Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-12-17 · Civilinė byla Nr. 2A-521-577/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-17
Bylos Nr.
2A-521-577/2012
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01475-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič (pran.)
Ieškovas
A. Ž.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-521/2012Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01475-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 30.3; 30.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašydama įpareigoti atsakovą sudaryti šalia ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio 2,00 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir esančio (duomenys neskelbtini) Lavoriškių sen. Vilniaus raj., pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 2 d. Vilniaus rajono valdyba potvarkiu Nr. 729 pv „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo pagal 1994 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 183“ nusprendė parduoti ieškovei žemės sklypą. Ieškovei 1994 m. gruodžio 12 d. buvo išduotas mokėjimo pranešimas, pagal kurį už perkamą sklypą ji turėjo sumokėti 2 880,00 Lt bei 72,00 Lt valstybės vienkartinėms išmokoms ar kitoms tikslinėms kompensacijoms. Šios sumos 1994 m. gruodžio 15 d. buvo nurašytos nuo ieškovės taupomosios knygelės sąskaitos. Nuo to laiko žemės sklypą ieškovė valdė, gerino ir prižiūrėjo, tačiau šio sklypo pirkimo – pardavimo sutartis iki šiol nesudaryta. Dėl to 2006 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją prašydama leisti privatizuoti jos asmeniniam naudojimui skirtą žemės sklypą pagal 1993 metais užfiksuotas naudojimo ribas, tačiau 2006 m. lapkričio 24 d. atsakyme jai nurodyta, kad ieškovei Vilniaus rajono apylinkės tarybos 1993 m. sausio 21 d. sprendimu suteiktas tik 0,25 ha žemės sklypas. 2007 m. rugsėjo 17 d. tarp ieškovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudaryta 0,25 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau sutartis dėl 2,00 ha žemės sklypo sudaryta nebuvo. 2009 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities viršininkas rašte nurodė, kad nors Vilniaus rajono valdybos 1994 m. gruodžio 2 d. potvarkiu ieškovei buvo leista įmokėti įmokas už 2,00 ha ploto žemės sklypą, tačiau tai nėra dokumentas, patvirtinantis papildomo ploto asmeniniam ūkiui suteikimą, Nacionalinė žemės tarnyba 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 3 d. raštuose nurodė identiškus argumentus. Atsakovas nepagrįstai atsisako su ieškove sudaryti 2,00 ha žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi 1994 m. buvo priimtas tai numatantis potvarkis, už sklypą ieškovė įmokėjo įmokas, dėl jo pardavimo susitarė, šis žemės sklypas buvo išmatuotas, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad jai bus perleistas šis sklypas, juo buvo leista ieškovei naudotis, todėl šį susitarimą reikėtų vertinti kaip pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, kurią pardavėjas nepagrįstai atsisakė įforminti įstatymų nustatyta tvarka, nes visos kainos sumokėjimas nėra būdingas ikisutartiniams santykiams.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, jog nesant Vilniaus rajono apylinkės tarybos sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės sklypo ieškovei suteikimo, ieškovės prašomas parduoti jai žemės sklypas negali būti parduotas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinio netenkino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 308), 1991 m. priimtu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu (toliau – ŽRĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 816), kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams apylinkės tarybos sprendimu galėjo būti suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Nutarimo Nr. 308 4 punktas numatė, kad apylinkės taryba išnagrinėja pateiktą medžiagą ir priima sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui. Nutarimo Nr. 816 4 punktas numatė, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui šio nutarimo 1 punkte nurodytiems asmenims suteikiami apylinkės tarybos sprendimu. 1993 m. galiojusios ŽRĮ redakcijos (1993 m. liepos 15 d.) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata, kad šiame straipsnyje nurodytiems asmenims žemė gyventojų asmeniniam ūkiui suteikiama apylinkės tarybos sprendimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 183) 2.1 punktas numatė, kad piliečiams parduodamas Nutarime Nr. 816 nustatyta tvarka suteiktas, patikslintas ir jų naudojamas asmeniniam ūkiui žemės plotas; šio nutarimo 3 punktu rajonų valdyboms buvo pavesta ne vėliau kaip iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. įforminti leidimus pirkti asmenino ūkio žemę piliečiams, kurių asmenino ūkio žemės sklypai išmatuoti vietovėje ir prašymai pirkti šią žemę pateikti iki 1994 m. liepos 1 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1993 m. sausio 21 d. Lavoriškių apylinkės tarybos sprendimu ieškovei suteiktas naudotis 0,25 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, esantis Vilniaus r. Lavoriškių sen. (duomenys neskelbtini) Nors pats apylinkės tarybos sprendimas, kaip paaiškino šalys, betarpiškai nėra išlikęs (tą patvirtina Vilniaus apskrities archyvo 2007 m. gruodžio 4 d. pažyma), tačiau tokio sprendimo buvimo faktą bei 0,25 ha žemės asmeninam ūkiui ieškovei suteikimą, vadovaujantis aukščiau nurodytais tuo metu galiojusiais įstatyminiais bei poįstatyminiais teisės aktais, patvirtina byloje esantis rašytiniai įrodymai: Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažyma „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo“, kurioje nurodoma, kad apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. sausio 21 d. pil. A. Ž. suteikta naudotis 0,25 ha asmeninio ūkio žemės, esančios Vilniaus r. Lavoriškių sen. (duomenys neskelbtini) Lavoriškių apylinkės tarybos 1993 m. sausio 21 d. sprendimas (19-ojo šaukimo II-ji sesija), kuriame nuspręsta skirti atitinkamų plotų žemės sklypus apylinkės gyventojams; vadovaujantis Vilniaus apskrities archyve esančiais apylinkės tarybos sprendimais ir sąrašais sudaryti Lavoriškių k.v. patikslinti asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašai pagal atitinkamus apylinkės sprendimus, iš kurių matyti, kad pagal 1993 m. sausio 21 d. Lavoriškių apylinkės tarybos sprendimą kaip 0,25 ha asmeninio ūkio žemės naudotoja nurodoma T. Ž. (ieškovė patvirtino, kad „Teresa“ yra jos antras vardas, suteiktas krikšto metu greta varto „Ana“, figūruojančio oficialiuose dokumentuose, ir atsakovas to neginčijo), ir kt. Atsižvelgiant į nurodytus aktus Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2.3-4244-41 „Dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo A. Ž. Vilniaus r.“ nutarta ieškovei parduoti 0,25 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Lavoriškių sen. Vilniaus r., įskaitant 9 Lt vertės valstybės vienkartines išmokas iš 72 Lt, sumokėtų 1994 m. gruodžio 15 d. pagal Vilniaus apskrities valdybos 1994 m. gruodžio 2 d. potvarkį Nr. 729 pv. 2007 m. rugsėjo 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. 7772, pagrindu ieškovė įgijo bei įregistravo nuosavybės teisę į 0,2500 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj. Teismas konstatavo, kad nei apylinkės tarybos sprendimo, nei jokio kito pagal aukščiau nurodytų teisės aktų nustatytą tvarką bei reikalavimus kompetentingos institucijos priimto dokumento, kurio pagrindu ieškovei 1993-1994 metais būtų suteiktas didesnis negu 0,25 ha asmeninio ūkio žemės plotas, byloje nėra, todėl ieškovės teiginiai apie tai, kad jai turėtų būti parduotas 2,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Lavoriškių sen. Vilniaus raj., o tuo pačiu ir reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti tokio sklypo pirkimo – pardavimo sutartį atmestini ir negali būti tenkinami. Ieškovės pateiktas Vilniaus rajono valdybos potvarkis buvo priimtas po 1994 m. rugpjūčio 1 d., t.y. po termino, iki kada turėjo būti įforminti leidimai pirkti asmeninio ūkio žemę, be to, byloje nėra apylinkės tarybos nustatytu terminu priimto sprendimo, kuriuo ieškovei būtų suteikta 2,00 ha asmeninio ūkio žemė ir kurį įgyvendinant galėtų būti priimtas atitinkamas rajono valdybos potvarkis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios ikisutartinius santykius, taip pat sandorio sudarymo momentą, jo pripažinimą, šalies atsisakymą įforminti įvykdytą sandorį ir pan., šioje byloje negali būti taikomos tiek dėl įstatymo galiojimo laike nuostatų, tiek dėl to, jog valstybinės žemės pardavimo/suteikimo tvarka reglamentuojama imperatyvių įstatyminių ir poįstatyminio teisės normų, kuriose dispozityvumo ir sutarties šalių laisvės principų taikymas yra ribotas.