Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-11-12 · Administracinė byla Nr. I1-7907-320/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-11-12
Bylos Nr.
I1-7907-320/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02142-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Irena Varžinskienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7907-320/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02142-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 12 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (I. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas, ir J. P.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2019 metų gegužės mėnesio, atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-7) nurodė, kad atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, lovos nebuvo atskirtos viena nuo kitos, sanitariniai mazgai buvo netinkamos būklės, jų buvo nepakankamai, buvo pažeista minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma, nebuvo užtikrinama tinkama priešgaisrinė apsauga, pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo trumpas, o pats kiemelis netinkamai įrengtas. Dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b. l. 20-25) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Marijampolės PN. Pažymėjo, kad Marijampolės PN yra užtikrinami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimai, ką patvirtina 2018 m. lapkričio 15 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktas Nr. (4-21 15.4.8) PA-7992. Marijampolės PN pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose nuteistųjų buvo laikoma. Darė išvadą, kad teisės normoje įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Įstaigoje yra paskirti atsakingi asmenys už priešgaisrinę saugą, iškabinti evakuacijos planai ir nurodomieji ženklai, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Sanitarinis ir higienos mazgai įrengti tinkamai. Pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Dūmų detektoriai yra įrengiami, bet nuteistieji juos niokoja. Prie 15 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 2 yra įrengtas veikiantis dūmų jutiklis. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Marijampolės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba atliko planinį priešgaisrinį techninį patikrinimą, kurio metu pažeidimai nebuvo nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2019 metų gegužės mėnesio. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2020 m. liepos 1 d, todėl ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Marijampolės PN 15 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurioje jis buvo laikomas, ginčo laikotarpiu, vienam žmogui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose, be to, patalpos buvo rakinamos, kas dar labiau ribojo judėjimo galimybę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d., toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas, taip pat ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2020 m. liepos 1 d. bausmę atliko 15 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 78,78 kv. m., joje buvo iki 25 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 21, 29). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 punktas), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 punktas). Be to Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Remiantis anksčiau išvardintomis aplinkybėmis darytina išvada, jog patalpos Marijampolės PN yra rakinamos pagrįstai.

Dėl tupiamų unitazų ir bendro unitazų kiekio.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad neproporcingai mažai buvo įrengta unitazų, be to tupiamu unitazu buvo sudėtinga naudotis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.7 punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ normos (toliau- ir Patalpų aprūpinimo normos) numatė, kad unitazas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras įrengiami 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengti unitazai gali būti tupiami. Teismui nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo skundus dėl negalėjimo tinkamai naudotis tupiamu unitazu arba jo sunkią sveikatos būklę, kuri neleistų jam naudotis tupiamu unitazu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo tualeto įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, neatliko nuobaudų kamerų tipo patalpose. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis 15 būrio gyvenamosiose patalpose skirtingai ginčo laikotarpiais gyveno iki 42-46 nuteistųjų (b. l. 29). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 15 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 2 unitazai ir 2 pisuarai (b. l. 21, 51-53. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais (2019 metų II ketvirtis iki 46 nuteistųjų, 2019 metų III ketvirtis iki 46 nuteistųjų, 2019 metų IV ketvirtis iki 46 nuteistųjų, 2020 metų I ketvirtis iki 44 nuteistųjų, 2020 metų II ketvirtis iki 42 nuteistųjų) 15 būryje naudojosi 2 unitazais su 2 pisuarais (46 / 4 = 11,5; 44 / 4 = 11; 42 / 4 = 10,5), iš ko matyti, kad vienu unitazu ar pisuaru naudojosi nuo vienuolikos iki dvylikos nuteistųjų. Teismas įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.

Dėl lovų atskyrimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad lovos gyvenamosios patalpose buvo statomos viena šalia kitos, kas neužtikrino jam privatumo miegant, nurodė, jog Marijampolės PN administracija netoleruoja savarankiškai pastatytų pertvarų ir jas pastoviai atima.

Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų, kaip turi būti statomos lovos, kokiu atstumu viena nuo kitos jos turi būti statomos ir pertvarų tarp jų įrengimo. Tokių reikalavimų nenustato ir kiti teisės aktai. Patalpų aprūpinimo normų 1.1 punktas tik numato, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa aprūpinama metaline lova (1 vienetas 1 asmeniui).

Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš pateiktų 15 būrio 2 gyvenamosios patalpos fotonuotraukų (b. l. 40-47) matyti, jog visos nuteistųjų lovos, kurios stovi viena šali kitos, yra su medžiaginėmis pertvaromis, kas pilnai užtikrina jų privatumą miegant. Be to, teismui nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo skundus dėl pertvarų tarp lovų panaikinimo ar privatumo stokos miegant. Todėl, remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu.

Dėl dušų įrengimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dušai nebuvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu nr. 1r-139 “Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo” (toliau – ir Aprūpinimo normos) yra išvardinti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Aprūpinimo normos numato, kad dušo patalpos prieškambaris aprūpinamas suolu, kilimėliu, veidrodžiu bei sienine pakaba drabužiams, o dušo patalpa aprūpinama dušo sieteliais, lentynėle higienos priemonėms bei guminiais kilimėliais. Iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 54-58) matyti, kad anksčiau aptarti reikalavimai yra tinkamai užtikrinami. Nors Higienos normoje HN 134:2015 taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros, bet iš pateiktų fotonuotraukų, priešingai nei teigia pareiškėjas, matyti, kad jos yra įrengtos (b. l. 59-61). Atsakovės atstovo pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, todėl teismas jais vadovaujasi ir konstatuoja, kad Marijampolės PN dušo patalpos yra įrengtos taip, kaip nustatyta teisės aktuose, ko pasekoje teismas neturi pagrindo konstatuoti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumo.

Dėl priešgaisrinės saugos taisyklių laikymosi.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Marijampolės PN antrame sektoriuje ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas priešgaisrinės saugos taisyklių laikymasis.

Atsakovės atstovo atsiliepime, 2020 m. spalio 29 d. rašte dėl dūmų jutiklių ir 2020 m. balandžio 9 d. pažymoje nurodyta, jog, siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Marijampolės PN yra paskirti atsakingi asmenys už priešgaisrinę saugą, iškabinti evakuacijos planai ir nurodomieji ženklai, patalpos aprūpintos pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurie laikomi kontroliniuose postuose bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Dūmų detektoriai yra įrengiami, bet nuteistieji juos niokoja. Prie 15 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 2 yra įrengtas veikiantis dūmų jutiklis. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Marijampolės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba atliko planinį priešgaisrinį techninį patikrinimą, kurio metu pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas neturi pagrindo netikėti Marijampolės PN anksčiau pateikta informacija, kurią patvirtina pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog prie Marijampolės PN 15 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 2 yra įrengtas veikiantis dūmų jutiklis, todėl pareiškėjo argumentai dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo Marijampolės PN atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. P. (I. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė