- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-261-4717-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-07328-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarimo R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos kelių policijos tarnybos pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. D. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 3 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad R. D. 2010 m. gruodžio 20 d., apie 22.27 val., Elektrėnų savivaldybėje, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 50 km 500 m, vairavo automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,10 promilių girtumas), kai asmeniui buvo paskirta nuobauda už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į gretima juosta važiavusį automobilį ir abu automobilius apgadino. Be to, automobilis Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta tvarka nebuvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14, 133 ir 238 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 18 d. nutarimu R. D. pripažino kaltu padarius ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 3 dalyje ir 130² straipsnyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam subendrintą nuobaudą – 4 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams ir automobilio Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. Teismas konstatavo, kad R. D. kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, jo kaltė įrodyta byloje esančia medžiaga.
II.
R. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarimo dalį dėl transporto priemonės konfiskavimo panaikinti. Remiasi ATPK 26 straipsnio 1 dalimi bei nurodo, kad konfiskuotini daiktai turi būti pažeidimo padarymo įrankiu ir turi būti gauti pažeidimo padarymu. Teigia, kad transporto priemonę gavo ir valdo teisėtai, ją apeliantui tarnybinių funkcijų vykdymui davė užsienio valstybės bendrovė ir šis automobilis jokiu būdu nebuvo gautas pažeidimo padarymu. Pažymi, kad naudojosi įmonės turtu, todėl įmonė neturėtų atsakyti už apelianto padarytą pažeidimą. Nurodo, kad Lenkijos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymai netaikomi, todėl Lenkijos Respublikos asmenų turtas negali būti konfiskuotas. Atkreipia dėmesį, kad transporto priemonė yra utilizuota dėl jos nepataisomų pažeidimų ir šio turto jau nėra, todėl nėra ir objekto, dėl kurio konfiskavimo buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Teigia, kad ATPK nenumato galimybės konfiskuoti daikto vertę atitinkančios pinigų sumos ar daikto konfiskavimą pakeisti kita prievartos priemone.
Atsiliepimas
Lietuvos kelių policijos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą mano, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas neturėtų būti tenkinamas. Teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo R. D. administracinio teisės pažeidimo bylą, tinkamai įvertino byloje sukauptus asmens kaltės įrodymus ir paskyrė adekvačią padarytam pažeidimui nuobaudą. Remiasi ATPK 130² straipsniu bei nurodo, kad šiuo atveju transporto priemonės konfiskavimas yra numatytas kaip privaloma papildoma administracinė nuobauda. Paaiškina, kad teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daiktas konfiskuotinas kaip administracinio teisės pažeidimo įrankis, nepriklausomai nuo to, kam priklauso nuosavybės teise. Pažymi, kad skiriama nuobauda pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu R. D. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 3 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų pažeidimų padarymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos bei kokiais įrodymais tai grindžiama.
Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuotų pažeidimų byloje nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl R. D. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir 130² straipsnyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių dėl ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, be to, apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. R. D. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažeidėjui skyrė transporto priemonės konfiskavimą.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N62-4378/2011 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, neišnaudojo visų įrodinėjimo galimybių ir nesurinko pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, jog R. D. padarė ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą, kadangi nenustatė, ar įvykio metu automobilis Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau pakartotinai nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas į šiuos apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus neatsižvelgė, papildomų įrodymų nerinko ir nevertino, bei nepagrįstai pripažino R. D. kaltu padarius ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad R. D. policijos pareigūnams pateikė negaliojantį privalomojo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo dokumentą. Aplinkybę, kad dokumento galiojimas buvo pasibaigęs, pripažino ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tačiau nurodė, kad iš karto buvo išduotas galiojantis dokumentas. Konstatuotina, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo paneigta. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato galimybę teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, pakeisti veikos kvalifikavimą (124 str. 1 d. 3 p.), atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, teisėje visuotinai galiojančiu principu, kad visos abejonės vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, ir, nepažeidžiant draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principo, taip pat įvertinus tai, jog ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytas pažeidimas laikytinas sunkesniu nei ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje įtvirtintas pažeidimas, tikslinga R. D. veiką perkvalifikuoti pagal palankesnę administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį. Nagrinėjamu atveju atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad R. D. prisipažino su savimi neturėjęs galiojančio transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo dokumento, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl R. D. skirtina 20 litų bauda.
ATPK 130² straipsnyje inter alia nustatyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio pirmojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse numatytus pažeidimus, asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, užtraukia administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Pažymėtina, kad ATPK 130² straipsnyje asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, administracinis areštas yra nustatyta kaip pagrindinė administracinė nuobauda, o transporto priemonės konfiskavimas – privaloma, o ne alternatyvi, papildoma administracinė nuobauda.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008, nurodė, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Tokį turtą konfiskavus dėl jo teisėto laikino valdytojo ar naudotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. Todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl ko savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atitinkamai analizuodamas ATPK įtvirtintas normas bei pasiremdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatavęs, jog transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnio pažeidimą gali būti netaikomas ir ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (žr., pvz., nutartis administracinėje byloje N575-3213/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N62-4378/2011 (b. l. 78–82) konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas R. D. nepagrįstai neskyrė vairuotos transporto priemonės konfiskavimo. Minėtoje nutartyje teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog automobilio savininkas nebuvo atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija laikosi tos pačios nuomonės, o apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti priešingai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas R. D. administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamu nutarimu pagrįstai pažeidėjui skyrė jo vairuotos transporto priemonės konfiskavimą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį dėl transporto priemonės konfiskavimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarimo dalį, kuria R. D. už ATPK 123 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 80 litų bauda, pakeisti, R. D. veiką iš ATPK 123 straipsnio 5 dalies perkvalifikuoti į ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį ir paskirti R. D. 20 litų baudą.
Likusią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.