Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie 2012 m. kovo 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 1 mėnesio ir 23 dienų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 4 mėnesių ir 23 dienų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise ir uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, skaičiuojant šį terminą nuo 2023 m. vasario 27 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, L. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

L. B. paskirtas kardomąsias priemones – specialiosios teisės sustabdymą ir dokumento paėmimą, įsiteisėjus nuosprendžiui, nutarta panaikinti.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą L. B. turtui automobiliui „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nutarta palikti galioti iki bus įvykdytas nuosprendis dalyje dėl konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje neginčija, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo, bei mano, kad jam turėjo būti skirta bauda, ar pritaikytas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Atsižvelgiant į išdėstytus prašymus, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės individualizavimo aspektu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

2. Analizuojant bausmės individualizavimo pagrįstumą, pažymėtina, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nurodė, jog skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

3. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą L. B., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į tai, kad L. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, savo kaltę pripažino, gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta ir paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko artimą minimaliam. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai įvertino L. B. asmenybę, t. y. jo ankstesnį teistumą, baustumą administracine tvarka ir kt. aplinkybes, kurios neleidžia apelianto apibūdinti kaip pozityvios, linkusios pasimokyti iš savo klaidų bei ankstesnio patyrimo asmenybės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo L. B. paskirtą bausmę laikyti neteisinga. Šiuo atveju skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantas dirba ir išlaiko šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jam paskirtos bausmės ir nesudaro pagrindo nuteistajam skirti jo pageidaujamą, švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą, bausmės rūšį – baudą.

4. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, taip pat atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019).

5. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 metai 4 mėnesiai ir 23 dienos laisvės atėmimo (bausmės pagrįstai subendrintos BK 64 straipsnio1 ir 3 dalies pagrindu, taikant nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo principą). Skunde teigiama, kad L. B. atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos skundo argumentus, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad, net ir esant BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs L. B. charakterizuojančius duomenis, neturi pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai. Teisėjų kolegija negali neatsižvelgti į tai, kad nuteistasis naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo metu buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, tai yra neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Nagrinėjamu atveju nurodyta aplinkybė paneigia galimybę bausmės paskirtį įgyvendinti be realaus bausmės atlikimo.

6. Nuteistasis praeityje teistas už labai sunkią nusikalstamą veiką bei kitus smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje. Ir nors naujai padarytas nusikaltimas nėra nusikalstamo modelio dalis, tačiau nuteistojo kriminalinė praeitis bei jam taikytos poveikio priemonės rodo, kad iš ankstesnio patyrimo L. B. nesimoko. Nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, L. B. padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, neatlikęs 2012 m. kovo 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės (neatliktos bausmės dalis 2 metai 1 mėnuo 23 dienos). Taigi, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad taikyta probacija nuteistajam buvo efektyvi. Akivaizdu, kad lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos savo tikslų nepasiekė, neužtikrino veiksmingos nuteistojo resocializacijos ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teisėjų kolegija pakartotinai taikyti nuteistajam probaciją, neturi jokio teisinio pagrindo. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. B. tiek nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas 2012 m. kovo 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, tiek nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neblaivus, kas rodo, jog nuteistasis turi alkoholio vartojimo problemą ir jos sprendimui nededa pakankamai pastangų. Aptarta informacija patvirtina ir tai, kad nestruktūrizuotoje aplinkoje pavyzdingą elgesį išlaikyti bent kiek ilgesnį laiką L. B. yra sudėtinga užduotis ir net gresianti griežta atsakomybė neatgraso jo nuo priešingų teisei veikų vykdymo.

8. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos L. B. turimo polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus. Nuteistajam reikalingas atitinkamas režimas bei struktūrizuota aplinka, nes švelnesnės poveikio priemonės jo turimų įpročių nekeičia. Išdėstytų argumentų pagrindu, L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

9. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant L. B. – 60,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei (b. l. 171).

10. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

11. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo L. B. teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistojo turtinė padėtis yra sunki, šių išlaidų priteisimas ją dar labiau pasunkintų. Nors nuteistasis ir dirba, tačiau šeima augina du mažamečius vaikus, turi kreditorinių įsipareigojimų. Nurodytų argumentų pagrindu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.