Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušrelės Mažrimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vlantana“ dėl 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad Leidimas išduotas sudarius darbo sutartį su Bendrove, kurioje jis dirbo tris savaites. Kadangi Bendrovė mokėjo ne visą sutartą atlyginimą, todėl pradėjo ieškoti kito darbdavio ir surado UAB „Transmėja“, kuri pateikė jam pasiūlymą sudaryti darbo sutartį.

Pažymi, kad Sprendim ui įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad ne dėl savo kaltės jis turėjo išeiti iš darbo UAB „Vlantana“. Neatsižvelgta į tai, kad šiuo metu jis yra susiradęs kitą darbdavį ir yra pasirengęs dirbti, mokėti mokesčius valstybei.

Paaiškina, kad 2023 m. rugsėjo 1 d. Migracijos departamentas priėmė asmens prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame jis nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LR, Lietuva) bus darbo užmokestis. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis buvo nurodytas 1 386 Eur. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 23S156260 išduoti asmeniui du metus galiojantį leidimą laikinai gyventi. 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas Leidimas.

Nurodo, kad Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad užsienietis į Bendrovę buvo įdarbintas 2023 m. gruodžio 13 d.. Nurodytas darbo užmokestis jam buvo mokėtas tik už 2023 m. gruodžio mėn.. 2024 m. sausio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, už vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis 892,70 Eur, už kovo mėn. 178,48 Eur. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, t. y. jo tikslas darbas Lietuvoje, o darbdavys įsipareigojo, kad jis bus įdarbintas ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas 2023 m. gruodžio 13 d.. Darbo užmokestis jam buvo mokėtas tik už 2024 m. vasario ir kovo mėn.. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog visais mėnesiais gaunamos pajamos yra pakankamos, o tuo labiau reguliarios.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109570 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas, Pakistano pilietis, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Vlantana“, 2023 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo Darbdavys tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu bus mokamas 1386,00 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjas pažymėjo, kad pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 27 d. išduotas leisimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d..

Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nuspręsta panaikinti minėtą leidimą, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (ginčui aktuali akto redakcija).

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 50 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, tame tarpe, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras (Įstatymo 27 straipsnis).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali akto redakcija), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėjas turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nėra numatytos.

Iš byloje esančių Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad bendrovėje UAB „Vlantana“ pareiškėjas buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 13 d.. Pareiškėjui už 2023 m. gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, už vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis 892,70 Eur, už kovo mėn. 178,48 Eur.. Tai paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur (2023 m.) ir 924 Eur (2024 m.).

Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjui patikrinimo laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei nustatytas pakankamas pragyventi Lietuvoje lėšų dydis. Taip pat tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – gautas darbo užmokestis. Nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, kuo pasėkoje pareiškėjas negaus pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia to, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra.

Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

Panašios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (pvz. 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023).

Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (Sodra) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus dėl sprendimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Įvertinus skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl užsieniečio Leidimo panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.