Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno (toliau – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam V. K. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiojo ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš V. K. nukentėjusiajam A. D. priteista 5 000,00 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti bei nuspręsta išieškoti proceso išlaidas: nukentėjusiajam A. D. – 950,00 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) už atstovo paslaugas; valstybei – 62,00 Eur (šešiasdešimt du eurus) proceso dalyvių kelionių išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 03.39 val. iki 03.55 val., Rokiškyje, (duomenys neskelbtini), VšĮ Rokiškio rajono ligoninės kieme, iš pykčio du kartus ranka smogė nukentėjusiajam A. D. į dešinės pusės priekinę – šoninę pilvo sienos sritį, taip padarydamas jam paviršinius plyšimus kepenų apatiniame paviršiuje, dešinės priekinės – šoninės pilvo sienos pasieninės pilvaplėvės įplyšimus, kas komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę ir pilvaplėvės uždegimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų vertinimu ir nurodo, jog nuteistojo V. K. kaltė pagrįsta tik nukentėjusiojo A. D. nepatikimais parodymais bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų neatitinkančiu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, nors jokių kitų patikimų įrodymų, kad nukentėjusįjį A. D. sumušė būtent V. K., byloje nėra.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo V. K. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo V. K. kaltės, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apygardos teismo nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 03.39 val. iki 03.55 val., Rokiškyje, (duomenys neskelbtini), VšĮ Rokiškio rajono ligoninės kieme, iš pykčio į du kartus ranka sudavė nukentėjusiajam A. D. į dešinės pusės priekinę – šoninę pilvo sienos sritį, taip padarydamas jam paviršinius plyšimus kepenų apatiniame paviršiuje, dešinės priekinės – šoninės pilvo sienos pasieninės pilvaplėvės įplyšimus, kas komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę ir pilvaplėvės uždegimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis, 2015 m. gegužės 19 d. apklaustas liudytoju, apibūdindamas jį sumušusį apsaugos darbuotoją, nurodė, kad iš atvykusių dviejų apsaugos darbuotojų vienas buvo stambus, trumpai nusikirpęs, apie 180-190 cm ūgio, kitas neaukštas, apie 170 cm ūgio. Jie nukentėjusįjį išsivedė iš priėmimo skyriaus ir stambusis apsaugos darbuotojas du kartus stipriai kumščiu sudavė jam į pilvą (t. 1, b. l. 22). 2015 m. rugsėjo 11 d. liudytojo papildomos apklausos metu nukentėjusysis A. D., apibūdindamas atvykusius apsaugos darbuotojus, vėl nurodė, kad vienas jų buvo stambus, aukštas, trumpai kirptų plaukų, galėjo būti skustas ar vos paaugusiais plaukais. Kitas apsaugos darbuotojas buvo lieknesnio sudėjimo, apie 173 cm ūgio, tamsių, vidutinio ilgio plaukų. Jie abu vilkėjo apsauginių uniformas (t. 1, b. l. 25-27). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. D. iš veido bruožų atpažino V. K. kaip apsaugos darbuotoją, kuris sudavė jam du smūgius į pilvą (t. 1, b. l.28-32). 2015 m. rugsėjo 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nukentėjusysis nurodė, kad „stambusis apsauginis, kurį jis atpažino iš pateiktų nuotraukų, prilaikydamas ar tai suėmęs už peties, ar tai sugriebęs už drabužių, du kartus jam ranka smogė į pilvo sritį“ (t. 1, b. l. 33-37). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apibūdindamas jį sumušusį asmenį, nukentėjusysis kaip vieną iš skiriamųjų požymių nurodė šio asmens trumpai kirptų plaukų šukuoseną. Byloje ginčo dėl apsaugos darbuotojų šukuosenų nėra, nes liudytojas E. G. patvirtino, kad jis visada nešioja vidutinio ilgumo plaukus, trumpai ar plikai nesikerpa (t. 1, b. l. 77). Iš bylos duomenų matyti, kad trumpų plaukų šukuoseną įvykio metu nešiojo būtent V. K.. Pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs liudytojas V. L. pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad esminis nukentėjusįjį sužalojusio asmens požymis buvo jo trumpų plaukų šukuosena. Nors nukentėjusysis apibūdindamas jį sumušusį apsaugos darbuotoją ir nurodė, kad šis asmuo buvo stambesnis ir aukštesnis už kitą, o pirmos instancijos teismo posėdžio metu vizualiai buvo nustatyta, kad liudytojas E. G. yra apytikriai 5 cm aukštesnis ir gal kiek stambesnis už nuteistąjį, pažymėtina, kad šie skirtumai nėra esminiai. Tiksliai nustatyti žmogaus ūgį jo neišmatavus, neįmanoma. Todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo parodymuose neatitikimas dėl nuteistojo ir liudytojo E. G. ūgio, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Aptariant nuteistojo kūno sudėjimą pažymėtina ir tai, kad nuo įvykio iki pirmo teismo posėdžio praėjo beveik aštuoni mėnesiai, dėl to V. K. kūno sudėjimas galėjo pakisti. Juo labiau, kad teismo posėdžio metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V. L. parodė, kad vizualiai nuteistasis šiuo metu yra lieknesnis nei įvykio metu. Be to, apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įvykio metu tiek V. K., tiek liudytojas E. G. vykdė tarnybines pareigas, turėjo liemenes, specialiąsias priemones, kurios vizualiai pakeičia žmogaus išvaizdą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas nakties metu, patyrė stresą, todėl apibūdindamas nuteistojo kūno sudėjimą ir ūgį galėjo sąžiningai klysti. Nepaisant to, jo parodymai apie jį sumušusį asmenį viso proceso metu buvo nuoseklūs, o byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo būtent nuteistasis.

Apeliantai skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, nes iš byloje esančių duomenų (nukentėjusiojo telefoninių skambučių Bendrajam pagalbos centrui išklotinių ir garso įrašų, juose užfiksuotų nukentėjusiojo balso, dėstomų minčių nenuoseklumo) matyti, kad nukentėjusysis įvykio naktį buvo neblaivus, dėl to galėjo netiksliai įsiminti įvykio aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis neneigia, kad įvykio naktį buvo išgėręs alaus. Tačiau Rokiškio ligoninės priimamajame budėjusios medicinos darbuotojos liudytojos S. S. parodymai patvirtina, kad nors nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau didelio girtumo ji nepastebėjo. Medicinos įstaigos darbuotoja liudytoja B. P. teisme taip pat parodė, kad nukentėjusysis vizualiai girtas neatrodė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmens girtumas nesudaro pagrindo visiškai atmesti jo parodymus ir jais nesivadovauti. Tokio asmens parodymų patikimumas įvertinamas juos lyginant su kitais įrodymais, dėl ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis įvykio naktį buvo neblaivus, esmines įvykio aplinkybes įsiminė ir suprato tinkamai, nes tiek liudytojas E. G., tiek pats nuteistasis tas pačias įvykio aplinkybes (išskyrus smūgių sudavimą) patvirtino. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusiojo parodymai yra pakankamai nuoseklūs, patikimi ir jais buvo galima remtis konstatuojant, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent nuteistasis. Duomenų, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį V. K., byloje nėra, nes iki įvykio jie nebuvo pažįstami, bylos duomenimis nenustatyta, kad iki įvykio jie turėjo tarpusavio konfliktų.

Dėl apeliantų skundo argumento, kad nukentėjusysis negalėjo tinkamai matyti ir įsidėmėti jį sumušusio asmens požymių dėl objektyvių priežasčių, nes įvykio metu ligoninės priimamajame buvo prietema, o ligoninės kieme buvo tamsu, pažymėtina, kad pats nuteistasis teisme parodė, jog ligoninės kieme apšvietimas buvo, t. y. užsidegdavo judesio lempa. Iš liudytojų S. S. bei B. P. parodymų taip pat matyti, kad ligoninės priimamajame šviesa buvo tik prigesinta ir nebuvo visiškai tamsu. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis neturėjo galimybių matyti ir įsidėmėti jam smūgius sudavusį asmenį.

Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta pažeidžiant proceso reikalavimus, nes parodymas atpažinti buvo atliktas pagal nuotraukas, nors nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, trukdžiusių parodyti atpažinti patį asmenį, o ne jo nuotrauką. Be to, apeliantų teigimu, nukentėjusiojo nurodyti požymiai, pagal kuriuos jis atpažino nuteistąjį (iš veido bruožų) yra pernelyg abstraktūs. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nedraudžia atpažinimą vykdyti iš nuotraukų. Pagal BPK 191–192, 195 straipsnius, prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Nagrinėjamu atveju, parodymo atpažinti iš nuotraukų procedūra buvo atlikta laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. A. D. prieš tai buvo apklaustas, jis nurodė jį sumušusio asmens bruožus, kad tai buvo „stambus, aukštas, trumpai kirptų plaukų, galėjo būti ir skustas ar vos paaugę plaukai“, tuo tarpu kitas apsaugos darbuotojas buvo „lieknesnio sudėjimo, apie 173 cm ūgio, tamsių, vidutinio ilgio plaukų“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad galėtų atpažinti jam smūgius sudavusį apsauginį (t. 1, b. l.25-27). Nuteistojo nuotrauka atpažinimui parodyta su trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal pateiktas atpažinti keturias nuotraukas, A. D. nurodė, kad nuotraukoje Nr. 3 pagal veido bruožus atpažįsta asmenį, kuris sudavė jam du smūgius į pilvo sritį (t. 1, b. l. 28-32). Atlikto procesinio veiksmo rezultatai užfiksuoti tinkamai. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistąjį nukentėjusysis atpažino iš veido bruožų, nors iki atpažinimo nukentėjusysis nė karto neminėjo, kad įsiminė jį sumušusio asmens veido bruožus. Pažymėtina, kad atpažįstantysis apklausos metu ne visada gali nurodyti visus atpažintino objekto požymius ar tiksliai juos apibūdinti. Tik kai pamato atpažintiną objektą, jis gali prisiminti ir nurodyti tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje. Tai psichologiškai paaiškinamas procesas, todėl nagrinėjamu atveju kolegijai nekyla abejonių dėl tyrimo metu atlikto atpažinimo proceso pagrįstumo. Juo labiau, kad nukentėjusysis ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė atpažįstantis V. K., kaip jį įvykio metu sumušusį asmenį. Be to, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusysis nenurodė, jog tyrimo metu jam iš anksto buvo parodytos nuteistojo nuotraukos ir nurodyta atpažinti būtent jį. Kolegija sutinka, kad byloje nėra duomenų, jog egzistavo objektyvios aplinkybės, trukdžiusios parodyti atpažinti V. K. gyvai, o ne pagal jo nuotraukas, tačiau vien tai nepaneigia šio procesinio veiksmo teisėtumo. Juo labiau, kad jo metu gauti duomenys nėra vieninteliai nuteistojo kaltės įrodymai.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam iš nuteistojo priteista 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo bei gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nukentėjusiajam A. D. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiajam dėl jo sužalojimo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusysis neabejotinai patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimą, padaryti sužalojimai sukėlė fizinį skausmą, nepatogumus, nukentėjusysis buvo operuotas, gydomas ligoninėje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, į vertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ženkliai sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 5 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktiką.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dviem metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiojo ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį, sunkų, smurtinį baigtą nusikaltimą, sukeliantį didelį pavojų visuomenei. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistąjį teigiamai apibūdinančius duomenis, t. y. kad nuteistasis anksčiau neteistas, neturi administracinių nuobaudų, turi šeimą, išlaiko du nepilnamečius vaikus, dirba, darbovietėje charakterizuojamas gerai. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o nuteistojo veika nors ir pavojinga, tačiau rimtesnių padarinių nukentėjusiojo sveikatai nesukėlė. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo A. D. patirtas 550,00 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, Nr. 2K-271/2010, 2K-431/2012, Nr. 2K-147/2013 ir kt.). Šioje byloje apeliacinis skundas, kurį padavė nuteistasis ir jo gynėjas, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 655677 matyti, kad nukentėjusysis A. D. advokatui Irmantui Ruželei už teisines paslaugas, suteiktas surašant atsikirtimus į apeliacinį skundą ir atstovavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 550,00 Eur (t. 2, b. l. 108). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiojo atstovas pateikė atsikirtimus į apeliacinį skundą, dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ankščiau nurodytos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteistinos iš nuteistojo V. K..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. K. nukentėjusiojo A. D. naudai 550,00 Eur advokato teisinių paslaugų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.