Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nusprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64¹ str., M. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžia skaičiuotina nuo šio teismo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos. M. T. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista.

Šiuo nuosprendžiu priimtas nukentėjusiojo M. Č. atsisakymas nuo ieškinio.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo M. T. netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. nuteistas už tai, kad jis apgaulės būdu įgijo svetimą turtą, o būtent: 2015-01-28, apie 15.40 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, internetiniame tinklapyje www.autogidas.lt patalpino melagingą skelbimą ID 26818510, apie tai, kad parduoda automobilį „Audi A6“, ir 2015 metų sausio mėnesio pabaigoje, pagal šį skelbimą atsiliepusiam M. Č. pažadėjo parduoti nurodytą automobilį, bei kaip avansinį mokėjimą iš M. Č. pareikalavo 200 eurų sumokėti į jo valdomą UAB „D(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priklausančią AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu suklaidindamas nukentėjusįjį M. Č., kuris 2015-01-29 mokėjimo nurodymu per UAB „Swedbank“ banką pervedė 200 eurų į UAB „D (duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą, tačiau kaltinamasis M. T. automobilio nukentėjusiajam M. Č. nepardavė ir pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgydamas svetimą – M. Č. priklausantį 200 Eur vertės turtą. Šiais savo veiksmais M. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

M. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d.).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, jog teismas, parinkdamas nuteistajam M. T. BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei apgaule įgyto turto vertę; į kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad kaltinamasis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi bei gera valia nukentėjusiajam atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą; į kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą; taip pat į kaltinamojo asmenybę - jis anksčiau buvo teistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. T. už ankstesnius teistumus taikytos bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. T. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. T. už BK 182 str. 1 d. numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę, t.y. mažesnę, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę. Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjus, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ir M. T. prisipažinus, padarius nusikalstamą veiką, pritaikyta BK 64¹ str. nuostata ir paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 8 mėnesių, todėl dar labiau mažinti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų apie teistumą, M. T. teisiamas jau šeštą kartą, naujus tyčinius nusikaltimus padarė, turėdamas neišnykusį teistumą. Nors baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems, nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, visgi esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, net ir įvertinus tą aplinkybę, jog M. T. už 2015 m. sausio 28 d. nusikalstamos veikos padarymą kelių nukentėjusiųjų atžvilgiu kitų teismų buvo nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, kurių vykdymas buvo atidėtas, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad M. T. dar iki 2015 m. sausio 28 d. nusikalstamos veikos padarymo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžiais buvo nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, bausmių vykdymą atidedant, tačiau teismų jam suteikto pasitikėjimo nepateisino, vėl darė naujas nusikalstamas veikas, kas sudaro nusikalstamų veikų recidyvą (BK 56 str. 1 d.). Taigi, nors M. T. ir dirba, jis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, tame tarpe sukčiavimus, todėl galima pagrįstai manyti, jog savanaudiškų nusikaltimų darymas yra vienas iš jo pragyvenimo šaltinių. Tai rodo, jog jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, jam nepriimtinos teisės ir visuomenėje priimtos moralės bei elgesio normos, jis nenori keisti savo gyvenimo būdo ir stoti į doros kelią. Tokios aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Todėl nagrinėjamu atveju taikyti nuteistajam M. T. bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo, nes nėra jokio pagrindo manyti, jog jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas M. T. nagrinėjamu atveju gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo elgesys nesikeis.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties, žalą nukentėjusiesiems atlygino, dirba, yra vienintelis šeimos maitintojas, išlaiko žmoną studentę ir mažametę dukrą, turi skolinių įsipareigojimų, pensijinio amžiaus motiną ir neįgalų tėvą, neabejotinai yra svarbios, tačiau, esant aukščiau aptartiems faktiniams duomenims, nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo ir nesudaro pakankamo pagrindo lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai M. T. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis suprato savo netinkamą elgesį ir daugiau nebenusikals, laikytini deklaratyviais nuteistojo teiginiais, keliančiais pagrįstų abejonių, todėl keisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. gruodžio 14 d. prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, nurodant, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatė Ramutė Veronika Šalaviejūtė teikia antrinę teisinę pagalbą M. T. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-698-487/2016, pažymint, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro advokato užmokestis – 26,98 eurų.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu - kiti asmenys. Šio straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).

BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šia nuostata įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Pažymėtina, jog, paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Pažymėtina ir tai, kad BPK 322 str. 1 d. įvirtinta nuostata yra imperatyvi, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo, kas, kolegijos vertinimu, reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinas pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.