- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-328-165/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-01071-2013-11
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Elena Vainienė, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- N. S.
- Civilinis ieškovas
- L. M.
- Advokatai
- Algirdas Juška
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. (N. S.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš N. S. priteista: nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. M. 1327,37 € turtinei ir 15 000 € neturtinei žalai atlyginti; Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 053,64 € ekstradicijos išlaidoms atlyginti bei 4 747,77 € Šiaulių teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. gruodžio 13 d. apie 22.00 val. Telšių mieste, (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį M. M. į veidą, nuo to nukentėjusysis krito ant šaligatvio ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto dangą, padarė M. M. dešinės pusės pakauškaulio ir kaukolės kaulų (smilkinkaulio, pleištakaulio) lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo dešiniojo pusrutulio, suspaudusį galvos smegenis, nuo to išsivysčius dėsningoms plautinėmis bei kitomis komplikacijomis, M. M. 2014 m. sausio 17 d. 17.15 val. mirė Regioninės Telšių ligoninės Reabilitacijos skyriuje. N. S. savo veiksmais tyčia nužudė M. M..
Šalies argumentai
Nuteistasis N. S. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017-02-23 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti bei priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes bylos aplinkybės nėra ištirtos objektyviai ir visapusiškai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo nuosprendis grindžiamos prieštaringais įrodymais ir prielaidomis, dėl to netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Apelianto teigimu, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai ir pagrįstai tvirtinti, kad įvykio aplinkybės buvo tokios, kokias nustatė teismas, t.y. kad M. M. krito ir mirtinai susižalojo nuo apelianto suduoto smūgio, o ne paslydęs ant apšalusios asfalto dangos. Taip pat skundžiamame teismo nuosprendyje klaidingai išspręsti kaltės ir veiksmų kvalifikacijos klausimai, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo tyčią nužudyti M. M..
Apeliantas nurodo, kad jis bylos nagrinėjimo teisme metu vienodai ir nuosekliai tvirtino, kad 2013 m. gruodžio 13 d. vakare, ties (duomenys neskelbtini) namu, sukonfliktavęs su M. M., norėdamas apsiginti, sudavė ranka M. M. į veido sritį, nuo smūgio M. M. pradžioje atsisėdo ant žemės, po to kėlėsi ir norėjo vėl trenkti, bet keldamasis paslydo ir, neišlaikęs pusiausvyros, vėl krito, šįkart visu ūgiu ir, mano, tada atsitrenkė galva į asfaltą bei ją susižalojo. Apelianto nuomone, tokia jo versija byloje surinktais įrodymais nepaneigta.
Liudytojas A. R. teisme apklaustas nebuvo, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra melagingi ir prieštaringi, jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo ir liudytojo A. R. nurodyta įvykio, t.y. smurto prieš M. M., vieta yra skirtingos: jis nurodė vietą prie namo Nr. 19, kuris yra kiemuose už viešbučio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Telšiai, o liudytojas A. R. kaip smurto prieš M. M. vietą nurodė centrinę (duomenys neskelbtini) gatvę, jos dalį esančią tarp namų Nr. 10 ir Nr. 12. Apie vietą ties (duomenys neskelbtini) namu, A. R. aiškino, jog M. M. šioje vietoje pats porą kartų krito, bet nesusižalojo. Apelianto teigimu, tokie esminiai liudytojo A. R. parodymuose esantys neatitikimai rodo jo parodymų nepatikimumą, todėl teismas jais vadovautis negalėjo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, dėl jo nurodytos įvykio versijos nei 2014-01-20 Specialisto išvadoje Nr. M 40/14(03), nei 2014-03-05 papildomoje Specialisto išvadoje Nr. pG467/14(03) nepasisakyta, nors tyrimo užduotyje toks klausimas specialistui buvo užduotas. Teisme apklaustas specialistas D.V. tokio susižalojimo galimybę, nors ir įvardijo kaip mažai tikėtiną, tačiau kategoriškai jos neatmetė, todėl apeliantas mano, kad jo nurodyta įvykio versija Specialisto išvadomis ir teisme duotais specialisto paaiškinimais nepaneigta.
Apeliantas nuomone, jo nurodytą įvykio versiją patvirtina ir byloje esanti Hidrometeocentro pažyma, patvirtinanti ledo dangos susidarymo įvykio vietoje įvykio metu galimybę, kurios teismas netyrė ir dėl jos skundžiamame teismo nuosprendyje nepasisakė.
Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2014-01-20 Specialisto išvados Nr. M 40/14(03) duomenis M. M. veide konstatuotas sužalojimas – viršutinės lūpos kraujosruva, nesant vidinės žaizdos, tai, apelianto manymu, leidžia pagrįstai tvirtinti, kad jo suduotas smūgis nebuvo stiprus, t.y. ne toks, nuo kurio M. M. kristų, ir patvirtina jo nurodytą M. M. susižalojimo būdą, t.y. M. M. griuvimą, jam paslydus iš nedidelio aukščio.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, atsižvelgiant į ikiteisminį tyrimą atlikusios Telšių AVPK tyrėjos išvadą apie šios bylos liudytojus, t.y., kad visi jie meluoja, teismas, remdamasis nekaltumo prezumpcija, visus prieštaravimus turėjo aiškinti jo naudai bei priimti jam palankų procesinį sprendimą.
Apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo tyčią nužudyti M. M..
Todėl teismas privalėjo svarstyti ir pasisakyti dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 109 straipsnį, t.y. dėl nužudymo dėl neatsargumo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad jis byloje aptariamoje situacijoje, t.y. suduodant smūgį M. M. į veidą ir pataikant lūpą, galėjo numatyti, kad M. M. nuo jo kris ir atsitrenkdamas į asfalto dangą sunkiai susižalos galvą, ir kad dėl tokio sužalojimo jį ištiks mirtis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo N. S. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas skunde nurodo, kad jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies (tyčinis nužudymas) į nužudymą dėl neatsargumo, tačiau klaidingai nurodo BK 109 straipsnį, tad sprendžiama, jog prašoma nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad jo vienu nestipriu smūgiu nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti tokie sužalojimai, nes po jo suduoto smūgio nukentėjusysis nenugriuvo, bet atsisėdo ant grindinio ir tik keldamasis paslydo, nugriuvo ir susitrenkė galvą. Apeliantas taip pat tvirtina, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nesikėsino į jo gyvybę, nenorėjo bei nesiekė jo mirties. Taigi apeliantas, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės ginčija priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą bei pirmos instancijos teismo konstatuotą tyčinės kaltės formą.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinė nutartis Nr.2K-109/2009).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visetą, nustatė, jog nuteistasis N. S. vieną kartą kumščiu sudavė M. M. į žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą (konkrečiai – į veidą), dėl to šis nugriuvo ant šaligatvio ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto dangą.
Tai, kad smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė N. S., patvirtino įvykį iš dalies matęs liudytojas A. R., to neneigė ir pats nuteistasis, tačiau jis apie nukentėjusiojo M. M. nugriuvimą teikė nevienodus parodymus. Pirmos instancijos teismo posėdyje N. S. parodė, kad įvykio dieną susitiko su M. M. ir A. R.. A. R. būdamas maždaug 5 metrų atstumu kalbėjo telefonu, o jis konfliktavo su M. M. dėl santykių su I. A.. Jis M. M. kumščiu sudavė į veidą – lūpas, dėl smūgio M. M. nukrito, atsisėdo ant žemės, po to atsikėlė ir norėjo trenkti jam, tačiau neišlaikė pusiausvyros, paskydo, griuvo aukštielninkas ir nebesikėlė. Jis su A. R. M. M. pakėlė, padėjo eiti, einat M. M. iš nosies bėgo kraujas, pasiūlius kviesti medicinos pagalbą, M. M. atsisakė, todėl jį parvedė pas R. R. (R. A.) į namus, kur būnant šis pasijuto blogai, vėmė, atsirado traukuliai ir kraujavo iš burnos, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir M. M. išvežtas į ligoninę. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimus dėl M. M. sužalojimo N. S. 2014-01-09 pirmoje apklausoje parodė, kad susitikimas su M.M. įvyko dėl santykių su I. A. aiškinimosi, M. M. buvo girtas ir ėmė jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, todėl jis M. M. kumščiu trenkė į veidą, pataikė į dešinę akį, nuo smūgio M. M. „griuvo aukštielninkas, tik pirmiau atsisėdo, o tada atsigulė ir galva atsitrenkė į asfaltą“. Jis su A. R. M. M., kuriam pradėjo svaigti galva, parvedė pas R. R., ten šis pasijuto dar blogiau, todėl buvo išvežtas į ligoninę. Vėliau su A. R. susitarė policijai duoti melagingus parodymus, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (t.2, b.l.22-24). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014-01-30 N. S. parodė, kad jis pirmas trenkė M. M. kumščiu į kairį skruostą, šis iškart nukrito „ant užpakalio“, atsistojo, puolė suduoti, bet paslydo, nugriuvo ant nugaros ir susitrenkė galvą (t.2, b. l. 27-28). Apklaustas kaip įtariamasis 2016-08-27 N. S. parodė, kad susitikimo metu M. M. du kartus jam bandė suduoti, bet būdamas girtas, nepataikė, tuomet jis susinervinęs ir trenkęs M. M. kumščiu į kairį skruostą. Nuo smūgio griūdamas M. M. atsisėdo, po to atsigulė aukštielninkas, jo galva „lošėsi į asfaltuotą kelio dangą“. M. M. nepajėgė atsikelti, todėl jis su A. R. padėjo ir parvedė į A.R. namus (t.2, b.l.37-38). Šioje apklausoje N. S. taip pat parodė, kad išsigandęs atsakomybės, pasinaudodamas svetimo asmens pasu, išvyko į Airiją ir slėpėsi nuo pareigūnų.
Iš liudytojo A. R. teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio tvarka paskelbtų parodymų matyti, jog jis patvirtino N. S. ir M. M. susitikimo priežastį bei aplinkybes ir parodė, kad susitikus N. S. buvo sugriebęs M. M. už drabužių, vedėsi į kitą kelio pusę, jis nuo jų stovėjo atokiau, 5-6 metrų atstumu, rūkė ir žiūrėjo į telefono ekraną, išgirdo garsą ir pamatė ant grindinio gulintį M. M., ir nors smūgio sudavimo momento nematė, tačiau iš M. M. sužaloto, kraujuojančio veido (lūpos) suprato, kad buvo suduotas smūgis ir jį sudavė N. S., kuris bėgo tolyn, bet paragintas sugrįžo. M.M. atsisėdo, ėmė vemti ir jautėsi blogai, abu su N. S. padėjo jam atsikelti ir parvedė į savo namus, iškvietė medicinos pagalbą. Namuose susitarė su N. S., kad policijos pareigūnams sakys, kad M. M. pats pargriuvo ir nesakys apie N. S. suduotą M. M. smūgį (t. 1, b.l.44-46). Šiuos parodymus liudytojas A. R. tvirtino ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l.47-54).
Apeliantas nuteistasis N. S. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo A. R. parodymai yra melagingi ir jais teismo nuosprendyje remtasi nepagrįstai, nes liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė ne tą vietą, kurioje buvo sužalotas nukentėjusysis M. M.. Iš tiesų, iš liudytojo A. R. ir ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo N. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir prie jų pridėtų nuotraukų matyti neatitikimai tarp liudytojo A. R. ir N. S. parodymų rodant nukentėjusiojo M. M. nugriuvimo vietą (t.1 b.l. 47-54; t.2, b.l.42-47), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra ginčo dėl liudytojo A. R. buvimo įvykio vietoje, kurioje buvo sužalotas M. M.. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad į susitikimo vietą atėjo M. M. ir A. R. kartu ir A. R. parodymų apie tai, kad jis sužalotą M. M. padėjo pakelti ir parvesti į savo namus. Tad esantys neatitikimai liudytojo parodymų patikrinimo vietoje duodant parodymus apie nukentėjusiojo nugriuvimo vietą nėra esminiai ir duodantys pagrindo liudytojo visus parodymus pripažinti melagingais.
Byloje nenustatyta, kad, be nuteistojo N. S. smūgio, nukentėjusiajam M. M. buvo suduota dar smūgių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto 2014-01-20 išvadoje Nr. M 40/14(03) konstatuota, kad M. M. mirė nuo 2013-12-13 patirtos sunkios galvos smegenų traumos, išsivysčius dėsningoms plautinėms bei kitoms komplikacijoms. Tarp įvykio metu patirtos galvos smegenų traumos ir M. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Išvadoje taip pat nurodyta, kad M. M. nustatytas pagrindinis sužalojimas - dešinės pusės pakauškaulio ir kaukolės pamato kaulų (smilkinkaulio, pleištakaulio) lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo dešiniojo didžiojo pusrutulio srityje, suspaudęs galvos smegenis, gavosi M. M. griūnant aukštielninkam ir atsitrenkus pakaušiu į kietą pagrindą. Nustatyti ir paviršiniai sužalojimai: dešinės akies viršutinio voko kraujosruva, kuri atsirado ne dėl sumušimo, o dėl kaukolės pamato lūžio ar po neurochirurginės operacijos, kraujui išsiliejus į dešinės akiduobės minkštuosius audinius, bei smulkūs nosies odos nubrozdinimai ir kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje. Kadangi rasta kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, tikėtina, kad nukentėjusysis griuvo nuo į burną suduoto smūgio (t.1, b. l. 129-136). Iš papildomos specialisto išvados Nr. pG 467/14 (03) matyti, kad specialistas remdamasis objektyviais bylos duomenimis atsakė ir į tyrėjų papildomus klausimus bei konstatavo, kad esant vertikalioje padėtyje po į veidą suduoto smūgio nukentėjusysis turėjo griūti aukštielninkas, o ne atsisėsti; įtariamojo versija, kad nukentėjusysis po jam suduoto smūgio, griūdamas aukštielninkas, pirmiau atsisėdo, o vėliau be pašalinės jėgos poveikio nugriuvo ir pakaušiu trenkėsi į asfaltą neįtikėtina, nes griūdamas iš sėdimos padėties M. M. dėl mažo griuvimo aukščio ir nedidelės atsitrenkimo jėgos, nebūtų patyręs tokio sunkaus galvos sužalojimo su kaukolės skliauto ir pamato lūžiu (t.1, b.l. 138-141).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme šias išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas jas patvirtino ir paaiškino, kad kaltinamojo parodymai apie tai, kad nukentėjusysis paslydo, griuvo ir atsitrenkė galva į kietą pagrindą, paneigtini, nes jeigu slystelėjus griūti aukštielninkam, kūnui įgavus inerciją, sužalojimas turėtų gautis pakauškaulio gumbure, tuo tarpu nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas pakauškaulio srityje, apatinėje pakaušio dalyje, arčiau pamato ir toliau lūžis nusitęsė į pamatą, o ne į viršugalvį (t.2, b.l.195).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo N. S. parodymų kaitą, pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu tvirtinimą, kad nukentėjusysis M. M., po nuo jo smūgio nugriuvimo, buvo atsistojęs ir paslydęs, antrąkart griuvo bei atsitrenkė galvą į asfaltuotą dangą, daro išvadą, jog nuteistasis siekia sumenkinti savo veiksmų pavojingumą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esantys duomenys (tiek paties nuteistojo, tiek ir liudytojo A. R. parodymai) apie tai, kad jau iškart po įvykio, pamačius, kad M. M. blogai jaučiasi, N. S. tarėsi su liudytoju A. R. nesakyti pareigūnams tikrųjų M. M. sužalojimo aplinkybių, o ir vėliau N. S. vengė atsakomybės slėpdamasis užsienyje.
Apelianto skunde nurodyta aplinkybė apie įvykio dieną galimai įvykio vietoje buvusį ledo dangos susidarymą nei patvirtina, nei paneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o apelianto tvirtinimas, kad jo suduotas smūgis nukentėjusiajam nebuvo toks stiprus, nuo kurio nukentėjusysis nukristų, prieštarauja tiek jo paties parodymams apie tai, kad po smūgio nukentėjusysis nugriuvo, tiek ir specialisto išvadose konstatuotam nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje motyvuotai konstatavo, kad tarp nuteistojo N. S. veiksmų ir nukentėjusiojo M. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl nuteistojo N. S. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis M. M. nužudymas.
BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl N. S. kaltės formos ir rūšies. Nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas fiziškai silpnesniam, neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad toks smūgis kelia pavojų nukentėjusiojo M. M. gyvybei ir kad nuo jo nukentėjusysis gali mirti. Teismas motyvuotai konstatavo, kad N. S., suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, nenorėjo ir nesiekė jo mirties, tačiau suprasdamas, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, buvo abejingas galimoms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia, todėl jo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.
Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N.S. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką. Nuteistojo N. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantui nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.
Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą N. S. paskyrė teisingą bausmę. Jos dydis yra artimas minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl ji nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo N. S. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo N. S. apeliacinį skundą atmesti.