Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2 sektoriaus (toliau – Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 25 d. kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas nustato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 25 d. už rėžimo reikalavimų pažeidimus buvo paskirtas gyventi į 1, 6, 8, 20, 22, 24, 14 ir 17 kamerų tipo patalpas. Kuriose jam teko nuo 3,61 iki 6,94 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui (b. l. 19–21).

Pareiškėjas nepagrindė fakto, jog ginčo laikotarpiu nuobaudą atlikinėjo ir 23 kameroje, todėl teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais dokumentais. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo nuo 1 iki 3 nuteistųjų, tačiau nedetalizavo ir nenurodė tiksliai kamerų numerių, kuriose buvo 1, 2 ar 3 nuteistieji, todėl teismas vadovaujasi atsakovų pateiktais duomenimis. Be to, ir atsakovas pateikdamas duomenis nurodo, jog kamerose buvo nuo 1 iki 3 miegamųjų vietų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą, pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje nepaneigė.

Šioje administracinėje byloje konstatuotina, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas nurodo, jog kamerose esantis kietasis inventorius (stalas, suolas, spintelės, lovos ir drabužių kabyklos) buvo techniškai netvarkingas, sulūžęs, neremontuojamas, netinkamas naudoti, aštriomis briaunomis, lovos ir spintelės surūdijusios. Taip pat nurodė, jog minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės ir antklodės) pasenęs, netinkamos būklės. Tačiau nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų, nedetalizuoja bei grindžia tik abstrakčiais teiginiais. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti teiginiai. Atsakovas teismui pateikęs kamerų nuotraukas (b. l. 27–47), kurios patvirtina, jog kietasis inventorius yra tinkamas naudoti. Atsakovas taip pat nurodęs, jog įstaigoje yra suteikta galimybė išsiskalbti ir gauti švarią patalynę (b. l. 48-56). Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą šiuo aspektu, pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus (tiek kietojo, tiek minkštojo) nebuvimas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl netinkamo kietojo (ar minkštojo) inventoriaus, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerų patalpose sienų ir langų dangos atsilupę, pasidengę pelėsiu, kamerų langų stiklo paketai sudaužyti, negalėdavo jų atidaryti. Taip pat nurodė, jog nebuvo tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Bendro naudojimo dušinė buvo netvarkinga, buvo pelėsio.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kurį bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralaus apšvietimo dydžio ši norma nereglamentuoja. Higienos normų 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosiose patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 39 p.).

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose jokių ventiliacijos gedimų nebuvo užfiksuota. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Atsakovo atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-996(16.3.187.2.12) (toliau – Patikrinimo aktas) (b. l. 23–26), kuriuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. buvo patikrinta 1, 6, 24, 22, 17 kamerų dirbtinė apšvieta. Higienos normos HN 134:20156 14 punkto pažeidimas buvo nustatytas 6 ir 17 kameroje (6 kameroje dirbtinės apšvietos vertė siekė 87 lx, 17 kameroje- 137 lx.). Tačiau pareiškėjas patikrinimo metu minėtose kamerose nebuvo, todėl nustatyti pažeidimai nevertintini. Daugiau pažeidimų dėl kamerų dirbtinės apšvietos nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skunde irgi nedetalizuoja, kurioje kameroje buvo netinkamas apšvietimas, o kalba apie visas kameras, nors tai iš dalies paneigia Patikrinimo aktas.

Patikrinimo akte taip pat buvo nustatyta, jog gyvenamosiose patalpose yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, taip pat veikia mechaninė ventiliacija. Ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų vizualiai matomo pelėsio nepastebėta. Dušo patalpoje ant lubų yra matomas pelėsis. Santykinė oro drėgmės matavimai kamerose nebuvo atlikti, kadangi kamerų langų stiklai suskilę (išdaužyti). Atsižvelgiant į Patikrinimo metu nustatytus pažeidimus teismas iš dalies pripažįsta, jog pareiškėjo teiginiai, jog duše yra pelėsis bei kamerose išdaužyti langai, yra pagrįsti.

Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normų 37 p.). Atsakovas nurodė, jog kamerų budėtojai yra aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis. Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V–494 (b. l. 74-75) numatytos pareigos paskirtam budinčiajam, kuris turi tvarkyti kamerą (plauti grindis, valyti dulkes ir sanitarinius įrenginius, išnešti šiukšles, ją vėdinti). Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjas drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose atlikinėjo kartais ir vienas bei su kitais nuteistaisiais, todėl pareiškėjui ar kitam apskirtam asmeniui ir teko pareiga tvarkytis kameros patalpas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvarių patalpų, netvarkingo, nešvaraus sanitarinio mazgo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose sanitariniai mazgai įrengti (skylė grindyse) netinkamais, vandens nuleidimo sistema neveikė bei netinkama ventiliacija. Kriauklė metalinė, aštriais kraštais, čiaupas netinkamas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais. Taip pat nurodyta, jog sanitariniame mazge įrengiama ir praustuvė, tačiau teisės akte nedetalizuota praustuvės konstrukciniai ypatumai, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo praustuvo atmestini. Reikalavimų sanitariniam mazgui nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. teisės aktai nereglamentavo.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam esant kamerų tipo patalpoje nebuvo taikoma jokia socialinė reabilitacija, nebuvo užtikrintas pareiškėjo užimtumas. Atsakovas teigia, jog pareiškėjui esant kamerų tipo patalpoje priemonėse numatytose Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnyje nuteistieji gali dalyvauti, jų atžvilgiu šios priemonės vykdomos atsižvelgiant į Taisyklių 223 punktą. Skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė bei išvardino, jog nebuvo užtikrintas jam suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo užtikrintas užimtumas, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, tačiau nurodęs jog buvo atsiradę odos išbėrimai. Atsakovas 2017 m. lapkričio 20 d. medicininiame pažymėjime (b. l. 17) nurodė, jog buvo kelis kartus kreiptasi į dermatologą, tačiau duomenų apie skirtą gydymą nepateikta. Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 18) nurodoma, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų atliekant bausmę pataisos namuose nesikreipė, tačiau pažymėjo, jog nuteistasis psichologų konsultuojamas dėl kitokio pobūdžio problemų. Teismo nuomone, byloje yra tam tikrų įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus nustatytus pažeidimus (pelėsis dušo patalpose, sudaužyti kamerų langai), nesant įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovę dėl minėtų pažeidimų, nenustačius, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų ar sutriko sveikata, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo D. J. reikalavimą dėl 100 000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.