- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-07
- Bylos Nr.
- 2K-397/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Gintaras Goda (pran.)
- Nukentėjusysis
- D. R.
- Nuteistasis
- V. M., R. K., A. P., V. T.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T., V. T. gynėjos ir nukentėjusiosios D. R. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 8 d. nuosprendžiu V. T. buvo nuteistas pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams; R. K. (R. K.) – pagal 1961 m. BK 104 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; A. P. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams; V. M. – pagal 1961 m. BK 104 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį – 45 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Solidariai priteista iš V. T., R. K., A. P. ir V. M., o trims pastariesiems neturint pajamų ar uždarbio – iš G. K., J. R., N. P. ir S. P. – 5644,50 Lt Valstybinei ligonių kasai, 79 316,50 Lt D. R. ir 50 000 Lt J. R.
Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendį:
V. M. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 104 straipsnio perkvalifikavo pagal to paties BK 117 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.
R. K. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 104 straipsnio perkvalifikavo pagal to paties kodekso 117 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmę, paskirtą pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį, dalinio sudėjimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkiems mėnesiams.
A. P. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš 1961 m. BK 104 straipsnio pagal 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė devyniasdešimties parų areštą.
V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams.
Panaikino nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų V. M., R. K. ir A. P., o jiems neturint pajamų ar uždarbio – iš G. K., J. R., V. P. ir S.P., Valstybinei ligonių kasai priteista 5644,50 Lt.
Pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų V. M., R. K., A. P. ir V. T. priteistą nukentėjusiajai D. R. 79 316,50 Lt žalos atlyginimą paskirstė: 40 000 Lt iš V. M., R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 39 000 Lt iš V. T.
J. R. priteistą 50 000 Lt sumą moralinei žalai atlyginti sumažino iki 20 000 Lt ir jos atlyginimą paskirstė: 10 000 Lt iš V. M., R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 10 000 Lt iš V. T.
Iš V. M., R. K., A. P. bei V. T. lygiomis dalimis priteisė 600 Lt J. R. atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių nukentėjusiosios kasacinį skundą patenkinti, V. T. ir jo gynėjos, prašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, o bylą R. K. ir A. P. nutraukti, V. M., R. K. bei A. P., jų gynėjų ir atstovų pagal įstatymą, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. M., R. K., A. P. ir V. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. balandžio 19 d., apie 21 val., miškelyje, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), A. P., R. K. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, o pastarasis dar ir reikalaudamas K. R. grąžinti R. K. ir V. M. paskolintus 50 Lt, T. P. paskolintus 100 Lt bei A. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens S 40“ arba 200 Lt, taip nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė ginčijamas nerealizuotas savo ir kitų asmenų teises ir padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent naudojo prieš K. R. fizinį smurtą: R. K. tyčia sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į veidą ir vieną smūgį kumščiu į dantis; po to A. P. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į pilvą, du smūgius kumščiu į veidą, vieną smūgį kumščiu į dešinįjį skruostą, vieną smūgį kumščiu į kairįjį skruostą, vieną smūgį koja nugriuvusiam nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę ir vieną smūgį koja į kairę galvos pusę; V. M. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į dešinįjį skruostą, vieną smūgį kumščiu į kairįjį skruostą, vieną smūgį kakta į kaktą, keturis smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, o nugriuvusiam nukentėjusiajam spyrė koja vieną kartą į šonkaulius, vieną kartą į galvą, sudavė vieną smūgį kumščiu į lūpas, po to sėdinčiam K. R. sudavė vieną smūgį delno apatine dalimi į nosį ir vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę; V. T., šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, pasižymintį nepaprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu, be jokios dingsties tyčia sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, o K. R. nugriuvus, du kartus spyrė koja į galvą, po to R. K. sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė koja į kairę galvos pusę bei keturis kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas – taip bendrais veiksmais padarė galvos sumušimą, pasireiškusį abiejų lūpų gleivinės kraujosruvomis, dešinio antakio muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje – tai sukėlė galvos smegenų pabrinkimą ir suspaudimą po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, dėl to 2003 m. balandžio 27 d. 15 val. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje K. R. mirė, t. y. tyčia nužudė K. R.
Be to, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2002 m. spalio 21 d., apie 18.30 val., namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, pagrobė svetimą turtą, t. y. A. N. priklausančią 25 Lt vertės rankinę bei joje buvusius daiktus: 160 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Motorola“, 30 Lt vertės odinę piniginę su joje buvusiais 50 Lt, 54 Lt vertės vitaminų, 25 Lt vertės kvepalų, 35 Lt nuolatinį bilietą, 11 Lt vertės kompaktinę pudrą ,,Avon“, du vienetus blakstienų tušo po 10 Lt, 10 Lt vertės lūpų dažus, 4 Lt vertės akių kontūrinį pieštuką ir materialinės vertės neturinčius daiktus: Vilniaus banko kreditinę kortelę, užrašų knygelę, 6 fotonuotraukas – taip nukentėjusiajai A. N. padarė 424 Lt turtinės žalos.
Lietuvos apeliacinis teismas, 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad teismas nevisiškai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino iškilusių prieštaravimų tarp byloje surinktų kaltinančių ir teisinančių įrodymų, padarė klaidingas išvadas tiek dėl V. M., R. K. ir A. P. tyčios turinio, tiek dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp jų atliktų smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių, tiek dėl V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties kvalifikuoto požymio – chuliganiškų paskatų, todėl V. M., R. K. (jam iš kaltinimo pašalintas vieno smūgio kumščiu į veidą, 1 smūgio koja į kairę galvos pusę ir keturių smūgių kojomis sudavimas K. R. į įvairias kūno vietas) ir A. P. nusikalstamą veiką, pripažinęs, kad jų veiksmai suduodant smūgius nukentėjusiajam K. R. ir jais padaryti kūno sužalojimai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastis, kvalifikavo kaip smūgių sudavimą, sukėlusį nukentėjusiajam fizinį skausmą, o V. T. nusikalstamą veiką – kaip K. R. nužudymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė jam baudžiamąjį įstatymą, nes klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t.y. konstatavo, kad K. R. trys trauminiai poveikiai – iš jų bet kuris galėjo lemti nukentėjusiojo mirtį – padaryti būtent V. T. suduotais trimis smūgiais į galvą, nors byloje nustatyta, kad ir kiti nuteistieji smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas abejones dėl faktinių bylos aplinkybių vertindamas kitų nuteistųjų naudai, apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui grindė prielaida; be to, motyvavo savo išvadą dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 104 straipsnyje, požymių buvimo V. T. veikoje tuo, kad jis lankęs futbolo treniruotes, todėl yra fiziškai stiprus – tokią savo išvadą taip pat grindė neobjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nes, anot kasatoriaus, jis nėra fiziškai stipresnis už kitus muštynėse dalyvavusius asmenis.
Nuteistojo V. T. gynėja savo kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – perkvalifikuoti V. T. nusikalstamą veiką pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį; arba sumažinti bausmę, paskiriant mažesnės trukmės bausmę nei vidurkis.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad K. R. mirė būtent nuo V. T. suduotų smūgių. Kasatorė nurodo, kad visuose teismo medicinos ekspertizių aktuose konstatuota, kad K. R. mirė nuo galvos sumušimų. Atlikus ekspertizę Nr. EKM 61/05/01, kuri buvo paskirta pašalinti ekspertizių Nr. 80/777/03 ir Nr. 1920 prieštaravimus, buvo nustatyta, kad K. R. konstatuoti trys sužalojimai – muštinė žaizda dešiniajame antakyje su kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, lūpų dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs nubrozdinimu apatinės lūpos raudonyje su kraujosruva lūpos gleivinėje, lūpų kairės pusės sumušimas, pasireiškęs kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimu viršutinės lūpos raudonyje ir muštine žaizdele bei ją supančia kraujosruva lūpos gleivinėje; kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kuris dėl smegenų suspaudimo ir buvo K. R. mirties priežastis, galėjo kilti nuo bet kurio iš trijų nurodytų smūgių į galvą. Iš esmės analogiška išvada padaryta ir atlikus komisinę teismo medicinos ekspertizę Nr. EKM 41/05(02). Kasatorė akcentuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė visi nuteistieji, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sužalojimus, lėmusius K. R. mirtį, padarė būtent V. T. Apeliacinės instancijos teismo išvados, anot kasatorės, prieštarauja teismo medicinos ekspertizių aktuose pateiktoms išvadoms, kurias ekspertai patvirtino apklausus juos teisme ir kuriomis nustatyta, kad K. R. prarado sąmonę būtent po V. T. suduotų smūgių į galvą, tačiau tai neįrodo, kad tie smūgiai padarė jam mirtinus sužalojimus. Teismo medicinos ekspertizėmis Nr. EKM 61/05/01 ir Nr. EKM 41/05(02) nustatyta, kad K. R. po galvos traumos (trys sužalojimai), sukėlusios jam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galėjo kurį laiką atlikti aktyvius veiksmus, o staigus sąmonės netekimas po stipraus smūgio į galvą vertinamas kaip sutapimas su galvos smegenų suspaudimu dėl išsiliejusio kraujo po kietuoju galvos smegenų dangalu dėl anksčiau patirtos traumos, taigi K. R. nustatyti sužalojimai buvo padaryti iki V. T. suduotų smūgių. Apeliacinės instancijos teismas, neskyręs naujos teismo medicinos ekspertizės, savo iniciatyva konstatavo, kad ekspertai neįvertino kraujavimo iš sužalotų kraujagyslių intensyvumo – neturėdamas specialių žinių padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, jog liudytojo A. T. nurodytas ūmus ir intensyvus kraujavimas iš kraujagyslių patvirtina, kad tai sukėlė paskutiniai V. T. veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas prielaidomis grindė įvykio aplinkybes, kad neva V. T. buvo fiziškai stipresnis už kitus prieš K. R. smurtavusius asmenis, sudavė jam stipriausius smūgius – tokie argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais.
Šalies argumentai
Kasatorė nurodo, kad V. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailisi, savo parodymais aktyviai padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, joje dalyvavusius asmenis, davė išsamius ir teisingus parodymus, iš dalies atlygino žalą, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, nesilaikė BK 41, 54 straipsnių, 61 straipsnio 4 dalies, 90 straipsnio 5 dalies, 91 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir skyrė V. T. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatė jos didesnę trukmę, nei įstatyme numatytas sankcijos vidurkis, taigi netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nukentėjusioji D. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendį.
Kasatorė teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius. Skunde nurodoma, kad ekspertizės akto EKM 42/05 nuostatos paneigia apeliacinės instancijos teismo pateiktą prielaidą, neva mirtį lėmusius sužalojimus galėjo padaryti vienintelis V. T. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, anot kasatorės, neįvertino teismo medicinos ekspertizės akto EKM 61/05 išvados, kurioje nurodyta, jog K. R. galėjo patirti daugiau trauminių poveikių, smūgių, kurie objektyviai liko neužfiksuoti. Taip pat D. R. pabrėžia, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu, spręsdamas dėl visų nuteistųjų byloje kaltinimo bendrininkavimu nužudant K. R.
Kasatorė sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu V. T. veikos kvalifikavimu pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą; skunde pabrėžia, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje pateikto V. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, o kitų bendrininkų – pagal BK 117 straipsnį matyti, kad teismas daro išvadą, jog V. T. veikė arba neturėdamas jokių motyvų, arba kaip kitų nužudyme dalyvavusių asmenų bendrininkas. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje sprendžiant civilinio ieškinio klausimus teismas, apibūdindamas V. M., R. K. ir A. P. veiksmus, nurodo, kad „savo besitęsiančiais veiksmais jie žemino nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą ir tai iš dalies lėmė V. T. nusikalstamus veiksmus, dėl kurių K. R. žuvo“ – ši teismo išvada prieštarauja kaltininkų veikų kvalifikacijai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. T. skundas tenkintinas, V. T. gynėjos ir nukentėjusiosios D. R. skundai tenkintini iš dalies, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė įrodymų vertinimo klaidų, kurios negali būti ištaisomos apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeičiant. Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atliekami esminę reikšmę turintys įrodymų tyrimo veiksmai nustatant tiesą byloje, apeliacinės instancijos teismo padaryti įstatymo pažeidimai negali būti ištaisomi nagrinėjant bylą kasacine tvarka ir su pakeitimais ar be jų paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes tada liktų neįvertinti reikšmingi bylai duomenys, kurie buvo gauti apeliacinio proceso metu. Kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo neatlieka, o gali tik tikrinti, ar įrodymai buvo tinkamai vertinti kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose. Nustatytos klaidos turi būti taisomos iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Dėl specialiųjų žinių panaudojimo įrodinėjimo procese
Nagrinėjamoje byloje nustatant įrodinėtinas aplinkybes intensyviai naudotos specialiosios žinios. Proceso metu gautos specialisto išvados, atliktos ekspertizės, specialistai bei ekspertai apklausti teismo posėdžiuose. Panaudojant specialiąsias žinias gauti duomenys turėjo būti išsamiai ir sistemiškai analizuojami, aiškiai nurodant, kodėl remiamasi vienais specialistų išvadų ir ekspertizės aktų punktais ir kodėl teismo išvados nėra grindžiamos kitomis jų dalimis. Apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė. Teismo sprendimas, kuriame padarytos išvados neparemtos išsamia ištirtų įrodymų analize, negali būti laikomas teisėtu. Tikrinant tokį sprendimą aukštesnės instancijos teisme turi būti daroma išvada, kad priimant sprendimą buvo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Toks pažeidimas paprastai turi būti laikomas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio nuosprendis ar nutartis naikintini.
Iš kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio yra neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas padarė kategoriškas išvadas: 1) kad buvo tik trys trauminiai poveikiai, galėję būti mirties priežastimi, 2) kad visus mirtinus smūgius sudavė kaltinamasis V. T., 3) kad kraujavimas po mirtinų smūgių buvo ūmus.
Nustatydamas trauminių poveikių skaičių apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ekspertizės akto Nr. EKM 61/05(01) išvadomis, tačiau šiose išvadose kategoriško teiginio „tik trys“ nėra, jame tik nurodoma, jog nustatyti trys sužalojimai ir nėra objektyvių duomenų dėl didesnio trauminių poveikių skaičiaus. Apeliacinės instancijos teismas, iškreipdamas šio ekspertizės akto turinį, daro vienareikšmišką išvadą apie nustatytą trauminių poveikių skaičių (tik trys trauminiai poveikiai). Nagrinėjamoje byloje specialistų ir ekspertų teiginiai liudija apie mažiausiai tris trauminius poveikius, bet neatmetama tikimybė, jog galėjo būti ir daugiau trauminių poveikių; pateiktose išvadose yra teiginių apie galimus neužsifiksavusius trauminius poveikius. Šių specialistų ir ekspertų išvadų apeliacinės instancijos teismas išsamiai neanalizavo, o apsiribojo tik nurodymu, jog teiginiai apie galimą didesnį trauminių poveikių skaičių yra vien prielaidos.
Išvadą, kad K. R. mirė dėl V. T. suduotų smūgių, apeliacinės instancijos teismas padarė, nurodydamas du pagrindinius motyvus: pirma, kad V. T. smūgiavo stipriausiai, nes buvo fiziškai stipresnis už kitus kaltinamuosius (lankė futbolo treniruotes), be to, byloje esančioje charakteristikoje nurodoma, kad V. T. gali savo jėgą panaudoti jos nekontroliuodamas; antra, po V. T. smūgių nukentėjusysis prarado sąmonę. Abu šie motyvai nėra tinkami apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms pagrįsti. V. T. nukentėjusiajam suduotų smūgių jėga nėra proceso metu kaip nors nustatyta, todėl teigti, kad jo smūgiai buvo stipriausi jokio objektyvaus pagrindo nėra.
Sąmonės praradimas ir vėliau ištikusi mirtis dėl V. T. suduotų smūgių apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje sieti su ūmiu kraujavimu. Ūmus kraujavimas konstatuotas remiantis liudytojo A. T. parodymais, nes jis, kaip teigiama kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kategoriškai pareiškė apie ūmų kraujavimą. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas A. T. apie ūmų kraujavimą kalbėjo ne kaip apie jokių abejonių nekeliantį faktą, o tik reikšdamas savo nuomonę: „mano manymu, šiuo atveju buvo ūmus kraujavimas“. Liudytojo nuomonė, net jei ji reiškiama labai užtikrintai, paprastai nėra pakankamas pagrindas kaip įrodymo nevertinti specialistų ir ekspertų keliskart pateiktų išvadų. Pirma, ne visada labai užtikrintai reiškiama informacija turi būti laikoma teisingesne už informaciją, kuri pateikiama kaip tikėtina ar labai tikėtina. Užtikrintai pateikiant informaciją taip pat gali būti klystama ar sąmoningai iškreipiama tikrovė. Kiekvienu atveju visi informacijos šaltiniai turi būti lyginami, aiškinamasi, kodėl informacija yra skirtinga. Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. T. apeliacinės instancijos teisme buvo apklausiamas kaip liudytojas. Liudytojas duoda parodymus apie jo matytas, girdėtas ar kitaip suvoktas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Liudytojo parodymai ir specialisto išvados bei ekspertizės aktai yra skirtingos įrodymų rūšys. Įrodymai į rūšis BPK yra skirstomi atsižvelgiant į įrodinėjimo specifiką, kai naudojamos skirtingos įrodinėjimo priemonės. Liudytoju asmuo kviečiamas ne dėl jo turimų specialiųjų žinių, siekiant, kad jis pateiktų žinias apie jam žinomas įvykio aplinkybes. Liudytojo parodymai nėra specialiųjų žinių pateikimo baudžiamajame procese forma. Liudytojui neturi būti užduodami klausimai, į kuriuos turi atsakinėti tyrimą atlikę specialistai ir ekspertai. Jokio tyrimo neatlikusio liudytojo parodymai apie tam tikrus dėsnius, reiškinius ir pan. negali pakeisti specialistų ir ekspertų išvadų, kurios surašomos panaudojant specialias žinias ir įgūdžius. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo paneigti ekspertų išvadų, kad po trauminių poveikių nukentėjusysis kurį laiką galėjo būti aktyvus, remdamasis vien tik liudytojo A. T. parodymais.
Dėl tyčios nužudyti
Teisėtas ir teisingas nuosprendis nagrinėjamoje byloje gali būti priimtas tik tinkamai nustačius kiekvieno iš kaltinamųjų tyčios turinį. Tyčios nužudyti buvimas ar nebuvimas turi būti įrodinėjamas įvertinant visus nustatytus faktus. Mirtinas pasekmes sukėlusių smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama sprendžiant kaltės klausimus. Yra galimos situacijos, kai dėl tyčinio nužudymo kaltais gali būti pripažinti keli asmenys, nors mirtis nukentėjusįjį būtų ištikusi tik dėl vieno trauminio poveikio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad „jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese“ (Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2006).
Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad visi kaltinamieji sudavė smūgius nukentėjusiajam K. R. į galvą, po kai kurių smūgių K. R. parkrisdavo, parkritęs buvo mušamas kojomis. Šie veiksmai truko apie porą valandų. Esant tokiai situacijai, kiekvienas smurtą naudojantis asmuo paprastai turi suvokti, kad jo veiksmai gali būti pavojingi gyvybei, net ir tuo atveju, kai smurtaujant nėra naudojami kokie nors įrankiai ir su mušamu asmeniu yra bandoma kalbėti.
Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl R. K., A. P. ir V. M. tyčios grindė vien tik teiginiais apie V. T. suduotų smūgių stiprumą. Šioje nutartyje jau minėta, kad teiginiai apie V. T. suduotų smūgių jėgą nėra tinkamai pagrįsti. Net ir nustačius, kad vienas iš kaltinamųjų smūgiavo itin stipriai ir todėl privalėjo suvokti, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai, savaime negali būti daroma išvada, kad kiti smurtinius veiksmus atlikę kaltinamieji veikė neturėdami tyčios nužudyti. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamųjų tyčią turi būti daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš kaltinamųjų poelgį. Apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nevykdė ir, nustatęs, kad mirtį sukėlusius sužalojimus padarė V. T., išsamiai neargumentuodamas savo išvados, konstatavo, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp suduotų kitų kaltinamųjų smūgių ir mirtį sukėlusių sužalojimų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad perkvalifikuojant R. K. veiką pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį, o A. P. – pagal 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šių nusikalstamų veikų gali būti taikoma asmenims, nusikalstamos veikos padarymo metu sulaukusiems 16 metų amžiaus. R. K. ir A. P. veikos padarymo metu tokio amžiaus nebuvo sulaukę, vadinasi, darant išvadą, kad šių kaltinamųjų veiksmai vertintini tik kaip tyčinis smūgių sudavimas arba kitoks smurto veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą (1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalis), ar fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalis), baudžiamoji byla šiems kaltinamiesiems (kaip asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turėjo būti nutraukta.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Šia kasacinės instancijos teismo nutartimi procesas grąžinamas į ankstesnę proceso stadiją – baudžiamųjų bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl kasaciniuose skunduose keliamų bausmių tinkamo parinkimo ir kitų klausimų, dėl kurių turės būti pasisakyta iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Taip pat nenagrinėtinas nukentėjusiosios prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, nes toks prašymas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įvertinus galimai atsirasiančias papildomas išlaidas.
Dėl kardomosios priemonės V. T.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, V. T. turi būti išleidžiamas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir sprendžiamas kardomosios priemonės taikymo klausimas. Iš byloje surinktų duomenų yra pagrindas manyti, kad V. T. gali būti padaręs sunkų nusikaltimą. Atsižvelgiant į veikos, kurios padarymu V. T. yra kaltinamas, sunkumą, jo šeiminę padėtį (nevedęs), darytina išvada, kad būdamas laisvas V. T. gali slėptis nuo teismo. Be to, atsižvelgiant į nesutampančius kaltinamųjų gynybos interesus, yra tikimybė, jog V. T., bendraudamas su kitais kaltinamaisiais, gali trukdyti procesui. Nurodytos aplinkybės pagrindžia būtinybę V. T., vadovaujantis BPK 122 straipsniu, 123 straipsnio 6 dalimi, taikyti kardomąją priemonę – suėmimą. Suėmimas pagal šią nutartį turi būti taikomas iki tol, kol Lietuvos apeliacinis teismas dėl kardomosios priemonės taikymo nepriims kito sprendimo. Paskelbus šią nutartį, byla pereina Lietuvos apeliacinio teismo žinion. Tolesnius sprendimus dėl kardomosios priemonės taikymo pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį kompetentingas priimti yra Lietuvos apeliacinis teismas, kuris gali spręsti dėl kardomosios priemonės taikymo tiek gavęs V. T. ar jo gynėjo prašymus, tiek savo iniciatyva.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
V. T. skirti kardomąją priemonę – suėmimą.