- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-317-175-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-00050-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- L. Š.
- Nukentėjusysis
- K. D.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-26-1-00050-2010-8)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Vaidai Pupšytei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Danylai, nuteistajam L. Š., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-10-04 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 metams 1 mėnesiui su 10 MGL (1300 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat dalinai tenkintas nukentėjusiosios K. D. civilinis ieškinys ir jos naudai iš L. Š. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Š. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2009-12-24, apie 23 val., bute (duomenys neskelbtini), Kaune, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bendrais veiksmais, suduodami smūgius rankomis, bei spirdami kojomis K. D. į veidą, tuo padarydami jai muštinę žaizdą tiesinės akies viršutiniame voke, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvas po abiejų akių obuolio jungine, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžį ir lengvą smegenų sukrėtimą, tuo nesunkiai sutrikdė K. D. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. Š. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti. Skunde apeliantas neigia savo kaltę ir teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas, įrodymai tirti šališkai ir neišsamiai, o jo kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Teismas nevertino to, kad L. Š. nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog 2009-12-24, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo ir net nepažįsta nukentėjusiosios, ją pamatė tik ikiteisminio tyrimo metu. Skundo autorius nurodo, kad teismas nevertino to, jog nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad smūgius įvykio metu jai sudavė ne tik apeliantas, bet ir nenustatytas asmuo, todėl, jeigu tikėti nukentėjusiosios parodymais, tai yra nenustatyta nuo kurio iš asmenų suduotų smūgių jai buvo padaryti sužalojimai, neištirtos aplinkybės kokiu būdu ir kaip ji buvo sužalota. Kadangi nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, todėl ji nuteistąjį galėjo sumaišyti su kitu asmeniu ir apkalbėti jį. Skunde teigiama, kad liudytoja A. N. tik patvirtino faktą, kad nukentėjusiąją mušė kitas asmuo, o ne nuteistasis bei nurodė, kad įvykio metu ji ir nukentėjusioji buvo neblaivios. Liudytojas A. N. taip pat nepatvirtino fakto, kad 2009-12-24 L. Š. būtų buvęs bute adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Liudytojas J. V. nurodė aplinkybes, kurios prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, nes jis nurodė, kad nukentėjusioji jam pasakojo, jog ją norėjo išprievartauti, apie įvykį ji nurodė visiškai kitas aplinkybes. Liudytojas Č. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2009-12-24 buvo savo namuose adresu (duomenys neskelbtini) Kaune. Pastarasis patvirtino, kad A. N. atsivedė draugų, tačiau jokio triukšmo negirdėjo, kompanija sėdėjo tyliai, jis taip pat nepatvirtino, kad bute įvykio metu buvo nuteistasis. Apeliantas nurodo, kad nei vienas iš liudytojų, kurių parodymais teismas grindžia nuteistojo kaltę, nepatvirtino, kad įvykio metu L. Š. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistasis mano, kad nukentėjusiosios parodymai, kuriais iš esmės grindžiama apelianto kaltė, nors jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, turi būti vertintini kritiškai, nes ji buvo neblaivi įvykio metu, todėl galėjo kai kurias detales nurodyti neteisingai bei sumaišyti apeliantą su kitu asmeniu, kuris sumušė ją. Be to, pagal BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, nes kitų jo kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų byloje nėra, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Skundo autorius mano, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas rungtyniškumo principas, nes visiškai netirti jį teisinantys įrodymai, tirti tik jo kaltę tariamai grindžiantys įrodymai, kuo ir pasireiškė teismo šališkumas bei akivaizdus nusistatymas L. Š. atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti dalinai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo L. Š. nusikalstamą veiką.
Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, nuteistasis L. Š. savo kaltės nepripažino, kategoriškai neigė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą savo kaltę pripažino dalinai. Nurodė, jog nukentėjusiajai smūgių kojomis nesudavė. Tokius nuteistojo parodymus kolegija vertina kritiškai, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš nukentėjusiosios K. D. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, ji kategoriškai patvirtino, kad smūgius tiek rankomis tiek kojomis jai sudavė nuteistas L. Š. bei jo draugas. Nukentėjusios parodymai nuoseklūs, sutampantys faktinėse bylos aplinkybėse. Tokiu būdu paneigiama nuteistojo versija, jog jis smūgius nukentėjusiajai sudavė tik rankomis. Šiuos duomenis patvirtina ir specialisto išvada, kuria kaip nuteistojo L. Š. kaltę pagrindžiančiu įrodymu rėmėsi pirmos instancijos teismas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindu abejoti nukentėjusiosios parodymų objektyvumu bei duomenų, kad nukentėjusioji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Aplinkybę, jog nuteistasis bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme savo kaltę neigė, o apeliacinės instancijos teisme kaltę pripažino dalinai, t.y. pripažino daugumą faktinių bylos aplinkybių, ginčydamas tik smūgių sudavimo būdą, teismas vertina kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, teismo klaidinimą bei siekį švelnesnės bausmės skyrimui. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Todėl dalinis prisipažinimas ir gailėjimasis bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindas paskirtosios bausmės švelninimui, kuri kolegijos nuomone paskirta teisinga. Nepagrįstas ir skundo argumentas, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais pagal LR BPK 301 str. 2d. Šioje įstatymo normoje nurodoma, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymais. Šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nėra.
Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas L. Š. paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), tinkamai ją individualizavo. Be to, remiantis LR BK 56 str., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.
Už Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad L. Š. anksčiau buvo teistas teistumas neišnykęs, žalos nukentėjusiajai neatlygino. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistasis L. Š. ankščiau teistas šešis kartus, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus. Skundžiamu nuosprendžiu jis taip pat nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą (LR BK 138 str. 1 d.). Naują nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Šios aplinkybės rodo, kad L. Š. nėra linkęs laikytis įstatymų, išvadų iš teistumų nedaro. Jam buvo skirtos bausmės nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, t.y. taikytos LR BK 75 str. nuostatos, tačiau jis ir toliau darė naujus nusikaltimus, tad teismo jam anksčiau parodyto pasitikėjimo nepateisino. Todėl teismas daro išvadą, kad L. Š. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka švelnesnių bausmių ir pagrįstai pirmos instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, paskyrė nuteistajam ne per griežtą, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kadangi nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatomis, subendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, kas rodo, jog bendrindamas bausmes teismas parinko ne patį griežčiausią bausmių subendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą (BK 63 str. 4 d.). Todėl ir galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.