Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2018-06-13 · Administracinė byla Nr. eA-4189-552/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-13
Bylos Nr.
eA-4189-552/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00616-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
A. A., S. A., V. A., H. A., K. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-4189-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00616-2018-7Procesinio sprendimo kategorija: 9.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), V. A. (V. A.), H. A. (H. A.) bei K. A. (K. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), V. A. (V. A.), H. A. (H. A.) bei K. A. (K. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. A. ir S. A. bei V. A., H. A. ir K. A., atstovaujami įstatyminių atstovų A. A. ir S. A. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Prieglobsčio skyriaus 2018 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-09)20PR-3 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš esmės išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai paaiškino, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis 2018 m. sausio 17 d. gautu Vokietijos Federacinės Respublikos Dublino padalinio departamento raštu, kuriame Vokietijos Federacinė Respublika sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašymus pateikusius pareiškėjus. Pareiškėjų manymu, Departamentas Sprendime nepagrįstai neišnagrinėjo iš esmės pareiškėjų pateiktų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi nepagrįstai nusprendė, jog už jų išnagrinėjimą yra atsakinga Vokietijos Federacinė Respublika.Pareiškėjai nurodė, kad teisės aktai neapibrėžia jokių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima vertinti tokio sprendimo priėmimą. Departamentas, turintis teisę pasinaudoti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Reglamentas Nr. 604/2013) (pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003) 17 straipsnyje įtvirtinta teise nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus, neįvertino pareiškėjų situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, nenustatė tam pakankamų pagrindų.Pareiškėjų manymu, Departamentas priėmė skubotą Sprendimą, neįvertino visų faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikoje gyvena nemažai pareiškėjų giminaičių, turinčių Lietuvos Respublikos pilietybę (motina, broliai), su kuriais pareiškėjas A. A. palaiko ryšius ir laiko juos savo artimaisiais; byloje pateiktas motinos sutikimas išlaikyti ir apgyvendinti pareiškėjus jai nuosavybes teise priklausančiame name. Be to, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 1983 m. iki 2015 m., kai išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, taip pat, nors pareiškėjai lietuviškai nekalba, tačiau supranta tai, kas jiems sakoma, be to, šiuo metu visi pareiškėjai Lietuvos Respublikoje gyvena kartu.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2017 m. gruodžio 17 d. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro gavo pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiai nurodė, jog 2015 m. prieglobsčio prašėsi Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir atmetus jų prašymus jie atvyko į Lietuvos Respubliką. Departamentas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-11) 15PR-308 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir už prašymo nagrinėjimą atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo“ nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, nes už jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė; nuspręsta nustatyti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę, atsakingą už pareiškėjų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Departamentas 2018 m. sausio 17 d. gavo Vokietijos Federacinės Respublikos Dublino padalinio raštą, kuriame Vokietijos Federacinė Respublika sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašymą pateikusius pareiškėjus. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėjus Vokietijos Federacinei Respublikai.Departamentas teigė, kad pareiškėjai skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl jiems neturėtų būti taikomas Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies (d) punktas, pagal kurį atsakinga valstybė narė įpareigojama atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, kad Departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų atvejį, nes nesvarstė galimybės taikyti diskrecinę išlygą. Atsižvelgiant į diskrecijos teisės esmę bei į tai, kad nepasinaudojimas šia teise nėra prilyginamas pareigos nevykdymui, konstatuotina, kad Departamento sprendimas netaikyti pareiškėjams Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies nepažeidžia nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų normų ir negali būti laikomas neteisėtu dėl šios priežasties. Departamento manymu, nors pareiškėjas teigia, kad nuo 1983 m. gyveno Lietuvos Respublikoje (pareiškėjui nebuvo išduoti jokie dokumentai, suteikiantys teisę būti Lietuvos Respublikoje) ir turi giminių Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjų nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad Lietuva yra atsakinga valstybė pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013. Atsakovas nurodė, kad nenustatyta jokių svarių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra: nustatyta, kad anksčiau pareiškėjų prieglobsčio prašymą nagrinėjo Vokietijos Federacinė Respublika ir kad ši valstybė sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašymą pateikusius pareiškėjus. Įvertinęs byloje patektus duomenis ir taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tik valstybės narės galimybė, o ne pareiga nagrinėti prieglobsčio prašymus. Teismas nurodė, kad neturint jokio pagrindo abejoti Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje ir siekiant harmonizuoti Europos prieglobsčio sistemą, vykdyti įsipareigojimus pagal tarptautinės, Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, Departamente buvo priimtas pagrįstas sprendimas dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai. Teismo vertinimu, objektyviau, visapusiškiau ir operatyviau pareiškėjų prašymas bus išnagrinėtas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kurioje jų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo jau buvo nagrinėjamas.

III.

Pareiškėjai A. A., S. A., V. A., H. A. ir K. A. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Apeliantai remiasi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais ir teigia, kad teismo sprendime apie juos pasisakyta nebuvo, t. y., teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nenurodė, kodėl pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės, apeliantų nuomone, turinčios bylai esminės reikšmės, nebuvo nagrinėtos ar buvo atmestos. Teismas rėmėsi išimtinai atsakovo nurodomais argumentais, kuriuose išreikšta pozicija, kad nėra jokio pagrindo abejoti Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje.Apeliantų manymu, Departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2018 m. gegužės 21 d. gautas pareiškėjo A. A. brolio medicininis pažymėjimas, patvirtinantis jo dalinį nedarbingumą, ir pareiškėjo motinos medicininis išrašas apie jos sveikatos būklę bei šių asmenų raštiški pageidavimai, kad pareiškėjas A. A. juos prižiūrėtų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (15/6-09) 20 PR-3 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Pareiškėjai pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdami, kad atsakovas turėjo svarstyti klausimą dėl diskrecinės išlygos taikymo ir šiuo atveju egzistuoja išimtinės faktinės aplinkybės ir pagrindai, kad jų prieglobsčio suteikimo prašymą nagrinėtų Lietuvos Respublika. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas), Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2016 m. vasario 26 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatosĮstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 604/2013.Reglamento (ES) Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento Nr. 604/2013 III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.Kita vertus, Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje.Šios bylos kontekste svarbi ir Reglamento (ES) Nr. 604/2013 16 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad kai dėl nėštumo, naujagimio, sunkios ligos, didelės negalios ar senyvo amžiaus prašytojas yra priklausomas nuo savo vaiko, brolio ir (arba) sesers arba tėvo ir (arba) motinos, teisėtai gyvenančių vienoje iš valstybių narių, pagalbos, arba kai prašytojo vaikas, brolis ir (arba) sesuo arba tėvas ir (arba) motina, teisėtai gyvenantys vienoje iš valstybių narių, yra priklausomi nuo prašytojo pagalbos, valstybės narės paprastai laiko kartu arba sujungia prašytoją su tuo vaiku, broliu ir (arba) seserimi ar tėvu ir (arba) motina, jeigu šeimos ryšiai egzistavo kilmės šalyje, jeigu vaikas, brolis ir (arba) sesuo arba tėvas ir (arba) motina arba prašytojas sugeba pasirūpinti priklausomu asmeniu ir jeigu atitinkami asmenys savo pageidavimą išreiškė raštu. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai 2017 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiai nurodė, jog 2015 m. prieglobsčio prašėsi Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir atmetus jų prašymus jie atvyko į Lietuvos Respubliką. Savo prašymus grindė dviem argumentais – kad jie buvo persekiojami savo kilmės šalyje dėl tautybės ir kad Lietuvos Respublikoje gyvena jų artimi giminaičiai. Departamentas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, nes už jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Po to, skundžiamu Departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (15/6-09)20PR-3 buvo nuspręsta prieglobsčio prašytojus perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai“, nes ši šalis prisiima atsakomybę už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir sutinka atsiimti minėtus užsieniečius remdamasi Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies c punktu. Iš pateikto skundo, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjai iš esmės neginčija, jog už jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Vokietijos Federacinė Respublika, tačiau jų atžvilgiu prašo taikyti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 16 straipsnį ir 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą. Kiek tai susiję su Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).Pareiškėjai poreikį taikyti jų atžvilgiu minėtas nuostatas grindė ir tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo A. A. motina ir brolis, kurių sveikatos būklė yra bloga, jiems pripažintas nedarbingumas arba neįgalumas, o pareiškėjas su šeima galėtų jais rūpintis ir jiems padėti. Tai patvirtina byloje surinkti rašytiniai dokumentai. Šių faktinių aplinkybių, kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė. Argumentuotos pozicijos šiuo aspektu atsakovas nepateikė ir atsiliepimuose į pareiškėjų procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priimdamas individualius administracinius aktus, veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimami sprendimai turi atitikti tokiems aktams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 buvo išaiškinta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. k. tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą Atsižvelgus į tai, spręstina, jog nagrinėjamu atveju Departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, vis dėlto nepakankamai įvertino pareiškėjų situaciją, ypač susijusią su humanitariniais sumetimais ir pareiškėjų giminaičių sveikatos būkle, neįgalumu, pareiškėjo galimybėmis jais rūpintis. Nors Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti, ir atitinkamai – atsakovo pareigos pasinaudoti savo teise nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė, tačiau, teismo nuomone, tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas savo prašymą grindžia Reglamento 16 straipsnio 1 dalimi, Departamentas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai valstybei narei, privalo motyvuotai pasisakyti ir dėl šios teisės normos taikymo galimybės.Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas, o Departamentas įpareigotinas spręsti dėl atsakingos valstybės nustatymo iš naujo, įvertinant ir Reglamento 16 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę.Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino teisės normas ir jas pritaikė šios bylos aplinkybėms, todėl teismo sprendimas naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), V. A. (V. A.), H. A. (H. A.) bei K. A. (K. A.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyriaus 2018 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-09)20PR-3 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai“.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos spręsti valstybės, atsakingos už prašymų suteikti prieglobstį A. A. (A. A.), S. A. (S. A.), V. A. (V. A.), H. A. (H. A.) bei K. A. (K. A.) nagrinėjimą, nustatymo klausimą iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius