- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-24
- Bylos Nr.
- 2K-248/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-01229-2008-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Aldona Rakauskienė, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- I. Z.
- Advokatai
- Viačeslavas Žarkovas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. (I. Z.) ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose ir mokytis.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nuosprendis ir pripažinta, kad I. Z. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
I. Z. nuteistas už tai, kad jis ir D. J., veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. gruodžio 16 d., apie 14.00 val., Klaipėdoje, prie Baltijos pr. 63, panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius ranka L. S. į veidą ir galvą, iš jo pagrobė 550 Lt vertės nešiojamąjį žaidimų kompiuterį „SONY PlayStation Portable“ su jame buvusia 250 Lt vertės atminties kortele. Taip I. Z. bei D. J., veikdami kartu, pagrobė svetimą turtą, priklausantį D. S., kurio vertė 800 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis I. Z. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius – I. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad lygybės prieš įstatymą ir teismą principas siejamas su lygiu visiems asmenims teisės normų taikymu ir nustatytų faktų vertinimu. Šis principas įpareigoja teismą vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. I. Z. pirmą kartą padarė nusikaltimą 2008 m. gruodžio 16 d., įtarimai pareikšti 2008 m. gruodžio 30 d., Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu už įvykdytą veiką nuteistas 2010 m. rugsėjo 3 d. Antrą kartą nusikaltimą (taip pat plėšimą) jis padarė 2010 m. sausio 31 d., tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi BK 93 straipsnio pagrindu jis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Jų manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose privalėjo ne tik motyvuoti, bet ir nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis padarė išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi padarytos išvados dėl galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės tapo neaktualios. Byloje nėra duomenų, kad po Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutarties įsiteisėjimo nuteistasis būtų pažeidęs paskirtas auklėjimo priemones ar būtų padaręs bet kokios rūšies teisės pažeidimą.
Taigi abiejų instancijų teismai vienodas aplinkybes, turėjusias įtakos I. Z. atsakomybei, aiškino skirtingai negu Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 30 ,,Dėl Lietuvos teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės“ 9 punkto reikalavimus, t. y. spręsdamas klausimą ar ateityje nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, teismas atsižvelgia į kaltininko asmenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23, 5 punktą), ypatingą dėmesį skirdamas nepilnamečio elgesiui šeimoje, mokykloje, visuomenėje, santykiams su tėvais, nepilnamečio amžiui bei kitoms jį apibūdinančioms aplinkybėms. Teismai analizavo tik I. Z. elgesį iki 2010 m. sausio 31 d., t. y. iki nusikalstamos veikos padarymo antrą kartą ir visiškai liko neatskleistas jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės įvertinimas galėjo pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo I. Z. bei jo gynėjo V. Žarkovo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. Meška prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, teisingai pažymėjo, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, aplinkybė, jog jis ankstesniu nuosprendžiu BK 93 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už analogišką nusikalstamą veiką, padarytą po šios nusikalstamos veikos padarymo, neįpareigoja teismo priimti analogiško sprendimo ir šioje byloje. Kiekvienu atveju teismas sprendžia, ar yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, įvertinęs konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Teismai, pasisakydami dėl atsisakymo atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, motyvavo tokį savo sprendimą bei pateikė konkrečias faktines aplinkybes, pagrindžiančias tokius teismo argumentus, todėl prokuroras mano, kad teismai atsisakydami taikyti I. Z. BK 93 straipsnio nuostatas, nenusižengė šio straipsnio taikymo praktikai.
Prokuroras pažymi, kad I. Z. elgesys, kai jis žinodamas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl jo padaryto tyčinio smurtinio nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio l dalyje, už kurį jis vėliau pripažintas kaltu ir nuteistas, vėl padarė analogišką nusikaltimą, t. y. plėšimą, neigiamai apibūdina jo asmenybę bei rodo, kad būdamas itin jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai, paisyti visuomenėje priimtų elgesio normų. Toks nuteistojo elgesys tik išreiškia jo savybes – nesugebėjimą suvokti bei tinkamai įvertinti padarytos veikos ir atsiradusių padarinių. Iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio bei kasacinio skundų motyvų matyti, kad jis kategoriškai reikalauja jam taikyti įstatymo numatytas lengvatas nepilnamečiams, tačiau nieko nepasisako dėl savo netinkamo elgesio, jo kritiškai nevertina.
Taigi baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių I. Z. kaltę, jo veika kvalifikuota tinkamai, klausimai dėl asmens atsakomybės išspręsti teisingai, o paskirta bausmė proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, jo bendrosios dalies normas ir neatleido I. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnio nuostatas.
Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skirimo klausimą I. Z., nuosprendyje nurodė, kad jis nebuvo teistas, yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį už jau padarytą nusikalstamą veiką, jo veiksmais padarytą žalą atlygino tėvai, jis nukentėjusiųjų atsiprašė, o pastarieji jam atleido, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau ta aplinkybė, kad jis būdamas padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios dar vyko ikiteisminis tyrimas, vėl padarė analogišką smurtinę veiką, rodo, kad jis reikiamų išvadų dėl savo visuomenei pavojingo elgesio nėra padaręs, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra visos sąlygos jį atleisti nuo bausmės.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkindamas nuteistojo I. Z. skundą nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs. Tačiau ir nustačius I. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, šiuo atveju nėra pagrindo švelninti pastarajam paskirtą bausmę. BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Taigi net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 93 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Ta aplinkybė, kad I. Z., žinodamas, jog dėl tyčinio smurtinio nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir vėl padarė analogišką nusikaltimą – plėšimą, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad būdamas itin jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai, paisyti visuomenėje priimtinų elgesio normų. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog I. Z. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija išaiškino, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas ankščiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-P-85/2008).
Iš bylos duomenų matyti, kad I. Z. pirmą kartą nusikaltimą padarė 2008 m. gruodžio 16 d, o antrą kartą 2010 m. sausio 31 d. Šios veikos viena kitos atžvilgiu yra pakartotinės ir vien tai neleidžia daryti išvados, kad I. Z. nusikalto pirmą kartą.
Atsižvelgdama į minėtą argumentą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog I. Z. padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą) pirmą kartą, todėl negalima jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo I. Z. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo kasacinį skundą atmesti.