Kauno apygardos teismo nutartis

2018-06-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-281-530/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-06
Bylos Nr.
1A-281-530/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-58035-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Giedrius Endriukaitis, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis
N. I.
Nukentėjusysis
S. V.
Advokatai
Edvinas Sergaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-281-530/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58035-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, Dianai Vorvul

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistajam N. I., jo gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui,nukentėjusiajai S. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. I. gynėjo advokato Edvino Sergaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. I. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, viena laisvės atėmimo diena prilyginta dviem laisvės apribojimo dienoms, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 6, 7 ir 8 punktais bei 3 dalimi, 72 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant N. I. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, būti namuose nuo 22.00 valandos iki 06.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Revolverį ME 38 Compact G Nr. (duomenys neskelbtini), 9 vienetus šovinių ir 10 vienetų šratų, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2016 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 valandą, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas agresyviai nusiteikęs, konflikto su sugyventine S. V. metu, sugriebė nukentėjusiajai S. V. už sprando ir vieną kartą pastūmė nuo antro aukšto laiptų, ko pasėkoje krisdama pastaroji užsigavo dešinę ranką, dešinę koją bei dešinę čiurną, po to, delnu vieną kartą sudavė S. V. į dešinę galvos sritį, dešine ranka sugriebęs pastarajai už kaklo ir prispaudęs prie sienos pakėlė į viršų, tuo padarė nukentėjusiajai S. V. kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvą kairės pažandės srityje, kraujosruvą dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, kraujosruvą dešinėje blauzdoje, kraujosruvą kairėje blauzdoje, tuo nukentėjusiajai S. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.Be to, N. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, už tai, kad neturėdamas leidimo, numatyto 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 12 straipsnyje, 13 straipsnyje, kuriuose numatyta, kad „C“ kategorijų ginklus galima įsigyti, laikyti tik išlaikius egzaminą ir gavus leidimą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir nenustatytoje vieloje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įsigijo „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – Vokietijos pramoninės gamybos, lygiavamzdį, trumpavamzdį 9 mm kalibro revolverį ME 38 COMPACT-G Nr. (duomenys neskelbtini) , skirią šaudyti 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolveriniais šoviniais, užtaisytais guminėmis grankulkėmis, dvylika pramoninės gamybos 9 mm kalibro, centrinio įskėlimo, revolverinius šovinius, tris pramoninės gamybos 9 mm kalibro, centrinio įskėlimo revolverinius šovinius bei vieną pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo pistoletinį šovinį, skirtą pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio skėlimo pistoletams, kuriuos neteisėtai nuo 2014 m. liepos 1 d. laikė savo sugyventinės S. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. gruodžio 14 d., kol juos savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pastaroji pateikė policijos pareigūnui.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad N. I. kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje ir baustinas.Nuteistojo N. I. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir N. I. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas konstatavo, jog nukentėjusioji S. V. patyrė kūno sužalojimus pasėkoje to, kad nuteistasis N. I. sugriebė nukentėjusiajai už sprando ir vieną kartą pastūmė nuo antro aukšto laiptų. Šią išvadą teismas pagrindė taip: nukentėjusioji tiek iš karto po įvykio atbėgusi pagalbos pas kaimynus, tiek kviesdama pagalbą bendruoju pagalbos telefonu, tiek pareiškime policijai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, kad sugyventinis N. I. ją stūmė nuo laiptų. Tačiau tokia teismo išvada visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apklausiama 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu S. V. parodė, jog N. I. 2016 m. gruodžio 13 d. ją nustūmė nuo laiptų. Tačiau iš S. V. 2016 m. gruodžio 13 d. skambučio Bendrosios pagalbos centrui garso įrašo matyti, kad į Bendrosios pagalbos centro operatorės klausimą ar jai reikalinga greitoji medicininė pagalba, S. V. atsakė: „než ne man ne, man gerai“. O į Bendrosios pagalbos centro operatorės klausimą „sakėt nuo laiptų bandė nustumt?“, S. V. atsakė: „taip taip taip, taip ir sakė su peiliu įsirėmė“. Taigi, iš karto po įvykio S. V. labai aiškiai parodė, kad N. I., jai tik sakė, kad nustums ją nuo laiptų, tačiau nenustūmė. 2017 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio metu policijos pareigūnas K. M. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. O 2017 m. kovo 27 d. K. M. apklausos protokole yra užfiksuoti tokie jo parodymai: „Nuvykus minėtu adresu mus pasitiko pati pranešėja S. V. Ji pradėjo aiškinti, kad jos sugyventinis N. I. bandė ją nustumti nuo laiptų. Ji mums tik sakė, kad ją bandė nustumti nuo laiptų, kaip supratome, jos nenustūmė, o tik mėgino, todėl ir sužalojimų nesimatė ant jos kūno“. Analogiškos aplinkybės nurodytos K. M. 2016 m. gruodžio 13 d. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kad buvo gautas pranešimas, jog vyras norėjo nustumti nuo laiptų. Įvyko žodinis konfliktas, kuriuo metu pasak pranešėjos viskas peraugo į psichologinį smurtą. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje policijos BIRT ataskaitų žiūryklėje (duomenys neskelbtini) taip pat yra užfiksuotos analogiškos įvykio aplinkybės: „Ką tik vyras grasino pranešėjai su peiliu, sakė, kad užmuš, norėjo nustumti nuo laiptų, moteris pabėgo“. Taigi akivaizdu, jog skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad S. V. visą laiką nuosekliai aiškino, jog ji buvo nustumta nuo laiptų, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

4.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausiama teisme 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu S. V. parodė, jog po to, kai N. I. stūmė ją nuo laiptų, ji nugriuvo keturiomis - ant rankų ir kelių. Tačiau 2016 m. gruodžio 14 d. Valstybinės medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, kaip paaiškino teisme apklaustas ekspertas, užfiksuoti visi S. V. sužalojimai ir nusiskundimai, nėra užfiksuota jokių sužalojimų kelių srityje ir net neužsimenama apie jos nusiskundimus dėl skausmų šioje srityje. O 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad iš karto po įvykio jis girdėjo S. V. telefoninį pokalbį su jos advokatu, kurio metu S. V. paaiškino, kad jokių sumušimo žymių nėra ir jai neskauda. Šias aplinkybes būtina vertinti atsižvelgiant į tikrai nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos L. B., pas kurią į namus iš karto po įvykio nuėjo S. V., parodymus. 2017 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio metu liudytoja L. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o jos 2017 m. vasario 3 d. apklausos protokole yra užfiksuota: „tie laiptai yra betoniniai, jie sraigtiniai, tai jei N. ją būtų nustūmęs nuo laiptų ji būtų labai stipriai susižalojusi, galbūt ką nors susilaužiusi, todėl tikrai netikiu, kad N. I. ją stūmė nuo tų laiptų ir ji nukrito, kadangi ji jokių rimtų sužalojimų nepatyrė, net nesimatė ant jos kūno nieko“. 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. B. taip pat parodė, kad jis matė laiptus S. V. namuose, tai statūs, sraigtiniai laiptai, ir jeigu S. V. būtų nuo tų laiptų nukritusi, iki jo namų pati ji negalėtų nueiti. Liudytoja L. B. taip pat nurodė, kad atėjusi į jos namus iš karto po įvykio S. V. „neatrodė susijaudinusi, neverkė, ant jos kūno nemačiau jokių smurto žymių, nebuvo nei mėlynių, nei kraujosruvų ar dar kažko“.

4.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad liudytojų L. B., M. B. nurodytų aplinkybių nepaneigė ir apklaustas 2017 m. spalio 26 d. teismo posėdyje medicinos ekspertas G. A. C., kuris paaiškino, kad tikslaus S. V. patirtų sužalojimų padarymo laiko nurodyti negali, jie galėjo būti padaryti ir įvykio metu, ir po įvykio. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, Ekspertas taip pat parodė, kad kraujosruva išryškėja maždaug per valandą, o pradžioje atsiranda tik patinimas. Kaip jau paminėta, nei policijos pareigūnai, nei sutuoktiniai B. nematė ne tik jokių kraujosruvų, bet ir apskritai jokių sumušimo žymių (tame tarpe ir patinimų) ant S. V. kūno nei iš karto po įvykio, nei vėliau - atvykus policijos pareigūnams. O ir pati S. V., kaip nurodė apklaustas liudytojas M. B., po įvykio kalbėdama su savo advokatu nurodė, kad jokių sumušimo žymių nėra ir jai nieko neskauda. Net oficialiame dokumente - policijos pareigūno K. M. 2016 m. gruodžio 13 d. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, eilutėje 1 (smurtą galintys rodyti požymiai) nėra pažymėtų smurtą apibūdinančių požymių, o lentelėje, kurioje turi būti nurodytas sužalojimo kodas ir pastabos apie tai, kaip buvo patirtas sužalojimas, yra pažymėta, kad jokių konkrečių sužalojimų nėra.

4.4. Nuteistojo gynėjo nuomone, vertinant akivaizdžiai suinteresuotos bylos baigtimi ir priešiškai prieš N. I. nusiteikusios nukentėjusiosios parodymų patikimumą, būtina atkreipti dėmesį į 2016 m. gruodžio 19 d. S. V. apklausos protokolą, kuriame yra užfiksuoti tokie jos parodymai: „aš iš karto išbėgau iš namų taip, kaip buvau apsirengusi. Tuo metu aš buvau su pižama ir basa“. Apklausiama teisme S. V. parodė, kad iš namų išbėgo nuoga ir tik su šlepetėmis. Tačiau visi byloje apklausti liudytojai, matę S. V. iš karto po įvykio, kategoriškai paneigė šias jos nurodytas aplinkybes. Apklausiama teisme 2017 m. rugsėjo 19 d. posėdžio metu policijos pareigūnė K. S. patvirtino jos 2017 m. vasario 22 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausos-protokole užfiksuotas aplinkybes, kad iš karto po įvykio S. V. buvo su džinsinėmis kelnėmis, bei trumpa striuke. O 2017 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio metu liudytojas K. M. patvirtino jo 2017 m. kovo 27 d. apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes, kad S. V. „buvo apsirengusi tamsiais rūbais, su kelnėmis, o viršus ilgomis rankovėmis ar tai buvo striukė ar megztinis nebepamenu“. 2017 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio metu liudytoja L. B., bei 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu liudytojas M. B. taip pat parodė, kad S. V. buvo apsirengusi.

Šalies argumentai

4.5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog vertinant S. V. parodymų patikimumą pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, tačiau neatsižvelgė ir į 2017 m. birželio 1 d. apžiūros protokolu apžiūrėtus N. I. pateiktus į bylą garso įrašus. Šiame protokole užfiksuota, jog N. I. uždavus S. V. klausimą „ta prasme, aš tave su peiliu vaikiausi?“, S. V. į šį klausimą atsakė „nu N., ne“. O kai N. I. S. V. pasakė: „bet aš tavęs neliečiau, kam prirašei tokių nesąmonių, dabar pats neturiu ką daryt ir dar yra papildymas, viskas.“, S. V. nepaneigė šio teiginio, jog N. I. jos net nelietė. Vien ta aplinkybė, jog iš N. I. pareikštų pirminių kaltinimų buvo eliminuota S. V. nurodyta aplinkybė, kad N. I. neva jai grasino peiliu, kuris net buvo paimtas iš virtuvės (kur ir yra jo vieta), bei apžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas, rodo, kad net ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams S. V. nurodomos aplinkybės sukėlė abejonių.

4.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį grįsdamas S. V. parodymais, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojos L. B. teisme pagarsintų 2017 m. vasario 03 d. apklausos protokole užfiksuotų parodymų, kuriuos ji patvirtino teisme, jog „nesu niekada girdėjusi. Kad N. būtų pakėlęs prieš S. V. ranką. Tuo labiau tą vakarą, kai viskas aš bendravau su S. V. dukra S. V., kuri buvo namuose, kai N. su S. konfliktavo, ji sakė, kad nieko negirdėjo, buvo visiškai rami. Tai jei būtų kažkoks konfliktas, N. būtų smurtavęs prieš S., manau mergaitė būtų girdėjusi visą tai ir būtų nuėjusi pasižiūrėti, kas vyksta. Tos pačios apklausos metu liudytoja L. B. taip pat nurodė „vengiame su vyru su ta kaimyne S. bendrauti, kadangi ji su visais mūsų kaimynais yra susipykusi, pastoviai ant visų kaimynų rašo pareiškimus, visus kaimynus šmeižia, pasakoja visokią netiesą. Būtent S. visus kaimynus kursto su savo šmeižimais ir pan. Ji visada aiškina, kad teisėsaugoje turi daug pažįstamų ir visada pasieks, ko ji nori. Aš manau, kai S. V. galėjo sumeluoti pareigūnams, kad N. ją mušė, kadangi kiek ją pažįstu, kiek esu girdėjusi iš kaimynų, tai tokį įspūdį susidariau“.

4.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamą nuosprendį grįsdamas S. V. parodymais, teismas visiškai nevertino 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje apklausto liudytojo M. B. parodymų, kuriais jis S. V. taip pat apibūdino kaip konfliktinį žmogų.

4.8. Nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, akivaizdžiai rodančių nukentėjusiosios S. V. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, jos polinkį sakyti netiesą, konfliktuoti, šmeižti kitus žmones, patikimumo aspektu S. V. parodymai pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo vertinami, nors šie parodymai yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai šioje byloje, nulėmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą N. I. atžvilgiu. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina vienareikšmė išvada, kad N. I. teismas pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo vadovaudamasis išskirtinai tik vienintelės nukentėjusiosios S. V. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, neleistinai, nepagrįstai ir neteisėtai suteikdamas jiems didesnę įrodomąją galią, nei visiems kitiems byloje esantiems įrodymams. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių laikytina, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl N. I. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvimo.

Žemesnės instancijos teismas

4.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pripažindamas N. I. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nors kaltinamasis N. I. tvirtino, kad jis ginklo neužregistravo ir leidimo neįgijo dėl to, kad jo nerado, tačiau jo tokie teiginiai byloje surinktų įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kadangi ginklas buvo rastas kaltinamojo namuose. Tokia išvada kategoriškai ir vienareikšmiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Ginklas buvo rastas ne N. I. namuose, o nukentėjusiosios S. V. namuose ir tuo metu, kai N. I. buvo draudžiama tuose namuose net lankytis.

4.10. 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2-ame straipsnyje nurodoma, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. N. I. nuosekliai paaiškino, kad S. V. policijos pareigūnams pateiktą dujinį revolverį kartu su šiam revolveriui skirtais šoviniais jis įsigijo dar iki įstatymo pakeitimo. 2017 m. rugsėjo 05 d. teismo posėdyje apklausta S. V. taip pat patvirtino aplinkybę, jog ginklas buvo įsigytas žymiai anksčiau. Taigi, N. I. įsigyjant dujinį revolverį, dar negaliojo įstatymas, nustatantis būtinybę tokio ginklo įsigijimui turėti leidimą. N. I. nuosekliai paaiškino, kad vėliau jis norėjo gauti leidimą šiam ginklui laikyti, tačiau nežinojo, kur ginklas yra. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors kaltinamasis parodė, kad kreipėsi dėl ginklo legalizavimo į R. S., tačiau šis liudytojas nurodė, kad buvo atvežęs pas N. I. montuoti ratus ir tik tada pastarasis kaip tarp kitko paklausė apie leidimo ginklui laikyti tvarką, o paaiškinus tvarką, kaltinamasis nurodė, kad neranda ginklo. Taigi akivaizdu, kad jis oficialiai dėl leidimo ginklo laikymui išduoti nesikreipė, tai buvo tik atsitiktinis privatus pokalbis. Šios teismo nurodytos aplinkybės rodo, kad liudytojas R. S. atvyko pas N. I. ne tikslu pravesti paskaitą apie anksčiau įsigyto ginklo, kuriam įsigijimo metu nereikėjo jokių leidimų, legalizavimo tvarką, o kitu tikslu - pasikeisti automobilio ratus, ir negalėjo žinoti, kad N. I. turi ginklą. Be to, teismo pacituoti R. S. parodymai rodo, kad N. I. pats paklausė R. S. apie ginklo legalizavimo tvarką, bei nurodė, kad neranda savo ginklo. Jokie kiti baudžiamosios bylos įrodymai šios aplinkybės nepaneigia. Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad 2016-12-14 Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tarnybiniame pranešimas dėl rasto šaunamojo ginklo patvirtina, kad 2016-12-14, apie 20.49 valandą Kauno apskrities VPK KP NVRS, gavus pareiškėjos S. V. pranešimą, minėtas šaunamasis ginklas su šaudmenimis buvo rasta adresu (duomenys neskelbtini), vaiko kambaryje ant spintos viršaus, kurį S. V. savanoriškai pateikė policijos pareigūnams. Taigi, ginklas buvo laikomas ne tik S. V. namuose, bet labai konkrečioje vietoje - vaiko kambaryje, kuriame N. I. negyveno ir kuriuo jis nesinaudojo. Faktinė aplinkybė, kad dujinį revolverį policijos pareigūnams pateikė S. V., nurodydama, kad jis jos namuose ir buvo laikomas, rodo visiškai kitą, nei konstatuojama skundžiamame nuosprendyje, aplinkybę, o būtent, jog ne N. I., o S. V. žinojo, kur konkrečiai jos namuose yra laikomas dujinis revolveris. Taigi, bylos duomenys rodo, kad ne N. I., o S. V. laikė savo namuose dujinį revolverį po to, kai įsigaliojo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimas, jog tokių ginklų laikymui reikalingas leidimas. O kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad N. I. žinojo, kur konkrečiai S. V. namuose yra laikomas dujinis revolveris, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

4.11. Dėl aukščiau įvardintų aplinkybių laikytina, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikų kvalifikavimui, išnagrinėjimu, skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl N. I. kaltės.

5. Teismo posėdyje nuteistas N. I. ir jo gynėjas advokatas E. Sergaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė D. Augustauskaitė prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji S. V. prašė spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo N. I. gynėjo advokato Edvino Sergaičio apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiąją S. V., specialistą T. V. ir išreikalauti bei apžiūrėti specialisto pagalba revolverį „ME38 Compact-G Nr. (duomenys neskelbtini)“ ir šovinius.

10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausiama nukentėjusioji S. V. patvirtino anksčiau duotus parodymus, prašė jais remtis. Patvirtino, kad ginklą turėjo N. I. Kaip jis atsirado namuose nežino. Ji žinojo kaip atrodo ginklas ir kad jis yra laikomas namuose, nes jai N. I. juo grasindavo. Ginklas nebuvo dingęs, tik ji ne visada matydavo kur padėtas ginklas. Būdavo atvejų, kad N. I. pasidėdavo ginklą šalia lovos. Ji gyveno baimėje ir negalėjo klausti, kodėl jis turi ginklą ir kodėl jį laiko vaikų komodoje, nes už tai būtų metama į sieną ir sumušta. Ji jo bijodavo. Ginklą ji surado antrame aukšte esančiame kambaryje, ant spintos viršaus. Tas kambarys yra jos sūnaus, tačiau jame miegodavo N. I. Iškvietė policiją, policininkai viską surašė, fotografavo ir jį paėmė. Taip pat buvo kartoninė dėžutė su šoviniais, kurią policininkai pasiėmė kartu. Kiek atsimena policininkai fotografavo tą vietą kur buvo ginklas. Ji ginklo niekada neslėpė, nes tai daryti bijojo. Bijojo to žmogaus, nes turėjo kitų situacijų ir patirties, kas būdavo po to. Mano, kad N. I. ginklą turėjo nuo to momento, kai jie pradėjo kartu gyventi. N. I. nėra sakęs jai, kad dingo ginklas. N. I. į ją yra šovęs tuo ginklu. Ginklą policija paėmė tą naktį, kai N. I. buvo areštinėje. Pati ginklo policijos pareigūnams nepateikė, nurodė, kur jis padėtas, jie patys pasiėmė jį nuo spintos, jai davė pasirašyti dokumentus, pasirašė, neskaitė, gal ten buvo parašyta, kad pateikė ginklą ji. Pirmiesiems ar antriesiems policijos pareigūnams sakė, kad namuose yra ginklas. Jie atėjo pažiūrėti ar yra ginklas, jeigu jie būtų gerai ieškoję, ginklą būtų sudarę. Paskutinio konflikto metu ginklu negrasino, senesniuose konfliktuose būdavo atvejų, kai grasindavo ginklu. Dėl ankstesnių konfliktų policijai nepranešdavo, nes buvo įbauginta. Konfliktai galėjo kilti dėl bet ko, ko pasekoje ji atsidurdavo klinikose. Atrodo gydytojai apie tai pranešdavo kažkam, tačiau jos vyras niekada dėl to nėra atsiprašęs.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiamas specialistas T. V. paaiškino, kad išvadoje yra klaidingai nurodytas ginklo numeris. Išvadoje nurodytas Nr. (duomenys neskelbtini), o turėtų būti Nr. (duomenys neskelbtini), šis numeris yra teisingas. Tiriant ginklą, jeigu ant ginklo nėra nurodyti ginklo gamybos metai, tai nėra kitos galimybės nustatyti ginklo pagaminimo metų. Ant šio ginklo nebuvo nurodyta pagaminimo data, pagaminimo metai. Paprastai ant ginklo pagaminimo metai būna užrašomi. Apžiūrėtų šaudmenų pagaminimo metai nėra nurodyti, nėra aišku kada jie buvo pagaminti. Ant naujų šaudmenų būna nurodyti pagaminimo metai. Pateikus specialistui apžiūrėti ginklą ir šaudmenis jis toliau paaiškino, kad ant apžiūrėto ginklo ir šaudmenų nėra nurodyti pagaminimo metai.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo teiginiais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas N. I. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį N. I. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliacinio skundo autoriaus savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

13. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad N. I. konflikto metu su sugyventine S. V., sugriebė jai už sprando ir pastūmė nuo antro aukšto laiptų, po to, delnu sudavė į dešinę galvos sritį, dešine ranka sugriebęs už kaklo ir prispaudęs prie sienos pakėlė į viršų, tokiu būdu padarydamas nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą ir sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nors savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo N. I. nepripažino pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu, ji neigiama ir apeliaciniame gynėjo skunde, nurodant eilę padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau abejoti N. I. neteisėtų veiksmų atlikimu S. V. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

14. Sprendžiant N. I. kaltės klausimą, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik N. I. ir jo sugyventinė S. V., jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, vaikas, konflikto metu buvęs namuose, paties įvykio nematė, šiuo atveju visų pirma aptartinos nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos S. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės.

15. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji teigė, kad gruodžio 13 d. apie 22.30 val. N. I. griebė jos telefoną iš rankų, paėmė nukentėjusiąją už sprando ir nustūmė nuo laiptų. Ji nubėgo nuo viršutinių laiptų iki pusės, nuo sekančios laiptų dalies ją nustūmė. Vieną laiptų pusę ji bėgo, o nuo kitos pusės jis nustūmė, nugriuvo pirmam aukšte keturiomis ant rankų ir ant kojų. Jis su plaštaka trenkė į galvą, jai paėjus atgal, už kaklo pakėlė. Po įvykio skaudėjo koją, galvą, po to išryškėjo mėlynės. Kraujosruva dešinės ausies kaušelyje atsirado, kai jai trenkė su ranka, pažandėje, kai pakėlė ją, kiti sužalojimai galėjo būti padaryti krentant laiptais. Ant kelių buvo nubrozdinimai, po keliu buvo mėlynė, kuri išryškėjo vėliau. Nežino, kodėl nerasti sužalojimai, ten buvo kilimėlis patiestas. Iš namų išbėgo naminiais rūbais, nepamena, kaip apsirengusi ir apsiavusi išbėgo, bėgo šoke, po įvykio geriau prisiminė.

16. Netikėti šiais S. V. parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu nukentėjusioji analizuojamo konflikto aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jos parodymuose, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia. Tam tikri mažareikšmiai neatitikimai, tame tarpe, kaip apsirengusi ir apsiavusi iš namų išbėgo nukentėjusioji, nesudaro pakankamo pagrindo juos atmesti kaip nepagrįstus ir nesiremti jais sprendžiant N. I. kaltės klausimą. Tai, kad analizuojamo įvykio metu S. V. patyrė smurtą, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas, patvirtina ir leidžia nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip patikimus ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirti kiti įrodymai.

17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. V. nustatyta kraujosruva dešinės ausies kaušelyje, kraujosruva kairės pažandės srityje, kraujosruva dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, kraujosruva dešinėje blauzdoje, kraujosruva kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti buku (-ais) daiktu (-ais), penkių (ar daugiau) kontaktų: vienas į galvos dešinę pusę, padarant kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje; vienas – į kairės pažandės sritį, padarant kraujosruvą; vienas – į dešinės plaštakos užpakalinį paviršių, padarant kraujosruvą; vienas – į dešinę blauzdą padarant kraujosruvą; vienas – į kairę blauzdą, padarant kraujosruvą. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija rodo, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2016 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 valandą. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais) (1 t., b. l. 23). Šioje išvadoje nustatyta sužalojimų lokalizacija ir jų padarymo mechanizmas iš esmės atitinka S. V. nurodytas sritis, kad N. I. sudavė vieną kartą ranka delnu į galvos sritį, sugriebęs už kaklo pakėlė į viršų, o taip pat kiti nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kritimo nuo laiptų metu.

18. Apeliaciniame skunde neigiant N. I. kaltę, teigiama jog pati nukentėjusioji nurodė, kad N. I. jos nuo laiptų nenustūmė, o tik sakė, jog nustums. Tačiau vertinant pirminę pateiktą informaciją Bendrojo pagalbos centro 2016 m. gruodžio 13 d. 22.37 val. užfiksuotą S. V. pranešimą, matyti, jog nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad vyras nustūmė ją nuo laiptų, grasina. Ir tik vėliau atsiliepusiai operatorei uždavinėjant klausimus ir paklausus: sakėt nuo laiptų bandė nustumti?“, nukentėjusioji atsakė: „taip, taip, taip, taip ir sakė užmušiu, nu žodžiu, apdaužė, aptrankė ir pabėgau“ (1 t., b. l. 25–28). Taigi nukentėjusioji paskambinusi pagalbos telefonu, aiškiai nurodė, jog vyras nuo laiptų ją nustūmė ir tik vėliau operatorei užduodant menamą klausimą, keturis kartus pakartojo žodį – taip. Teisėjų kolegija pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje atveju asmuo patiria itin didelį stresą ir dvasinius išgyvenimus, kadangi pavojingas kėsinimasis yra patiriamas iš šeimos narių, todėl esant traumuojančiai situacijai tikėtis, kad asmuo tiksliai ir nuosekliai nurodys visas aplinkybes nėra logiška. Įvertinus šį nukentėjusiosios ir pagalbos centro operatorės pokalbį matyti, jog šio pokalbio pagrindu buvo pateiktos aplinkybės apie įvykį ir policijos pareigūnams, o būtent nurodant, kad nukentėjusiąją bandė nustumti nuo laiptų (1 t., b. l. 10). Teisėjų kolegija šių duomenų kontekste vertina aplinkybės, jog policijos pareigūnas K. M. užfiksavo savo 2016 m. gruodžio 13 d. tarnybiniame pranešime, o taip pat patvirtino ir apklausiamas liudytoju, jog nukentėjusioji paaiškino, kad ją bandė nustumti nuo laiptų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėtame K. M. tarnybiniame pranešime nustatyta, kad S. V. buvo sutrikusi, bei verkė, sunkiai dėl patirto streso sekėsi papasakoti kas atsitiko. Be to, svarbūs ir liudytojų L. B. ir M. B. parodymai, nes jie patvirtino, jog pas juos atbėgusi kaimynė S. V. buvo išsigandusi, verkė, sakė, kad N. I. ją nustūmė nuo laiptų. Įvertinus aptartus duomenis, atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai, jog N. I. ją nustūmė nuo laiptų prieštarauja bylos įrodymams.

19. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir jos nurodomų sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir laiko aspektu, motyvuojant tuo, kad liudytojai iš karto po įvykio nematė ant nukentėjusiosios sužalojimų, be to specialisto išvadoje nenustatyti sužalojimai kelių srityje. Tačiau šie argumentai išsamiai aptarti ir į juos atsakyta skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje. Analizuojant byloje surinktus duomenis pažymima, kad nukentėjusioji S. V. nurodė prieš ją atliktus smurtinius veiksmus, jai padarytus sužalojimus, jų atsiradimo laiką ir aplinkybes, dėl ko ji bėgo pas kaimynus, skambino pagalbos centrui, sužalojimai nustatyti specialisto išvadoje, visos aplinkybės buvo užfiksuotos ir aptartos skundžiamame nuosprendyje, įvykių seka nustatyta ir aiški. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ekspertas G. A. C., kuris patvirtino specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad sužalojimai padaryti penkių trauminių poveikių pasekoje, vienas į galvos dešinę pusę, padarant kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, vienas į kairės pažandė sritį, padarant kraujosruvą, vienas į dešinės plaštakos užpakalinį paviršių, padarant kraujosruvą, vienas į dešinę blauzdą, padarant kraujosruvą, vienas į kairę blauzdą padarant kraujosruvą. Patvirtino, kad kraujosruva nukentėjusiajai ant smakro galėjo atsirasti ją suimant ir pakeliant už kaklo, ausies kaušelyje, suduodant į dešinę galvos pusę, o sužalojimai ant blauzdų galėjo būti padaryti krentant nuo laiptų, kūnui judant ir atsitrenkiant. Ekspertas patvirtino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti, 2016 m. gruodžio 13 d. 22.30 val. iki ryto. Ekspertas nurodė, kad nors duomenų apie nukentėjusiosios kelių sužalojimą nėra, tačiau sužalojimo nebuvimas nepatvirtina, kad nebuvo traumos, kadangi trauma galima ir nesant sužalojimo. Pažymėjo ir tai, kad kraujosruva išryškėja maždaug per valandą, o pradžioje atsiranda tik patinimas. Todėl tai, kad liudytojai L. B. ir M. B. nurodė, jog sumušimų nesimatė, o policijos pareigūnas K. M. tarnybiniame pranešime nenurodė sužalojimų, nesuteikia pagrindo išvadai, jog sužalojimai nebuvo padaryti. Ekspertas paaiškino, jog kraujosruvos išryškėja vėliau, pradžioje atsiranda patinimas, įvertinus nustatytų sužalojimų lokalizaciją, t. y. pažandė, ausies kaušelis, plaštaka, blauzdos akivaizdu, jog liudytojai galėjo patinimų ir nepastebėti. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog N. I. nustūmus nukentėjusiąją nuo laiptų, kurie anot liudytojų yra statūs, sukti, betoniniai, ji būtų labai stipriai susižalojusi, yra subjektyvus šių asmenų vertinimas. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad N. I. ją stūmė nuo dalies laiptų, nuo pusės, nes ji pusę laiptų bėgo pati, nuo kitos pusės buvo nustumta, krito keturiomis ant rankų ir kelių. Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, o apklaustas ekspertas nurodė, kurie iš jų gali būti kritimo nuo laiptų judant kūnui pasekmė, t. y. sužalojimai ant blauzdų. Byloje esančių nuotraukų pagrindu galima daryti išvadą, kad iš tiesų ties laiptų viduriu yra platesnė laiptų pakopa, kuri gali būti vertinama, kaip aikštelė, kurią nurodė nukentėjusioji, teigdama, jog nuo šios vietos t. y. laiptų vidurio ją nustūmė N. I. (1 t., b. l. 64-66). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, kurie nustatyti specialisto išvadoje ir kuriuos specialistas nurodė, galinčius būti kritimo pasekmėmis, buvo padaryti jai krentant nuo laiptų. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės, jog nukritus nuo tokių laiptų sužalojimai būtų žymūs yra subjektyvus ir niekuo nepagrįstas aplinkybių vertinimas.

20. Kiti apeliacinio skundo argumentai, kad liudytoja L. B. nurodė, jog nukentėjusioji S. V. yra konfliktiška ir ji mano, jog meluoja, kad N. I. ją mušė, yra subjektyvi liudytojos nuomonė, nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis. Taip pat nurodomos pokalbių (tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įrašų), ištraukos jokių esminių aplinkybių byloje nei patvirtina, nei paneigia, o tai, kad nukentėjusioji pokalbio metu N. I. pasakius: „bet aš tavęs neliečiau, kam prirašei nesąmonių, dabar pats neturiu ką daryti ir dar yra papildymas, viskas“, kalbėjo tik apie antra, N. I. sakinio dalį, apie papildymą, o nepaneigė pirmojo teiginio, jog N. I. jos nelietė, bylos įrodymų visumos nepaneigia. O taip pat N. I. uždavus klausimą „ta prasme aš tave su peiliu vaikiausi“, nukentėjusioji atsakė „nu N. ne“, esminės reikšmės vertinant faktines inkriminuojamos veikos objektyviosios pusės aplinkybes neturi, nes N. I. nebuvo nuteistas dėl grasinimo peiliu. Be to, šios frazės yra tik dalis pokalbio, kita jo dalis patvirtina nukentėjusiosios parodymus, S. V. prieštarauja N. I. teiginiams, klausia ar jis nesakė, kad ją pakabins ant turėklų ir pnš.. Apibendrinant aptartas aplinkybes daroma išvada, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nepaneigia fakto, kad prieš nukentėjusiąją N. I. smurtavo.

21. Šią išvadą teismas konstatuoja įvertinęs, kad nukentėjusioji po įvykio iš karto nubėgo pas kaimynus, skambino pagalbos telefonu, nurodė įvykio aplinkybes, atliktus smurtinius veiksmus jos atžvilgiu, specialisto išvada patvirtina jai padarytus sužalojimus, kurie sutampa su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų buvus sužalota kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl patirto smurto yra patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais, teismas neturi jokio pagrindo netikėti jos nurodytomis įvykio aplinkybėmis ar manyti, kad ji apkalba N. I. Tokio pagrindo nesudaro ir apelianto akcentuojama aplinkybė, kad iš pirminių įtarimų buvo eliminuota aplinkybė dėl grasinimo peiliu. Tai, kad nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė apie tai, kad N. I. grasino peiliu nepasitvirtino, nereiškia, kad nukentėjusioji davė melagingus parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų šiai aplinkybei pagrįsti byloje nebuvo surinkta jokių kitų patvirtinančių duomenų.

22. Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai N. I. kaltę grindė nuosprendyje išdėstytais nukentėjusiosios, liudytojų, eksperto parodymais ir rašytiniais įrodymais. Apylinkės teismas teisingai šiuos įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog N. I. kaltinime nurodytais veiksmais sugyventinei nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, Ši N. I. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.

23. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria N. I. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, esminiai skundo argumentai yra susiję su N. I. iškelta versija, kad jis norėjo gauti leidimą šiam ginklui, tačiau nežinojo, kur ginklas yra. Apygardos teismas išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį dalyje dėl N. I. pripažinimo kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, vis dėlto pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, o vertindamas įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, N. I. teiginius, jog jis ginklo neužregistravo ir leidimo neįgijo dėl to, kad jo nerado, įrodymų visumoje vertino kritiškai. Bylos duomenys patvirtina, kad ginklas rastas namuose kuriuose iki tiriamo įvykio gyveno nukentėjusioji S. V. ir N. I.. Konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvyko gruodžio 13 d., nukentėjusioji pranešė apie rastą ginklą, kurį atvykę policijos pareigūnai paėmė gruodžio 14 d., todėl aplinkybė, jog N. I. po įvykio t. y. gruodžio 13 d. vakare, buvo sulaikytas ir gruodžio 14 d. jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) faktinių bylos aplinkybių nepaneigia. Akivaizdu, jog N. I. gyveno kartu su nukentėjusiąja, ginklas rastas kitą dieną po sulaikymo, jo namuose. Teismo išvados teisingos ir pagrįstos. Tai, kad ginklas buvo rastas vaiko kambaryje ant spintos, kuriuo N. I. nurodė, kad nesinaudojo, nesuteikia pagrindo spręsti, jog kas nors kitas, o ne jis savo ginklą pasidėjo namuose, kuriuose jis gyveno, vaiko kambaryje ant spintos, kur jis ir buvo rastas. Nukentėjusioji paaiškino, kad ginklas buvo namuose, jį matydavo, ginklas dingęs nebuvo, N. I. nėra klausęs kur dingo ginklas, jis pats žinojo kur ginklas. Nukentėjusioji niekada nebuvo paėmusi ginklo ar jo paslėpusi, ginklas dingęs nebuvo, jis tiesiog būdavo kažkur kitur padėtas, mano, kad N. I. jį kitur paslėpė. Nors kambarys, kuriame buvo rastas ginklas ant spintos buvo vaiko, tačiau N. I. jame miegodavo. Netikėti nukentėjusiosios parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos posėdžio metu, nėra pagrindo, aplinkybes susijusias su ginklu ji nurodė aiškiai, nuosekliai. Nukentėjusiosios parodymai vertinami, kaip patikimi ir teismas jais remiasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji apkalba N. I.. Liudytoju apklausto R. S. nurodytos aplinkybės šiuo atveju esminės reikšmės faktinėms aplinkybėms neturi. Pradingus ginklui, kuriuo disponuoti yra reikalingas leidimas, apie tai nedelsiant privalo būti pranešta policijai. Tačiau tokių duomenų, kad N. I. būtų pranešęs apie ginklo dingimą, byloje nėra.

23. Byloje surinktų duomenų visuma ir išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog i N. I. kaltė įrodyta jo paties, nukentėjusiosios parodymais, rašytine bylos medžiaga. Apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog N. I. neturėdamas leidimo laikė neregistruotą ginklą ir šaudmenis. N. I. veika pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.

24. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių N. I. gynėjo advokato Edvino Sergaičio apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo N. I. gynėjo advokato Edvino Sergaičio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisDanutė GiačaitėArūnas Paštuolis