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė išreikalauti naujų rašytinių įrodymų. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nuo bylos nagrinėjimo pradžios palaikė atsakovo poziciją, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ieškovei negalėjo būti suteiktas didesnis nei 2 ha žemės sklypas, ir kad prašymas pirkti žemę turėjo būti pateiktas iki 1994 m. liepos 1 d., tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiga laikytis įstatymų įtvirtintų procedūrų parduodant valstybinę žemę tenka už tai atsakingoms institucijoms. Ieškovė iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus rajono valdybai pateikė du atskirus prašymus dėl 0,25 ha ir 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų pateikti negali, nes jie buvo atsakovo žinioje ir yra prarasti. Apylinkės Tarybos 1994 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovei skirtas 0,25 ha žemės sklypas nesusijęs su pareikšto ieškinio reikalavimais. Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra jokio dokumento, kurio pagrindu 1993 – 1994 metais būtų suteiktas didesnis, negu 0,25 ha asmeninio ūkio žemės plotas. Antai Vilniaus rajono valdybos 1994 m. gruodžio 2 d. potvarkiu Nr. 724 pv „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo pagal Nutarimą Nr. 183“ buvo nuspręsta parduoti asmeninio ūkio žemę asmenims, nurodytiems priedėlyje, tuo pačiu parduoti ieškovei 2 ha asmeninio ūkio žemę Lavoriškių apylinkės (duomenys neskelbtini) už 2 400,00 Lt, o ieškovei adresuotame 1994 m. gruodžio 12 d. mokėjimo parnešime nurodyta už perkamą 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypą sumokėti pinigais 2 880,00 Lt arba valstybės vienkartinėmis išmokomis ar kitomis tikslinėmis kompensacijomis 72,00 Lt, nurodyta suma buvo nurašyta nuo ieškovės sąskaitos Nr. I1240. Faktas, kad apylinkės tarybos sprendimo dėl 2 ha žemės sklypo suteikimo apskritai nebuvo, neįrodytas, kadangi, kaip pripažino pats atsakovas, nėra išlikęs netgi 1993 m. spalio 21 d. apylinkės tarybos sprendimas, kuris dėl valstybės institucijų netinkamų pareigų atlikimo buvo įvykdytas tik 2007 metais. Teismo išvada, kad nei ieškovė, nei liudytojas K. D. negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu ir kada buvo atlikti 2 ha žemės sklypo matavimai, byloje nėra jokių matavimo atlikimą ir jų pagrindą galinčių pagrįsti įrodymų, vertintina kaip prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms, nes teismui pateiktas matavimo darbų apmokėjimo kvitas, be to, teismas nesilaikė pareigos būtų aktyviam, nes matavimo darbų atlikimą patvirtinantys įrodymai yra atsakovo žinioje ir galėjo būti teismo išreikalauti. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad nors Vilniaus rajono apylinkės valdybos 1994 m. gruodžio 2 d. potvarkis Nr. 724 pv de facto prieštarauja tuo metu galiojusiems teisės aktams, tačiau de jure nėra panaikintas, todėl administracinės teisės prasme yra teisėtas ir galiojantis, o dėl nekompetentingų valstybės institucijų veiksmų našta negali tekti sąžiningai veikusiems ir teisėtų lūkesčių turintiems piliečiams. Ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nagrinėjamoje byloje CK normos netaikytinos bei pakartojo ieškinyje išdėstytus motyvus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog apeliantės prašymas išreikalauti naujus įrodymus neatitinka CPK 314 straipsnio nuostatų, todėl negali būti tenkinamas. Teigė, kad valstybinės žemės pardavimo procesas yra griežtai reglamentuotas įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų. ŽRĮ 15 sraipsnio 12 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal ŽRĮ redakcijos, galiojusios nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. birželio 28 d. (Žin. 1991, Nr. I-1607) 