Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1254-675/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui A. P. dėl laukinei gyvūnijai padarytos žalos atlyginimo.

ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. 647,00 Lt už laukinei gyvūnijai padarytą žalą. Nurodė, kad 2010 m. spalio 16 d. atsakovas A. P., medžiodamas Medinų miške, Lyduokių sen., Ukmergės raj., Lyduokių medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, sumedžiojo stirnos patelę ir nustatyta tvarka neužpildė licencijos stirnai sumedžioti. Tuo atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 511 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (Žin., 2002, Nr. 97-4308; 2010, Nr. 110-5652) (pažeidimo padarymo metu galiojusi redakcija) 22 ir 23 punktų reikalavimus. Šiais neteisėtais veiksmais atsakovas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 85 straipsnio 4 dalyje, jam Vilniaus RAAD Ukmergės RA nutarimu Nr. 13.1-344 AM067501 2010 m. spalio 25 paskirta nuobauda – teisės medžioti atėmimas vieneriems metams su medžioklinio šautuvo konfiskacija, o teismui sankcionavus – teisės medžioti atėmimą vienam mėnesiui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 21 d. A. P. paskirtą nuobaudą paliko nepakeistą ir jo skundo netenkino. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi A. P. prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino, šio praleisto termino neatnaujino. Neteisėtais veiksmais A. P. padarė 647 Lt žalą laisvėje gyvenančiai laukinei gyvūnijai. Ji apskaičiuota, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-859 patvirtintų Žalos, padarytos laisvėje gyvenančiai laukinei gyvūnijai ar jos buveinėms, apskaičiavimo indeksuotų bazinių tarifų 2010 metams (Žin., 2010, Nr. 2-84) 1.2 punktu. Gera valia atsakovas aplinkai padarytą žalą atlyginti atsisako.

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. P. 2010 m. spalio 16 d. sumedžiojo stirną teisėtos medžioklės metu, leidžiamu būdu, t. y. stirna buvo sumedžiota teisėtai, tik po to buvo padarytas pažeidimas, laiku neužpildžius licencijos, tačiau iš šalių paaiškinimų aišku, kad licencija buvo užpildyta vėliau, ieškovo atstovui Ž. C. leidus, buvo išrašyta licencija Nr. 018514, kurioje nurodyta, kad pagal šią licenciją 2010-10-16 Ukmergės sav., Lyduokių medžioklės plotų vienete, Medinų miške sumedžiota stirnos patelė, medžiotojas A. P., todėl pasinaudojant ta pačia licencija nušauti kito žvėries negalima. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad gamtai nebuvo padaryta žala, todėl ieškinys atmestinas.

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai neįvertino tinkamos medžioklės dokumentų užpildymo svarbos, taip pat neįvertino aplinkybės, kad licencija buvo užpildyta tik tuo metu, kai pareikalavo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 22 punkte pagrįstai įrašyta nuostata, kad tais atvejais, kai apie sumedžiotus gyvūnus nepažymima medžioklės lape ir licencijose medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka, tokie gyvūnai laikomi sumedžioti neteisėtai, padarant žalos gamtai.

Atsiliepimu į ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atsakovas A. P. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kai grupinė medžioklė vykdoma esant dideliam medžiotojų ir varovų skaičiui ar/ir atliekant kelis žvėrių varymus, medžioklės rezultatai medžioklės vadovo gali būti fiksuojami tik pasibaigus atskiriems varymams ar pasibaigus jų serijai, kadangi medžioklės vadovas turi vadovauti medžioklės procesui nuo jo pradžios iki jo pabaigos. Analogiška situacija buvo ir 2010 m. spalio 16 d. medžioklės metu, kuomet atvykus pareigūnui Ž. C., medžioklė dar tęsėsi, o licencijos dar nebuvo užpildytos. Skunde apeliantas (ieškovas) nenurodo ir neįrodinėja atsakovo konkrečių neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio. Jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų padaryta žala medžioklės metu, atsakovas nepadarė, atsakovas dalyvavo teisėtai vykusioje medžioklėje varant. Medžioklės vadovas R. A. turėjo visus tam reikalingus dokumentus-medžioklės lapą, licencijas stirnoms ir jų jaunikliams sumedžioti. Medžioklės metu atsakovas teisėtai sumedžiojo stirnos patelę ir apie tai nedelsiant pranešė medžioklės vadovui. Licencijos pats užpildyti atsakovas negalėjo, nes medžioklės dokumentai (medžioklės lapas ir licencijos) buvo pas medžioklės vadovą R. A.. Pareigūnui Ž. C. nereikėjo reikalauti užpildyti licenciją, nes būtent medžioklės vadovas R. A. prašė grąžinti nepanaudotas licencijas ir leisti jas užpildyti. LR aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu buvo pakeista Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punkto redakcija, patikslinant sąvoką „sumedžiojimo vieta“. Ankstesnė sąvoka neleido teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų, atsakomybė už tokios dviprasmiškos tvarkos pažeidimą atsakovui negali būti taikoma. Medžioklės dalyvių veiksmai įrodo, kad sumedžiotų stirnų nebuvo bandoma slėpti, jos buvo iš anksto visiems žinomoje vietoje, siekiant vykdyti tinkamą sumedžiotų gyvūnų apskaitą. Galimybė piktnaudžiauti šioje situacijoje vertintina kritiškai, nes medžioklėje dalyvavo apie 30 medžiotojų, tarp kurių bent penki buvo teisėsaugos pareigūnai. Licencijų stirnoms Lyduokių medžiotojų klubui visada užteko ir motyvo nepildyti licencijos apskritai negalėjo būti. LR aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu pakeistoje Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 28 punkto redakcijoje stirnų patelės nebepriskiriamos prie medžiojamųjų gyvūnų, kurių naudojimas reguliuojamas licencijuojant jų medžioklę. Dėl to akivaizdu, kad sumedžiojamų stirnų patelių kontrolė ir be licencijų yra pakankamai efektyvi.

