Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-142-238/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-27
Bylos Nr.: 1A-142-238/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-07-1-00111-2014-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Rimas Švirinas, Algerdas Urbšys
Nuteistasis: V. K.

Kategorijos

2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-238/2015;

Teisėjas: Arūnas Purvainis Proceso Nr. 1-07-1-00111-2014-9;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Genei Ramanauskienei, nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 226 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 140 MGL (18200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymas nuo 2014-08-22 iki 2014-08-23, prilyginant 1 (vieną) sulaikymo dieną 2 MGL dydžio baudai ir laikoma, kad neatlikta bausmė yra 138 MGL (17940 litų/5195 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pagal LR BK 226 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasinaudodamas savo kaip valstybės advokato įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka neįvardintam Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui, tyčia, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 str. 3 p. ir 6 p. įtvirtintus advokatų veiklos teisėtumo bei nepriekaištingo elgesio principus, taip pat šio Įstatymo 39 str. 1 d. 1 ir 2 p. reikalavimą sąžiningai atlikti savo pareigas, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, sulaužydamas savo duotą priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų, padėti ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, savo elgesiu nepakenkti advokato vardui, taip pat grubiai pažeisdamas su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2005-11-22 sudarytą Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. NB-08 ir 2014-05-06 pasirašytą Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. NB-08 pakeitimą Nr. NB-08, kurios 2.2.1. punkte yra numatyta, kad advokatas turi pareigą teikti tik antrinę teisinę pagalbą ir neteikti teisinių paslaugų asmenims, neturintiems teisės į antrinę teisinę pagalbą, jokia forma neimti atlygio iš asmens, kuriam suteikta (teikiama) antrinė teisinė pagalba, 2014-08-22, apie 8.30 -9.00 val., būdamas savo darbo vietoje - Kauno antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros patalpose, kabinete Nr. 3, esančiose Kaune, Kęstučio g. 21, neturėdamas jokių įgaliojimų atstovauti, ginti ar teikti teisines paslaugas L. G. ir jos sutuoktiniui Ž. G., kuris 2014-08-21 buvo laikinai sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų pagal jam išduotą Europos arešto orderį, reikalavo ir provokavo L. G., veikiančią Ž. G. interesais, duoti jam neįvardintos sumos kyšį, kurį apibūdino kaip „dovanėlę prokurorui“, po ko susitarė iš jos priimti 1000 Lt kyšį ir jį kabinete tuoj po to tiesiogiai iš L. G. priėmė, pažadėdamas paveikti prokurorą, teisėtai ar neteisėtai veikti taip, kad šis nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, to paties susitikimo, įvykusio jo darbo vietoje, metu priėmęs iš L. G. 1000 Lt, reikalavo ir provokavo L. G. papildomo 1000 Lt kyšio už jo pasinaudojimą tarnyba, įgaliojimais ar pažintimis, kurį tiesiogiai susitarė priimti po to, kai bus išspręstas Ž. G. suėmimo klausimas. Tęsdamas savo nusikalstamą susitarimą, 2014-08-22 12.54 val. paskambino L. G. ir pokalbio metu pareikalavimo nedelsiant su juo susitikti tuo pačiu klausimu, siekdamas iš jos priimti likusią sutartą kyšio dalį, t. y. 1000 Lt. Tęsdamas savo nusikalstamą susitarimą, 2014-08-22 laikotarpiu nuo 14.23 iki 14.32 val., būdamas savo darbo vietoje, susitikimo su L. G., atliekančia nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, veikiančia pagal 2014-08-22 Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Valentino Aleknos priimtą nutarimą, metu, tiesiogiai iš jos priėmė likusią sutartą kyšio dalį – 1000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde (toliau - skundas) nuteistasis V. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį kaip nedariusį nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 226 straipsnio 2 dalyje. Skunde nurodo, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, t. y. neteisingai, tendencingai ir subjektyviai įvertino nustatytas bylos faktines aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino liudytojų parodymus, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti objektyviais ir neginčytinais įrodymais pagrįstą, teisėtą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir visiškai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nusikaltimo, kurio padarymu yra pripažintas kaltu ir nuteistas, jis nepadarė ir yra įsitikinęs, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta ir ištirta jokių objektyvių duomenų, kad jis rengėsi daryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ar ją padarė. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų duomenų matyti, jog vienintelė informacija apie jo neteisėtus veiksmus yra liudytojos L. G. parodymai, kurie nėra nuoseklūs ir prieštarauja jos pačios, kitų liudytojų parodymams bei nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms. Teismas formaliai konstatavo, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką yra įrodyta liudytojų parodymais bei garso ir vaizdo įrašais, kuriuose tiesioginių jo kaltės įrodymų nėra. Kartu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo, kaip besiginančio asmens, nuo nepagrįstai jam pareikšto kaltinimo, parodymus kaip nenaudingus kaltinimui. Skunde taip pat nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką jis neprisipažino ir davė teisingus bei nuoseklius parodymus. Pirmą kartą su juo bendraudama L. G. jokios informacijos jam suteikti negalėjo, ji tik žmoniškai, primygtinai prašė, kad jis padėtų jos vyrui. Ji verkė, žadėjo jam atsilyginti. Pokalbio metu jis jai paaiškino suėmimo procedūras ir atidavimo prašančiajai valstybei visas procedūras, aptarinėjo, kokius galėtų pateikti įrodymus, jeigu reikėtų eiti į teismą dėl Ž. G. suėmimo. Toks buvo jų pokalbio pobūdis ir turinys. Nei jis pats siūlė, ką paskui patvirtino ir pati L. G. savo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei ji pati asmeniškai prašė, kad jis kažkokiu būdu paveiktų kokį nors asmenį, šiuo atveju prokurorą, kad nebūtų suimtas jos vyras. Už tai ji jam jokio kyšio duoti nežadėjo, tik žadėjo atsilyginti jam už teikiamą teisinę pagalbą. Taigi, pasibaigus jų pokalbiui, susitarė, kad susiskambins apie 13 val., kada jis turės daugiau informacijos. Tada L. G. išsitraukė pinigus, tai buvo 1000 litų, padėjo ant jo darbo stalo ir išėjo, ir taip laukė 13 val. Jis tuos pinigus pasiėmė, nes suprato, kad tai yra atsilyginimas už teikiamą teisinę konsultaciją. Apie 12-13 val. jis paskambino prokurorui, kad sužinotų visą informaciją apie Ž. G., tačiau prokuroras į jo skambučius neatsiliepė, todėl grįžęs į savo darbo kabinetą paskambino į Kauno VPK areštinę budėtojui. Iš budėtojo sužinojo, kad Ž. G. 11 val. 30 min. jau yra paleistas prokuroro nutarimu. Kadangi jis nesulaukė L. G. skambučio, pats jai paskambino ir pranešė, kad jos vyras paleistas, ir paprašė, kad ji su vyru 13 val. ateitų pas jį į kabinetą, kadangi jam reikėjo pasišnekėti su jos vyru dėl tolesnės galimai teiktinos teisinės pagalbos. Apie 14.30 val. L. G. pas jį atėjo antrą kartą, tačiau be vyro, kaip buvo tartasi. Slapta darytuose jų tarpusavio pokalbio įrašuose nėra jokios kalbos apie pažadą, provokavimą ar reikalavimą duoti kyšį. Ji tai patvirtino ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad jis jokio kyšio iš jos nereikalavo ir neprovokavo jo duoti. Kai jų pokalbis baigėsi, ji ištraukė ir padėjo ant stalo 1000 litų, praskleidė juos, liepė jam padėtus pinigus perskaičiuoti, bet jis jų neperskaičiavo, o L. G. atsistojo ir