Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

gynėjams advokatams Gyčiui Jonui Gutauskui, Leonorai Vasiliauskienei, Eleonorai Unčiurienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. L. bei civilinės ieškovės L. L. , nuteistųjų R. J. , T. K. , M. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų;

pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir R. J. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trylikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė ir bausmė, paskirta Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos apėmimo būdu ir M. L. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. L. pagal BK 237 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir T. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė ir bausmė, paskirta Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

T. K. pagal BK 237 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš R. J. , M. L. , T. K. solidariai priteista 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt S. L. padarytai turtinei žalai atlyginti.

Iš R. J. , M. L. , T. K. solidariai priteista S. L. ir L. L. po 150 000 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių) Lt, A. L. ir A. L. po 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. , M. L. ir T. K. , veikdami bendrininkų grupe, R. J. dėl asmeninių nesutarimų su V. L. , M. L. ir T. K. tikėdami R. J. žodžiais, kad V. L. jam skolingas, 2007 m. spalio 24 d. apie 23 val. miško masyve, esančiame maždaug 300 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini), apžiūrėję iš anksto numatytą susitikimo vietą, turėdami žmogui žaloti pritaikytus įrankius: dujinį balionėlį, ašarinių dujų pistoletą, peilius, įvilioję V. L. į kemperį „VW LT 28“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarp R. J. ir V. L. įvykus konfliktui, bendrai veikdami, rankomis, kojomis, dujinio pistoleto rankena, automobilio „VW LT 28“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) durelėmis sudavė V. L. ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam muštines žaizdas galvoje, kraujosruvas veide, kakle, nugaroje, krūtinėje ir rankose, odos nubrozdinimus nugaroje, krūtinėje, rankose, dešinėje kojoje, pjautines žaizdas krūtinėje, dešinėje plaštakoje, o R. J. sudavė peiliu V. L. į krūtinės sritį ir padarė durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės sužalojimą, pasireiškusį durtine-pjautine žaizda krūtinės IV tarpšonkaulinio tarpo pusėje, krūtinplėvės, širdiplėvės ir širdies dešiniojo skilvelio sužalojimu, kas komplikavosi širdies tamponada krauju, ūmiu vidiniu kraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, šoku, nuo ko V. L. mirė.

T. K. 2007 m. spalio 25 d. apie 00 val. 10 min. miško masyve, esančiame apie 300 metrų nuo pastato (duomenys neskelbtini), iš V. L. automobilio „BMW 725“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobė V. L. priklausančią 700 litų vertės automagnetolą „Pionier“.

R. J. po įvykdyto V. L. nužudymo nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2008 m. sausio 3 d. T. K. tėvų namuose adresu: (duomenys neskelbtini) mobiliuoju telefonu, neturėdamas teisėto pagrindo, grasino nužudyti T. K. tėvus, sumušti M. L. ir T. K. , sudeginti jų tėvų gyvenamuosius namus, t. y., panaudodamas psichinę prievartą, atvirai reikalavo iš T. K. ir M. L. savo naudai perduoti 20 000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

2007 m. spalio 25 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 2771/07 (01) 3 dalyje nurodyta, kad V. L. lavone nustatyta: durtinis-pjautinis kiauryminis krūtinės kairės pusės sužalojimas, prasidedantis durtine-pjautine žaizda krūtinės kairėje, pereinantis per kairį IV tarpšonkaulinį tarpą, krūtinplėvę, širdaplėvę bei priekinę dešinio skilvelio sieną ir užsibaigiantis širdies dešinio skilvelio ertmėje. Sužalojimas pagal mikroskopinį vaizdą, lokalizaciją ir papildomų tyrimų duomenis padarytas plokščiu, vienašmenių savybių turinčių duriamuoju-pjaunamuoju įrankiu, kuris smigo į kūną esant aštriajam kraštui (ašmenims) nukreiptam žemyn (nukentėjusiojo kūno atžvilgiu) netrukus iki V. L. mirties; muštinės žaizdos galvoje, daugybinės kraujosruvos veide, kakle, nugaroje, krūtinėje ir rankose, odos nubrozdinimai nugaroje, krūtinėje, rankose ir dešinėje kojoje. Sužalojimai pagal mikroskopinį vaizdą, lokalizaciją ir papildomų tyrimų duomenis padaryti kietais bukais daiktais netrukus iki V. L. mirties; pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti pjaunamųjų savybių turinčiu daiktu ar daiktais netrukus iki V. L. mirties; odos įbrėžimas kairiame dilbyje pagal mikroskopinį vaizdą padarytas daiktu, turinčiu ribotą paviršių, ar įrankio galu paros laikotarpiu iki mirties (t. 1, b. l. 30-39).

T. K. ir M. L. apeliaciniuose skunduose, o R. J. Apeliaciniame teisme parodė, kad V. L. nužudė veikdami ne bendrininku grupe, o nukentėjusysis mirė dėl R. J. suduoto smūgio peiliu. Tačiau tokias nuteistųjų nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme patikrinti įrodymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 7 punkte nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Iš to seka, kad bendrininkavimo objektyvieji požymiai – tai kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai šioje byloje yra akivaizdūs. Nors byloje nėra neginčijamų ir objektyvių duomenų, kad nuteistieji M. L. , R. J. ir T. K. iš anksto susitarė nužudyti V. L. , tačiau tai, kad nuteistieji siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę, neabejotinai patvirtina vėlesni bendri jų veiksmai, t. y. kai R. J. kemperyje prieš nukentėjusįjį mojavo peiliu, M. L. ir T. K. jo nesustabdė, nors suvokė, kad tokiais savo veiksmais jis (R. J. ) gali sužaloti ar net nužudyti V. L. . Priešingai, M. L. iškart puolė padėti R. J. , pats sudavė smūgius V. L. į galvą, o T. K. , R. J. paliepus, sėdo už automobilio vairo ir važiavo, o kai nukentėjusysis prašė pagalbos ir bandė lįsti į vairuotojo kabiną, ranka sudavė nukentėjusiajam du smūgius į galvą. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš nusikalstamą veiką nuteistieji ruošėsi susitikimui su nukentėjusiuoju (paruošė kemperį, pasiėmė žmogų žaloti tinkamus įrankius, apžiūrėjo vietą, susitarė padėti R. J. , jeigu nukentėjusysis pasipriešintų, slėpė nusikaltimo įrankius). Šios aplinkybės patvirtina visų nuteistųjų veiksmų bendrumą. Skundžiamame nuosprendyje neapibudintas subjektyvusis bendrininkavimo požymis – tyčia. Apeliacinės instancijos teismas ištaiso šį trūkumą ir nustato, kad šiuo atveju nuteistųjų tyčia pasireiškė tuo, kad, kemperyje kilus konfliktui tarp R. J. ir V. L. , į konfliktą įsitraukė ir M. L. , ir T. K. , visi nuteistieji prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą, R. J. išsitraukęs peilį mosavo, t. y. jis suprato, kad tokiais savo veiksmais gali atimti žmogaus gyvybę. M. L. ir T. K. nesustabdė R. J. , bet aktyviais veiksmais dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. sudavė V. L. smūgius į įvairias kūno vietas, bandė jį (V. L. ) sulaikyti, kad šis nepabėgtų nuo R. J. iš kemperio, o nukentėjusiajam ištrūkus, tačiau pargriuvus, visi bandė palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, lipniąja juosta rišo rankas ir kojas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad M. L. ir T. K. savo aktyviais prisidėjo prie R. J. veiksmų kėsinantis į V. L. gyvybę, tačiau jais padarinių nekonkretizavo. Bylos duomenys patvirtina, kad R. J. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir siekia vieno konkretaus rezultato. O M. L. ir T. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų nekonkretizuoja. Nuteistojo T. K. skundo teiginys, kad R. J. nusikalstami veiksmai vertintini kaip vykdytojo ekscesas, atmetamas. R. J. veiksmų negalima pripažinti vykdytojo ekscesu, t. y. bendrininkų susitarimo ribų peržengimu, nes, kaip jau buvo minėta, M. L. ir T. K. dalyvavo rengiantis susitikimui su V. L. ir matė, kokius žmogui žaloti įrankius R. J. pasiruošė, T. K. net perdavė R. J. peilį, kurį paėmė iš tėvo dirbtuvės. Akivaizdu, kad M. L. ir T. K. numatė, kad šie įrankiai gali būti panaudoti žmogui žaloti ar net gyvybei atimti, M. L. kemperyje matė, kaip R. J. mosikavo peiliu, sudavė smūgius nukentėjusiajam. Nors apeliacinio proceso metu nuteistasis R. J. pripažino, kad būtent jis sudavė smūgį peiliu V. L. į krūtinę, tačiau iškėlė naują versiją, kad panaudojo kitą peilį, apie kurį kiti nuteistieji nežinojo. Teisėjų kolegija tokius R. J. parodymus atmeta ir vertina kaip norą padėti M. L. ir T. K. išvengti griežtos atsakomybės dėl V. L. nužudymo, kurį jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad šioje byloje nė vienas daiktinis įrodymas, t. y. nusikaltimo padarymo įrankis (peilis), nerastas, nes nuteistieji juos išmetė, o kemperį sudegino. Akivaizdu, kad nuteistieji taip padarė siekdami sunaikinti visus nusikaltimo pėdsakus ir taip ne tik suklaidinti teisėsaugos pareigūnus, bet ir išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu visi nuteistieji buvo apklausti dalyvaujant gynėjams, todėl jų teisė į gynybą pažeista nebuvo. Teisėjų kolegija vadovaujasi nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams.

Byloje taip pat nustatyta, kad R. J. sudavė tik vieną smūgį peiliu į krūtinės sritį. Kitus smūgius (iš viso suduota ne mažiau kaip 20 smūgių) į įvairias kūno vietas sudavė M. L. , R. J. ir T. K. . Aukščiau paminėto Senato nutarimo 8 punkte nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Akivaizdu, kad kiekvieno iš nuteistųjų, kaip bendrininko, atlikti veiksmai buvo būtina sąlyga nekliudomai smurtauti kitam bendrininkui. Todėl nuteistųjų M. L. , R. J. ir T. K. veiksmus apygardos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą, padarytą bendrininkų grupe.

Nukentėjusysis bei civilinis ieškovas S. L. ir civilinė ieškovė L. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti ir R. J. , M. L. bei T. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks prašymas atmestinas. Teismas vadovaujasi teismų suformuota praktika bei šiame sprendime paminėtu Senato nutarimo 17 punktu, kuriame nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad V. L. gyvybės atėmimas pasireiškė ypatingu žiaurumu. Apeliantai remiasi specialisto išvados 13 punktu, kuriame nurodyta, kad sužalojimai padaryti mažiausiai 20 trauminių poveikių (t. 1, b. l. 30-39), ir tai, jų manymu, įrodymas, jog V. L. buvo nužudytas kankinant ir itin žiauriai. Tačiau toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad šie sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad sužalojimų skaičius ir pobūdis neleidžia teigti, kad V. L. gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu ir itin žiauriai. Be to, nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą ir to siekė. Iš byloje esančių nuteistųjų parodymų matyti, kad nė vienas iš jų suduodamas smūgius nesuvokė itin žiauraus gyvybės atėmimo ypatumo arba to siekė. Todėl nuteistųjų veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato baudžiamąją atsakomybę už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra tada, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo S. L. ir civilinės ieškovės L. L. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad nuteistieji turėjo motyvą gauti piniginį atlygį už tai, jog bus nužudytas V. L. , taip siekė užvaldyti nukentėjusiojo turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai įgytas, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan. Nukentėjusysis bei civilinis ieškovas S. L. ir civilinė ieškovė L. L. apeliacinės instancijos teismui nepateikė įtikinamų argumentų apie tai, kad V. L. ir R. J. nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai. Taip pat nepaneigti R. J. aiškinimai, kad tarp jo ir V. L. buvo kilęs konfliktas dėl vagystės iš nukentėjusiojo buto, taip pat kad juos siejo prekyba narkotinėmis medžiagomis. Byloje taip pat nėra objektyvių ir įtikinamų duomenų, kad T. K. ir M. L. siekė nužudyti V. L. ir iš to turėti turtinės naudos sau ar kitiems asmenims. Iš T. K. parodymų matyti, kad automagnetolą iš V. L. automobilio jis pavogė po to, kai kemperyje išgirdo kilusio konflikto tarp R. J. ir V. L. garsus, tokiu būdu pasinaudojo susidariusia situacija. Kaip matyti iš tolesnių įvykių sekos, tik po to T. K. aktyviais veiksmais dalyvavo V. L. nužudyme. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistųjų veiksmai negali būti laikomi savanaudiškomis paskatomis. Teismas tiki R. J. ir kitų nuteistųjų parodymais apie tai, kad konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl negrąžintos skolos, nes nėra surinkta kitų neginčijamų ir objektyvių tai paneigiančių įrodymų. Nors M. L. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jis važiavo padėti R. J. tikėdamasis, kad pastarasis nereikalaus atsiskaityti už jam (M. L. ) išsimokėtinai parduotą automobilį, o T. K. parodė, kad jis kartais už užmokestį R. J. padėdavo atlikti atsitiktinius darbus, o už tai gaudavo atlyginimą, tai negali būti laikoma savanaudiškomis paskatomis, nes byloje nepaneigta, jog konfliktas tarp R. J. ir V. L. kilo dėl asmeninių nesutarimų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o byloje nesant konkrečių įrodymų bei nesant galimybės pašalinti prieštaravimus, esančios abejonės vertinamos kaltinamųjų naudai. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes aptarė, teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu sutinka, o apeliantai naujų neginčijamų įrodymų dėl to nepateikė. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių duomenų pagrindu pagrįstai nuteistuosius R. J. , M. L. ir T. K. pripažino kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes jų padaryta veika pasižymėjo visais objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, t. y. jie, veikdami bendrininku grupe, R. J. dėl asmeninių nesutarimų su V. L. , M. L. ir T. K. tikėdami R. J. žodžiais, kad V. L. jam skolingas, tyčia pastarąjį nužudė.

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. J. apeliacinį skundą, patikrinęs įrodymų vertinimą ir baudžiamojo įstatymo pritaikymą, konstatuoja, kad R. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurios neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nusikaltimų nuosavybei. Tokia veika kėsinamasi į nuosavybės ir kitas daiktines, prievolines ar kitos kilmės turtines teises, taip pat turtinius interesus. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos kaltininką ar kitą asmenį ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus; reikalavimas nėra susijęs su reikalaujančiojo ir nukentėjusiojo ankstesniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartavimo dalykas yra nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis turtas, teisė į turtą, kurią įgijęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų. Būtinasis turto prievartavimo požymis – fizinio smurto panaudojimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia.

Šioje byloje iš nuteistųjų parodymų matyti, kad, padarę nusikalstamą veiką (po V. L. nužudymo), jie visi tarėsi, kuris iš jų prisiims atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą. Iš pradžių buvo pasiūlyta atsakomybę prisiimti T. K. arba M. L. , bet vėliau susitarė, kad už šio nusikaltimo padarymą atsakomybę prisiims R. J. . Nuteistieji taip pat susitarė, kad už tai R. J. gaus 40 000 litų. Po kelių dienų T. K. ir M. L. atvežė 20 000 litų R. J. , o kitą dalį žadėjo perduoti vėliau. R. J. negavęs likusios pinigų dalies nuvyko į (duomenys neskelbtini) pas T. K. tėvus ir, girdint jo motinai ir seseriai Editai, kalbėjo necenzūriniais žodžiais ir liepė, kad T. K. ir M. L. atvyktų pas jį. Iš dalies šias aplinkybes patvirtino liudytoja E. K. , kuri parodė, kad 2007 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, vakare, išgirdo smarkų durų trenksmą, o po to išgirdo R. J. riksmą. Jis (R. J. ) reikalavo, kad brolis T. K. ir M. L. per tris dienas „ateitų pas jį (R. J. ) atsiklaupę“. Jei jie (T. K. ir M. L. ) neateis, R. J. grasino padegti namus (t. 2, b. l. 28-29). Liudytojas A. L. parodė, kad iš mamos (J. L. ) girdėjo, jog Ruslanas (R. J. ) grasina susidoroti su šeima bei sudeginti namus (t. 5, b. l. 51-52). Liudytoja J. L. teisme parodė, kad R. J. iš brolio (J. K. ) nereikalavo pinigų, o klausė, „kur tie šuniukai (T. K. ir M. L. ) slepiasi“. Vėliau R. J. skambino telefonu ir reikalavo atnešti pinigus, kitaip grasino susidoroti (t. 5, b. l. 116-117). Apeliaciniame teisme T. K. parodė, kad R. J. iš jo mamos pinigų neprašė, tik liepė pasirodyti per tris dienas. R. J. reikalavo susitikti, o ne pinigų. M. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad R. J. iš jo 20 000 litų nereikalavo, nes pinigai buvo skirti advokatams, teisėtvarkos pareigūnams, teismams. Apeliacinės instancijos teismas šio teismo posėdžio metu nuteistųjų duotus parodymus vertina kritiškai ir tiki ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš aukščiau paminėtų įrodymų matyti, kad R. J. reikalaudamas likusios sumos (20 000 litų) įsivaizdavo turintis tam teisę, nes su T. K. ir M. L. buvo sutarę, jog šie sumokės jam (R. J. ) 40 000 litų. Akivaizdu, kad R. J. , reikalaudamas pinigų, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, bandė savavališkai įvykdyti savo tariamą teisę į jam neperduotus likusius pinigus. Tai atitinka savavaldžiavimo esmę: kaltininkas vykdo ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę. Tačiau prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias civilinių teisinių santykių pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Įstatymų leidėjas uždraudžia savavališkai ginti bet kokią teisę, tarp jų tiek ginčijamą savo, tiek kitų, nors ir neteisėtą.

