Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjai Ž. C., pareiškėjos Ž. C. atstovui (duomenys neskelbtini), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti dalį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja Ž. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 25–27) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka), prašydama įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką.

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėja 2013 m. spalio 14 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, nurodydama, kad yra dirbanti vidaus reikalų sistemos pensininkė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas nuo 2011 m. sausio mėn. pareiškėjai sumažinta valstybinė pensija nuo (duomenys neskelbtini) Lt iki (duomenys neskelbtini) Lt, o nuo 2011 m. lapkričio mėn. išmokos palaipsniui sumažėjo iki (duomenys neskelbtini) Lt, prašydama išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1D-10053(11) „Dėl pensijos dalis išmokėjimo“, be kita ko, atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

2.2. Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimą remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodo, kad valstybė netinkamai vykdė priimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, kad socialinių išmokų sumažinimas dirbantiems pensininkams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėja apie tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos yra neteisėtos, sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, t. y. 2012 m. vasario 6 d., ir laukė, kol pati valstybė pašalins pareiškėjos teisių pažeidimus ir užtikrins pareiškėjos prigimtinę teisę į nuosavybę, kadangi iš pareiškėjos valstybės vardu neteisėtu būdu buvo atimta uždirbtos pensijos dalis, t. y. konkretūs pinigai, iš viso (duomenys neskelbtini) Lt; tuo pareiškėjai padaryta materialinė žala.

2.3. Pareiškėja taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir nurodo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį iki 285 Lt sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2011 m. vasario 19 d., taigi, 3 m. senaties termino pareiškėja nepraleido, nes į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą kreipėsi 2013 m. spalio 14 d.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą su skundu nesutinka, nurodo, kad: ši byla nutrauktina, nes terminas kreiptis į teismą yra procesinis (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), todėl taikytinas aktualus terminas, o ne galiojęs 2010 m. (pirmos perskaičiuotos valstybinės pensijos gavimo metu); pareiškėjai taikytinas 6 mėn. terminas kreiptis į teismą, galiojantis pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. sausio 1 d., šis terminas pareiškėjai baigėsi 2013 m. liepos 1 d.; LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 motyvavo, kodėl tos bylos pareiškėjui (jo skundas teismui paduotas 2013 m. kovo 22 d.) taiko 3 m. terminą, tačiau šios nagrinėjamos bylos situacija skiriasi iš esmės, nes pareiškėja išnaudojo (turėjo) visą 6 mėn. terminą, o termino praleidimo teisinė pasekmė – bylos nutraukimas (b. l. 22, 33).

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje šią administracinę bylą sustabdė, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 39/2014 ir joje įsiteisės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas (b. l. 51–57).

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartyje šią administracinę bylą atnaujino (b. l. 64–65), kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. sausio 26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 39/2014 ir priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1, 5 punktų, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir bylos dalies nutraukimo“, kuriame:

2.1. Pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr.8-314) 1 punkto nuostata „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams <...> ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose <...> 20 ir daugiau metų“ tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.2. Pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 5 punktas tiek, kiek juo nebuvo draudžiama valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.3. Pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija; Žin., 2005, Nr.71-2558) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.4. Nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams.

Teismo posėdyje pareiškėja Ž. C. ir pareiškėjos atstovas (duomenys neskelbtini) rėmėsi pareiškėjos skundu ir prašė jį tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1.1. Pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) įgijo teisę į valstybinę pensiją neterminuotam laikui (paskirtos valstybinės pensijos dydis buvo (duomenys neskelbtini) Lt) (Ministerijos Finansų ir kontrolės departamento 1996 m. rugpjūčio mėn. išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 16, 36)).

1.2. Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 11PP(P)-6555 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“, pareiškėjos valstybinė pensija 2011 m. sausio mėn. sudarė (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas) ir nuo 2011 m. sausio mėn. buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) – ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (b. l. 6, 20, 40).

1.3. Ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą (Ministerijoje gautą 2013 m. spalio 21 d.) kuriame pareiškėja prašė išmokėti jai teisėtai priklausančią, bet neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 17, 37), 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1D-10053(11) „Dėl pensijos dalis išmokėjimo“ paaiškino pareiškėjai jos valstybinės pensijos perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, nurodė, kad: remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams, tačiau Ministerija privalo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad Laikinasis įstatymas atitinka Konstituciją; išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjai Ministerija neturi teisinio pagrindo; Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjos prašymo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, išmokėjimo nenagrinės, nes praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 5, 18–19, 38–39).

2. Šioje administracinėje byloje skundo padavimo terminas nėra aktualus, nes skundas teisme gautas 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 1), o pareiškėjai valstybinė pensija mažinta tik nuo 2011 m. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje (b. l. 10-11) bei 2014 m. vasario 11 d. nutartyje (b. l. 28-29) atsisakė priimti skundą dalyje dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10053(11) „Dėl pensijos dalies išmokėjimo“ panaikinimo.

3. Pabrėžtina, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui, pareiškėjai jos skunde prašoma priteisti valstybinės pensijos dėl draudžiamųjų pajamų gavimo negauta suma bus kompensuota minėtame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja savo skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr. KT8-S5/2014 nusprendė:

„1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų mažinimo, <...> nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 5.5 punkto nuostata „šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę inter alia dėl senatvės pensijų mažinimo, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“ inter alia reiškia, kad, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrintas jų patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai) senatvės pensijas, teisingas kompensavimas; tai pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrinta tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

2. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata „per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.)“ inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti sumažintų (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai) senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą, inter alia kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, atsižvelgdamas į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, inter alia įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.“

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, jo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkte, yra taip pat aiškiai nustatyta, kad „siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“.

Todėl administraciniai teismai, galiojant įstatymams, numatantiems kompensavimo tvarką, negali ignoruoti tokių įstatymų, juose nustatytų tvarkos ir sąlygų. Vadinasi, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui valstybinių pensijų pensininkų prašymai tokio pobūdžio administracinėse bylose negalėjo būti ir negali būti tenkinami teismo sprendimais, nes teismas ignoruotų galiojančio įstatymo nuostatas, minėtus Konstitucinio Teismo aktus.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos Ž. C. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.