išėjo. Netrukus pasirodė STT pareigūnai. Jokios provokacijos, reikalavimo L. G. savo ar kitų asmenų naudai duoti bei priimti kyšį susitarimo nebuvo, taip pat pažado L. G. paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus iš jo pusės nebuvo. Skambindamas prokurorui M. K. taip pat nežadėjo jam jokio atlygio, neįkalbinėjo jo, kad šis teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydamas įgaliojimus, jokio poveikio nedarė, tiesiog rinko informaciją, kurios nežinojo nei jis, nei L. G., nei tuo metu ir pats prokuroras M. K.. Dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kurios padarymu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu, jis visiškai nesutinka, Advokatūros įstatymo jis nepažeidė, priesaikos nesulaužė, o sąžiningai, laikydamasis Konstitucijos ir įstatymų, padėjo L. G. ginti jos vyro pažeistas laisves, teises ir teisėtus interesus. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ištirtais įrodymais nustatyta, kad jis pažadėjo L. G. pasinaudodamas savo, kaip advokato, įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka prokurorui paveikti prokurorą, turėsiantį spręsti dėl jos sulaikytam sutuoktiniui Z. G. taikytinos kardomosios priemonės, kad šis nesikreiptų į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, neabejotinai toks jo pažadas, kaip būtinas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, požymis, L. G. buvo, ir tai yra neginčytinai įrodyta. Tokia teismo padaryta išvada visiškai neatitinka nustatytų byloje faktinių aplinkybių, yra subjektyvi, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo posėdžio metu ištirti įrodymai vertinami tendencingai, dirbtinai siekiant jam inkriminuotai nusikalstamai veikai pagrįsti ir įrodyti. Bylos įrodymai, kuriais teismai grindė išvadas apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą, iš tiesų nepatvirtina, kad jis už kyšį pažadėjo paveikti valstybės tarnautojus (teisėjus, prokurorus), jog šie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų Ž. G. interesais. Įvertinus L. G. parodymų nenuoseklumą, pateiktas interpretacijas, prieštaravimą kitiems įrodymams, tokios išvados daryti negalima. Liudytojos L. G. parodymai aiškiai yra tendencingi ir paveikti STT pareigūnų dirbtinai siekiant jam inkriminuotai nusikalstamai veikai pagrįsti ir įrodyti. Tokie parodymai yra prieštaringi jos pačios parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjai, tačiau teismas šios aplinkybės niekaip nevertino. Skunde taip pat teigiama, kad jam bendraujant su Kauno apylinkės prokuratūros prokuroru M. K., nebuvo jokio jo pasiūlymo, pažado duoti kyšį ar lenkti, prašyti, įtikinėti, drąsinti kyšį priimti tuoj pat ar ateityje. Tai reiškia, kad nebuvo ir jo pažado paveikti valstybės tarnautoją – prokurorą M. K., kad šis už neteisėtą atlygį nesikreiptų į teismą dėl Ž. G. suėmimo. Paveikti Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro M. K. jokių galių neturėjo, todėl jį paveikti, kad šis teisėtai ar neteisėtai veiktų Ž. G. naudai, t. y., kad nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl pastarojo suėmimo, jis negalėjo ir to nedarė bei to daryti nežadėjo ir L. G.. Jis L. G. tik žadėjo suteikti teisinę pagalbą ir gavo iš jos atlygį už konsultacinio pobūdžio paslaugas, kurios neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nebuvo tyčios pažadant paveikti vieną iš subjektų, nurodytų LR BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, akivaizdžiai iliustruoja ir tas faktas, jog buvo kaltinamas ir yra pripažintas kaltu už tai, kad pasinaudodamas savo, kaip advokato, įgaliojimais, pažadėjo paveikti neįvardintą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą) Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros prokurorą. Tai reiškia, kad nėra nustatytas joks subjektas, kurį neva pažadėjo paveikti, kad šis teisėtai ar neteisėtai veiktų sulaikytojo Ž. G. naudai. Mano, kad teismas, vertindamas šią aplinkybę, nepagrįstai konstatavo, kad „kvalifikavimui jokios reikšmės neturinti ir iš kaltinimo šalintina ir ta aplinkybė, kad tai buvo neįvardintos prokuratūros prokuroras (šalintinas teiginys „neįvardintos prokuratūros“), kurį buvo žadama paveikti“. Mano, kad galima daryti pagrįstą išvadą, jog teismas nustatytas bylos faktines aplinkybes vertino neteisingai, tendencingai, pasirinktinai ir subjektyviai, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų arba visiškai jų nevertino, kaip nenaudingų kaltinimui ir teisinančių jį, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti objektyviais ir neginčytinais įrodymais pagrįstą, todėl teisėtą nuosprendį. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta grubi provokacija, ką draudžia daryti galiojantys įstatymai, siekiant jo, kaip praktikuojančio advokato, veiksmus bei nustatytas faktines aplinkybes neteisėtai ir dirbtinai kriminalizuoti bei dirbtinai „pritempti“ Lietuvos Respublikos BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijos atitikmeniui. Tokią išvadą jam pagrįstai leidžia daryti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys. Mano, kad galima daryti pagrįstą išvadą, jog L. G. vykdama pas jį, kaip pareiškė ji pati, dėl jos vyrui būtinos teisinės pagalbos, jau gerai žinojo, kad sutuoktinis Ž. G. nebus suimtas, o bus paleistas, „nes buvo toks planas“, t. y. galimai jai buvo duota užduotis provokuoti, įkalbinėti, lenkti jį padaryti nusikalstamą veiką, kurios padarymu šiuo metu nepagrįstai yra teismo pripažintas kaltu ir nuteistas. L. G., apklausta ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodo, jog kažkaip paveikti kokį nors asmenį ji jo neprašė ir šito daryti jis jai nežadėjo, tačiau sutikusi bendradarbiauti su STT pareigūnais ir būdama atitinkamai paruošta, atvykusi antrą kartą jau jam uždavinėjo provokacinius klausimus apie susitikimą su prokuroru, „dovanėles“ prokurorui ir pan., kadangi tuo metu buvo vykdoma STT paruošta operacija ir pokalbis buvo įrašinėjamas. Skunde taip pat nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog L. G. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 straipsnio 1 dalyje. Ji buvo apklausta kaip įtariamoji ir pagal pareikštą įtarimą kalta visiškai prisipažino. Vėliau, kitą dieną po įtarimo pareiškimo, jos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta. Ši aplinkybė akivaizdžiai iliustruoja tokiu būdu padarytą L. G. milžinišką psichologinį spaudimą, todėl jos parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems ir byloje nustatytoms kitoms faktinėms aplinkybėms, turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl apklausose nurodomos L. G. aplinkybės dėl jo neva neteisėtų veiksmų – provokavimo ir reikalavimo duoti kyšį kaip „dovanėlę prokurorui“ ir tokiu būdu paveikti jį, kad jis nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo, jo nuomone, yra išgauti psichologinio spaudimo būdu siekiant, kad L. G. duodami parodymai atitiktų LR BK 226 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytus būtinus šiai nusikalstamai veikai požymius, todėl negali būti vertinami kaip teisingi ir nuoširdūs bei remtis jais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pinigus – 2000 litų, savanoriškai duotus L. G., jis paėmė kaip atlygį už suteiktą teisinę pagalbą, o ne pažadėdamas ar siekdamas paveikti Kauno apylinkės prokuratūros prokurorą, teisėtai ar neteisėtai veikti taip, kad šis nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo. Nors teisinių santykių su kliente ir pinigų (honoraro) tinkamai laiku neįformino, tačiau, jo nuomone, tai nesudaro nusikaltimo, kurio padarymu yra kaltinamas, sudėties.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, V. K. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą, ir jis yra pateiktas nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad V. K. padarė LR BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.

LR BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Kaip ir visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, ar duodamas minėto straipsnio dispozicijoje nurodytą pažadą paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį kaltininkas jau gavo kyšį, ar tik pažadėjo ar susitarė jį priimti, veikos kvalifikavimui pagal LR BK 226 straipsnio 2 dalį jokios reikšmės neturi.

V. K. pagal LR BK 226 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pažadėjo L. G., jog jis, pasinaudodamas savo kaip valstybės advokato įgaliojimais, pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiks prokurorą, kuris teisėtai ar neteisėtai nesikreips į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo, už tai reikalavo ir provokavo duoti, o vėliau ir priėmė 2000 Lt kyšį.

Kolegija konstatuoja, kad asmens veiką kvalifikuojant pagal LR BK 226 straipsnį, reikia nustatyti ir tai, kad toks asmuo veikė tiesiogine tyčia. Asmuo turi suvokti, kad jis neteisėtai, t. y. už kyšį, pažada kyšio davėjo interesais paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją arba valstybės tarnautoją ir tai nori daryti. Apeliantas netinkamą baudžiamojo įstatymo, t. y. LR BK 226 straipsnio 2 dalies, taikymą grindžia tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog jis, pasinaudodamas savo įtaka prokurorui, žadėjo už kyšį padėti Ž. G. išvengti suėmimo, t. y. apeliantas neigia, kad jo tyčia buvo nukreipta padaryti šį nusikaltimą. Pasak apelianto, jis atlygį gavo už konsultacinio pobūdžio paslaugas, kurios neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal jam inkriminuojamą Baudžiamojo kodekso straipsnį.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apie subjektyviųjų požymių, inter alia, tyčios buvimą asmens veikoje sprendžiama pagal veikos objektyviuosius požymius: veiksmų pobūdį, mastą, kryptingumą ir pan. V. K. veiksmai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo nustatyti remiantis liudytojos parodymais, kratos protokolais, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolu ir kitais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina tai, kad V. K. suvokė, jog jis neteisėtai, t. y. už piniginį atlygį, pažadėjo L. G., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka prokurorui, padėti L. G. sutuoktiniui Ž. G. išvengti kardomosios priemonės – suėmimo, ir šį atlygį (2000 Lt) priėmė.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojos L. G. parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja jos pačios, kitų liudytojų parodymams bei nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka. Liudytoja L. G. tiek 2014-08-22 protokole-pareiškime, tiek 2014-08-27 duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė, kad advokatas V. K. susitiko su ja dėl jos vyro Ž. G. suėmimo, jiems buvus kartu jis su kažkuo susiskambino ir pasakė, kad galbūt reikės „dovanėlės“. Paklausus, ar užteks 1000 Lt, jis atsakė teigiamai, o vėliau paprašė tokios pačios sumos sau „už suvaikščiojimą“, kurią priėmė teismui jau patvirtinus prokuroro nutarimo leisti L. G. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesuabejojo šiais nuosekliais ir logiškais liudytojos parodymais, kurie viso proceso metu nekito, taip pat liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog L. G. yra suinteresuota bylos baigtimi ir siekia nepagrįstai V. K. apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad tai, jog ikiteisminis tyrimas L. G. atžvilgiu pagal LR BK 226 straipsnio 1 dalį po jos pareiškimo dėl V. K. veiksmų buvo nutrauktas jau kitą dieną, o ši aplinkybė akivaizdžiai iliustruoja tokiu būdu padarytą L. G. milžinišką psichologinį spaudimą, todėl jos parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems bei byloje nustatytoms kitoms faktinėms aplinkybėms, turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Aukštesnysis teismas su tokia išvada nesutinka. LR BK 226 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmuo, kuris padarė šio straipsnio 1, 3 ar 5 dalyje numatytą veiką, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai. Iš bylos duomenų matyti, kad L. G. su V. K. susitiko 2014-08-21, o protokolą-pareiškimą dėl V. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos pateikė jau kitą dieną –2014-08-22. Darytina išvada, kad L. G. apie galimai daromą nusikalstamą veiką pranešė per įmanomai trumpiausią laiką, o įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 226 straipsnio 1 dalyje, jai buvo pareikštas 2014-08-25. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Genė Ramanauskienė 2014-08-26 nutarimu visiškai pagrįstai nutraukė ikiteisminį tyrimą L. G. atžvilgiu dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 226 straipsnio 1 dalyje. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad L. G. buvo daromas psichologinis spaudimas ir dėl šių priežasčių ji siektų apkalbėti V. K. nusikalstamos veikos padarymu. Akivaizdu, kad L. G. į teisėsaugos institucijas kreipėsi savo iniciatyva ir noru, o ne teisėsaugos institucijoms nustačius apie jos galimai daromą nusikalstamą veiką. Visiškai nepagrįstas apelianto teiginys ir dėl galimai jo atžvilgiu įvykdytos provokacijos, kadangi jo 2014-08-21 nusikalstama veika, kuomet jis pareikalavo 1000 Lt už neva paveiktą prokurorą, buvo padaryta be teisėsaugos institucijų žinios. Apie V. K. daromą nusikalstamą veiką buvo pranešta tik 2014-08-22, nusikalstamo elgesio imitavimo veiksmai buvo atliekami jau turint duomenų apie daromą nusikalstamą veiką, todėl niekaip negali būti prilyginami nusikalstamos veikos provokacijai. Kaip ir visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, visi nusikalstamos veikos imitavimo metu surinkti duomenys yra gauti leistinais ir teisėtais būdais, nenustatyta jokių jų rinkimo tvarkos ar procedūrinių pažeidimų, todėl nėra jokių kliūčių teismui jais vadovautis ir pripažinti tai įrodymais.

Apeliantas teigia, kad pinigus – 2000 litų, savanoriškai duotus L. G., jis paėmė kaip atlygį už suteiktą teisinę pagalbą, o ne pažadėdamas ar siekdamas paveikti Kauno apylinkės prokuratūros prokurorą, teisėtai ar neteisėtai veikti taip, kad šis nesikreiptų į Kauno apylinkės teismą dėl Ž. G. suėmimo. Nors teisinių santykių su kliente ir pinigų (honoraro) tinkamai laiku neįformino, tačiau, jo nuomone, tai nesudaro nusikaltimo, kurio padarymu yra kaltinamas, sudėties. Vertindama šį argumentą kolegija konstatuoja tą aplinkybę, kad V. K. grubiai pažeidė su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2005-11-22 sudarytą Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. NB-08, ir 2014-05-06 pasirašytą Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. NB-08 pakeitimą Nr. NB-08, kurios 2.2.1. punkte yra numatyta, kad advokatas turi pareigą teikti tik antrinę teisinę pagalbą ir neteikti teisinių paslaugų asmenims, neturintiems teisės į antrinę teisinę pagalbą, jokia forma neimti atlygio iš asmens, kuriam suteikta (teikiama) antrinė teisinė pagalba. Taigi šioje byloje nustatyta, kad jis neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti, ginti ar teikti teisines paslaugas L. G. ir jos sutuoktiniui Ž. G., kuris 2014-08-21 buvo laikinai sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų pagal jam išduotą Europos arešto orderį. O taip pat jis negalėjo imti ir gauti atlygio iš asmenų. Todėl apeliantas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo įforminti teisinių santykių su kliente ir pinigų (honoraro) gavimo aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nuosprendyje aprašytos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius LR BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl prekybos poveikiu V. K. pritaikytas tinkamai.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – 140 MGL dydžio baudą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą minimaliam jos dydžiui (atsižvelgiant į tai, kad už apysunkį nusikaltimą nustatoma iki 1000 MGL dydžio bauda), todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Taigi, apygardos teismas su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis taip pat sutinka, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Rimas ŠvirinasAlgerdas Urbšys