Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams S. U., valstybės įmonei Turto bankas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje - Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė Rita Slapšienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo valstybės įmonės Turto bankas atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovė S. U. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo bei kvietimas į teismo posėdį jai buvo įteikti tinkamai. Byla nagrinėtina atsakovei nedalyvaujant.

Trečiojo asmens Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė Rita Slapšienė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo bei kvietimas į teismo posėdį jai buvo įteikti tinkamai. Byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Pagal formuojamą teismų praktiką turto bendrumo nepaneigus, turtas lieka bendras abiejų sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-342/2014). Taigi ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo paneigti turto bendrumo prezumpciją, o atsakovai priešingai – tai pagrįsti.

Teismas atsižvelgia į tai, jog nagrinėjamoje byloje ieškovės I. K. motina J. U. sudarė santuoką su V. U. 1984 m. sausio 21 d. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Civilinės Metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 8. V. U. ir J. U. santuoka buvo nutraukta 1988 m. spalio 12 d. Ukmergės liaudies teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-409. Iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus išduoto ištuokos liudijimo matyti, kad V. U. ir J. U. santuoka nutraukta 1993 m. birželio 4 d., įrašas apie tai įrašytas ištuokos metrikų knygoje 1993 m. birželio 4 d., įrašo numeris 134.

Santuokos nutraukimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodekso normos. Šio kodekso 40 straipsnyje buvo nustatyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo ištuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose. To paties kodekso 21 straipsnyje buvo nustatyta, jog turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d. To paties įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas buvo įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo.

Taigi, nurodytų įstatymų analizė leidžia padaryti išvadą, jog J. U. turto teisiniam rėžimui įvertinti taikomos dabar galiojančio Civilinio kodekso normos. Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turtas gali būti pripažintas asmenine sutuoktinio nuosavybe, jeigu turtas įgytas už asmenines lėšas, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Akivaizdu tai, kad V. U. ir J. U. ištuokos metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis ribojo turto įgijimą sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise ir įtvirtino prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, dabar galiojantis Civilinis kodeksas pakeitė asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamo turto teisinį režimą, nustatė daugiau juridinių faktų, kuriems esant turtas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe. Teismas įvertina ir tai, kad faktas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais (Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad po mirties J. U. testamento nepaliko. Palikimą pagal įstatymą priėmė dukra J. U. (2021 m. gruodžio 23 d. Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro liudijimas, notarinio registro numeris RS-10681). Po J. U. mirties liko nekilnojamasis turtas: butas su rūsiu, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Iš Ukmergės rajono liaudies teismo 1988 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-409 matyti, kad J. U. nurodė, kad su atsakovu V. U. negyvena jau septyni mėnesiai, nes V. U. susirado kitą moterį ir su ja gyvena. Ieškovas V. U. ieškinį pripažino, nurodė, kad jau yra sukūręs kitą šeimą. Iš 1992 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 1992 m. spalio 6 d. Ukmergės notarinėje kontoroje, registro numeris: 2-5860, matyti, kad J. U. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijo nuosavybėn už 11603,13 (vienuolika tūkstančių šešis šimtus tris rublius 43 kapeikas). Iš jų: 1415 rublių įmokėjo į Ukmergės taupomojo banko sąskaitą Nr. 6864 ir 157,90 rublių sumokėjo grynais pinigais. Iš 1992 m. gegužės 7 d. mokėjimo pranešimo Nr. 4417 matyti, kad J. U. prieš pasirašydama notarinėje buto pirkimo sutartį turi sumokėti 58 rublių valstybinį mokestį, buto kainos dalį grynais pinigais arba nurašyti nuo indėlio tūkstantis keturis šimtus penkiolika, investiciniais čekiais: dešimt tūkstančių vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis rublius. Gyventojų registro duomenimis, ieškovė I. R. yra vienintelis J. U. vaikas. Gyventojų registro duomenimis, J. U. gimė (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1984 m. lapkričio 21 d. iki 2021 m. gruodžio 13 d. adresu: (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Šeimyninė padėtis: mirusi ištuokoje. Sutuoktinis - V. U., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Vaikai: I. R., gimusi (duomenys neskelbtini). Iš 2022 m. kovo 10 d. Testamento registro išrašo Nr. SR10-1596(22) matyti, kad po V. U. mirties palikimą priėmė S. U..

Taigi, ieškovė I. K. byloje įrodinėja tai, kad jos motina J. U. su sutuoktiniu V. U. kartu negyveno nuo 1988 m. kovo mėnesio, jos santuoka buvo nutraukta teismo 1988 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-409. Tačiau Civilinės metrikacijos skyriuje santuokos nutraukimas įregistruotas tik 1984 m. sausio 21 d. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Civilinės Metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 8. Taigi, ieškovės teigimu, butas buvo įgytas jau esant nutrauktai santuokai ir ginčo turtas buvo įgytas tik J. U. iniciatyva iš asmeninių lėšų ir tik jos asmeniniams poreikiams tenkinti.

Teismas, spręsdamas dėl nurodytų bylos aplinkybių, atsižvelgia į Ukmergės rajono liaudies teismo 1988 m. spalio 12 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-409, nurodytas aplinkybes. Nurodytame teismo sprendime konstatuota, kad tarp V. U. ir J. U. ginčo dėl to, jog sutuoktiniai jau septynis mėnesius gyvena atskirai, o V. U. gyvena su kita moterimi, nebuvo. Taigi, V. U. sutiko su santuokos nutraukimu. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi šalių paaiškinimais, jog nuo 1988 m. kovo mėnesio šalys kartu negyvena, bendro ūkio neveda, šeimyninių santykių nepalaiko. Teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad šalių santuokos išsaugoti nėra galimybės ir tikslinga ją nutraukti. Akivaizdu, kad nurodytas teismo sprendimas skųstas nebuvo ir jis yra įsiteisėjęs. Dėl to nurodytas teismo sprendimas patvirtina ieškovės nuostatas, jog nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo pagal 1992 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 N. 2-5860 asmeniniams poreikiams patenkinti, tai yra gyventi atskirai nuo V. U..

Butai privačion nuosavybėn buvo įgyjami Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šis specialus įstatymas, reguliavęs nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą gyvenamųjų patalpų atžvilgiu iš valstybinės nuosavybės į privačią, teisę dalyvauti privatizavimo procese susiejo su teisėtai turima teise naudotis privatizuojama patalpa. Šios teisės įgijimą reglamentavo iki 1998 m. liepos 1 d. galiojęs Butų kodeksas, o ne Santuokos ir šeimos kodeksas. Pagal Butų kodekso nuostatas, teisė naudotis nuomojama gyvenama patalpa buvo įgyjama atitinkamu įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Butų privatizavimo sutarties dalyviais galėjo būti tik asmenys, turintys teisę į gyvenamąją patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai, jei šie asmenys susitaria, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiu). Be susitarimo buto pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti buvo draudžiama. Šios Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos analizė patvirtina ir įrodo, kad buto pirkimas galimas tik esant ikisutartiniams susitarimams. Susitarimo reikšmė svarbi nustatant, kas tampa buto savininku ir kas atsisako šios teisės. Susitarimo pasirašymas yra pagal minėtą įstatymą suteiktos vienkartinės teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti butą privačion nuosavybėn realizavimas. Butų kodekso 54 straipsnio 3 dalis numatė, kad prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai ir tėvai, kiti giminaičiai ir nedarbingi išlaikytiniai, jeigu jie kartu su nuomininku gyvena ir veda bendrą ūkį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad V. U. nebuvo perkamo buto nuomininkas, nevedė bendro ūkio, gyveno kartu su kita moterimi. Kaip jau buvo pažymėta, bylos aplinkybėmis nustatyta, kad sutuoktinių J. U. ir V. U. santuoka privatizuojant butą jau buvo nutraukta teismo sprendimu, sutuoktiniai bendro ūkio nevedė, V. U. gyveno kartu su kita moterimi. Tuo tarpu J. U. gyveno jai suteiktame bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kurį vėliau privatizavo.

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo butas buvo įkainotas 11603,13 rub., iš kurių J. U. 1415 rublių įmokėjo į Ukmergės taupomojo banko sąskaitą Nr. 6864 ir 157,90 rublių sumokėjo grynais pinigais. Iš 1992 m. gegužės 7 d. mokėjimo pranešimo Nr. 4417 matyti, kad J. U. prieš pasirašydama notarinėje buto pirkimo sutartį turi sumokėti 58 rublių valstybinį mokestį. Byloje nustatyta, kad visi mokėjimai atlikti J. U., todėl darytina išvada, kad ginčo butas buvo privatizuotas už J. U. lėšas. Byloje neįrodyta, kad V. U. būtų pasirašęs susitarimą dėl buto privatizavimo, kaip nors prisidėjęs prie ginčo buto įsigijimo savo lėšomis (CPK 178 str.), todėl darytina išvada, kad J. U. šį butą iš valstybės pirko asmeninėn nuosavybėn.

Byloje nėra jokių duomenų, kad V. U. ar jo įpėdinė S. U. nei J. U. gyvai esant, nei jai mirus būtų reiškę pretenzijas į nurodytą butą.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog ieškovė įrodė, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines J. U. lėšas, turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, todėl yra pagrindas patenkinti ieškovės ieškinį (Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šiuo atveju formaliai egzistavusios santuokos metu J. U. įgytam turtui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos taikymas būtų formalus ir neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų priteisti neprašo, šios išlaidos nėra priteisiamos.

Bylos nagrinėjimo metu teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur) (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), todėl nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad butas su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastato, kuriame yra butas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: lA5/b, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre J. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), vardu pagal 1992 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 1-1374 Nr. 2-5860, priklauso J. U., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.