- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-25
- Bylos Nr.
- A-444-213-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- sodininkų bendrijos „Monolitas“
- Trečiasis asmuo
- sodininkų bendrijos „Aras“, „Vasara“, „Lakštingala“, AB „VST“, R. Ž., J. S. L., R. D.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Darius Kripas
- Kategorijos
- 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo sodininkų bendrijos „Monolitas“ atstovams advokatui Dariui Kripui ir Zitai Angelei Bagdonienei, trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Aras“ atstovui Tautvilui Giedriui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Monolitas“ skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims sodininkų bendrijoms „Aras“, „Vasara“ ir „Lakštingala“, AB „VST“, R. Ž., J. S. L. ir R. D. dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Sodininkų bendrija „Monolitas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti: 1) Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 7 d. įsakymo Nr.02-05-2195 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kauno r.)“ dalį, kuria nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose (įsakymo 2 priedo 8 skiltis); 2) Kauno apskrities 2007 m. kovo 7 d. sprendimo Nr.52/21595 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. S. L.“ dalį, kuria nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose; 3) Kauno apskrities 2007 m. kovo 7 d. sprendimo Nr.52/21596 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei R. Ž.“ dalį, kuria nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose; 4) Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymą Nr.02-05-11682 „Dėl žemės sklypo (registro Nr.44/720997) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno r.)“.
Skunde nurodė, jog ginčijami įsakymai ir sprendimai dėl servituto nustatymo sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose yra priimti pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, pareiškėjo interesus, todėl yra neteisėti ir turi būti iš dalies panaikinti. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2004 m. spalio 14 d. Nr.1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.3 punkte įsakmiai nurodyta, kad apskrities viršininko sprendimu nustatomi žemės servitutai pagal teritorijų planavimo dokumentus. Šiuo atveju atsakovas priėmė ginčijamus aktus neturėdamas patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, apsiribodamas formaliu įrašu įsakymo antrojo priedo 8 stulpelyje: „VI kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose“. Abstraktus, dviprasmiškas servituto nustatymas negalimas, nes tai prieštarauja minėtoms teisės normoms, riboja tiek servituto naudotojo, tiek tarnaujančio daikto naudotojo teises. Skundžiami administraciniai aktai neapibrėžia, kurioje vietoje nustatomas kelio servitutas, koks jo plotis, ilgis, koordinatės, neaišku, kokios paskirties ir rūšies yra nustatytas kelio servitutas. Šiuo atveju nustatyto servituto paskirtis yra priėjimas (privažiavimas) prie privačios valdos, o ne priėjimas (privažiavimas) prie bendro naudojimo teritorijų - kapinių, kultūros paveldo objektų. Skundžiamais aktais patenkinami privatūs valdos savininko interesai bei ignoruojami sodų bendrijų ir jų narių teisės ir interesai, pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.1289 2.3 punktų nuostatas. Tuo pačiu skundžiami administraciniai aktai prieštarauja su atsakovu sudarytai valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutarčiai Nr.52/2000-0262, kurios 9 punkte nustatyta, kad nuomojamoje žemėje servitutų nėra, o 17 sutarties punktu susitarė, kad nuomos sutartis gali būti keičiama tiktai bendru sutarties šalių raštišku susitarimu. Taigi, galiojant šioms sutarties nuostatoms, servituto nustatymas administraciniu aktu negalimas, kitaip būtų pažeistas sutarties laisvės principas. Nustatant servitutą, pažeidžiant Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.113 straipsnio l dalies reikalavimus, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo interesus, jokie alternatyvūs variantai nesvarstyti, nors buvo galimybė suprojektuoti servitutą ne per „Monolitas“ teritoriją, o šalia ginčo žemės sklypo vakarinės dalies, kurioje ir buvo faktinis kelias į sodybą. Žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytas servitutas, yra akcinei bendrovei „VST" priklausanti transformatorinė, aukštos įtampos oro linija, vandens bokštas, kuris prilaikomas atotampomis, po jomis didesnės transporto priemonės negali pravažiuoti, ir bet koks transporto priemonių judėjimas vandens bokšto ribose kelia realią grėsmę bokštui ir žmonių sveikatai. Šiems objektams taikomos apsaugos zonos. Statyba ir (ar) kelių tiesimas apsaugos zonos ribose yra draudžiamas arba tam būtinas specialus leidimas. Nurodo, jog aktai, kuriais nustatytas servitutas, prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms (b. l. 108 - 112).
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Kauno apskrities viršininko administracija su juo nesutiko. Nurodė, jog Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 7 d. įsakymu Nr.02-05-2195 bendraturčiams J. S. L. ir R. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1382 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir nustatytas 3700 m² kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Monolitas", „Aras", „Vasara", „Lakštingala" teritorijoje. Sodininkų bendrijos „Monolitas" užimama žemė yra valstybinė, išnuomota sodininkų bendrijai žemės ūkio veiklai. Kauno apskrities viršininko administracija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.3D-159 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo" pakeitimo" 47 punktu, kuriame numatyta, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų ribų, su privažiuojamaisiais keliais, teisėtai ir nepažeidžiant įstatymų nustatė 3700 m² kelio servitutą. Ginčijami įsakymai ir sprendimai yra teisėti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti (b. l. 42 – 44).
Reikšdamas nuomonę į skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo AB „VST“ nurodė, jog per sodininkų bendrijos „Monolitas“ naudojamą žemės sklypo teritoriją eina dvi aukštos įtampos elektros linijos ir stovi transformatorinė, teritorija tankiai apstatyta atramomis, ten stovi vandens bokštas. Prieš nustatant servitutą, turėjo būti padarytas žemės sklypo planas, jame numatyti elektros įrenginiai, elektros atramos. Nesant teritorijų planavimo dokumento, kuriuo būtų aiškiai pažymėtas servitutas, ginčijamų sprendimų negalima laikyti teisėtais (b. l. 48 – 50).
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Aras“ atstovas teisme prašė skundą tenkinti pareiškėjo nurodytais argumentais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs sodininkų bendrijos „Monolitas“ skundą, 2009 m. vasario 6 d. sprendimu jį tenkino. Teismas nustatė, jog 2000 m. vasario 21 d. Valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutartimi Nr.52/2000-0262 Kauno apskrities viršininkas išnuomojo sodininkų bendrijai „Monolitas“ 1,1898 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Samylų sen., Kauno raj., sutartyje servitutai nenumatyti. Žemės sklypo nuomos sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 7 d. įsakymu Nr.02-05-2195 atkurtos nuosavybės teisės J. S. L. ir R. Ž. natūra grąžinant 0,1382 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Laumėnų kaime, buvo nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose. Minėtas servitutas nurodytas Kauno apskrities 2007 m. kovo 7 d. sprendimuose Nr.52/21595, Nr.52/21596 bei Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakyme „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 44/720997) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno r.)“. Žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės atkurtos J. S. L. ir R. Ž., 2007 m. balandžio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas R. D.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas. Vadinasi, administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais. Tokie atvejai numatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Ginčijamuose įsakymuose nenurodytas įstatymas, kurio pagrindu yra nustatytas servitutas. Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 7 d. įsakyme Nr.02-05-2195 servituto nustatymo teisiniu pagrindu nurodytas 2004 m. spalio 14 d. nutarimas Nr.1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ nenurodant konkretaus punkto, Kauno apskrities 2007 m. kovo 7 d. sprendimuose Nr.52/21595 ir Nr.52/21596 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. S. L. ir R. Ž. servituto nustatymo pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr.343 VI punktas, kuris numato ne servitutų nustatymo pagrindą, bet bendro pobūdžio specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog skundžiamuose atsakovo įsakymuose nenurodant įstatymu numatyto konkretaus teisinio servituto nustatymo pagrindo buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas viešojo administravimo – įstatymo viršenybės - principas.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu - servitutus nustato Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Šiuo atveju servitutas nustatytas nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio, todėl neaišku, kurioje vietoje nustatytas kelio servitutas, kokios jo galiojimo ribos, kokia suteiktų ar atimtų teisių naudojimosi minėtu daiktu apimtis, kuri tiesiogiai susijusi su pareiškėjo, besinaudojančio žemės sklypu, kuriame nustatytas servitutas, teisėtu viešajame registre įregistruotu – nuomos sutarties pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sodininkų bendrijos “Monolitas“ teritorijoje yra AB „VST" priklausanti transformatorinė, aukštos įtampos oro linija, vandens bokštas, kuris prilaikomas atotampomis, t. y. objektai, kuriems taikomi specialūs apsaugos reikalavimai. Nesant teritorijų planavimo dokumento, pagrindžiančio servituto nustatymą, nėra aišku, ar minėti objektai patenka į skundžiamais sprendimais nustatytą servitutą, kurio plotas nenurodytas minėtuose sprendimuose. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog skundžiamais administraciniais aktais pažeista Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, numatanti individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus bei pažeista servitutų nustatymo procedūra, numatyta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje bei Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 6 ir 16 punktuose.
Teismas pabrėžė, jog nustatyti pažeidimai esminiai ir sudarantys pagrindą panaikinti administracinius aktus nesvarstant kitų skunde išdėstytų argumentų. Atsakovo atstovo argumentus, jog nustatant servitutą buvo remiamasi preliminariais planais nuosavybės teisių atkūrimo byloje, teismas vertino kritiškai, nes minėtuose planuose, išskyrus įrašus apie servituto rūšį ir plotą, jokių duomenų apie servituto nustatymą, jo buvimo vietą, nėra (b. l. 140 – 143).
III.
Nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimu, Kauno apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) teismas, įžvelgdamas formalius procedūros pažeidimus nustatant servitutą, iš viso nesprendė, ar sklypo savininkai turi teisę ir galimybę per kurį kitą sklypą ar kelią susisiekti su vietinės reikšmės keliu, be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sklypas parduotas R. D.; 2) 2007 m. kovo 7 d. įsakymu Nr.02-05-2195 nustatytas 3700 kv. m. kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) sodininkų bendrijų „Aras“, „Monolitas“, „Lakštingala“ teritorijose, t. y. ginčijamas servitutas nustatytas valstybinėje žemėje, išnuomotoje sodininkų bendrijoms. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.3D-159 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr.207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 11 punktą grąžinant žemę, mišką, vandens telkinius natūra, nereikalaujama žemėtvarkos projekto patvirtinimo, o 47 punkte numatyta, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų ribų, su privažiuojamaisiais keliais. Mano, kad kelio servitutas nustatytas teisėtai ir nepažeidžiant įstatymų. Teigia, jog teismas galėjo panaikinti ginčijamus administracinius aktus atitinkamose dalyse tik ištyręs ir įvertinęs, kad žemės sklypo savininkai turi realią galimybę naudotis kitu keliu ir laisvai be jokių suvaržymų disponuoti savo turtu, kas šiuo atveju nepadaryta (b. l. 149 – 151).
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, sodininkų bendrija „Monolitas“ prašo skundą atmesti. Nurodo, jog apelianto teiginys, kad teismas turėjo spręsti, ar sklypo savininkai turi teisę ir galimybę per kurį kitą sklypą ar kelią susisiekti su vietinės reikšmės keliu, nepagrįstas, nes ginčas buvo keliamas ne dėl servituto nustatymo CK 4.124 straipsnio prasme. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ginčo sklypas perleistas R. D., šiuo atveju teisiškai nereikšmingas. Apeliantas neteisus teigdamas, jog ginčijamu įsakymu nustatė 3700 kv. m. kelio servitutą, nes įsakyme nei servituto dydis, nei jo galiojimo ribos ir apimtis, nei vieta nenurodyti, o atsakovo nurodytos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.3D-159 11 ir 47 punktų nuostatos nereglamentuoja servitutų nustatymo (b. l. 156 – 158).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo dalyse, susijusiose su kelio servituto nustatymu.
Pažymėtina, jog servituto nustatymo pagrindai įtvirtinti CK 4.124 straipsnio 1 dalyje, kur pasakyta, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje, kurio 2 dalis skelbia, jog apskrities viršininkas servitutus savo sprendimu – administraciniu aktu nustato Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamame atsakovo įsakyme bei sprendimuose nenurodytas nei faktinis, nei teisinis servituto nustatymo pagrindas, patvirtinto atitinkamo teritorijų planavimo dokumento sprendinio nėra. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.1289 patvirtino Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles, kuriose detalizuojama servituto nustatymo tvarka, ir kurios, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atsakovas nesilaikė. Tokie pažeidimai, skirtingai nei teigia apeliantas, negali būti pripažinti formaliais, nes skundžiamų aktų pagrindu pareiškėjui atsirado pareiga netrukdyti viešpataujančio daikto savininkui naudotis kelio servituto teisėmis, t. y. sukurti suvaržymai naudotis žemės sklypu, kuris dar 2000 m. vasario 21 d. išnuomotas jame nesant jokių servitutų (b. l. 14 - 15).
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, ar sklypo savininkai turi teisę ir galimybę per kurį kitą sklypą ar kelią susisiekti su vietinės reikšmės keliu, taip pat į tai, jog ginčo sklypas parduotas R. D. Pažymėtina, jog šių aplinkybių vertinti pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, nes byloje spręstas klausimas ne dėl kelio servituto tikslingumo ar būtinumo, o pirmiausia dėl jo nustatymo procedūros laikymosi. Šiuo atveju neturi jokios reikšmės ta aplinkybė, jog žemės sklypas (viešpataujantis daiktas) perleistas R. D., nes pagal CK 4.111 straipsnio 2 dalį pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.
Apeliantas, pagrįsdamas savo teiginį, jog kelio servitutas nustatytas teisėtai ir nepažeidžiant įstatymų, remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.3D-159 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr.207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 11 punkte ir 47 punkte įtvirtintomis nuostatomis, kurios servituto nustatymo administraciniu aktu tvarkos nereglamentuoja. Pažymėtina, jog administracinių aktų panaikinimas dalyje dėl servituto nustatymo neužkerta kelio servituto nustatymui apskritai, tačiau šis klausimas turi būti sprendžiamas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų reikalavimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Sodininkų bendrija „Monolitas“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 158), t. y. viso 1200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą teisme. Prašymas pagrįstas teisinių paslaugų sutartimi, advokato pažyma apie teiktas paslaugas ir gautą užmokestį, pinigų priėmimo kvitu Nr.447501. Pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje pripažintinos protingomis, jos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų sumų, todėl jos iš atsakovo priteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Kauno apskrities viršininko administracijos sodininkų bendrijos „Monolitas“ naudai 1200 litų (tūkstantį du šimtus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.