Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Alinai Petruškevičienei, nuteistajam R. Z., jo gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė - 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per visą laisvės apribojimo laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 6 dalies 2 punktas).

Priteista iš kaltinamojo R. Z.: 329,00 Lt (trys šimtai dvidešimt devyni litai) nusikaltimu padarytos turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai, 111,06 Lt (vienas šimtas vienuolika litų ir 6 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos ir 6000 Lt (šeši tūkstančiai litų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos nukentėjusiojo V. V. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 5 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Kaune sudavė nukentėjusiajam V. V. vieną kartą kumščiu į kairį petį ir ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiu į kairę veido pusę, padarydamas nukentėjusiajam kairio žastikaulio išnirimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dalinį dantų nuskėlimą viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose, gleivinės įdrėskimą apatinėje lūpoje, tokiu būdu nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantas nesutinka dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei per didelio civilinio ieškinio nukentėjusiajam V. V. priteisimo. Nuteistasis R. Z. teigia, kad pirmos instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiojo veiksmus, dėl ko reikalinga bylą nagrinėti iš naujo. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme R. Z. ir jo gynėja prašymo dėl naujų įrodymų rinkimo ar išreikalavimo nepateikė, tik prašė įvertinti liudytojų parodymus todėl apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, apsiribojo jų vertinimu.

Dėl įrodymų vertinimo: teismai įrodymus vertina laikydamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-491/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (BPK 320 str. 3 d.), dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. Z. baudžiamosios atsakomybės klausimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą. Byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinčių R. Z. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo numatyto BK 138 str. 1 d., kadangi R. Z. veiksmų pasekmė – V. V. sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl skundžiamame nuosprendyje neobjektyvaus įrodymų vertinimo, neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių bei netinkamos jo veiksmų kvalifikacijos, grindžiami tik paties apelianto pateikiama versija ir išvadomis apie įvykį. Bylos duomenimis, nuteistasis R. Z. savo kaltę nuosekliai neigė, viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu tvirtindamas, kad nukentėjusiojo jis nepuolė ir nemušė, tik paprašė netriukšmauti, pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą, pirmas stumtelėjo jį automobilio durelėmis, koliojo ir įžeidinėjo. Pažymėtina, kad vienodos pozicijos dėl nekaltumo laikymasis kaltinamojo kaltės nepaneigia, o nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie kaltinamojo parodymai yra teisingi. Įvertinus juos kitų byloje esančių duomenų kontekste, darytina išvada, kad apelianto kaltę neginčijamai pavirtina byloje surinktų įrodymų visuma, o paties R. Z. parodymai laikytini pasirinkta gynybos taktika. Nuteistasis teigia, jog nukentėjusiojo peties sąnario išnirimą sąlygojo ne jo veiksmai, o pačio nukentėjusiojo fizinė būklė buvusi iki įvykio ir šį sužalojimą lėmė atsitiktinis priežastinis ryšys. Su tokiais nuteistojo teiginiais kolegija neturi pagrindo sutikti ir štai dėl šių motyvų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dar prieš konfliktą su R. Z., V. V. peties sąnarys buvo išniręs, gydytas ir operuotas, tačiau byloje surinkti ir teismo aptarti duomenys patvirtina, kad buvo įvertinta nukentėjusiojo sveikatos būklė prieš sužalojimą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. V. peties išnirimas įvyko būtent dėl tiriamo įvykio metu atsiradusios traumos ir dėl patirto sužalojimo. V. V. sveikata buvo sutrikdyta daugiau nei 10 parų ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. 2012 01 03 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2758/11(02) konstatuota, kad V. V. nustatytas kairio žastikaulio išnirimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš šios išvados aprašomosios dalies matyti, kad specialistei teikusiai šias išvadas, buvo žinomos aplinkybės, ankstesni medicininiai įrašai, tai yra, kad V. V. dėl kairio žastikaulio išnirimo buvo gydytas stacionariai, 2011-03-03 operuotas, operacijos metu rastas sąnarinės lūpos priekinio krašto plyšimas, sąnarinė lūpa susiūta, po operacijos būklė pagerėjo(1 t., b. 48 - 49). Pirmos instancijos teismas siekdamas pašalinti, bet kokias abejones ar iš tiesų buvo įvertinta nukentėjusiojo fizinė būklė, teisme apklausė ekspertę Zofiją Makšimaitę, kuri vienareikšmiškai teisme patvirtino specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo V. V. sveikatos sutrikdymo. Ekspertė paaiškino, kad tiriamajam iki patirtos traumos buvo savaiminiai peties sąnario išnirimai, kurio gydymas prieš tai nebuvo davęs teigiamo rezultato, todėl savaiminis išnirimas operacijos metu buvo likviduotas. Ir priešingai nei apeliaciniame skunde teigiama, Z.Makšimaitė teisme patvirtino, kad tokie sutvirtinimai, kurie buvo atlikti operacijos metu, lieka visam laikui. Ji rėmėsi pateiktais medicininiais dokumentais ir nustatė, kad įvykio metu peties sąnario išnirimas galėjo būti dėl smūgio, bei konstatavo, kad visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, tame tarpe ir peties sąnario išnirimas, nebūdingi tyčiniam savęs žalojimui, griuvimui ir atsitrenkimui, jie būdingi tiesioginiam trauminiam poveikiui. Nukentėjusysis teisme patvirtino, kad po atliktos 2011 m. kovo mėnesį operacijos, sudėjus implantus, jis visą laiką buvo fiziškai pajėgus, atliko sunkius darbus, jokių problemų neturėjo ( t.3.b.l. 19). Būtent įvykio metu automobilyje buvusios liudytojos G. T. ir M. S., kurios buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o vėliau ir bylą nagrinėjant teisme, vienareikšmiškai patvirtino, kad atėjęs vyras prie nukentėjusiojo automobilio durelių pusės pro pravirą automobilio langą iškoneveikė įvairiausiais necenzūriniais žodžiais ir nukentėjusiajam ranka sudavė į kairį petį ir išnarino ranką. V. V. nuo kaltinamojo bandė gintis dešine ranka, nes kairės nevaldė( t.2 b.l. 30-31, t.1.b.l. 69-78, t.3, b.l. 20). Šių liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, kuriais netikėti nei pirmos instancijos teismas, nei apeliacinė instancija neturi pagrindo. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiojo V. V. parodymus, liudytojų G. T. ir M. S. parodymus, specialisto išvadą bei Z.Makšimaitės paaiškinimus teisme priėjo teisingos ir logiškos išvados, kad nusikalstamais R. Z. veiksmais buvo sukeltos pasekmės numatytos BK 138 straipsnyje, tai yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir kad tarp atsiradusių pasekmių ir nuteistojo veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, o ne kaip bando apeliantas teigti atsitiktinis priežastinis ryšys. Byloje esantis išrašas iš ligos istorijos Nr.11AR-109 patvirtina ( t.1.b.l. 30) nukentėjusiojo V. V. teiginius, jog jis po atliktos 2011m.kovo mėnesio operacijos jautėsi gerai, tai yra padidėjo fizinis aktyvumas, sustiprėjo rankos raumenų jėga, šie įrašai medicininiuose dokumentuose padaryti 2011-04-19. Kolegijos vertinimu, šie medicininiai įrašai visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad įvykio ( 2011-10-05) metu nukentėjusiojo V. V. organizmo dalis pilnavertiškai nefunkcionavo. 2012-06-14 atlikto magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas ( t.1.b.l. 33), patvirtina praeityje nukentėjusiajam turėjus žastikaulio galvos impresinės deformacijos po buvusio priekinio išnirimo ir lūžimo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas nuteistas dėl to, kad jo suduoto smūgio pasekoje nukentėjusiajam ne lūžo, o išniro kairysis žastikaulis. Buvus tokio pobūdžio sužalojimą patvirtina aukščiau aprašyti įrodymai. Apeliacinis skundas argumentuojamas ir tuo, kad tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų yra prieštaravimų dėl netiksliai nurodyto nuskeltų dantų skaičiaus bei jų buvimo vietos - apatinio ir viršutinio žandikaulių, tačiau aukštesnysis teismas laiko, kad šie nesutapimai nelaikytini reikšmingais ir esminiais. Specialisto išvadoje konstatuota, kad galimai užpuolimo metu V. V. buvo nuskelti dantys tiek apatiniame, tiek viršutiniame žandikauliuose. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis iš karto po sumušimo kreipėsi į ligoninę, kur jam buvo suteikta skubi medicinos pagalba. Apžiūros metu V. V. buvo nustatyta kairės akies pereinanti į kairį skruostą poodinė kraujosruva, abiejuose žandikauliuose nuskelti dantų kampučiai, apatinės lūpos vidurinės dalies gleivinės įdrėskimai, ir kairio žastikaulio išnirimas. Visi šie sužalojimai buvo padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu, jų lokalizacija pilnai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų G. T. ir M. S. parodymus apie V. Z. nukentėjusiajam V. V. suduotų smūgius pobūdį. Taigi, nors minimos liudytojos ir yra nukentėjusysis įvykio metu buvo pažįstami, tačiau jų parodymai atitinka kitus rašytinius įrodymus, iš dalies sutampa su liudytojo J. G. parodymais dėl įvykio sekos, todėl netikėti jais apylinkės teismas neturėjo objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimu įrodymu nelaikė liudytojos Marijonos J. K. parodymų, nes šios liudytojos ir Kornelijos E. Z. parodymai, kad nukentėjusysis durelėmis nustūmė ar trenkė R. Z., o šis nieko nedarė, pagrįstai teismui kėlė abejonę ir buvo įvertinti kritiškai. Pirmos instancijos teismas motyvuotai nurodė, kodėl nesiremia tiek liudytojos M.J. K., tiek K. E. Z. parodymais, tokiems motyvams pritartina ir apeliacinės instancijos teismas nesikartoja.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje savo išvadas dėl R. Z. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindė ir tinkamai argumentavo, teismo išvados neprieštarauja faktinėms aplinkybėms, yra motyvuotos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad vertinant įrodymus būtų pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, nulėmęs teismo išvadų neatitikimą byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį, negu tikėjosi nuteistasis, sprendimą, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos kaip teigia apeliantas neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Konstatuojama, kad byloje surinkti įrodymai, kurie vieni kitus papildo, sudaro logišką visumą, patvirtina nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus, numatytus LR BK 138 straipsnio 1 dalyje apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltumo, todėl apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kaltės formos. Skundo argumentus dėl nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. 6 ir 10 punktuose nepripažinimo, apeliantas vėlgi grindžia tais pačiais argumentais - jog pats nukentėjusysis jį provokavo savo veiksmais, elgėsi neteisėtai, pats pažeidė teisės normas, kas ir įtakojo apelianto veiksmus. Dėl šių pasikartojančių skundo argumentų jau buvo pasisakyta, todėl teismas nesikartoja ir konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad apelianto veiksmai buvo įtakoti netinkamų paties nukentėjusiojo veiksmų ir tenkinti apelianto prašymą pripažinti skunde nurodytas aplinkybes atsakomybę lengvinančiomis. Apeliantas teigia, kad jis nenorėjo ir neplanavo daryti jokių nusikalstamų veikų, tačiau tokį jo elgesį iššaukė neteisėtas ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys, o jis norėjo tokį elgesį nutraukti, todėl neteisingai buvo nustatyta, kad jis veikė tiesioginės tyčios forma. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir laiko, kad tokiu būdu apeliantas siekia sumenkinti savo veiksmų pavojingumą. Pažymima, kad vertinant nustatytas aplinkybes bei analizuojant veikai būtinus sudėties požymius, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. V. nulėmė pyktis, kilęs išgirdus automobilio skleidžiamą triukšmą po langais, kas ir lėmė veikos kvalifikaciją. Skundžiamu nuosprendžiu R. Z. veiksmai buvo perkvalifikuoti iš BK 138str.2d.8p. į BK 138 str.1d., kadangi dėl teisinės kvalifikacijos nėra paduotas prokuroro ar nukentėjusiojo skundas, o apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už skundo nagrinėjimo ribų, dėl to ar buvo chuliganiškos, ar kitokios asmeninės paskatos, nepasisakoma Tačiau, akivaizdu, kad nukentėjusiojo elgesys, pyptelėjimas automobilio garsiniu signalu, siekiant išsikviesti automobilio, kuris jį užstatė, savininką, nerodo, kad nukentėjusysis būtų ką nors provokavęs ar siekęs tą daryti. Apelianto versiją apie tai, kad nukentėjusysis pats elgėsi neteisėtai, ilgą laiką be perstojo naudojo garsinį automobilio signalą ir spaudė akseleratorių, taip negerbdamas elementarių elgesio bei moralės normų, paneigia ne tik aukščiau aptartų paties V. V. bei su juo kartu automobilyje liudytojų parodymai, tačiau ir nešališko liudytojo J. G. parodymai. Šis liudytojas teisme įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis savo automobiliu kieme užstatė kaimyno V. V. automobilį, todėl išgirdęs pyptelėjimą, jis pažiūrėjo pro langą ir pamatęs, kad vairuotojas nori išvažiuoti, nusileido į kiemą, paskui jį laiptais lipo kaimynas, gyvenantis antrame aukšte. Atsisėdęs į savo automobilį matė, kaip kaimynas bando įsiveržti į V. V. automobilį, lupa vairuotojo dureles. Kol ieškojo, kur pastatyti automobilį, įvykio nematė, tačiau kai ėjo namo, V. V. ir jo dvi draugės jau buvo išsikvietę policiją, nukentėjusysis buvo susinervinęs, sakė, kad R. Z. kažką rankai padarė. Iš įrodymų viseto akivaizdu, kad V. V. automobilio garsinį signalą panaudojo trumpai, tikslu informuoti automobilio, kuris užstatė jam pravažiavimą, savininką, kuris signalą išgirdo pakankamai greitai ir nuėjo patraukti automobilio. Pažymėtina, kad J. G. ir R. Z. laiptais žemyn leidosi ir iš laiptinės išėjo taip pat beveik tuo pačiu metu. J. G. iš karto sėdo į savo automobilį ir ieškojo, kur galėtų jį pastatyti ir leisti pravažiuoti V. V., kas patvirtina, kad J. G. ir R. Z. išėjus iš laiptinės, V. V. jau nekėlė jokio triukšmo. Taigi, akivaizdu, kad V. V. veiksmai, t.y., kad jis paspaudė automobilio garsinį signalą, negali būti vertinami kaip įžūlūs, neatitinkantys elementarių moralės ir elgesio normų reikalavimų ir, kad R. Z. priėjus prie jo automobilio jau nebuvo jokio reikalo reikšti pretenzijas, juolab, kad kiemas yra bendras visų daugiabučio gyventojų. Apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. Z. sudavė V. V. smūgius iš pykčio, tyčia, suvokdamas daromų veiksmų pavojingumą ir galimas pasekmes, tai yra veikė tiesiogine tyčia, siekė pasekmių ir jas sukėlė. Todėl R. Z. apeliaciniame skunde nurodoma eilė teisės aktų, kuriuos savo veiksmais galėjo būti pažeidęs V. V., tėra tik deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini, kaip nepagrįsti. Kaip minėta, byloje nenustatyta jokių duomenų, kad nukentėjusiojo veiksmai būtų neteisėti.

Dėl civilinio ieškinio. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nepagrįstos nukentėjusiojo V. V. pretenzijos į turtinę bei neturtinę žalą. Skunde jis teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, kad jis pirmas įžeidinėjo R. Z. ir pastūmė. Kaip jau aptarta, jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad konflikto iniciatorius buvo V. V., nėra, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad konflikto metu būtų nukentėjęs pats R. Z.. Neginčytinai įrodyta, jog dėl nuteistojo nusikalstamos veikos buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, todėl ginčo dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Vadovaujantis BPK 44 str. 10 d., 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Nukentėjusysis V. V. patirtą neturtinę žalą įvertino 60 000 Lt, kurią ir prašė priteisti, teismas, įvertinęs svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos vertinimu tokios pirmos instancijos teismo išvados yra pagrįstos tiek įstatymu, tiek teismų suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose.

Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus. Tai daroma išsamiai aiškinantis bei vertinant individualias tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija susijusias faktines bylos aplinkybes ir dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio sprendžiant pagal teismo reikšmingais pripažintų bei nukentėjusio asmens pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t.y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr.2K-68/2008).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgtina ir į paties nukentėjusiojo vaidmenį, jo įtaką smurtinių veiksmų jo atžvilgiu panaudojimui, t.y. ar jo paties veiksmai padėjo žalai atsirasti. Tokiais atvejais, teismas gali atitinkamai sumažinti žalos atlyginimą arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. V. inicijavo konfliktą ir pirmas durelėmis trenkė kaltinamajam, tačiau byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, patvirtinančio apelianto nurodytas aplinkybes dėl konflikto pradžios. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiosios teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl apelianto veiksmų buvo sugadintas megztinis, pateikė kvitą, patvirtinantį, kad šis daiktas pirktas 2011-09-03 (T. 1, b.l. 36) , todėl laikytina, kad įvykio metu jis dar nebuvo nusidėvėjęs ir jo vertė civiliniame ieškinyje pagrįstai nurodyta kaip naujo, pagal pirkimo kvitą.

Teismas, parinkdamas R. Z. bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertinęs nusikaltimo sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus R. Z. pačią švelniausią sankcijoje numatytą - laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė nustatyta atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašė panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui galima tuomet, jeigu nustatoma, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles. Tačiau šiais argumentais apeliantas skunde nesirėmė. Byloje nėra jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, ar kad byla būtų išnagrinėta pažeidžiant kitus BPK 326 straipsnio 1dalies 4 punkte numatytus reikalavimus.

Todėl, įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. Z., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 186,80 Lt /54,10 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. Z. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.