Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-31 · Administracinė byla Nr. I-307-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-01-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-31
Bylos Nr.
I-307-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01645-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-307-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-01645-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 37.2; 55.1.3.. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 31 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,vertėjaujant Š. P. ,

dalyvaujant pareiškėjui A. Z. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Z. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 36000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 16-21). Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2012-04-30 iki 2016-04-24 buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo drėgna, šalta, trūko oro ir šviesos, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, byrėjo tinkas, veisėsi parazitai. Be to, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą, kurioje gyvena tik žemiausios „kastos“ nuteistieji, tokiu būdu buvo pažemintas pareiškėjo orumas. Nurodė, kad pataisos namų virtuvė antisanitarinės būklės, dušuose, kirpykloje bei valgykloje purvina, sąlygos nehigieniškos, tvyro blogas kvapas. Pataisos namų stogai dengti sveikatai pavojingu asbestu. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, depresija, irzlumu, nuovargiu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 36 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 29-35) nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 7 būrio gyvenamąsias patalpas. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko pakankamai laisvo ploto ir minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad nuteistieji pagal grafiką gali laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Visos gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos reikiamu inventoriumi. Į pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad šilumos mazgas Alytaus pataisos namuose yra kompiuterizuotas, todėl nuolat palaiko tinkamą patalpų temperatūrą. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka Higienos normos reikalavimus. Parazitai naikinami periodiškai, pagal poreikį. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, todėl juose nerūkoma. Atsakovas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime (b. l. 26-27) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nurodydamas, jog nežinojo apie galimybę ginti savo teises teisme, nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. LVAT 2014-11-27 nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Akcentuotina, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui.

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-04-30, o skundą teismui pateikė 2016-08-16 (b. l. 12). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-08-16 iki 2016-04-24.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 30, 37) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013-09-02 iki 2013-11-05 pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrio 2 miegamąjį, o skirtingais laikotarpiais nuo 2013-11-05 iki 2016-04-24 – į 7 būrio 4 miegamąjį. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 38) – kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašų – matyti, kad 7 būrio 2 miegamojo plotas yra 45,59 kv. m., jame įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,5 kv. m. ploto. Tuo tarpu 7 būrio 4 miegamojo plotas yra 44,73 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,7 kv. m. ploto.

Nors pareiškėjas nurodo, jog patalpos nuolat buvo perpildytos ir pateikia savo braižytus 4 ir 2 miegamųjų planus (b. l. 9), kuriuose nurodo, kad patalpų plotas buvo 29,25 kv. m., o jose buvo įrengta 18-19 miegamųjų vietų, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose bei jo ranka braižytus patalpų planus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, šalta, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, aptrupėję ir avarinės būklės, veisėsi parazitai, trūko šviesos, buvo purvina, sanitarinio mazgo patalpose tvyrojo blogas kvapas, gyvenamosiose patalpose rūkoma.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 22 punkte numatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 49-54). Šių pareiškėjo kalinimo laiku arba jam artimu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas, pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra. Pataisos namuose įrengta skalbykla bei dezinfekavimo kamera. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau, kaip kartą per savaitę. Dušinės ir prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, šių patalpų sienos ir grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius. Pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas. Kirpyklos patalpose įrengta praustuvė su šiltu vandeniu, antibakterinio muilo dozatorius, naudojami vienkartiniai rankšluosčiai, vienkartinės kaklajuostės, įrankiams valyti naudojami biocidai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad Alytaus PN yra įrengtos specialios rūkymo vietos lauke. Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Iš šių duomenų taip pat matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės, ši aplinkybė, kaip minėta, patvirtinta byloje esančiais patikrinimo aktais (b. l. 49-54). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 30 ir jos pratęsimo Nr.39 kopijas, iš kurių matyti, kad pataisos namams nuolat yra teikiamos deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugos tris kartus per mėnesį (b. l. 44-48).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas pateikia 2008-02-27 Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą (b. l. 10-11), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2013-08-16 iki 2016-04-24, o minėtas aktas priimtas 2008-02-27, t.y. ne ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu, teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir yra nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šie pareiškėjo argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, todėl yra atmestini.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą, kur laikomi asmenys, priklausantys žemiausiai nuteistųjų „kastai“. Šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizavo, nepateikė objektyvių ir patikimų ją patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Tokių duomenų byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo šioje dalyje konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas skunde negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš skundo neaišku, ką konkrečių atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (pvz., administracinės bylos Nr. AS-858–746/2010).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo laikomas su užkrečiamomis ligomis (ŽIV ir kt.) sergančiais asmenimis. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ar hepatitu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999-12-27 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar hepatitu sergantys asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar hepatitu, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jis kentėjo nuo nuovargio, nemigos, kitų sveikatos sutrikimų ir psichologinių išgyvenimų, byloje esantis Medicinos dokumentų išrašas (b. l. 60) patvirtina, kad pareiškėjui kylantys miego sutrikimai, psichologinės būklės problemos yra sąlygoti narkotinių medžiagų vartojimo nutraukimo. Nors pareiškėjas nurudo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nugaros skausmus, jo pateiktame Asmens sveikatos istorijos išraše nurodyta, kad nugaros skausmai pareiškėjui kyla dėl patirtos traumos. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad vizito pas gydytoją metu nurodė būtent tokią nugaros skausmų priežastį. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti būtent kalinimo sąlygų.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), taip pat nenustačius žalos atsiradimo fakto, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė