Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. Ž. ir atsakovo A. Ž. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria išieškojimas nukreiptas į ieškovės T. Ž. ir atsakovo A. Ž. turtą, civilinėje byloje Nr. 2-506-112/2006 pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. balandžio 19 d. nutartimi iškėlė A. Ž. individualiai statybinei įmonei bankroto bylą.

Ieškovė T. Ž. pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui ieškinį dėl jos ir A. Ž. santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Civilinės bylos dalis dėl turto padalinimo buvo išskirta ir prijungta prie bankroto bylos nagrinėjamos Klaipėdos apygardos teisme.

Ieškovė T. Ž. ieškiniu prašė: pripažinti 306 000 Lt skolą asmenine A. Ž. skola; dalijant turtą ieškovei priteisti 271 000 Lt vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 283 000 Lt vertės T. Ž. statybinę įmonę; atsakovui priteisti 1 000 Lt vertės automobilį MAZ, ir 1 000 Lt vertės automobilį OPEL OMEGA, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos ir A. Ž. santuoka buvo sudaryta 1971 m. gruodžio 18 d. Santuokos metu 1993 m. birželio 16 d. buvo įkurta T. Ž. , o 1995 m. liepos 14 d. – A. Ž. statybinės įmonės. 1995 m. balandžio 28 d. įsigytas trijų kambarių 271 000 Lt vertės butas, esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat santuokos metu įgytas 1 000 Lt vertės automobilis MAZ ir 1 000 Lt vertės automobilis OPEL OMEGA. T. Ž. statybinės įmonės verslo vertė – 283 000 Lt. Iš viso santuokos metu įgyta turto už 556 000 Lt ir šis turtas dalytinas. Atsakovo A. Ž. įmonė bankrutavo dėl jo nusikalstamų veiksmų. Nuosprendyje nurodyta, kad A. Ž. įmonė veikė pelningai, tačiau A. Ž. nemokėjo mokesčių ir 306 000 Lt panaudojo asmeniniams poreikiams bei skolų grąžinimui.

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi išieškojimą nukreipė į visą T. Ž. ir A. Ž. turtą: T. Ž. statybinę įmonę, butą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilius MAZ ir OPEL OMEGA; atsiskaičius su kreditoriais, likusį turtą padalino taip: likusio turto 2/3 dalys priteistinos T. Ž. , o 1/3 dalis - A. Ž. , konkretus padalijimo būdas (natūra ar piniginėmis lėšomis), bus nustatytas baigiant bankroto procedūras. Teismas nurodė, kad CK 3.118 straipsnis numato, jog dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas, sutuoktinių bendros skolos, sutuoktinių asmeninės skolos. Nustačius bendrą sutuoktinių turtą, pereinama prie kitos turto balanso sudarymo stadijos, kai iš bendro turto priteisiamos iš jo mokėtinos skolos, t. y. skolos pagal bendras sutuoktinių prievoles, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Ir tik tuo atveju, jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 str. 4 d.). Teismo teigimu, tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažino, kad santuokoje įgytas turtas yra butas, dvi asmeninės įmonės ir du automobiliai, turto bendra vertė 556 000 Lt. Teismas konstatavo, kad tai yra šalių bendras turtas, asmeninio turto nėra. Abi šalių įmonės įsteigtos santuokos metu, jų veikla nebuvo susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio asmeniu, įmonės nebuvo įsteigtos už asmenines vieno sutuoktinio lėšas. Taigi santuokos metu įsteigus įmonę ji tampa sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, o abu sutuoktiniai – santuokos metu įsteigtos įmonės dalyviais. Todėl teismas laikė, kad abiem sutuoktiniams ne tik atsirado teisės į įmonių turtą, jų pajamas, valdymą, bet ir bendra pareiga atsakyti pagal įmonės turtines prievoles kreditoriams (CK 2.50 str. 4 d.). A. Ž. statybinės įmonės ir jo asmeninių kreditorių reikalavimų suma sudaro 302 601,36 Lt. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pateiktas pakvitavimas, kuriame nurodoma, kad kreditoriui R. G. 2006 m. rugsėjo 7 d. T. K. grąžino 34 500 Lt skolą už A. Ž. ir T. Ž. , tačiau R. G. savo kreditorinio reikalavimo bankroto byloje neatsisakė, todėl bendros skolos ginčo sprendimo dieną yra 302 601,36 Lt.

Dėl asmeninės atsakovo skolos teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos ir A. Ž. paaiškinimų matyti, kad A. Ž. sūnaus vardu buvo įsteigęs dar vieną įmonę, kurioje faktiškai dirbo pats. Kadangi dėl šios įmonės direktoriaus I. M. veiksmų susidarė didelės skolos, jis su sūnaus įmonės tiekėjais atsiskaitydavo pinigais, paimtais iš A. Ž. statybinės įmonės (baudžiamoji byla, b. l. 177-178 ). Tačiau teismo teigimu, byloje nėra ir šalys negali pateikti jokių įrodymų, kad tai buvo iš tikrųjų, jokių veiksmų išieškoti iš I. M. , kuris buvo abiejų sutuoktinių pažįstamas, pinigus jie nesiėmė. Iki 2005 m. A. Ž. dirbo ir T. Ž. įmonėje. T. Ž. įmonė pervedinėdavo A. Ž. įmonei pinigus ir buvo verslo partneriai (baudžiamoji byla, b. l. 10, 13, 17, 20, 23 ir t.t.). Visa tai vyko santuokos metu. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog šalys nevedė bendro ūkio, nepalaikė šeiminių santykių ar bandė nutraukti santuoką, nėra. Nuosprendyje nurodyta, kad A. Ž. „vengdamas sumokėti mokesčius, turimas sąskaitoje pinigines lėšas panaudojo savo asmeninių poreikių skolų tenkinimui ir grąžinimui“. Teismo teigimu, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, šie „asmeniniai“ poreikiai buvo susiję su įmonių veikla, dėl ko buvo pažeisti kreditorių interesai. Vienintelė skola R. G. buvo įtraukta bankroto byloje į kreditorinius reikalavimus kaip asmeninė ir, kaip nurodė šalys bei užfiksuota pakvitavime, ši skola buvo grąžinta kaip bendra skola. Asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo, teismo teigimu, ši įstatyme įtvirtinta prezumpcija nebuvo paneigta nuosprendžiu, nes sąvoka „asmeniniai poreikiai ir skolos“ yra pavartota bendrąja prasme. Jokių kitų įrodymų, kokios buvo A. Ž. asmeninės skolos ir kokiems asmeniniams tikslams jis panaudojo pinigus, nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad asmeninių skolų nėra.

Dėl turto padalijimo ir išieškojimo nukreipimo teismas nurodė, kad šalys turi turto už 556 000 Lt. Kreditorių finansiniai reikalavimai yra 302 601,36 Lt bei šiuo metu (ateityje gali kisti) apie 11 000 Lt administravimo išlaidų, iš viso – 313 601,36 Lt. Preliminari buto rinkos kaina – 271 000 Lt (t. 2, b. l. 7 ), T. Ž. įmonės verslo vertė – 283 000 Lt (t. 2, b. l. 12), automobilių vertė – 2 000 Lt. Teismo teigimu, atskirai nei vienas turto objektas negali padengti skolų. Vykstant bankroto procedūrai, bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams. Todėl teismo teigimu, turtas bus parduodamas ir gautina pinigų suma nežinoma, nes jis gali būti parduotas už mažesnę ar didesnę kainą nei nurodyta įvertinime. Pagal CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 4 punktą, CK 3.91 straipsnį įmonė, kurią sutuoktiniai įsteigė sudarę santuoką, priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iš tokios įmonės gautos pajamos taip pat yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Įmonė, kurią įsteigė vienas sutuoktinis už bendras lėšas, ir jos duodamos pajamos taip pat priklausys abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.87 str. 2 d.), todėl ir prievolės (skolos) yra bendros. Santuokos metu sukurta bendroji jungtinė šalių nuosavybė, turtas turėjo būti tvarkomas iš šeimos lėšų, todėl priklausomai nuo prievolių atsiradimo pagrindo, kurios atsirado iš įmonių veiklos, jos turi būti vykdomos iš sutuoktinių bendro, o ne asmeninio turto (CK 3.109 str.). Todėl teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, kai išieškojimas vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, dalyti turtą netikslinga. Kreditoriai turi nuspręsti dėl parduodamo turto eiliškumo ir kainos. Pardavus turtą ir atsiskaičius su kreditoriais, likęs turtas gali būti dalijamas. Dalijant tokiu atveju turtą, atsižvelgtina į tai, kad T. Ž. yra antrosios grupės invalidė, įmonių netinkamame valdyme daugiau dalyvavo A. Ž. , todėl likusio turto 2/3 dalys priteistinos T. Ž. , o 1/3 dalis - A. Ž. , konkretus padalijimo būdas ( natūra ar piniginėmis lėšomis ) bus nustatytas baigiant bankroto procedūras.

Ieškovė T. Ž. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas turėjo nagrinėti ieškovės ieškinį pagal ieškinyje suformuluotus ieškinio reikalavimus. Ieškinio ribų peržengimas turėtų atitikti ieškovo interesus (CPK 265 str.). Teismas nutartimi nutarė išieškojimą nukreipti į visą ieškovės ir atsakovo turtą, tačiau tokio reikalavimo ieškovė pareiškusi nebuvo. Teismas nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų reikalavimų.

2. Teismas nutartyje darė prielaidas dėl kreditorinių reikalavimų dydžių, nepripažino R. G. patvirtinimo, jog jis gavo pinigus pagal savo reikalavimą, dėl to darytina išvada, kad teismas nenagrinėjo ieškovės ieškinio, o sprendė kitą bylą, t. y. bankroto bylą.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad asmeninių skolų nėra. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2003 m. vasario 13 d. priėmė nuosprendį, kuriame nustatyta, jog A. Ž. nusikalstamus veiksmus padarė dėl savanaudiškų paskatų, nes vengdamas sumokėti mokesčius turimas sąskaitoje pinigines lėšas panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui ir skolų grąžinimui. Dėl to atsakovas A. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal BK 325 straipsnio pirmąją dalį. Baudžiamosios bylos nuosprendis, kasos išlaidų orderiai, šalių paaiškinimai patvirtina ieškovės teiginį, kad skola yra atsakovo A. Ž. asmeninė skola.

Atsakovas A. Ž. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti bylą iš esmės. Skunde nurodo:

1. Neteisinga teismo išvada, kad nėra asmeninių sutuoktinių skolų. Baudžiamojoje byloje, pagal kurią atsakovas buvo pripažintas kaltu, yra įrodymų, kad atsakovas imdavo iš T. Ž. statybinės įmonės kasos pinigus klastojant T. Ž. parašus ir pinigus ėmė iš A. Ž. statybinės įmonės. Apie šiuos veiksmus ieškovė nieko nežinojo ir savo sutikimo nebuvo davusi. Kadangi ieškovė dėl savo sveikatos būklės prie verslo prisidėti negalėjo, visus verslo reikalus tvarkė atsakovas. Ieškovės ir atsakovo šeima yra faktiškai iširusi, sutuoktiniai gyvena skirtinguose butuose, bendro ūkio neveda nuo 2001 m. Ieškovė nežinojo apie atsakovo sudarytus sandorius, apie tai, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla. Iš byloje esančių balansų matyti, kad T. Ž. statybinė įmonė ilgą laiką nevykdė jokios veiklos, o A. Ž. individualios įmonės veikla buvo nuostolinga. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad įmonės pajamos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.

2. Teismas pasisakydamas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 13 d. nuosprendžio teisėtumo pažeidė CPK 182 straipsnio 4 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstas išvadas.

Ieškovė T. Ž. atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir tenkinti A. Ž. atskirąjį skundą.

Atsakovas A. Ž. atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir ieškovės ieškinį tenkinti.

Atskirieji skundai netenkintini.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyręs bylos aplinktybes, svarbias šio ginčo teisingam išnagrinėjimui, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teismų praktiką ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 str.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį, todėl sutuoktinių turtui taikytinos CK normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu.

Ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl jos ir atsakovo A. Ž. santuokoje įgyto turto padalijimo prašė: pripažinti 306 000 Lt skolą asmenine A. Ž. skola; dalijant turtą ieškovei priteisti 271 000 Lt vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 283 000 Lt vertės T. Ž. statybinę įmonę; atsakovui priteisti 1 000 Lt vertės automobilį MAZ, valst. Nr. ZLF 085 ir 1 000 Lt vertės automobilį OPEL OMEGA.

CK 3.118 straipsnis numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas, sutuoktinių bendros skolos, sutuoktinių asmeninės skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. R. Z. , bylos Nr. 3K-3-1213/2002). Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi vadovautis CK 3.87 – 3.91 straipsniais, esant abejonių, prie kurios kategorijos priskirti konkretų turtą, teismas privalo taikyti turto bendrumo prezumpciją, numatytą CK 3.88 straipsnio 2 dalyje. Nustatęs bendrą sutuoktinių turtą, teismas pereina prie kitos turto balanso sudarymo stadijos, kai iš bendro turto priteisiamos iš jo mokėtinos skolos, t. y. skolos pagal bendras sutuoktinių prievoles, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Ir tik tuo atveju, jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 str. 4 d.). Pagal CK 3.91 straipsnį turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Taigi CK įtvirtinta įmonės, įsteigtos santuokos metu, ir jos turto bendros jungtinės nuosavybės teisinio statuso prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kitoks nei nurodytas teisinis statusas yra tuomet, kai įmonė (ūkis, verslas) priklauso sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise dėl to, kad prieš susituokiant arba susituokus įsteigta už asmenines vieno sutuoktinio lėšas arba verslui, kuris, nors ir pradėtas susituokus iš bendrų lėšų, yra susijęs tik su sutuoktinio asmeniu ar kuriuo gali užsiimti tik vienas sutuoktinis (pvz., advokato praktika). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas. Vadinasi, už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Būtent toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Būtent tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra suformuota anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje L. M. v. B. L. , Nr. 3K-3-705/2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. K. v. E. K. ir kt., Nr. 3K-3-512/2004).

Bylos duomenimis nustatyta, šių aplinkybių neginčijo ir šalys, jog T. Ž. ir A. Ž. santuokos metu buvo įkurtos T. Ž. ir A. Ž. statybinės įmonės, įsigytas trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat du automobiliai. Iš viso santuokos metu įgyta turto už 556 000 Lt. Kadangi A. Ž. statybinė įmonė įsteigta šalių santuokos metu, jos veikla nebuvo susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio asmeniu, nebuvo įsteigta už asmenines vieno sutuoktinio lėšas, todėl ši įmonė bei jai priklausantis turtas laikytinas abiejų sutuoktinių T. ir A. Ž. bendra nuosavybe, todėl ir prievolės (skolos), kylančios iš šios įmonės veiklos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, pirmiausiai priteisiamos iš įmonės turto, priklausančio bendros jungtinės nuosavybės teisėmis (CK 3.118 str.). Pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla pirmiausia skirta šeimos poreikiams tenkinti.

Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. balandžio 19 d. nutartimi iškėlė A. Ž. individualiai statybinei įmonei bankroto bylą (t. 1, b. l. 24-25), bankroto procedūros nėra baigtos. Kadangi išieškojimas yra vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, todėl nesant duomenų apie įmonės skolų dydį bei dalintino turto dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad padalinti T. Ž. ir A. Ž. konkretų turtą nėra tikslinga, todėl pagrįstai konstatavo, jog baigus bankroto procedūras likęs sutuoktinių turtas turėtų būti padalintas priteisiant T. Ž. 2/3 likusio turto dalis, o A. Ž. – 1/3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes – tai, kad T. Ž. yra antros grupės invalidė ir įmonių netinkamame valdyme daugiau dalyvavo A. Ž. , pagrįstai turtą padalino būtent tokiu santykiu ir T. Ž. teisių nepažeidė.

Apeliantai prašė 306 000 Lt skolą pripažinti A. Ž. asmenine skola, motyvuodami tuo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2003 m. vasario 13 d. nuosprendyje konstatavo, jog A. Ž. nusikalstamus veiksmus padarė dėl savanaudiškų paskatų, nes vengdamas sumokėti mokesčius turimas sąskaitoje pinigines lėšas panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui ir skolų grąžinimui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog minėtame nuosprendyje nurodyta sąvoka ,,asmeninių poreikių tenkinimas“ neatitinka šio turto pripažinimo asmeniniu Civilinio kodekso prasme. Kaip minėta, esant abejonių dėl konkretaus turto priskirtinumo kuriai nors kategorijai, teismas privalo taikyti turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 str. 2 d.). Byloje nesant kitų pagrįstų įrodymų, jog minėtą pinigų sumą atsakovas A. Ž. panaudojo savo asmeniniams poreikiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą 306 000 Lt skolą pripažinti asmenine A. Ž. skola.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.