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl laukinei gyvūnijai padarytos žalos atlyginimo atmetė.

Savo reikalavimą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą apeliantas grindžia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) (Žin., 2002, Nr. 97-4308; 2010, Nr. 110-5652) 22 punktu, kuriame nustatyta, kad jei apie sumedžiotus gyvūnus nepažymima licencijose medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai. Teismas pažymi, kad nurodyta Taisyklių nuostata negali būti taikoma atskirai nuo kitų teisės aktų, įtvirtinančių žalos gamtai turinį.

LR aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte yra nustatyta, kad žala aplinkai – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Tai atitinka bendrąją žalos sampratą, įtvirtintą Civiliniame kodekse. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju apeliantas nepaaiškino, kokia žala gamtai atsirado dėl atsakovo padaryto Taisyklių 22 ir 23 punktų pažeidimo – licencijos neužpildymo prieš paimant sumedžiotą gyvūną iš sumedžiojimo vietos. Byloje nustatyta, kad stirną atsakovas sumedžiojo teisėtai vykusioje medžioklėje varant, licencija buvo užpildyta nors ir ne gyvūno sumedžiojimo vietoje, bet licencijoje nurodytame medžioklės plotų vienete, medžiojant kitą gyvūną ji negalėjo būti panaudota. Nors apeliantas tvirtina, kad licencija buvo užpildyta tik reidą atlikusio pareigūno reikalavimu, nepaneigti taip pat atsakovo teiginiai, kad patys medžioklės dalyviai sumedžiotų stirnų apskaitą planavo atlikti gyvūnų išdorojimo vietoje, kurioje sumedžiotas stirnas rado ieškovo darbuotojas, juo labiau, kad medžioklė tuo metu dar nebuvo pasibaigusi, ką patvirtina byloje esantis Vilniaus RAAD Ukmergės rajono agentūros vyriausiojo specialisto Ž. C. 2010-10-18 tarnybinis pranešimas (b. l. 8). Teismas atkreipia dėmesį, kad LR aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu pakeitus Taisyklių 22 punktą, jame yra aiškiai nustatyta, kad licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas. Pakeistas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad remiantis vien tik pažeistu reikalavimu užpildyti licenciją gyvūno sumedžiojimo vietoje, negalima daryti išvados apie asmenų piktnaudžiavimą licencijomis, nes efektyviai sumedžiotų gyvūnų kontrolei užtenka ir to, kad visi medžioklės dokumentai būtų užpildyti prieš išvežant gyvūnus iš medžioklės plotų vieneto. Byloje nustatyta, kad medžioklės metu turėta 30 licencijų stirnoms sumedžioti, o sumedžiotos buvo tik 6 stirnos, t.y. sumedžiota penkis kartus mažiau, nei turėta licencijų. Tai patvirtina Vilniaus RAAD Ukmergės rajono agentūros vyriausiojo specialisto Ž. C. 2010-10-18 tarnybinis pranešimas (b. l. 8), kuriame nurodoma, kad „Paprašiau R. A. pateikti turimus medžioklės dokumentus. Jis pateikė du medžioklės lapus, kur buvo užregistruoti 35 medžioklėje dalyvavę medžiotojai ir 30 licencijų stirnoms medžioti“. Atsakovas atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą nurodo, kad licencijų stirnoms Lyduokių medžiotojų klubui visada užteko ir motyvo nepildyti licencijos apskritai negalėjo būti (b.l. 53-55). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovo siekį neužpildyti licencijos ir prieš išvežant sumedžiotą stirną iš licencijoje nurodyto medžioklės ploto.

Dėl aukščiau paminėtų argumentų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.