Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-21 · Administracinė byla Nr. P-525-115-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-21
Bylos Nr.
P-525-115-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00178-2009-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
Trečiasis asmuo
E. U. U., Ž. U., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Gražutės regioninio parko direkcijai, S. B.
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Zarasų rajono savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P525-115/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00178-2009-0Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų E. U. U. ir Ž. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai, atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Gražutės regioninio parko direkcijai, E. U. U., Ž. U., S. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. liepos 18 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-131;

2) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2006 m. rugpjūčio 28 d. statybos leidimą Nr. 54;

3) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 13 d. pažymą Nr. 9 „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“;

4) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. spalio 31 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-229;

5) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2006 m. gruodžio 28 d. statybos leidimą Nr. 96;

6) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 5 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“.

Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota S. B. nuosavybės teisė į 0,5300 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimas, Zarasų rajono savivaldybė, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2006 m. liepos 18 d. patvirtino ir išdavė S. B. ūkinio pastato atstatymo minėtame žemės sklype projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-131. Zarasų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorius 2006 m. rugpjūčio 28 d. išdavė S. B. statybos leidimą Nr. 54, kuriuo minėtame žemės sklype leidžiama statyti ūkinį pastatą. Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Utenos AVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006 m. rugsėjo 13 d. išdavė pažymą Nr. 9 „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2006 m. rugsėjo 19 d. buvo įregistruotas nebaigtas statyti pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis minėtame žemės sklype (Nekilnojamojo turto registre nurodytas ankstesnis nepatikslintas minėtos pažymos Nr. 47). S. B. 2008 m. rugsėjo 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 3-11534 minėtą žemės sklypą, o 2006 m. rugsėjo 21 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 3-11814 šiame sklype esantį nebaigtą statyti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) perleido E. U. U. ir Ž. U. nuosavybėn. Administracijos vyr. architektė 2006 m. spalio 31 d. patvirtino ir išdavė S. B. statomo ūkinio pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą ir pirties esamoje sodyboje statybos minėtame žemės sklype projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-229. Administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 28 d. išdavė E. U. ir Ž. U. statybos leidimą Nr. 96, kuriuo minėtame sklype leidžiama ūkinio pastato rekonstrukcija į gyvenamąjį namą ir pirties statyba. Utenos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. kovo 9 d. išdavė pažymą Nr. 5 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2007 m. kovo 9 d. buvo įregistruota nebaigta statyti pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti minėtame žemės sklype (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajono savivaldybėje. Teigė, kad skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti. Žemės sklypo, kuriame vykdoma minėta statyba, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, todėl išduodant skundžiamus projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimus buvo privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatomis, nes būtent šie įstatymai pirmiausiai reglamentuoja teisinius santykius dėl miškų ūkio paskirties žemės. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1 dalies 1 punktas taip pat numato, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja, inter alia, Miškų įstatymas ir kiti įstatymai. Rėmėsi Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, kuriame konstatuota, kad pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Teigė, kad pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama, todėl ūkinio pastato, rekonstruojamo į gyvenamąjį namą, ir pirties, kuriems buvo išduoti skundžiami projektavimo sąlygų sąvadai ir statybos leidimai, statyba joje negalima, nes minėti teisės aktai miškų ūkio paskirties žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Aplinkybė, kad miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajono savivaldybėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), minėta statyba vykdoma buvusios sodybos vietoje, atstatant neišlikusį ūkinį pastatą, esminės reikšmės neturi, nes minėti teisės aktai to taip pat neleidžia. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008, 2008 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-206/2008. Taip pat nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį sodybos statinių liekanų buvimo miško paskirties žemėje faktą, taip pat yra konstatavęs, kad faktas, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos statinių liekanų, negali sukelti teisinių pasekmių, nes tiesiogiai negali sukurti prielaidų statiniams atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje pagal minėtą teisinį reglamentavimą pastatų statyba negalima (2008-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2008). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad skundžiami projektavimo sąlygų sąvadai ir statybos leidimai buvo išduoti, pažeidžiant Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, dėl ko jie turi būti panaikinti kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Paaiškino, kad pripažinus, jog statybos leidimas išduotas neteisėtai ir jį panaikinus, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-754/2007). Neteisėtų skundžiamų statybos leidimų pagrindu buvo išduotos skundžiamos Utenos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymos, t. y. 2006 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. 9 ir 2007 m. kovo 9 d. pažyma Nr. 5, todėl jos neteisėtos ir turi būti panaikintos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškimą patenkino – panaikino Administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. liepos 18 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-131, Administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. išduotą statybos leidimą Nr. 54, Utenos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 13 d. pažymą Nr. 9 „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“, Administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. spalio 31 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-229, Administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 28 d. išduotą statybos leidimą Nr. 96, Utenos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 5 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“.

Nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai susiję su ūkinio pastato statyba, jį rekonstruojant į gyvenamąjį namą, bei pirties statyba S. B. priklausiusiame, o dabar E. U. U. bei Ž. U. nuosavybės teise priklausančiame 0,5300 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajono savivaldybėje, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje. Byloje ginčo, kad 0,5300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra miškų ūkio paskirties, nėra. Teismas, remdamasis Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktais, 26 straipsnio 1, 4 dalimis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje A63-1721/2008, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, konstatavo, kad Administracija, 2006 m. liepos 18 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-131, 2006 m. rugpjūčio 28 d. išduodama statybos leidimą Nr. 54, taip pat 2006 m. spalio 31 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-229 ir 2006 m. gruodžio 28 d. išduodama statybos leidimą Nr. 96, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl tokie administraciniai aktai yra naikintini. Panaikinus ginčijamus statybos leidimus, naikintinos ir tokių statybos leidimų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. Utenos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. 9 „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“ ir 2007 m. kovo 9 d. pažyma Nr. 5 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“. Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenys rodo, jog Utenos AVA dėl šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumo informaciją prokurorui pateikė 2009 m. vasario 5 d., Vilniaus apygardos prokuratūra šią informaciją gavo 2009 m. vasario 11 d. Prokuroras į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 4 d., todėl teismas padarė išvadą, kad prokuroras Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepažeidė. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, o E. U. U. ir Ž. U. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas, remdamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktu teisės aiškinimu (1997-05-06, 2005-05-13, 2006-03-14 nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A17-742/2007), pažymėjo, jog kadangi šioje byloje keliamas klausimas dėl miškų ūkio paskirties žemės urbanizavimo, ginčo žemės sklypas patenka ir į parko teritoriją, kas (abiem atvejais) laikytina viešuoju interesu, prokuroras turėjo teisę ginti tokį viešąjį interesą, pareikšdamas prašymą dėl viešojo intereso gynimo administraciniame teisme.

Nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad žemės sklypas, kuriame leista statyba, ne tik patenka į miškų ūkio paskirties žemę, bet ir į saugomą teritoriją – Gražutės regioninio parko teritoriją. Pastarosios teritorijos žemės sklypų tvarkymą, naudojimą reglamentuoja specialus įstatymas – Saugomų teritorijų įstatymas. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A556-206/2008), Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, jog statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumatė išimčių dėl statinių, inter alia sodybų (pastatų), statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl negalėjo būti sudarytos teisinės prielaidos statybai miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. teisinio pagrindo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą bei priimti išvestinius teisės aktus iš minėtų teisės aktų pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą nebuvo. Aukštesnės galios teisės aktai (šiuo atveju įstatymai ir jais nustatyti draudimai, apribojimai dėl statybų miškų ūkio paskirties žemėje) negali būti įveikti žemesnės galios teisės aktais, todėl bet koks apeliavimas į žemesnės galios teisinį reglamentavimą, palankų tretiesiems suinteresuotiems asmenims, būtų teisiškai neargumentuotas. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, aplinkybe, jog statybos leidimas buvo išduotas 2006 m. rugpjūčio 28 d. ir pabrėžė, jog 2006 m. rugpjūčio 28 d. išduodant statybos leidimą buvo privalu paisyti ir tokio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo. Todėl, papildomai atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A556-714/2010), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemė negali būti urbanizuojama.

Pažymėjo, jog apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl to, kad viešojo intereso gynimas turi būti ne formalus, o realus – sukelti realias teisines pasekmes. Teigiama, jog vien panaikinus administracinius aktus, jei statybos leidimas yra realizuotas, kas ir yra šiuo atveju (iš dalies, remiamasi trečiojo suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimais duotais apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), viešasis interesas nebūtų apgintas. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A822-65/2009), į tai, kad skundžiami administraciniai teisės aktai realizuoti, statyba iš dalies užbaigta, viešąjį interesą ginantis subjektas šioje byloje nėra pateikęs reikalavimų, susijusių su neteisėtos statybos padarinių šalinimu, tačiau padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į tikrinamos konkrečios bylos aplinkybes, tai nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pabrėžė, jog akivaizdu, kad įstatymų leidėjas imperatyviai draudė miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitokius statinius nei medienos sandėliai ar kitokie su mišku susiję įrenginiai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys jokio teisėto lūkesčio į gyvenamosios paskirties pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo turėti. Be to, ta aplinkybė, kad pareiškėjas iš karto nereiškė reikalavimo dėl ginčijamų aktų sukeltų materialinių teisinių padarinių likvidavimo, nereiškia, jog apskritai nebus to siekiama. Nurodė, kad teismo posėdžio metu buvo paaiškinta, jog įsiteisėjus teismo sprendimui dėl minėtų aktų panaikinimo, jų sukeltų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, o tuo pačiu ir visiško viešojo intereso apgynimo būtų siekiama kitame procese. Pažymėjo, kad tokiais paaiškinimais tikėti kliūčių nėra, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra jokio pagrindo.

IV.

Tretieji suinteresuoti asmenys E. U. U. ir Ž. U. pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010 ir iš naujo išnagrinėjus bylą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikiami tokie pagrindiniai prašymo argumentai:

1. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčijami administraciniai aktai buvo išduoti, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau – ir Reglamentas) 3 punkto nuostata, kuri numatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose statybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nei 2006 m. kovo 14 d. nutarime, nei kituose savo nutarimuose nenagrinėjo Reglamento 3 punkto nuostatos konstitucingumo, todėl ji niekada nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir liko galioti iki pat 2007 m. sausio 31 d., kai Reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 punktai buvo pripažinti netekusiais galios. Išduodant panaikintus administracinius aktus, Reglamento 3 punkto nuostata galiojo, todėl ja buvo pagrįstai ir teisėtai remtasi.

2. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105, 107 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį ir pabrėžia, jog teismai neturi teisės netaikyti tam tikro akto, tai motyvuodami teisės akto nekonstitucingumu, kol toks teisės aktas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nesirėmė Reglamento 3 punkto nuostata ir tokiu būdu neteisėtai ją pašalino iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos. Tuo tarpu tuo atveju, jeigu teismui nagrinėjant bylą kilo klausimas dėl Reglamento 3 punkto nuostatos konstitucingumo, byla turėjo būti sustabdyta ir turėjo būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tokios nuostatos konstitucingumo ištyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo atveju nepagrįstai įsiterpė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją.

3. Nurodo, kad ginčo žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko bei Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime taip pat nagrinėjo Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, numačiusios galimybę draustiniuose atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose (neišskiriant miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės), konstitucingumą ir pripažino, jog tokia nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nors Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte leidimas valstybiniuose parkuose atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose nėra atskirai įtvirtintas, tokią Saugomų teritorijų įstatymo nuostatą detalizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento (toliau – ir Parko reglamentas) 57 punktas, aiškiai nustatantis, kad žemės ir miškų ūkio prioriteto funkcinėse zonose esančiose sodybose galima atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoje buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos taip pat pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Parko reglamento 57 punkto nuostatų konstitucingumas apskritai niekada nebuvo vertintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Tretieji suinteresuoti asmenys prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Tokią savo poziciją tretieji suinteresuoti asmenys iš esmės grindžia teiginiu, jog sprendžiant kilusį ginčą turėjo būti taikomos Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto, Parko reglamento 57 punkto nuostatos bei Reglamento 3 punktas, kuris nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiško pobūdžio prašymus atnaujinti procesą administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjama iš esmės analogiško pobūdžio faktinė situacija bei analogiški teisiniai klausimai, ne kartą nurodė (bylos Nr. P438-55/2011, P63-117/2011), jog sprendžiant klausimą dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų, įtvirtintų Saugomų teritorijų įstatyme, Reglamente bei Parko reglamente būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio ginčuose yra suformavęs nuoseklią teisminę praktiką bei pateikęs detalią šių teisės normų turinio analizę (žr. 2008-02-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-206/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Identiškos išvados dėl nurodytų teisės norminių aktų turinio aiškinimo buvo padarytos ir administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010.

Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aktualias teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, tokių argumentų nėra išdėstyta ir prašyme dėl proceso atnaujinimo.

Kadangi administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, išdėstytas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka administracinių teismų praktikoje pripažįstamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, taikytinas ginčo teisiniams santykiams, atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas akivaizdus bei esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Papildomai pastebėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, jog Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Todėl Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog pati nuostata, kai miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, yra antikonstitucinė, remiantis reikalavimu teisės aktų nuostatas aiškinti sistemiškai, atitinkamai kitos tame pačiame teisės akte (Reglamente) įtvirtintos nuostatos, kurių pagrindu būtų buvę galima miškų ūkio paskirties žemėje statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, taip pat negalėjo būti taikomos. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime aiškiai nurodė, kad pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Tokios Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatos galiojo ir ginčo administracinių aktų išdavimo metu, todėl jomis privalomai turėjo būti vadovaujamasi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

trečiųjų suinteresuotų asmenų E. U. U. ir Ž. U. prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1048/2010.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas