R. G., UAB „Litora“ veikla buvo perkelta į šią naujai įsteigtą bendrovę. Tokias atsakovo nurodytas aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino R. G. ir R. G. (2 t., 115 b. l., antra pusė), ir jos nebuvo paneigtos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Esant šioms aplinkybėms ekonomiškai logiškas ir suprantamas tokioje situacijoje atsidūrusio banko interesas spręsti klausimus, susijusius su UAB „Litora“ prievolių pagal kredito ir lizingo sutartis vykdymo sąlygomis. Nors apeliantas teigia, jog iš UAB „Litora“ perimtos prievolės pagal lizingo ir overdrafto (kreditavimo) sutartis buvo savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios, tačiau teisėjų kolegija su tuo negali sutikti. Tokią teisėjų kolegijos nuostatą patvirtina UAB „Timberlita“ direktorės pareigas laikinai ėjusios R. G. 2009 m. spalio 6 d. prašymo bankui turinys, iš kurio akivaizdu, kad ginčijamos kredito sutarties sudarymas buvo siejamas ne tik su UAB „Litora“ sudaryta overdrafto sutartimi, tačiau kartu ir su UAB „Litora“ skola lizingo davėjui UAB „Swedbank lizingas“ bei transporto priemonių, kurios buvo lizingo sutarčių objektu, perkėlimu iš UAB „Litora“ į UAB „Timberlita“ (1 t., 83 b. l.). Be to, trečiasis asmuo R. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmonė (ieškovas) be transporto priemonių sunkiai vykdytų veiklą, todėl sąlyga buvo tokia, kad su lizingu būtų perimti ir kiti įsipareigojimai (2 t., 116 b. l., antra pusė, 118 b. l.). Dėl to konstatuotina, jog apeliantas pernelyg izoliuotai vertina ginčo sutartį, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, jog ginčo kredito sutartis buvo sudaryta siekiant tęsti ir toliau vystyti UAB „Litora“ vykdytą veiklą per naujai įsteigtą įmonę – UAB „Timberlita“. Aplinkybė, jog šalys sudarė sandorį, kuriuo ieškovas prisiėmė prievolę padengti UAB „Litora“ įsipareigojimus pagal kredito sutartį, nepaneigia to, kad tokiu būdu buvo siekiama išsaugoti tarpusavio komercinį bendradarbiavimą, siekti abipusės ekonominės naudos. Be to, byloje nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu ir po jo sudarymo ieškovas turėjo turto, veikė pelningai. Nesant neabejotinų įrodymų dėl aiškaus, akivaizdaus sandorio nenaudingumo ieškovui, neįrodžius, kad ieškovas aiškiai buvo nepajėgus prisiimti prievolių pagal ginčo sutartį ir kad tai buvo ar turėjo būti žinoma atsakovui, teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, esą ginčo sandoris prieštaravo UAB „Timberlita“ veiklos tikslams, o atsakovas elgėsi nesąžiningai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl apeliaciniame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas UAB „Timberlita“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodyta, kad už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizavimą ir apeliacinio skundo parengimą turėjo 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apelianto apeliacinis skundas netenkinamas, išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti apeliantui iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93, 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.