Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Snežanai Raižienei, atsakovo atstovui advokatui Laimonui Pivorui, trečiojo asmens atstovui S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ginsta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-335-413/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ginsta" ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankas, tretysis asmuo S. B. individuali įmonė, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar turi būti kaip prieštaraujanti juridinio asmens veiklos tikslams pripažinta negaliojančia laidavimo sutartis, kuria įmonė savo turto laidavo už nesusijusio juridinio asmens prievoles.

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį Nr. 2, sudarytą tarp AB DnB NORD bankas ir G. B. firmos „Ginsta". Nurodė, kad ginčijama sutartimi G. B. firma „Ginsta" laidavo bankui už trečiojo asmens S. B. IĮ prievoles pagal 2006 m. birželio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 325, kurios pagrindu trečiajam asmeniui S. B. IĮ atsakovas DnB NORD bankas suteikė 700 000 Lt dydžio kreditą. G. B. firma „Ginsta" 2007 m. spalio 14 d. buvo pertvarkyta į UAB „Ginsta", kuriai Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Ieškovės administratorius, susipažinęs su bendrovės dokumentais, nustatė, kad UAB „Ginsta" nebuvo susijusi su S. B. IĮ jokiais sutartiniais ar kitais verslo santykiais, todėl UAB „Ginsta" laidavimas visu savo turtu už trečiąjį asmenį S. B. IĮ laikytinas sandoriu, priešingu įmonės veiklos tikslams, kurios tikslas siekti pelno, racionaliai naudoti turtą vykdyti prievoles, tiesiogiai susijusias su įmonės veikla ir pajamų gavimu. Be to, laidavimo sutartį pasirašė ne G. B. firmos „Ginsta" savininkas, o kitas asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas iš esmės grindžiamas CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Todėl būtina išsiaiškinti: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties ir tikslų ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens - veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą spręsti, konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Vasmangas" v. UAB „ Valdo leidykla", bylos Nr. 3K-3-567/2006).

Byloje nustatyta, kad kredito gavėją (S. B. IĮ) ir laiduotoją (G. B. firmą „Ginsta") siejo ne tik artimi giminystės ryšiai (tėvo ir sūnaus), bet ir bendri verslo reikalai (abi įmonės buvo registruotos tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), naudojosi ir buvo įgijusios tuo pačiu adresu ((duomenys neskelbtini)) komercinės paskirties pastatus. S. B. įmonei pagal 2006 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 50 suteiktas kreditas buvo panaudotas ir G. B. firmai „Ginsta" suteikto kredito dengimui. Sudarant ginčijamą sutartį šiems banko darbuotojams buvo žinoma, kad S. B. IĮ ir laiduotoją G. B. firma „Ginsta" turi bendrus verslo interesus, kad G. B. firma užtikrina savo tėvo S. B. IĮ įsipareigojimą. Nėra duomenų, kad atsakovas nurodytoje situacijoje veikė nesąžiningai. Ieškovas savo reikalavimus grindė ir tuo argumentu, kad ginčijamą sandorį pasirašė ne G. B. firmos „Ginsta" savininkas G. B., bet kitas asmuo, tačiau iš G. B. parodymų ir rašytinių įrodymų matyti, kad įmonės veikloje jis nedalyvavo apie 7-8 metus ir jai vadovavo samdomas direktorius. Ieškovas neįrodė, kad G. B. firmos „Ginsta" vadovas (direktorius), galimai pasirašydamas ginčijamą sutartį, pažeidė privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo kompetenciją. Netgi konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą ir šiai aplinkybei pasitvirtinus, nėra duomenų, kad atsakovas (bankas) būtų buvęs nesąžiningas. Be to, po ginčo sutarties sudarymo iki bendrovei „Ginsta" buvo iškelta bankroto byla, praėjo daugiau kaip du metai. Apie ginčijamą sutartį bendrovės (UAB „Ginsta") akcininkui ir valdymo organui turėjo būti žinoma, tačiau jokie reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti nebuvo. Sutarties BUAB „Ginsta" kreditorių interesų taip pat nepažeidė, kadangi buvo pasirašyta iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują - ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Giminystės ryšys, bendras juridinis adresas ir nekilnojamojo turto, registruoto vienu adresu, įsigijimas nėra įrodymas, kad įmonės turėjo bendrą verslą. Tai, kad dalis S. B. individualios įmonės gauto kredito buvo panaudota ieškovo kredito dengimui taip pat nėra pakankamas įrodymas, kad įmones siejo bendras verslas. Teismas privalėjo, bet nevertino S. B. paaiškinimų, duotų teismui, kad taip pasielgti jį vertė bankas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovas būtų prašęs banką, kad S. B. IĮ būtų suteiktas kreditas tikslu padengti ieškovo kreditą ar kad dėl kredito dengimo į S. B. būtų kreipusis UAB „Ginsta“.

2. Nė vienas atsakovo liudytojų neprisiminė bendravęs su UAB „Ginsta" savininku ir nematė UAB „Ginsta" savininką pasirašant laidavimo sutartį.

3. Atsakovo nesąžiningumą įrodo faktas, kad atsakovas nesiėmė priemonių įvertinti laiduotojo finansines galimybes laiduoti už trečiųjų asmenų prievoles, netyrė jo turtinės padėties ir jau prisiimtų finansinių įsipareigojimų dydžio.

4. G. B., byloje apklaustas liudytoju. G. B. pareiškė teismui, kad sutarties jis nepasirašė, parašas ant sutarties akivaizdžiai ne jo. Apklausti atsakovo darbuotojai, kurie dalyvavo sudarant sandorį, nepatvirtino matę, kaip G. B. pasirašo laidavimo sutartį. Tokiu būdu liudytojo G. B. paaiškinimas liko nepaneigtas ir teismas šią aplinkybę - liudytojo paaiškinimą - turėjo vertinti kaip įrodymą spręsdamas dėl sudaryto sandorio teisėtumo.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo pareigą ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyviom įstatymo normom. LR CK 6.79 str. imperatyviai nustato, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Kai dokumentas nepasirašytas, jo negalima laikyti rašytinės formos dokumentu. LR CK 1.93 str. nustato, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Laidavimo sutarties formos nesilaikymas pagal įstatymą įsakmiai daro sandorį negaliojančiu. LR CK 1.78 str. yra nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

5. Nepagrįstas ir prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. teismo argumentas, kad sutartis buvo pasirašyta iki bankroto bylos iškėlimo, todėl BUAB "Ginsta" kreditorių interesų nepažeidžia. Administratoriaus nuomone, laidavimo sutartis, pagal kurią yra laiduojama visu įmonės turtu už prievolę tris kartus didesnę nei įmonės turimas turtas, akivaizdžiai pažeidžia įmonės kreditorių, kurie tiesiogiai teikė paslaugas ir (ar) prekes ieškovui, interesus. Be to, laidavimo sutarties sudarymo dieną skolos biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, darbuotojams ir tiekėjams, kurios 2006 m. birželio 30 dienai sudarė 255 284 Lt, jau viršijo įmonės turimą turtą sudariusį 233 866 litus.

Atsakovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Neįrodyta, kad bankas butų veikęs nesąžiningai, o laidavimo sutartis prieštarautų UAB „Ginsta" teisnumui ir veiklos tikslams. Civilinėje teisėje egzistuoja sąžiningumo prezumpcija. Kol nėra įrodyta priešingai, sandorio šalis yra laikoma sąžininga.

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Laidavimas kaip įkeitimas, hipoteka ar garantija yra įprasta finansinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė bankinėje veikloje, kuria užtikrinama speciali mokėjimo sistemų ir finansinių rinkų apsauga.

2. Argumentas, kad „sudarius laidavimo sutartį ieškovas, nors ir netapo nemokiu, tačiau prisiėmė dideles (neadekvačias turimam turtui) pinigines prievoles vieno kreditoriaus t.y. atsakovo, naudai, kas sudarė realią grėsmę, kad jo finansiniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti“ yra nepagrįstas ir tik deklaratyvaus pobūdžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aplinkybė, jog po ginčijamos sutarties sudarymo įmonei buvo iškelta bankroto byla, nelaikoma pagrindu teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Atsakovo nesąžiningumą būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 636/2004).

