Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

T. B. ir B. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Šiuo nuosprendžiu atmesti nukentėjusiojo M. Š. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai bei nukentėjusiojo M. Š. prašymas apmokėti patirtas proceso išlaidas advokato pagalbai.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu:

B. V. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį penkiasdešimčiai parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą –dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 7 punktus, bausmės vykdymas B. V. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, B. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. B. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį penkiasdešimčiai parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 7 punktus, bausmės vykdymas T. B. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu solidariai iš T. B. ir B. V. buvo priteista M. Š. 588 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš T. B. ir B. V. priteista po 637,20 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo M. Š. gydymo išlaidoms atlyginti ir po 2350 Lt atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, išteisintųjų bei jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, T. B. bei B. V. išteisinantį, nuosprendį konstatavo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas iš esmės net nevertinus byloje surinktų T. B. ir B. V. kaltinančių ir teisinančių įrodymų, o apylinkės teismo padarytos deklaratyvios išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių T. B. ir B. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė BPK 20 straipsnio 1, 3-5 dalių nuostatas, vertindamas byloje surinktus įrodymus: T. B. parodymus nepagrįstai pripažino leistinais, tinkamais bei objektyviais duomenimis, o nukentėjusiojo parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas ir medicininių dokumentų duomenis neobjektyviai bei šališkai atmetė. Teismas, nukrypdamas nuo procesinės įrodymo sąvokos, neteisingai nurodė, kad M. Š. parodymai yra ne duomenų šaltinis, o tik versija apie įvykusį konfliktą ir taip neleistinai iš anksto pateikė neigiamą nukentėjusiojo parodymų vertinimą.

Apygardos teismas, nurodydamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo motinos liudytojos R. B. parodymais, neteisingai aiškino ir taikė BPK 78 straipsnio nuostatas. Šios liudytojos parodymai patvirtino M. Š. parodymus, neprieštaravo teismo medicinos specialisto išvadoms apie padarytą sveikatos sutrikdymą ir jo laipsnį bei kitiems bylos duomenims apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino leistinais, teisėtais įrodymais, juos vertino kartu su kitais bylos įrodymais bei jais rėmėsi pripažindamas T. B. ir B. V. kaltę. Tai, kad išteisintųjų parodymai nesutapo su nukentėjusiojo ir jo motinos parodymais, rodo T. B. bei B. V. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtų asmenų parodymus, skirstė proceso dalyvius pagal giminystės ryšius ir taip pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, numatytą BPK 6 straipsnyje.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos duomenis apie nusikaltimo įrankį, padarė nemotyvuotas išvadas dėl jo nebuvimo ir sureikšmino sąvoką „strypas“. Nukentėjusysis pažymi, kad automobilio radijo antena taip pat yra metalinis strypas, padengtas arba nepadengtas apsauginiu (dažniausiai plastiko) sluoksniu, o daikto savybės pavadinimas sužalojimų padarymo galimybės aspektu nėra svarbus. Įvykį matę liudytojai neteisingai parodė nematę jokio strypo konflikto metu, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir jam padarytų sužalojimų. Teismas ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusysis nebegyvena Šiauliuose, o liudytojai susiję su išteisintaisiais kaimyniniais, asmeniniais santykiais ir dėl to, bijodami susidorojimo, neduoda teisingų parodymų apie įvykio eigą.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. B. buvo padaryti sužalojimai, nepagrįsta objektyviais bylos duomenis, priimta vadovaujantis suinteresuoto bylos baigtimi T. B. parodymais, pažeidžiant BPK 301 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir dėl to nepadarytas nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, prieštarauja bylos medžiagai apie faktines įvykio aplinkybes. M. Š. dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo gydėsi ligoninėje – tai patvirtina medicinos įstaigų dokumentai, medicinos specialistų išvados. Tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje medicinos specialistas paaiškino, jog galvos smegenų sukrėtimo diagnozę nustatė gydytojas neurochirurgas, nereiškia, kad tokio sukrėtimo nebuvo ir nepaneigia nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo. Nustatyta diagnozė patvirtinta byloje esančia medicinos specialisto išvada, kuri nėra paneigta. Teismas neištyrė nukentėjusiojo pateiktos nuotraukos, padarytos gydymo įstaigoje po įvykio, ir dėl jos nepasisakė.

Taip teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą dėl veikos pripažinimo nusikaltimu (BK 1, 2, 10, 11, 15 straipsniai), nepagrįstai išteisino kaltais pripažintus asmenis bei atmetė civilinį ieškinį ir prašymą kompensuoti proceso išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Skunde aptariami paties kasatoriaus kaip nukentėjusiojo, taip pat liudytojos R. B. parodymai ir jų reikšmė, išteisintųjų parodymai traktuojami kaip neteisingi, atskleidžiantys vien jų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, pabrėžiama, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo įsigilinta į aplinkybes, susijusias su šių asmenų panaudotu įrankiu - „strypu“, todėl ši aplinkybė įvertinta neteisingai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojai, kasatoriaus teigimu, gyvendami tame pačiame mieste ir būdami susiję su išteisintaisiais, bijo pastarųjų susidorojimo ir neduoda teisingų parodymų apie įvykius. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg pabrėžė kelerių metų senumo asmeninio konflikto tarp M. Š. ir T. B. reikšmę ir be pagrindo, remdamasis vien išteisintojo T. B. tėvo parodymais ir prielaidomis bei spėlionėmis, išvedė iš to konflikto bylai reikšmingų įvykių priežastį. Šio teismo išvada, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, prieštarauja bylos medžiagai, medicinos specialistų nustatytiems faktams. Minėti teiginiai kasaciniame skunde yra kildinami iš savaip aiškinamų faktų bei jų pagrindu teikiamo byloje surinktų įrodymų vertinimo. Šie teiginiai ir jiems pagrįsti naudojami argumentai paliktini nenagrinėti, nes akcentuoja ne teisės taikymo klausimus, bet pačius faktus. Faktai, kuriuos nustatė teismas, yra ginčijami ir neigiami, kartu nurodant į kitų, skirtingų, faktų buvimą. Kadangi kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria, jų nenustatinėja ir nepaneiginėja, o įrodymų nevertina, šie skundo argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.

Dėl BPK 20, 301, 320 straipsnių nuostatų taikymo

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, savo nesutikimą grįsdamas nuorodomis į, jo teigimu, bylą nagrinėjant pažeistas BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Pažeidimus kasatorius įžvelgia vertinimuose, kuriuos teismas padarė aptardamas jo paties, liudytojos R. B., kaltinamųjų T. B., B. V. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, kitus medicinos įstaigų dokumentus.

Bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui M. Š. požiūris į buvusius įvykius, Šiaulių miesto apylinkės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį bei nuteistųjų apeliacinius skundus buvo gerai žinomas tiek iš jo atsiliepimo į šiuos skundus, tiek ir iš jo apklausos atliekant teismo posėdyje įrodymų tyrimą, baigiamųjų jo paties ir gynėjo kalbų. Be to, teismo procese nukentėjusysis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus nuteistiesiems, liudytojams, ekspertui ir šia teise pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kad jame buvo remtasi ne visais, o tik dalimi įrodymų, kurie įvertinti atsietai nuo kitų byloje turimų duomenų. Nuteistųjų kaltė iš esmės buvo grindžiama tik nukentėjusiojo ir jo mamos, nemačiusios įvykio, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išdėstė nukentėjusiojo duotų parodymų turinį ir, atsižvelgęs į juos kartojant išryškėjusius reikšmingus neatitikimus, įvertino šiuos parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas konstatavo, kad nukentėjusysis nurodo skirtingas aplinkybes apie T. B. ir B. V. veiksmus prieš jį, apie suduotų smūgių skaičių, jų sudavimo vietas ir būdus. Nukentėjusysis vienintelis iš įvykį mačiusių asmenų mini metalinį strypą, kuriuo buvo mušamas. Toks ar panašus daiktas nebuvo nei rastas, nei apžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas. Visi kiti įvykį matę ar jame dalyvavę asmenys tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad tarp T. B. ir M. Š. buvo tik susistumdymas, o B. V. ir D. F. šiuos jaunuolius padėjo išskirti. Liudytojai D. F. ir A. R. davė išsamius parodymus apie konflikto eigą ir pabaigą, tačiau pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė, nepaisydamas to, kad šie parodymai sutapo su T. B. ir B. V. parodymais. Teismo medicinos ekspertas nepatvirtino nukentėjusiojo teiginio, kad jam geležiniu strypu buvo suduoti du smūgiai į pakaušį, nes nenustatyta atitinkamų sužalojimų. Nukentėjusiojo kūno sužalojimai nebūdingi traumoms, patiriamoms dėl griuvimo. Tai patvirtina kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, kad M. Š., priešingai jo paties teigimui, nebuvo pargriautas. Teismas detaliai aptarė aplinkybes, kuriomis remdamasis pripažino, kad nukentėjusiojo patirti kūno sužalojimai atsirado grumtynių, kurias inicijavo T. B. ir M. Š., metu, o B. V. susigrūmusiuosius tik skyrė. Nustatęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad T. B. ir B. V. kaltė dėl M. Š. sužalojimo nėra įrodyta, todėl konstatavo, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo jie nepadarė. Šio teismo nuosprendyje plačiai pasisakyta ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu. Pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apskritai peržengtos kaltinimo ribos, nes byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji būtų elgęsi agresyviai ir šokiravę aplinkinius. Konfliktas kilo tik tarp T. B. ir M. Š. dėl asmeninių priežasčių, buvo trumpas, aplinkinių asmenų neigiamos reakcijos nesukėlė. Duomenų apie tai, kad kaltinamieji būtų siekę jiems demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdę visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. Šiuo pagrindu konstatuota, kad T. B. ir B. V. nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepadarė.

Tokių išvadų visuma lėmė apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šio nuosprendžio turinys rodo, kad BPK nuostatos nepažeistos. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skunde minimus BPK 20, 301 straipsnių, taip pat 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus įgyvendino tinkamai.

Darytina bendra išvada, kad panaikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nuosprendį paliekant galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį, kaip to prašo kasatorius, nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje baudžiamojoje byloje nėra įstatyme numatytų būtinų sąlygų tam, kad būtų tenkinamas kasatoriaus prašymas atlyginti išlaidas, jo patirtas apmokant už advokato paslaugas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo M. Š. kasacinį skundą atmesti.