Kam faktiškai atstovauja kaltininkas kvalifikuojant savavaldžiavimą reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad R. J. , T. K. ir M. L. tarėsi, kas prisiims atsakomybę (R. J. suteikia paslaugą T. K. ir M. L. prisiimdamas atsakomybę už V. L. nužudymą, o T. K. ir M. L. už tai jam sumoka iš anksto aptartą pinigų sumą); T. K. ir M. L. niekieno neverčiami sumokėjo R. J. 20 000 litų, o vėliau atsisakė mokėti iš anksto aptartą likusią pinigų dalį, t. y. atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus R. J. . Teisėjų kolegija vertindama visus aukščiau aptartus įrodymus daro išvadą, kad nuteistasis R. J. , siekdamas atgauti pagal ankstesnį susitarimą, jo manymu, jam priklausančius pinigus, piktnaudžiavo savo tariama teise, t. y. įgyvendino ją ne Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, R. J. , grasindamas panaudoti fizinę prievartą, taip pat panaudodamas psichinę prievartą, vykdė jam ginčijamą tariamą teisę, taip savavaldžiaudamas pažeidė M. L. ir T. K. teises ir teisėtus interesus, taip padarė didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustatė, kad R. J. , grasindamas panaudoti fizinę prievartą prieš T. K. , M. L. ir jų artimuosius bei sudeginti jų artimiesiems priklausančius namus, taip panaudojo psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą tariamą savo teisę, taip pažeidė nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija nustato, kad R. J. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: iš karto po V. L. nužudymo R. J. susitarė su T. K. ir M. L. , kad R. J. prisiims atsakomybę už V. L. nužudymą, o T. K. ir M. L. už tai sumokės 40 000 litų. T. K. ir M. L. vykdydami susitarimą R. J. sumokėjo 20 000 litų, vėliau slapstėsi ir likusios dalies pinigų nedavė. Nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2008 m. sausio 3 d. R. J. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas ginčijamą tariamą savo teisę, nuvykęs į T. K. tėvų namus adresu: (duomenys neskelbtini), bei mobiliojo ryšio telefonu grasino nužudyti T. K. ir M. L. šeimas, sumušti M. L. ir T. K. , sudeginti jų tėvų gyvenamuosius namus, taip panaudojo psichinę prievartą ir reikalavo iš T. K. ir M. L. atiduoti jam pagal susitarimą priklausančius 20 000 Lt. Tokiu būdu R. J. savavaldžiaudamas padarė didelės žalos T. K. ir M. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

Dėl bausmių skyrimo

Kadangi apeliacinės instancijos teismas R. J. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoja į BK 294 straipsnio 2 dalį bei iš dalies tenkina nukentėjusiojo S. L. ir civilinės ieškovės L. L. apeliacinį skundą dėl neteisingai aiškiai per švelnių bausmių paskyrimo, todėl R. J. , T. K. ir M. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) turi būti iš naujo paskirtos griežtesnės bausmės.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes R. J. , T. K. ir M. L. , vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad R. J. padarė dvi nusikalstamas veikas – apysunkį ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalys). Už labai sunkų nusikaltimą baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl V. L. nužudymo R. J. , M. L. ir T. K. nenurodė tyčios formos ir rūšies turinio bei kaltės motyvų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nuteistasis R. J. peiliu sudavė V. L. vieną smūgį į krūtinės sritį - svarbią žmogaus gyvybei vietą, taip pat kad veikdamas bendrininkų grupe nukentėjusiajam sudavė apie 20 smūgių į įvairias kūno vietas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. J. nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistasis R. J. suprato, kad jo veiksmai pavojingi V. L. gyvybei, kad dėl smūgio į krūtinės sritį peiliu nukentėjusysis gali mirti, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, atsižvelgia į tai, kad labai sunkus nusikaltimas buvo baigtas, kilę padariniai nebepataisomi.

R. J. skirdamas bausmę už savavaldžiavimą, teismas atsižvelgia į tai, kad nuteistasis R. J. , panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius ir jų artimus asmenis, savavališkai ir nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę į likusią jam nesumokėtą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. J. nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistasis R. J. suvokė, kad jo veiksmai neteisėti, naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius ir jų artimuosius asmenis ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, atsižvelgia į tai, kad apysunkis nusikaltimas buvo padarytas tiesiogine tyčia, baigtas, nors nuteistasis ir negavo pinigų.

Vertinant R. J. asmenybę atsižvelgiama į tai, kad jis teisiamas ne pirmą kartą (anksčiau teistas 5 kartus), dėl ankstesnio teistumo nepadarė jokių išvadų ir yra linkęs nusikalsti, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, nedirba, turi nepilnametę dukrą. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis davė nuoseklius parodymus, nieko nenuslėpė ir labai išgyvena dėl pasekmių, atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. J. slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, iš pačių pradžių nedavė jokių parodymų, duotus parodymus keitė, nė karto neatsiprašė nukentėjusiųjų. Apeliacinės instancijos teismas R. J. nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apelianto teiginys, kad jis dėl V. L. nužudymo gailisi, ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (nužudė V. L. ), negali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad R. J. viso to nepadarė. Dėl savavaldžiavimo apeliacinės instancijos teismas atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija, skirdama R. J. bausmę, atkreipė dėmesį į visas aukščiau paminėtas aplinkybes ir daro išvadą, kad byloje yra aplinkybių visuma, kuriai esant R. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) skirtina laisvės atėmimo bausmė arčiau maksimumo, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – nežymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad M. L. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas M. L. bausmę, atsižvelgia į tai, kad labai sunkus nusikaltimas buvo baigtas, padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o kilę padariniai nebepataisomi. Vertinant M. L. asmenybę atsižvelgiama į tai, kad jis baustas administracine nuobauda, dirba, nevedęs. Byloje nėra kitų nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad M. L. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aukščiau minėtas aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir jo konkrečius veiksmus nužudymo metu (buvo aktyvesnis, atliko daugiau veiksmų ir sudavė daugiau smūgių V. L. nei T. K. ), padaryto nusikaltimo pobūdį, daro išvadą, kad pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) jam skirtina laisvės atėmimo bausmė nežymiai mažesnė už sankcijos vidurkį.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad T. K. padarė dvi nusikalstamas veikas – nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 ir 6 dalys). Už labai sunkų nusikaltimą baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas T. K. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija), atsižvelgia į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalstama veika baigta, ją padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o kilę padariniai nebepataisomi. Vertinant T. K. asmenybę nustatyta, kad jis baustas administracine tvarka, dirba, nevedęs. Byloje nėra kitų nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad T. K. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aukščiau minėtas aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir jo konkrečius veiksmus nužudymo metu (bausmės individualizavimo principas), padaryto nusikaltimo pobūdį, daro išvadą, kad T. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijos vidurkiui, tačiau jos trukmė nustatoma trumpesnė nei M. L. . Tai, kad, kaip teigia M. L. ir T. K. , po to, kai V. L. prarado sąmonę ir pamėlo jo veidas, jie nukentėjusiajam ant galvos pylė vandenį, darė dirbtinį kvėpavimą negalima laikyti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tokia pagalba nebuvo efektyvi. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji V. L. paliko ir iš įvykio vietos pasišalino, nužudymo įrankį (peilius) išmetė, kemperį ir savo rūbus sudegino. Akivaizdu, kad visi nuteistieji siekė išvengti atsakomybės, o ne padėti nukentėjusiajam išgyventi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti:

R. J. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija), paskirti bausmę - laisvės atėmimą keturiolikai metų šešiems mėnesiams.

R. J. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą keturiolikai metų šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

M. L. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) paskirti bausmę - laisvės atėmimą dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę ir bausmę, paskirtą Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrinti apėmimo būdu ir M. L. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

T. K. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) paskirti bausmę - laisvės atėmimą devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę ir tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę bei bausmę, paskirtą Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrinti apėmimo būdu ir T. K. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

T. K. ir M. L. apeliacinius skundus atmesti.