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Ieškovas BUAB „Ginsta“ reikalauja pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį Nr. 2, sudarytą tarp AB DnB NORD bankas ir S. B. firmos „Ginsta“, nes šis sandoris sudarytas priešingai įmonės veiklos tikslams.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimo nepatenkino, todėl apeliaciniu skundu prašoma šį sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad S. B. individuali įmonė ir G. B. firma „Ginsta“ turėjo bendrą verslą, o byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas, laiduodamas už trečiojo asmens S. B. individualios įmonės gauto kredito grąžinimą, veikė įmonės interesais.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos nustatytos CK 1.82 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai.

Byloje nustatyta, kad ginčijama laidavimo sutartis Nr. 2 sudaryta 2006 m. birželio 29 d. tarp atsakovo AB DnB NORD bankas ir laiduotojo G. B. firmos „Ginsta“, veikiančios kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuris 2007 m. rugpjūčio 24 d. pertvarkytas į UAB „Ginsta“ ir valstybinėje įmonėje Registrų centras įregistruota kaip UAB „Ginsta“ 2008 m. lapkričio 14 d. Pagal G. B. firmos „Ginsta“ pertvarkymo aktą UAB „Ginsta“ perėmė visas G. B. firmos „Ginsta“ teises ir pareigas. Pertvarkomos G. B. firmos „Ginsta“ savininkas G. B. įsipareigojo trejus metus subsidiariai atsakyti pagal pertvarkomos įmonės prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, kaip nustatyta CK 2.98 straipsnio 2 dalyje. Apelianto argumentai, kad G. B. laidavimo sutarties nepasirašė, sprendžiant šį ginčą esminės reikšmės neturi dėl to, kad pertvarkant G. B. firmą „Ginsta“ į UAB „Ginsta“, pastarajai įmonei laidavimo sutartis buvo perduota su kitais dokumentais, kurią užginčijo UAB „Ginsta“ bankroto administratorius. Aplinkybė, kad laidavimo sutarčiai esant G. B. firmoje „Ginsta“, o ją pertvarkius į UAB „Ginsta“ iki bankroto bylos iškėlimo 2008 m. spalio 15 d. nebuvo ginčijama, rodo, jog ji buvo patvirtinta. Pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį, šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai įgijo galimybę sandorį patvirtinti ar nuginčyti, visiškai ar iš dalies perleido pagal tą sandorį įgytas teises (CK 1.79 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad G. B. firmai „Ginsta“ perleidus visas savo teises ir pareigas UAB „Ginsta“, laidavimo sutartis buvo patvirtinta, o ieškovas byloje išdėstytais įrodymais ir prieštaravimais neteko teisės ją ginčyti.

Apelianto argumentai, kad S. B. individuali įmonė ir G. B. firma „Ginsta“ bendru verslu nesusijusi, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepatvirtinti. Pirmosios instancijos tesimas pagrįstai nurodė, kad šių įmonių bendrus verslo ryšius patvirtina ne tik giminystės ryšiai – S. B. - tėvas, o G. B. – sūnus, bet ir tai, kad S. B. individualios įmonės gautas kreditas panaudotas ieškovo kredito grąžinimui, todėl neigti ryšius tarp įmonių nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas argumentuojamas ir tuo, kad atsakovas nesiėmė priemonių įvertinti laiduotojo G. B. firmos „Ginsta“ finansines galimybes laiduoti už trečiųjų asmenų prievoles. Tai, apelianto manymu, įrodo atsakovo nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Laidavimo sutarties sudarymo metu 2006 m. birželio 29 d. G. B. firmos „Ginsta“ statusas buvo individuali įmonė, kurios turtas neatskirtas nuo įmonės savininko, tokia įmonė už prievoles atsako ir savininko turtu. Ieškovas duomenų, patvirtinančių kad G. B. firmos „Ginsta“ ir jos savininko G. B. turtas buvo žymiai mažesnis nei laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai, nepateikė, todėl tvirtinti, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nėra pagrindo. Byloje esantis UAB „Ginsta“ 2007 m. gruodžio 31 d. balansas ieškovo argumentų nepatvirtina, nes jis sudarytas po G. B. firmos „Ginsta“ statuso pakeitimo į uždarąją akcinę bendrovę ir praėjus daugiau kaip metams laiko.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

Ieškovo apeliacinis skundas atmestas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.