Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-25 · Administracinė byla Nr. I-1440-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-25
Bylos Nr.
I-1440-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02648-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
M. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1440-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02648-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 25 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-4, 150) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio mėnesio buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 12, Nr. 13 netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameros labai prastos būklės, karantino patalpa Nr. 2 neatitiko higienos normų reikalavimų, kameroje Nr. 13 suolo briauna labai aštrti, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų jos sutvarkyti, kol neįvyko nelaimė ir nesusižalojo piršto. Kameroje Nr. 4 buvo sulūžęs gultas, atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kol nesikreipė raštiškai. Atsakovas neišdavė valymo priemonių, šluotos su kotu. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai blogos būklės, juose nesaugu, palijus ar pasnigus grindys slidžios, nuo sienų byrėjo tinkas, todėl buvo priverstas kvėpuoti oru, keliančiu pavojų sveikatai. Atsakovas suteikė tik vienos valandos pasivaikščiojimus, nors turėjo būti vedamas pasivaikščioti dviems valandoms. Dušo patalpa labai prastos būklės, sienos ir lubos apipelijusios, plytelės atskilusios, neužtikrintas privatumas, kadangi nėra pertvarų, o dušinės duryse yra langelis, koridoriumi einantys kiti nuteistieji bei pareigūnai galėjo jį stebėti. Atsakovas nesuteikė galimybės atlikti religinių apeigų. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė diskomfortą, pažeminimą, dvasinius skausmus, depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-13) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko nuobaudas 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Įstaiga užtikrina Higienos normos 134:2015 reikalavimus. Patalpoms, kurias valo patys nuteistieji, yra išduodamos valymo priemonės teisės aktų nustatyta tvarka, šias priemones paima iš sandėlio ir išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrenginius. Jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji atliktų savo budėtojo pareigas tinkamai, jas valytų bei vėdintų, jose negalėtų atsirasti pelėsis. Jeigu kamerų tipo patalpų dušinė buvo netvarkinga ar matėsi pelėsis, tai nuteistieji netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka budėtojas. Nurodė, kad pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės patalpų bei kiemelių nėra, įstaiga užtikrina tinkamą patalpų bei kiemelių būklę. Nuteisteiji nuolat patys gadina įstaigos inventorių, o įstaigos darbuotojai nuolat jį tvarko. Kamerų tipo patalpose yra bendro naudojimo dušas, kuriame yra 3 dušo sieteliai perskirti nepermatomo stiklo sienelėmis. Dušo patalpa yra tvarkinga, plytelės nesuskilinėjusios. Nuteistasis 2018 m. spalio 29 d. į pataisos administraciją kreipėsi su prašymu išvesti jį į koplytėlę, o 2018 m. lapkričio 6 d. nuteistajam buvo atsakyta raštu, kad jo prašymas tenkintinas nebus, kadangi nuteistieji nuobaudą atliekantys kamerų tipo patalpose į koplyčią nėra vedami, jų pageidavimu juos lanko Kalėjimų kapelionų asociacijos kapelionas. Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d. 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpos Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nebuvo tikrintos. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų adminstraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu duomenų, kad pareiškėjas kreipsėi į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio mėnesio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio mėnesio, jį kalinant uždarosios zonos karantino ir kamerų tipo patalpose, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas atliko nuobaudas 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. (b. l. 8-9).

Pareiškėjas tvirtino, kad 4 kameroje buvo sulūžęs gultas, kameroje Nr. 13 - suolas aštria briauna, už kurios užkliuvo ir susižalojo pirštą, karantino patalpa Nr. 2 neatitiko higienos normos reikalavimų. Reiškė pretenzijas dėl neišduodamų valymo priemonių, neišduotos šluotos su kotu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos HN 134:2015 37 p.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymu reiškė pretenzijas dėl netvarkingos lovos kamerų tipo patalpoje Nr. 3 (b. l. 123, 124), tačiau pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad sulūžusi lova buvo 4 kameroje, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netvarkingos lovos kameroje Nr. 4. Teismas prieštaringai nurodytas aplinkybes vertina kritiškai. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl aštrios suolo briaunos kreipėsi žodžiu ne kartą, tačiau pareigūnai nereagavo. Pareiškėjas nenurodė tikslių ir konkrečių aplinkybių dėl netvarkingo suolo, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių ar administraciją su prašymu suremontuoti suolą ar kad į jo prašymus buvo nereaguojama. Byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas dėl netvarkingų baldų kamerose aplinkybių nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, kada jie buvo netvarkingi, kada patyrė sveikatos sužalojimus (traumas) dėl minėtos aplinkybės, ar buvo kreipęsis dėl to į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Aplinkybes šioje dalyje pareiškėjas išdėstė abstrakčiai ir deklaratyviai. Pareiškėjas į bylą pateikė 2017 m. liepos 2 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymą (b. l. 177), tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo sužalojimas būtų priežastiniame ryšyje su pataisos namų administracijos veiksmais ar neveikimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvada, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtines žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neišdavė valymo priemonių, neišdavė šluotos su kotu.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-13) tvirtino, kad Įstaiga užtikrina HN 134:2015 37 punkto reikalavimų laikymąsi, aprūpindama nuteistuosius valymo priemonėmis, kurias kamerose laikomiems nuteistiesiems iš sandėlio paima ir išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Šią aplinkybę grindė Ūkinių ir dezinfekcinių priemonių išdavimo registracijos žurnalo duomenimis (b. l. 19-103 ), tačiau šie pateikti įrodymai objektyviai nepatvirtinta faktinės aplinkybės, kad ginčo kamerų tipo patalpos Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 13, Nr. 14, b. l. Nr. 15 buvo aprūpintos valymo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo aprūpinimo valymo priemonėmis yra pagrįsti.

Pareiškėjas padarytą neturtinę žalą siejo su jo privatumo uždarosios zonos duše pažeidimu. Nurodė, kada dušai buvo neatskirti sienelėmis, dušo patalpos duryse buvo langelis, per kurį matėsi visa dušo patalpa, taip buvo pažeistas jo privatumas, jautė pažeminimą, patyrė dvasinių sukrėtimų. Taip pat reiškė pretenzijas dėl netvarkingos uždarosios zonos dušo patalpos, tvirtino, kad plytelės suskaldytos, paviršiai padengti pelėsiu.

Į bylą pateiktas Pravieniškių PN-AK 2017 m. spalio 23 d. raštas Nr. 7-2260 (b. l. 126, 154) patvirtina, kad įstaigos sektoriaus kamerų tipo patalpose esančioje dušinėje įrengti 3 dušo čiaupai (galvutės) ir visi jie tinkami naudoti, taip pat, kad per 2017 m. 4-ą ketvirtį numatytas dušinės remontas. Atsakovės atstovas pateikė teismui dušo patalpų fotonuotraukas (b. l. 182-183), kurios patvirtina, kad uždarosios zonos dušo patalpoje tarp dušo vietų įrengtos sienelės, dušo patalpa tvarkinga, plytelės nesuskilinėjusios. Pareiškėjas šių fotonuotraukų neginčijo. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo oficialiai pateikti duomenys paneigia deklaratyvius ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, kad uždarosios zonos dušo patalpų duryse įrengtas uždengtas langas.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, besimaudant duše, buvo ribojamas pareigūnui jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad dušo patalpos duryse buvo įrengtas langelis, atsakovės atstovui nepateikus duomenų, kad pareiškėjas priklausė didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas, spręstina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista. Tai sudaro pagrindą atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo blogos būklės, slidžios grindys, nutrupėjęs tinkas, buvo priverstas kvėpuoti oru, keliančiu pavojų sveikatai. Pasivaikščioti buvo leidžiama per dieną tik vieną valandą, nors turėjo būti leidžiama pasivaikščioti dvi valandas.

Reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įengimui nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktuose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Iš į bylą pateiktų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų (b. l. 146-148) matyti, kad jų įrengimas neatitinka aukščiau nurodyto punkto reikalavimų, nes sienos ir grindys nelygios, be to, ant jų matosi patamsėjimai, todėl tikėtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemai neatitiko Higienos normos HN 134:2015 34 ir 39 punktų reikalavimų.

Pareiškėjas teigė, kad bausmę jis atliko drausmės grupės sąlygomis, todėl jam pasivaikščioti turėjo būti leista ne vieną, o dvi valandas.

Pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pataisos namuose drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Pagal šio straipsnio 2 dalį , kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji dirba atskirai nuo kitų nuteistųjų.

Sergantiems tuberkulioze nuteistiesiems, kurie atlieka šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, taip pat neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) kasdien turi būti leidžiama ne mažiau kaip dvi valandas pasivaikščioti (BVK 145 str. 3 d.).

Pareiškėjas skunde pozicijos dėl galimybės dvi valandas pasivaikščioti negrindė aplinkybėmis, jog buvo neįgalus, ligonis ar pan., todėl, teismo nuomone, BVK 175 straipsnyje nustatytų išimčių dėl galimybės pasivaikščioti dvi valandas atsižvelgiant į sveikatos būklę jam nebuvo pagrindo taikyti.

Kaip jau minėta, pareiškėjas tvirtino, kad jam, kaip bausmę atliekančiam drausmės grupės sąlygomis, kasdien turėjo būti suteiktas 2 valandų pasivaikščiojimas.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie pareiškėjo pažeidimus ir paskatinimus (b. l. 16-17) matyti, kad pareiškėjui 2017 m. gegužės 3 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu buvo skirta drausminė nuobauda – patalpinimas į kamerų tipo patalpas 15 parų, 2017 m. gegužės 19 d. įsakymu pareiškėjas perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę 8 mėnesiams, 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu buvo skirta drausminė nuobauda – patalpinimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu buvo skirta drausminė nuobauda – patalpinimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2018 m. gegužės 30 d. ir 2018 m. spalio 17 d. įsakymais buvo skirta drausminė nuobauda – patalpinimas į kamerų tipo patalpas 5 parom, 2018 m. birželio 25 d. įsakymu pareiškėjas perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę 4 mėnesiams, 2018 m. spalio 22 d. įsakymu pareiškėjas už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą patalpintas į kamerų tipo patalpas 3 mėn.

Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. bei laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjui esant perkeltam į drausmės grupę ir nevykdant nuobaudos kamerų tipo patalpose, jam turėjo būti taikomos BVK 75 str. 1 dalies 5 punkto nuostatos, užtikrinančios teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų pareiškėjo skunde nurodytoms aplinkybėms paneigti, todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. bei laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesuteikė galimybės atlikti religinių apeigų.

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. atliko nuobaudas 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 (b. l. 8-9).

Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Teismo vertinimu, priklauso tik nuo organizacinio pobūdžio aplinkybių, kaip Pravieniškių PN-AK turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas.

Byloje esantis pareiškėjo 2018 m. spalio 29 d. prašymas (b. l. 144) bei Pravieniškių PN-AK 2018 m. lapkričio 6 d. atsakymas į pareiškėjo prašymą Nr. 7-3009 (b. l. 143) patvirtina, kad pareiškėjas dėl negalėjimo atlikti religines apeigas koplyčioje kreipėsi į atsakovės atstovą, tačiau šis jo prašymo netenkino.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių, jas patvirtinančių įrodymų visumą, akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, galimybė lankytis Pravieniškių PN-AK koplyčioje ir joje atlikti religines apeigas nebuvo sudaryta, be to, byloje nėra jokių duomenų apie sudarytą galimybę nuteistiesiems, kalintiems baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpose, atlikti religines apeigas šiose patalpose (galimai įrengtą atskirą patalpą, dvasininkų apsilankymą uždarosios zonos patalpose ir pan.), todėl konstatuotina, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl nesuteiktos teisės tinkamai atlikti religines apeigas kalinant bei kalint kamerų tipo patalpose, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų, patyrė papildomą diskomfortą, pažeminimą, depresiją, dvasinius skausmus.

Bylos duomenimis pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos (b. l. 11). Objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai į bylą nėra pateikta, todėl, darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo (negalėjimo atlikti religines apeigas ) pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją kreipėsi tik vieną kartą, o dėl kitų nustatytų pažeidimų (dušo patalpų duryse įrengto langelio, netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, tam tikrai laikotarpiais neužtikrinto dviejų valandų pasivaikščiojimo bei neišduotų valymo priemonių, t. y. šluotos su kotu) į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad buvimą kamerų tipo patalpose sąlygojo paties pareiškėjo valiniai veiksmai - bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad tam tikrais periodais pareiškėjui kalint Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. bei laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. tam tikrais periodais pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas buvo pažeista bei buvo neišduotos valymo priemonės, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namų-atviroje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė