Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų akcinės bendrovės DnB NORD banko bei Z. Ž. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-127-338/2007 pagal ieškovų S. J. , D. K. , J. J. , R. B. , L. P. , A. M. , V. V. , V. M. , V. D. , E. G. ieškinį atsakovams Vytautui Cechanavičiui, G. J. įmonei „Sargilė“, akcinei bendrovei bankui „NORD/LB Lietuva“, Z. Ž. , V. I. , D. A. , R. L. , Gyvenamojo namo statybos bendrijai „Plentas“, A. S. dėl arešto turtui panaikinimo, turto grąžinimo ir pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

4. Pripažinti ieškovams nuosavybės teises į minėtus ginčo butus, esančius gyvenamame name adresu: (duomenys neskelbtini).

1. Atsakovas GNSB „Plentas“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įgijo šį daiktą pastačius, nes CK 4.47 straipsnis, nustatantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nenumato, jog vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra daikto pripažinimas tinkamu eksploatuoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Taigi siekiant išnagrinėti atsakovų apeliacinius skundus bei patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą skundžiamoje dalyje, turi būti sprendžiami keli klausimai: pirma, dėl nuosavybės teisės į ginčo butus; antra, ar pagrįstai teismas pripažino negaliojančiais 2004 m. balandžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus; trečia, ar pagrįstai ir teisėtai teismas įpareigojo atsakovus antstolį ir AB DnB NORD banką grąžinti minėtiems atsakovams už butus sumokėtus pinigus; ketvirta, ar apeliantų nurodyti civilinio proceso normų pažeidimai duoda pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo butus

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisės į ginčo butus iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 263 str.). Kaip teisingai nurodė teismas bei apeliantai savo skunduose, ieškovai negali būti pripažinti ginčo turto savininkais, todėl pagrįstai atmestas ieškinio reikalavimas šioje dalyje. Pagal Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 13 bei 14 punktus, pastačius gyvenamąjį namą ir nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, bendrija bei tie jos nariai, kurie pasinaudojo paskola butui statyti, turi sudaryti skolos perkėlimo sutartis ir surašyti buto perdavimo aktą. Tik po to, kai bendrijos narys pagal minėtą sutartį perimą jo butui tenkančią skolos dalį ir pasirašo perdavimo – priėmimo aktą, jis tampa buto savininku. Šią ieškovų prievolę patvirtina ir Bendrijos įstatų reikalavimai (t. 1, b. l. 29 - 31). Detaliau šio klausimo teisėjų kolegija nenagrinėja, nes skundo šioje dalyje nėra (CPK 320 str.).

Tačiau teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai ir Bendrija yra sukūrę dalinę nuosavybę, o ginčo gyvenamasis namas varžytynių metu nuosavybės teise priklausė tik GNSB ,,Plentas“. Apeliantai nurodė, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo turto ženklaus pagerinimo, be to, nėra įstatyme įvirtintų ieškovų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 str.). Tuo tarpu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto nuosavybės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į teisinių santykių tarp ieškovų ir Bendrijos specifiką, tikslus bei pobūdį.

Taigi, nors, kaip teisingai nurodė teismas ir apeliantai, ieškovai negali būti pripažinti ginčo butų savininkais, tačiau nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog šio turto savininkas neabejotinai yra Bendrija. Nuosavybės klausimas dar turės būti sprendžiamas pripažinus gyvenamąjį namą tinkamu naudoti, suformavus atskirus turtinius vienetus – butus, sudarant skolos perkėlimo sutartis su Bendrija neatsiskaičiusiais ir paskola pasinaudojusiais ieškovais ir pan. Dėl to ginčo turtas, restitucijos taikymo atveju, turi būti perduotas GNSB ,,Plentas“, siekiant aiškiai nustatyti Bendrijos dalį visame name, o tada turi būti sprendžiamas klausimas dėl Banko išieškojimo nukreipimo į Bendrijos turtą.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisės klausimų paliekamas nepakeistas.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais

Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2004 m. balandžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus, kuriais buvo parduoti ginčo butai. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino, tačiau apeliantai dėl šios teismo sprendimo dalies padavė skundus. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 263 str.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčo aktai neatitiko CK 6.396 straipsnio reikalavimų, nes nėra nurodyti viešo registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą. Ginčo butai nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka viešajame registre, todėl negalėjo būti parduodami (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str., 9 str. 2 d.). Be to, kaip matyti iš pačių ginčo varžytynių aktų bei turto arešto aktų turinio, yra neatitikimų dėl butų plotų, nurodytas visur tas pats unikalus numeris, kuris realiai žymi ginčo namą (t. 1, b. l. 10, 46-55). Pažymėtina, jog sandoriuose dėl nekilnojamojo turto perleidimo tikslus perleidžiamo objekto identifikavimas yra ypatingai svarbus, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto vertę, reikšmę rinkoje. Dėl to tokiame sandoryje turi būti galimybė neabejotinai identifikuoti sutarties objektą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, tiek dėl teisinės registracijos nebuvimo, tiek dėl to paties unikalaus numerio nurodymo, tiek dėl maišaties, susijusios su butų plotais, yra neįmanoma tiksliai apibrėžti, kokį konkrečiai nekilnojamąjį turtą įsigijo kiekvienas atsakovas. Tuo labiau, jog ginčo namas varžytynių metu nebuvo padalintas į atskirus turtinius vienetus – butus, kurie būtų suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Apeliantai priešingai neįrodė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad minimų butų numerių nurodymas varžytynių aktuose negali būti laikomas pakankamu šio turto identifikavimu. Dėl to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesant būtinų duomenų perleidžiamam turtui identifikuoti, turto pardavimo iš varžytynių aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str.). Be to, antstolis, tokiu būdu suorganizavęs minimo turto pardavimą iš varžytynių ir jį pardavęs, iš esmės suformavo parduodamus butus, kaip turtinius vienetus, kaip nekilnojamojo turto objektus, kurie prieš tai suformuoti bei įregistruoti nebuvo, o tai yra ne jo kompetencijos klausimas (Antstolių įstatymas 21 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, Nekilnojamojo turto registro įstatymas). Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos seka, jog antstolis suvokė šias aplinkybes, nes pagal vykdomosios bylos Nr. 3198/2002 medžiagą, pirmiausia buvo bandoma iš varžytynių parduoti visą ginčo namą kaip vieną turtinį objektą, nors ir neturintį teisinės registracijos.

Trečia, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeistos varžytynių vykdymo procedūros, todėl, turint galvoje prieš tai nurodytus neaiškumus dėl turto identifikavimo, tai dar labiau sustiprina išvadą, jog varžytynių metu buvo pažeistos ieškovų teisės (CPK 185 str.). Byloje nėra duomenų, kad surašant turto arešto aktą būtų dalyvavęs tinkamas skolininko atstovas, nes pagal Bendrijos įstatus, akte pasirašęs namo komendantas negali būti tokiu laikomas. Dėl to nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, ar skolininkui, per kurį savo teises galėjo ginti ieškovai, buvo tinkamai pranešta apie jo turto areštavimo atlikimo vietą ir laiką, ar turto arešto aktas buvo jam įteiktas (CPK 679 str.). Nagrinėjant šį klausimą, ir papildant anksčiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia ar gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 str. 2 d.). Nors CPK tiesiogiai neįtvirtina antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti ne tik vykdymo proceso šalims, bet ir suinteresuotiems asmenims, tačiau kasacinis teismas nurodė, jog tokia antstolio pareiga išplaukia iš privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, įpareigojančio visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog skolininku yra specifinis juridinis asmuo – Gyvenamojo namo statybos bendrija, kurios tikslas, kaip minėta, yra pastatyti gyvenamuosius butus nariams, o tai leidžia pagrįstai numanyti, jog jos statomas namas yra skirtas narių poreikiams tenkinti ir bent jau iš dalies finansuojamas iš šių narių lėšų, antstolis turėjo įvertinti, jog vykdymo veiksmai gali sukelti bendrijos nariams tam tikrų teisinių pasekmių. Dėl to, veikdamas sąžiningai ir teisingai, antstolis turėjo pranešti ieškovams apie ginčo butų, kuriuose jie gyvena ir moka įnašus jų statybai bei pagrįstai tikisi įgyti juos nuosavybėn, priverstinį pardavimą.

Ketvirta, vienas iš esminių turto perleidimo atlygintinai sandorio sąlygų yra turto kaina. Paprastai turto kaina yra nustatoma šalių susitarimu. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčo turto perleidimas nebuvo savanoriškas – jį atliko antstolis, siekdamas apginti kreditoriaus – Banko, interesus. Teismo praktikoje akcentuojama, kad varžytynėse parduodamo turto kaina nenustatinėjama šalių susitarimu, ją nustato antstolis, todėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2006.). Tokiu atveju sąžiningas teisingos kainos nustatymas yra ypatingai reikšmingas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką įstatymų aiškinimo bei taikymo klausimais nagrinėjant bylas dėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui, yra pasisakęs, kad aiškinant bei taikant nacionalines teisės normas, susijusias su priverstiniu turto išieškojimu, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus dėl nuosavybės teisių apsaugos, proceso trukmės, teisės į teismą, priverstinai parduodamo turto teisingos kainos ir kt. Nurodoma, jog EŽTT įpareigoja nacionalinėje teisėje nenustatyti galimybės atlikti tokį sandorį, kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų, pažeidžiama teisinga pusiausvyra tarp konkuruojančių interesų, akcentuoja skolininko galimybę parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, par. 61).

Pagal CPK 681 straipsnio normas antstolis, vykdydamas turto areštą, privalo jį įkainoti, tai yra, remdamasis tiek objektyviais (turto rinkos kaina ir jo nusidėvėjimas), tiek subjektyviais (išieškotojo ir skolininko nuomonė) kriterijais, nustatyti jo rinkos vertę. Taigi šios normos nustato areštuojamo turto įkainojimo procedūrą, ir ja remiantis konstatuota turto vertė yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (CPK 675 str. 2, 3 d., 677 str. 2 d., 678 str. 1 d. 5 p., 718 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip buvo minėta, antstolis pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus ir dėl šios priežasties ginčo butai buvo parduoti už gerokai mažesnę kainą, nei šio turto rinkos vertė. Kaip matyti vykdomosios bylos Nr. 4163-1/03 medžiagos, 2003 m. lapkričio 24 d. turto arešto akte ginčo butai buvo įkainoti nuo 5 000 Lt už vieno kambario butą iki 8 000 Lt už keturių kambarių butą. Dokumentų, kurie pagrįstų tokių kainų dydį, medžiagoje nėra. Skelbime apie 2004 m. sausio 6 d. varžytynes yra nurodomos pradinės kainos nuo 4 000 Lt už vieno kambario butą iki 6 400 Lt už keturių kambarių butą. Šios varžytynės ginčo butų atžvilgiu paskelbtos neįvykusiomis neatsiradus pirkėjams. Paskelbdamas apie 2004 m. balandžio 7 d. varžytynes, antstolis nurodė kainas nuo 3 000 Lt už vieno kambario butą iki 4 800 Lt už keturių kambarių butą. Nors skelbime apie varžytynes tai neatsispindi, tačiau iš antstolio raštų bankui matyti, jog šias varžytynes antstolis laikė antrosiomis varžytynėmis, nes nurodė, jog butų kainos buvo sumažintos 20 procentų pagal CPK 722 straipsnio nuostatas. Šiose antrosiose varžytynėse ginčo butai buvo parduoti už kainas nuo 3 150 Lt už vieno kambario butą iki 5 040 Lt už keturių kambarių butą.

Taigi kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, ginčo butai nebuvo parduoti iš karto, varžytynes teko skelbti pakartotinai, todėl apeliantai teisingai nurodė, jog ginčo butų kaina, lyginant su pirmosiose varžytynėse nurodyta kaina, turėjo būti mažinama įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog kaina mažėjo nepagrįstai. Tačiau, kaip minėta, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kuo remdamasis antstolis nustatė pirmųjų varžytynių kainą, nuo kurios iš esmės priklausė ir vėlesnėse varžytynėse buvusias kainas. Tuo tarpu iš ieškovų pateiktų ginčo butų rinkos vertės nustatymo ataskaitų išvadų dėl turto vertės matyti, kad ginčo butų vertė 2004 m. balandžio mėnesį nustatyta nuo 16 000 – 19 000 Lt už vieno kambario butą iki 19 000 – 25 000 Lt už keturių kambarių butą. Akivaizdu, jog nepriklausomų turto vertintojų nustatyta vidutinė ginčo butų kaina varžytynių metu, tai yra 2004 m. balandžio mėnesį, net iki keturių kartų yra didesnė už antstolio nustatytą kainą, tai yra nuo 4 000 Lt už vieno kambario butą iki 6 400 Lt už keturių kambarių butą. Tuo tarpu medžiagos, kurios pagrindu antstolis nustatė būtent tokią kainą, atsakovai nepateikė ir nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios galėjo lemti tokį kainų skirtumą (CPK 185, 175 str., 718, 722 str.).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kuo rėmėsi antstolis, nustatydamas ginčo turto kainą. Taigi atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių varžytynių kainos pagrįstumą (CPK 178 str.). Tuo tarpu ieškovai teismui pateikė ginčo butų vertinimus, kuriuose ginčo turtas įkainotas net keletą kartų didesne kaina, nei buvo nustatyta varžytynėse ir šie duomenys nėra paneigti. Žinoma, faktiška nekilnojamojo turto pardavimo kaina gali skirtis nuo vertintojų apskaičiuotosios rinkos vertės, priklausomai nuo rinkos sąlygų, susiklosčiusių pardavimo momentu, be to, būtina įvertinti tai, jog, kaip buvo paminėta anksčiau, turtą parduodant priverstinai, varžytynėse, kaina dažnai yra šiek tiek mažesnė už vidutinę rinkos kainą. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šis kainos skirtumas yra pernelyg didelis, neatitinkantis protingumo principo, todėl, atsakovams neįrodžius kitaip, yra pagrindas konstatuoti, jog antstolis nukrypo nuo turto vertinimo principų, pasirinko aiškiai per mažą ir neobjektyvią kainą (CPK 185 str.).

Iš CPK 602 straipsnio nuostatų seka, kad teismo patvirtintas sandoris - varžytynių aktas, kuris įformina priverstinį turto realizavimą, gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtinais įstatymo nustatytais atvejais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog 2003 m. lapkričio 24 d. turto arešto aktas ir 2004 m. balandžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktai turi būti pripažinti negaliojančiais. Apeliantų atsakovų Z. Ž. ir R. L. argumentai apeliaciniame skunde, jog Biržų rajono apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 10 d. yra patvirtinęs 2004 m. balandžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, jog GNSB atstovas turto arešto akte nepažymėjo, kad nesutinka su antstolio nurodytu turto įkainojimu, per penkias dienas nuo turto arešto akto gavimo dienos nepareiškė prieštaravimų dėl turto įkainojimo (CPK 681 str. 3 d.), nesuteikia pagrindo atmesti ieškovų reikalavimą, grindžiamą turto įvertinimo procedūros pažeidimais bei per maža pardavimo kaina. Taigi keisti ar naikinti šią teismo sprendimo dalį apeliantų nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str.).

Dėl restitucijos taikymo

Nagrinėjamu atveju ginčo butai buvo parduoti iš varžytynių, juos įsigiję atsakovai pinigus sumokėjo antstoliui, o šis lėšas perdavė išieškotojui kreditoriui Bankui (vykdomoji byla Nr. 4163-1/03). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pripažinus turto arešto aktą ir turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiais, antstolis bei Bankas privalo grąžinti pirkėjams pinigus ir abu atsakovus įpareigojo grąžinti šiuos pinigus anksčiau nurodytiems asmenims.

Kaip minėta, apeliacinius skundus dėl šio teismo sprendimo yra padavę tik atsakovai AB DnB NORD bankas bei Z. Ž. ir R. L. . Antstolis šio teismo sprendimo apeliacine tvarka nėra apskundęs (CPK 320 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas ir taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija. Taigi teismas, pripažinęs negaliojančiu ginčijamą varžytynių aktą ir konstatavęs atsakovų – turto pirkėjų, nesąžiningumą, privalėjo taikyti abišalę restituciją, grąžinti atsakovų – turto pirkėjų dispozicijoje esantį ginčo turtą atsakovui GNSB „Plentas“, o atsakovams – šio turto pirkėjams, priteisti pinigus, kuriuos jie sumokėjo už šį turtą (CK 1.80 str. 2, 3 d, 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Apeliantas atsakovas AB DnB NORD teisingai nurodo, kad tuo atveju, jeigu gautos už parduotą turtą lėšos jau išmokėtos išieškotojams, o sandoris pripažintas negaliojančiu dėl antstolio kaltės, pinigų suma priteisiama turto pirkėjui iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusio antstolio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-525/200; 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, iš atsakovų – turto pirkėjų, gautos lėšos jau yra pervestos atsakovui Bankui, todėl teismas, nors pagrįstai varžytynių aktą pripažino neteisėtu dėl antstolio kaltės, tačiau, vykdydamas restituciją, be pagrindo sprendė, kad atsakovas Bankas privalo atsakovams - pirkėjams grąžinti minimus pinigus, todėl nurodyta teismo sprendimo dalis naikintina. Be to, teismas privalėjo šiuos pinigus priteisti, o ne įpareigoti juos grąžinti. Iš kitos pusės, ginčo turtas iš atsakovų – pirkėjų priteistinas atsakovui GNSB „Plentas“, kaip to reikalauja restituciją reglamentuojančios paminėtos CK normos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog ši teismo sprendimo dalis turi būti pakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija atmeta atsakovų Z. Ž. ir R. L. apeliaciniame skundė išdėstytus argumentus, kad jų sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta, todėl ginčo butai iš jų negali būti paimami (CPK 185 str.). Pirma, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, ginčo turtas buvo parduotas už akivaizdžiai per mažą, rinkos sąlygų neatitikusią kainą. Žinoma, pirkėjas, dalyvaujantis varžytynėse, gali pagrįstai tikėtis, jog turtą parduodant priverstine tvarka kaina bus mažesnė nei vidutinė tokio turto rinkos kainą. Tačiau nagrinėjamu atveju šis skirtumas yra per didelis, dėl to protingi, išsilavinę bei rūpestingi pirkėjai turėjo realų pagrindą abejoti sandorio tinkamumu, todėl pasidomėti antstolio atliekamų veiksmų pagrįstumu. Be to, abejonių pirkėjų rūpestingumu ir sąžiningumu kelia ir tai, jog, kaip jie patys patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, butus pirko prieš tai jų net neapžiūrėję, nes nebuvo į juos įleisti (t. 2, b. l. 147). Tokios aplinkybės kiekvienam protingam asmeniui keltų pagrįstų abejonių dėl sandorio teisėtumo, ypač turit galvoje jau minėtą aplinkybę dėl turto pardavimo kainos.

Antra, kaip žinoma, sąžiningumo principas civilinėje teisėje yra neatskiriamas nuo kitų teisės principų, pirmiausia – nuo teisingumo principo, todėl, nustačius, jog antstolio veiksmai, atlikti nesilaikant imperatyvių įstatymo nuostatų, negalima išvada, jog sukurtos pasekmės yra teisėtos. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Kaip minėta, dėl varžytynių ydingumo nėra galimybės nustatyti, kokį konkrečiai turtą įgijo atsakovai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad visuose varžytynių aktuose yra nurodytas vienodas unikalus turto numeris, nors kiekviename akte taip pat nurodomas skirtingas buto numeris ir plotas, galima daryti išvadą, kad atsakovai įsigijo tą patį turtą, o jų dalys bendrojoje nuosavybėje nėra nurodytos. Dėl to nėra galimybės identifikuoti atsakovų įsigytų nekilnojamojo turto objektų.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimų

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, apeliantai kelia klausimus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į CPK 329 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, pagal kurias procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti buvus tokių proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Atsakovas Bankas skunde nurodė, jog teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, tai yra įpareigojo Banką grąžinti ginčo turto pirkėjams sprendime nurodytas pinigų sumas, nors ieškovai jokių materialinių reikalavimų Bankui nereiškė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis nurodytas teismo sprendimo trūkumas nebėra aktualus, nes, kaip matyti iš anksčiau šioje nutartyje išdėstytų išvadų, ši teismo sprendimo dalis, kuria priteisti pinigai iš Banko, buvo pripažinta nepagrįsta ir panaikinta.

Atsakovai Z. Ž. ir R. L. savo apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad teismas peržengė ieškinio ribas, tačiau šiuos savo teiginius grindė nurodydami kitas aplinkybes, tai yra, jog ieškovai nebuvo suformulavę reikalavimo dėl restitucijos taikymo, nereikalavo grąžinti jiems realizuotą turtą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus. Kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2004 m. balandžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus, panaikinti 2003 m. lapkričio 24 d. turto arešto aktą, panaikinti ginčo butų teisinę registraciją atsakovų vardu bei pripažinti ieškovams nuosavybės teises į minėtus ginčo butus. Akivaizdu, jog ieškovai siekė susigrąžinti ginčo butus ir turėti juos nuosavybės teise. Dėl to ne visiškai tikslus reikalavimo formulavimas nepakeičia jo esmės ir neduoda pagrindo konstatuoti teismą peržengus reikalavimo ribas. Tuo tarpu restitucijos taikymo klausimas yra išvestinis klausimas, sprendžiamas kiekvienu atveju pripažinus negaliojančiais turto perleidimo sandorius. Tai buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai iš esmės pagrįstai savo skunduose nurodė, kad iš dalies teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų ir teismo išvados dėl pareikšto ieškinio (CPK 265 str. 2 d., 270 str. 5 d. 1 p.). Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl tų ieškovų reikalavimų, kuriuos atmetė motyvuojamojoje sprendimo dalyje. Be to, sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nepasisakęs dėl restitucijos taikymo pagrindų ir formos, sprendimo rezoliucinėje dalyje pritaikė dalinę restituciją, nepatenkinęs ieškovų reikalavimo dėl nuosavybės teisių pripažinimo nepriteisė iš atsakovų įsigytą ginčo turtą bendrovei. Taip išdėstydamas savo sprendimą, teismas pažeidė tokiam dokumentui keliamus išsamumo, aiškumo, suprantamumo reikalavimus ir įnešė sumaišties. Dėl to apeliantai teisingai nurodo, kad teismo sprendimas surašytas su trūkumais. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šie trūkumai nėra tokie, kurie leistų abejoti teisingu bylos išsprendimu nurodytose dalyse (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgiant į proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus, šie trūkumai gali būti pašalinami keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija patenkina iš dalies apeliacinius skundus, pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir jo rezoliucinę dalį papildo nurodydama, jog atmetamas ieškovų reikalavimas pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčo butus. Teisėjų kolegija priteisia ginčo turtą iš atsakovų G. J. įmonės „Sargilė“, Z. Ž. , V. I. , D. A. , R. L. , A. S. atsakovui GNSB ,,Plentas“, o iš antstolio atsakovo V. Cechanavičiaus šiems atsakovams - ginčo turto pirkėjams, priteisia pinigus, jų sumokėtus už šį turtą. Ieškovų reikalavimas dėl panaikinimo minimo turto teisinės registracijos atsakovų – turto pirkėjų vardu, atmetamas, nes pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas ši registracija panaikinama vykdant galiojantį teismo sprendimą. Kartu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į anksčiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, kad klausimas dėl nuosavybės teisės į ginčo butus spręstinas tarp Bendrijos ir jos narių įstatymų nustatyta tvarka, tai yra pasirašant skolos perkėlimo sutartis, perimant turtą bei taip sureguliuojant teisinius santykius Banku, nustatant tiek Bendrijos, tiek jos narių skolos dalis Bankui ir pan.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą ir priteisė ieškovams šias išlaidas iš antstolio. Atsakovas Bankas, nesutikdamas su teismo sprendimu šioje dalyje, nurodė, jog teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, šias išlaidas priteisė išimtinai tik ieškovams, o sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovams proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, nepriėmė (CPK 270 str. 5 d. 3 p., 93 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto skundo argumentus. Nors apeliantas teisingai nurodė, kad pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau, kaip ir kiekviena teisės norma, ši taisyklė negali būti taikoma formaliai, izoliuotai, neatsižvelgiant į bendruosius teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus ir neįvertinus realios situacijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai, keldami anksčiau nurodytus ieškinio reikalavimus, iš esmės siekė turto pardavimo iš varžytynių bei turto arešto aktų panaikinimo ir jų nuosavybės teisės į ginčo butus pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, iš esmės pripažino negaliojančiais minėtus aktus, taikė restituciją, tačiau atmetė reikalavimą pripažinti ieškovų nuosavybės teisę į ginčo turtą, kartu nurodydamas, jog ieškovai ir Bendrija sukūrė dalinę nuosavybę. Šia nutartimi teismo sprendimas yra keičiamas papildant jo rezoliucinę dalį tuo, ko nenurodė pirmosios instancijos teismas, nors nusprendė motyvuojamoje dalyje, bei pakeičiant kai kuriuos restitucijos taikymo klausimus. Taigi kaip matyti iš apeliacinių skundų bei šios teismo nutarties turinio, atsakovų skundai buvo patenkinti tik labai mažoje dalyje, panaikinant teismo sprendimo dalį, kuria Bankas įpareigotas grąžinti pirkėjams jų sumokėtus pinigus. Visas kitas teismo sprendimas iš esmės buvo paliktas nepakeistas, ištaisant teismo sprendimo formalius trūkumus, atsiradusius dėl paties teismo sprendimo teksto neaiškumo bei neišsamumo.

Bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose turi būti paskirstomos atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes. Įvertinus tai, jog didžioji dalis ieškinio iš esmės buvo patenkinta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai ir proporcingai, atsižvelgdamas į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl teismo sprendimo dalis šiuo klausimu paliktina nepakeista (CPK 185 str.).

Taip pat, įvertinus nurodytas aplinkybes turi būti paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, susijusias su ieškinio esme bei patenkinta jo dalimi, o taip pat į šalių lygiateisiškumo principą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šalims bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 3, 185 str.). Tuo tarpu išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis, tai yra po 64 Lt iš kiekvieno (CPK 96 str.) (t. 2, b. l. 198, t. 3, b. l. 14).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovų akcinės bendrovės DnB NORD banko bei Z. Ž. ir R. L. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti.

Atmesti ieškovų S. J. , D. K. , J. J. , R. B. , L. P. , A. M. , V. V. , V. M. , V. D. , E. G. reikalavimą dėl nuosavybės teisės į butus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinimo.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas DnB NORD bankas įpareigotas grąžinti atsakovams D. A. , Z. Ž. , V. I. , R. L. , G. J. įmonei šių atsakovų už butus, esančius (duomenys neskelbtini), sumokėtus pinigus.

Priteisti iš antstolio Vytauto Cechanavičaus atsakovei D. A. 3 780 Lt (trys tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt litų), atsakovei Z. Ž. 4 420 Lt (keturi tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt litų), atsakovei V. I. 5 050 Lt (penki tūkstančiai penkiasdešimt litų), atsakovui R. L. 5 040 Lt (penki tūkstančiai keturiasdešimt litų), G. J. įmonei 25 830 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimt litų).

Priteisti atsakovui Gyvenamojo namo statybos bendrijai „Plentas“ iš atsakovės D. A. butą Nr. 27, iš atsakovės Z. Ž. – butą Nr. 1, iš atsakovės V. I. – butą Nr. 2, iš atsakovo R. L. – butą Nr. 6, iš atsakovo G. J. įmonės – butus Nr. 4, 8, 9, 18, 20, 25, esančius gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų akcinės bendrovės DnB NORD banko, Z. Ž. ir R. L. po 64 Lt (šešiasdešimt keturi litai) iš kiekvieno išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.