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, žemė gyventojų asmeniniam ūkio suteikiama apylinkės tarybos sprendimu. Ši nuostata pakartota Nutarimuose Nr. 816, 183. Taigi, tuo metu apylinkės taryba buvo vienintelis valdžios organas, galėjęs suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui. Tuo tarpu kitos institucijos, pavyzdžiui, Vilniaus rajono valdyba, atliko žemės pardavimo procedūras, kas nereiškia asmeninio ūkio žemės teisėto suteikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo, kuriuo ieškovei būtų suteiktas 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškovė prašo išreikalauti iš akcinės bendrovės „Swedbank“ dokumentus, patvirtinančius 9,00 Lt vertės valstybinių išmokų sumokėjimą, nurašant jas iš I. Ž. taupomosios knygelės, išreikalauti iš atsakovo žemės sklypo planą – schemą, kuriame pažymėtas ieškovei atmatuotas 2 ha žemės sklypas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog proceso koncentruotumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įvykdyti įrodinėjimo naštą (CPK 7 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtinta ribotos apeliacijos instituto specifika lemia, jog apeliacijoje pakartotinis bylos nagrinėjimas nevyksta, o yra tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė klaidos, pavyzdžiui, ar turėjo pakankamai įrodymų išvadoms pagrįsti, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas taiso teismo, bet ne šalių padarytas klaidas, todėl bylos šalys turi siekti, kad visa reikiama medžiaga būtų pateikta nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teisme, kuriame ir koncentruojamas procesas. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimo, konstatavo, jog tuo siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimu procesu – jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus, bet ne atviroje diskusijoje rungtyniškumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Ieškovė viso proceso metu įrodinėjo, jog už nupirktą žemės sklypą sumokėjo valstybinėmis išmokomis, nurašytomis nuo jos pačios, o ne sutuoktinio taupomosios knygelės, į bylą pateikė A. Ž. taupomosios knygelės išrašus. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog institucijoje nėra duomenų apie ieškovės nurodyto plano – schemos egzistavimą. Kadangi pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikiami tik jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai bylos šalis įrodymų negalėjo teismui pateikti, ieškovė pirmosios instancijos teismo neprašė įrodymų išreikalauti, todėl nesant objektyvaus pagrindo tenkinti ieškovės prašymą, jis atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino ieškovei neįrodžius, jog jai buvo suteiktas 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. Ieškovės prašymas panaikinti teismo sprendimą bei patenkinti ieškinį iš esmės grindžiamas priešingu nei bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu ir tuo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko klaidingai nustatė esminę reikšmę bylai turinčią aplinkybę, jog 2 ha žemės sklypas ieškovei asmeniniam ūkiui suteiktas nebuvo. Tokie skundo argumentai nepagrįsti. Bylą nagrinėjęs teismas įrodymus dėl žemės suteikimo ieškovei asmeniniam ūkiui įvertino tinkamai, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (CPK 183, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptarti ir įvertinti byloje surinkti ir kruopščiai ištirti įrodymai, teismo išvados motyvuotos (CPK 263, 265, 270 straipsniai), nesutikti su jomis nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog valstybinė žemė gali būti parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn griežtai laikantis įstatymų bei juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nustatytos tvarkos. Asmeninio ūkio žemės įsigijimą privačion nuosavybėn reglamentuoja ŽRĮ bei jį įgyvendinantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Pagal ŽRĮ 15 straipsnio 1 dalį, asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkui. Ši nuostata suponuoja išvadą, kad asmeninio ūkio žemės statusas siejamas su dviejų sąlygų buvimu: žemė turi būti suteikta pagal įstatymus ir ji turi būti fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui.

Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo pradžia laikytinas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Pagal šį nutarimą žemės sklypai buvo suteikiami ne nuosavybėn, o neterminuotam naudojimui. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimas nutrauktas 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“. Šioje byloje taip pat aktuali ŽRĮ (Žin., 1994, Nr. 43 -777) 11 dalies nuostata, kad „sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.“. Kadangi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos nereglamentavo, ji buvo sureguliuota poįstatyminiu teisės aktu – Nutarimu Nr. 308 (Žin., 1990, Nr. 30-735), kurio normos reglamentavo subjektų, turinčių teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui steigti, ratą, prašymų padavimo tvarką, instituciją, sprendžiančią dėl tokių sklypų suteikimo, žemės sklypo paženklinimo vietoje tvarką. Šio teisės akto normos nustatė, kad žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti skiriamas pagal asmens prašymą apylinkės tarybos sprendimu, po to gyventojams suteiktų asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Nutarimas Nr. 308 pripažintas netekusiu galios Nutarimu Nr. 816 (Žin., 1993, Nr. 58-1131), kuriuo patvirtinta žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka detaliai reglamentavo žemės suteikimą asmeniniam ūkiui. Šios tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui suteikiami apylinkės tarybos sprendimu, o rajonų savivaldybėms ir apylinkių agrarinės reformos tarnyboms buvo pavesta organizuoti žemės sklypų asmeniniam ūkiui ženklinimą, reikiamų dokumentų parengimą. Žemės sklypų matavimai turėjo būti užbaigti iki 1994 m. liepos 1 d. Jau paskirtos asmeninio ūkio žemės pardavimą reglamentavo Nutarimas Nr. 183, kurio 2.1 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams parduodamas Nutarime Nr. 816 nustatyta tvarka suteiktas, patikslintas ir jų asmeniniam ūkiui naudojamas žemės plotas. Šio nutarimo 2.2 punkte buvo pateiktas sąrašas atvejų, kuomet gyventojams asmeninio ūkio žemė neparduodama, dėl to asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimas apskritai savaime nereiškė, kad asmuo galės nusipirkti jam suteiktą žemę. Vadovaujantis Nutarimu Nr. 816, piliečiams skirti asmeninio ūkio žemės sklypai galėjo būti parduoti tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei Lavoriškių apylinkės tarybos 1993 sausio 21 d. sprendimu suteiktas 0,25 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Lavoriškių sen., Vilniaus raj. Apeliantės teigimu, jai greta 0,25 ha žemės sklypo buvo suteiktas, perduotas, o vėliau ir faktiškai parduotas 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, kurio pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas nepagrįstai atsisako įforminti.

Įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą konstatuotina, jog byloje nėra pakankamų duomenų, kad ieškovei buvo suteiktas žemės sklypas ir kad šis sklypas ieškovės naudotas pagal paskirtį, t.y. gyventojų asmeniniam ūkiui bei toje vietoje, kurioje buvo atmatuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nei apylinkės tarybos sprendimo, nei jokio kito pagal 1993 – 1994 m. galiojusių teisės aktų nustatytą tvarką kompetentingos institucijos priimto sprendimo, kurio pagrindu ieškovei nurodytu laikotarpiu būtų suteiktas didesnis negu 0,25 ha asmeninio ūkio žemės plotas, byloje nėra. Tokiu atveju, t.y. ieškovei neturint tiesioginio 2 ha žemės sklypo suteikimo faktą patvirtinančio įrodymo, įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, tačiau tuomet sprendžiamas įrodymų pakankamumo klausimas, o teismas remiasi civilinių teisinių ginčų nagrinėjimui būdingu tikimybių pusiausvyros principu, vadovaudamasis kuriuo sprendžia, ar pateikti įrodymai duoda didesnę tikimybę pripažinti, kad tam tikros faktinės aplinkybės egzistavo, negu neegzistavo. Ieškovė savo reikalavimą grindė silpną sąsajumą su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis turinčiais rašytiniais įrodymais. Antai byloje esantys Vilniaus rajono valdybos 1994 m. gruodžio 2 d. potvarkis Nr. 712 pv „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo pagal Nutarimą Nr. 183“, kuriuo buvo nuspręsta parduoti asmeninio ūkio žemę asmenims, išvardintiems priedėlyje, ir ieškovei adresuotas 1994 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta už perkamą 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypą sumokėti pinigais 2 880,00 Lt arba valstybės vienkartinėmis išmokomis ar kitomis tikslinėmis kompensacijomis 72,00 Lt, patys savaime nepakankami patvirtinti 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimą ieškovei ir nesudaro pagrindo spręsti, kad siekiant perleisti nekilnojamąjį daiktą, neturi būti laikomasi imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, įskaitant dėl teisėto pagrindo šio turto perleidimui buvimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimą reglamentavusių teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu, esant nurodytoms aplinkybėms, byloje priimtas ieškovei nepalankus teismo sprendimas jokiu būdu nereiškia formalaus teisingumo ieškovės atžvilgiu ar teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, nes būtent priešingas sprendimas prieštarautų patiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Pažymėtina, kad nors 1964 m. CK 58 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, tačiau nenustačius, jog su ieškove buvo sudaryta ginčo žemės pirkimo – pardavimo sutartis, nėra teisinio pagrindo taikyti nei 1964 m. CK, nei 2000 m. CK nuostatų dėl žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie išsamiau neanalizuotini.

Esant šioms nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jadvyga MardosevičVilija MikuckienėVirginijus Kairevičius