- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-06
- Bylos Nr.
- Ik-2942-473/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Violeta Balčytienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- V. N. D.
- Atsakovas
- Lietuvos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (posėdžio pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant atsakovo atstovui A. A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. D. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dėl įsakymo panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. N. D. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2010-06-04 įsakymą Nr. 1V-102, kuriuo jai atsisakyta pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą, ir pripažinti jai šį statusą.
Pareiškėja skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad nesutinka su atsakovo sprendimu nepripažinti jai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso. Paaiškino, kad jos tėvas V. T. (T.), gim. 1910 m., iki okupacijos dirbęs Šiaulių geležinkelyje, gyvenęs Šiaulių mieste, Šaulių organizacijos narys, buvo suimtas (duomenys neskelbtini) už antisovietinės agitacijos vykdymą, pasipriešinimą okupaciniam režimui ir išvežtas į Nižnij Novgorodo lagerius, nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal RSFSR BK 58-10 str., (duomenys neskelbtini) įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo mirė Unžlage Rusijos Federacijoje. Lietuvos ypatingasis archyvas 2009-09-15 išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina minėtas aplinkybes. Lietuvos TSR prokuratūra 1989-07-24 išdavė reabilitavimo pažymėjimą, pagal kurį V. T. reabilituotas pagal TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1989-01-16 įsaką „Dėl papildomų priemonių atstatant teisingumą 30-siais, 40-siais, 50-jų metų pradžioje vykusių represijų aukų atžvilgiu“. LR prokuratūra 2009-06-20 išdavė pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. T., gim. 1910 m., gyvenusio Šiaulių mieste, kuriame nurodyta, kad jis buvo neteisėtai represuotas apkaltinus pagal RSFSR BK 58-10 str., buvo laisvės atėmimo vietoje Unžlage Novgorodo srityje Rusijos Federacijoje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (mirė kalėjime). Pagal LR 1990-05-02 „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Pagal Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2010-06-08 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) V. T., gim. 1910 m., po mirties suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Iki suėmimo V. T. dirbo geležinkelyje ir su žmona ir dviem vaikais gyveno žinybiniame geležinkelio bute Dubijos gatvėje Šiaulių mieste. Po tėvo suėmimo motinai su mažamečiais vaikais buvo liepta per 24 val. išsikraustyti iš geležinkelio buto, pažįstamų žmonių pagalba susirado baraką (duomenys neskelbtini) g. ir ten viename kambaryje nelegaliai apsigyveno. Kadangi tėvas buvo suimtas už antisovietinę agitaciją, po jo suėmimo motina E. T. suprato, kad šeimai grėsė ištrėmimas už Lietuvos ribų į Rusijos teritoriją, kuris tuo metu buvo vykdomas Lietuvoje. Apie gresiantį ištrėmimą pranešė tėvo pažįstamas asmuo, kurio vardas ir pavardė pareiškėjai nežinomi, gyvenęs Kuršėnų miestelyje Šiaulių apskrityje. Ji su motina E. T., gim. 1910 m., ir seserimi I. T., gim. 1934 m., vengdamos trėmimo, slapstėsi Šiaulių mieste pas pažįstamus P., J. U. Dotnuvos rajone Gudžiūnų valsčiuje, kol Lietuvą okupavo vokiečių kariuomenė. Prasidėjus antrajai Sovietų okupacijai, jos motina iš patikimų šaltinių sužinojo, kad šeimai vėl gresia ištrėmimas už Lietuvos ribų, todėl su vaikais išvyko iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos barako (duomenys neskelbtini) g. Šiaulių mieste į Žagarę Joniškio rajone, kur nelegaliai gyvendami jie apie dvi savaites slapstėsi nuo ištrėmimo (duomenys neskelbtini) name. Po to vėl grįžo į Šiaulių miestą, o sužinoję, kad trėmimai dar tebevyksta, pasislėpė pas P., Šiaulių mieste, netoli Kudirkos vidurinės mokyklos. Ji ir sesuo buvo apgyvendintos pas motinos seserį O. Z., kuri gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje Šiaulių mieste, o motina dirbo pas ūkininką I., gyvenusį Šiaulių priemiestyje ir ten slapstėsi, naktimis vaikams atnešdavo maisto. Nuo trėmimo šeima slapstėsi iki 1954 m. pavasario, kai grįžo nuolat gyventi į baraką (duomenys neskelbtini) gatvėje Šiaulių mieste. Apie tėvo mirtį (duomenys neskelbtini) Unžlago lageryje, sužinojo tik 1989-07-24, kai gavo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos TSR prokuratūros. Po motinos E. T. mirties (duomenys neskelbtini) tarp jos daiktų rado tėvo nuotrauką, kuri buvo padaryta lageryje 1940 m. ir mano, kad šią nuotrauką motinai perdavė kartu su tėvu kalėjęs asmuo. Pareiškėjos nuomone, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, priimdama 2010-06-04 įsakymą, neatsižvelgė į ankščiau išvardintus dokumentus apie tėvą ir tai, kad šeima vengdama ištrėmimo, slapstėsi, negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą įstatymą, atsisakiusi jai suteikti nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų tremtinio teisinį statusą. Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) su pareiškėjos prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 27) nurodė ir teismo posėdyje jo atstovas paaiškino, kad pareiškėja 2009-09-30 kreipėsi su prašymu, pripažinti jai nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pagal LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p., pagal kurį tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pareiškėja pateikė Lietuvos generalinės prokuratūros 2009-06-22 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie neteisėtą jos tėvo V. T. kalinimą. Tačiau nei užpildytoje anketoje, nei gyvenimo aprašyme nėra jokių užuominų apie tai, kad šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tai yra slapstėsi. Pareiškėja neatitiko Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. reikalavimų, todėl Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija pasiūlė, o generalinė direktorė, vadovaudamasi šiuo pasiūlymu, 2010-06-04 įsakymu Nr. IV-102 nepripažino V. N. D. nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinio statuso. Pareiškėja tik skunde teismui nurodė apie šeimos slapstimąsi antros Sovietų okupacijos metu. Bendros kompetencijos teismui sprendimu patvirtinus šį juridinę reikšmę turintį slapstimosi faktą, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija pakartotinai svarstytų teisinio statuso pripažinimo klausimą.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai nedalyvaujant, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.Teismo nustatytos faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2009-09-30 pareiškėjas pateikė atsakovo LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai (toliau – Komisija) prašymą pripažinti jai nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (b. l. 29).
Komisija 2009-11-11 posėdyje svarstė išvadas dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo pateikimo klausimą ir protokolu Nr. 2PD-192 (b. l. 54) nutarė pasiūlyti atsakovo generalinei direktorei nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pareiškėjai. Minėto protokolo priede Nr. 777 (b. l. 45) nurodė, kad pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą pagal LR asmenų, nuketėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. nėra teisinio pagrindo, nes duomenų (įrodymų), patvirtinančių, kad pareiškėja buvo ištremta, įrašyta į tremiamų asmenų sąrašus, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvo įkalinimo metu jos motina buvo ištremta ar įrašyta į tremiamų asmenų sąrašus.
Komisija 2009-12-04 raštu Nr. 38R-n-2942 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ (b. l. 44) informavo pareiškėją apie minėtą 2009-11-11 posėdyje svarstytą klausimą ir priimtą protokolą bei nurodė, kad Komisijos išvada gali pasikeisti tik tuo atveju, jei pateikiami papildomi faktiniai duomenys, įrodantys asmens konkretų nukentėjimą nuo okupacijos, visiškai atitinkantį įstatymo sąlygas, o vien pretendento į teisinį statusą argumentų ir teiginių, nepagrįstų konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus, nepakanka Komisijos išvadai pakeisti.
Pareiškėja 2009-12-11 pateikė Komisijai paaiškinimą (b. l. 46) su papildomais dokumentais.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, išnagrinėjęs minėtą raštą ir jo priedus, 2009-12-23 raštu Nr. 38R-n-3203 (b. l. 50) atsakė pareiškėjai, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti jai tremtinio statuso, nes nėra duomenų, kad tėvo kalinimo metu jie su motina negalėjo legaliai gyventi Šiauliuose ir turėjo slapstytis kitose vietose dėl ištrėmimo grėsmės. Toks juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas bendrosios kompetencijos teismo sprendimu.
Atsakovas 2010-06-04 įsakymu Nr. 1V-102 nepripažino pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso (b. l. 55), apie tai pareiškėja informuota LGGRTC 2010-06-10 raštu Nr. 38R-n-1134, kuriame nurodyta minėto sprendimo apskundimo tvarka (b. l. 53).
Teismo išvados.
Administracinis ginčas kilo dėl to, kad pareiškėja V. N. D. ginčija atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2010-06-04 įsakymo Nr. 1V-102, kuriuo atsisakyta jam suteikti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą, teisėtumą ir pagrįstumą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja LR asmenų, nukentėjusių nuo 1993-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymas (Žin., 1997, Nr. 66-1609), kuris apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.
Pagal LR asmenų, nukentėjusių nuo 1993-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų, 7.6 punktą asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dokumentus (ar jų kopijas), kurių pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas: 1) pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką (7.6.1 p.); 2) Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotas pažymas, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas (7.6.2.). Lietuvos ypatingojo archyvo 2009-09-15 pažymoje apie V. T. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 36) nurodyta, kad archyviniame fonde saugomos bylos Nr. P-12514-Li duomenimis, V. T., gim. 1910 m., gyvenęs Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) buvo suimtas vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Transporto skyriaus geležinkelių Šiaulių stoties poskyrio, išvežtas (data nenurodyta) į Unžlagą (Gorkio sr.). NKVD Lietuvos geležinkelių transporto 1940-12-13 kaltinamojoje išvadoje V. T. buvo kaltinamas tuo, kad „priklausė Šaulių sąjungai, tarp transporto darbuotojų vykdė antisovietinę agitaciją, skleidė melagingus prasimanymus apie Raudonąją armiją ir sovietų valdžią. Gyrė fašistinę santvarką Vokietijoje, platinos defetistines nuotaikas apie Raudonąją armiją.” SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo 1942-01-31 nutarimu V. T. „Už antisovietinę agitaciją” buvo nubaustas pagal RSFR BK 58-10 str. laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. NKVD Gorkio sr. Valdybos I-jo spec. skyriaus 1942-08-28 pranešime SSRS NKVD 1-am spec. skyriui nurodyta, kad „T. V., J., (duomenys neskelbtini) mirė Gorkio kalėjime”.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009-06-20 Pažymėjime dėl neteisėto kalinimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 37) nurodyta, kad V. T., gim. 1910 m., gyvenęs Šiaulių mieste, buvo neteisėtai represuotas apkaltinus pagal RSFSR BK 58-10 str., buvo laisvės atėmimo vietoje Unžlage Novgorodo srityje Rusijos Federacijoje nuo 1940 m. spalio 15 d. iki 1942 m. gegužės 16 d. (mirė kalėjime). Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Tokie patys duomenys nurodyti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2000-03-16 pažymėjimo dublikate Nr. (duomenys neskelbtini) (originalas išduotas 1989-07-24 Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 49).
Byloje taip pat pateiktos pareiškėjos V. N. D. paso (b. l. 4, 30), gimimo liudijimo (b. l. 5, 34) ir sutuoktuvių liudijimo (b. l. 6, 35), E. T. mirties liudijimo (b. l. 7) kopijos, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2010-04-19 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 52) apie Kauno metropolijos kurijos archyvinio fondo Kauno Šančių Romos katalikų bažnyčios santuokos metrikų knygoje įrašytą 1933-02-27 įvykusią V. T., J. sūnaus (gim. 1910) ir E. U., P. dukters (gim. 1910) santuoką. Teismui pareiškėja papildomai pateikė Lietuvos TSR prokuratūros 1989-07-24 išduota reabilitavimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8), pagal kurį V. T., gimęs 1910 metais, iki arešto dirbęs Šiaulių geležinkelio stotyje, gyvenęs Šiaulių mieste, areštuotas (duomenys neskelbtini) ir miręs įkalinimo vietoje (duomenys neskelbtini), reabilituotas pagal TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1989-01-16 įsaką „Dėl papildomų priemonių atstatant teisingumą 30-siais, 40-siais, 50-jų metų pradžioje vykusių represijų aukų atžvilgiu“, V. T. po mirties išduotą 2010-05-28 laisvės kovų dalyvio pažymėjimą (b. l. 14).
Kaip minėta, kad asmuo būtų pripažintas tremtiniui prilygintu asmeniu, pagal LR asmenų, nukentėjusių nuo 1993-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p., turi būti nustatytos dvi sąlygos, t. y. 1) asmuo yra politinio kalinio vaikas ir jo įkalinimo metu buvo nepilnametis ir 2) šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Iš pareiškėjos pateiktų įrodymų galimą daryti išvadą, kad jos tėvas, V. T. buvo politinis kalinys ir jo įkalinimo metu ((duomenys neskelbtini)) pareiškėja buvo nepilnametė (gim. (duomenys neskelbtini)). Tačiau be pareiškėjos paaiškinimų (b. l. 31-33, 46) pateiktų LGGRTC ir skunde teismui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos šeima po tėvo V. T. įkalinimo negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Atsakovo 2009-12-23 rašte Nr. 38R-n-3203 pareiškėjai išaiškinta, kad negalėjimo legaliai gyventi juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas bendrosios kompetencijos teismo sprendimu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą (LR ABTĮ 57 str.).
Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir byloje esančiais rašytiniai įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė atsakovui LGGRTC dokumentų, kurių pagrindu jai gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas, o remiantis pateiktais ir byloje esančiais dokumentais nėra pagrindo pareiškėjai suteikti nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statuso pagal LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą pagal LR asmenų, nuketėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. nėra teisinio pagrindo.
Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2010-06-04 įsakymą Nr. 1V-102, kuriuo jai atsisakyta pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens tremtinio teisinį statusą, yra nepagrįstas, todėl atmestinas (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,nusprendė pareiškėjos V. N. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.