- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-09
- Bylos Nr.
- eI3-10551-473/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02315-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- O. E.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. E. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo ir turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. E. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė, VMI) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto FR0497“ Nr. (23.31-08)467-100373 (toliau – Sprendimas); 2) panaikinti atsakovės 2024 m. balandžio 18 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-716 (toliau – Aktas); 3) priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad atsakovės Sprendime paminėta priverstinai išieškoma mokestinės nepriemokos suma (112208,73 Eur) buvo pirmiausiai įtraukta į 2021 m. sudarytą mokestinės paskolos sutartį. Pareiškėja akcentuoja, kad neturi ir niekada neturėjo kitų mokėtinų mokestinių nepriemokų, kurios nebūtų buvusios užfiksuotos (pirmiausiai) minėtoje mokestinės nepriemokos sutartyje. Pareiškėja teigia, kad atsakovė neįsitikino ir neįvertino, kad VMI priimtas 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (23.24-08) 327-81133, kuriuo nutraukė mokestinės paskolos sutartį, nustatyta tvarka nebuvo įsiteisėjęs ir įsigaliojęs, jis yra nagrinėjamas teisme ir pareiškėja ginčija mokestinės paskolos sutarties nutraukimo procedūrą, jos teisinį pagrindą. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad neegzistavo tinkamas teisinis pagrindas pradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą (taip pat ir išieškojimo iš pareiškėjos turto forma, dėl ko ir priimtas Sprendimas), nes su pareiškėja sudarytos mokestinės paskolos sutarties (kuri apėmė mokestinę nepriemoką) nutraukimas nebuvo tinkamai užbaigtas bei įformintas. Pareiškėja taip pat nurodo, kad yra užginčijusi ir mokesčių administratoriaus atsisakymą pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas, t. y. pateikė teismui priimtą nagrinėti skundą dėl atsakovės 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-69619, kuriuo atsisakyta pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas, panaikinimo. Teisiškai neišsprendusi klausimo dėl su pareiškėja sudarytos mokestinės paskolos sutarties nutraukimo ir nepasibaigus su tuo susijusiems ginčams, atsakovė neturėjo teisės Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka toliau tęsti ir vykdyti mokestinės paskolos sutartyje nurodytų mokestinių nepriemokų priverstinį išieškojimą. Nesant teisinio pagrindo pradėti mokestinės nepriemokos iš pareiškėjos turto išieškojimą, nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjos turto areštą, tuo tarpu reikalavimo pagrįsti, jog turtas areštuojamas, nes kyla „pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“ atsakovė neįvykdė ir Sprendime nenurodė (toks „pavojus“ objektyviai yra neįmanomas ir negalimas, kadangi areštuotas turtas (nekilnojamojo turto dalis) yra vienintelė pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, objektyviai reikalinga jos gyvybiniams poreikiams tenkinti). Pažymi, kad atsakovė priėmė Sprendimą, nors šiuo metu galioja kitas atsakovės sprendimas, t. y. 2024 m. vasario 19 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-35056 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) FR0492, kuriuo irgi nurodoma iš pareiškėjos išieškoti tą pačią ir tuo pačiu pagrindu atsiradusią mokestinę nepriemoką (> 100 000 Eur). Tai reiškia, jog Sprendime yra neteisingai nustatytas išieškotinas mokestinės nepriemokos dydis, t. y. juo, jau galiojant vienam atsakovės sprendimui dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, nuspręsta priimti dar vieną Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo (taikomą tuo pačiu metu), dėl ko bendra išieškotina mokestinės nepriemokos suma padidėja iki daugiau nei 200 000 Eur siekiančios sumos (išieškant tuo pačiu metu tą pačią sumą pagal du išieškojimo sprendimus), kadangi išieškojimas iš pareiškėjos turto bei išieškojimas iš pareiškėjos banko sąskaitų, į kurias ji gauna darbo už mokestį, yra identiški veiksmai, tik vienu atveju juos vykdo atsakovė (pagal 2024 m. vasario 19 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-35056), o kitu atveju (pagal Sprendimą) juos vykdo antstolis, savo patvarkymu nurašydamas nepriemokos sumas nuo pareiškėjos turto (piniginių lėšų). Pareiškėja iš viso niekada neturėjo ir neturi tokio dydžio nesumokėtos mokestinės nepriemokos (išskyrus tą nepriemoką, kuri minima 2021 m. gruodžio 23 d. mokestinės paskolos sutartyje Nr. (23.24-08) 327-65832 ir nesiekia 200 000 Eur sumos). Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovė turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokią mokestinės nepriemokos išieškojimo priemonę taikyti, tačiau įstatymo nuostatos nesuteikia jai teisės taikyti tai pačiai sumai kelių išieškojimo priemonių vienu metu, kas yra atliekama pareiškėjos atžvilgiu. Akcentuoja, jog esant priimtam Sprendimui, pareiškėjai nesuprantama, kokio dydžio ir kodėl mokestinę nepriemoką iš jos norima išieškoti, kadangi yra priimti net du sprendimai dėl nepriemokos išieškojimo ir jie abu yra galiojantys. Daro išvadą, jog šioje situacijoje atsakovė Sprendime turėjo motyvuoti jo priėmimo būtinybę ir paaiškinti išieškomą sumą, kol nebuvo panaikintas 2024 m. vasario 19 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-35056, tačiau visa tai nebuvo padaryta ir tai sąlygoja išvadą, jog Sprendimas neturi teisinio pagrindo, nėra motyvuotas ir iš jo turinio neįmanoma suprasti, kodėl Sprendimas yra priimtas. Mano, kad tuo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio nuostatos ir tai daro Sprendimą bei jo pagrindu priimtą Aktą. Teigia, kad iš Sprendimo ir Akto turinio matyti, kad juose nenurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, t. y. juose nėra minimos ar analizuojamos jų priėmimą sąlygojusios faktinės aplinkybės, pareiškėjos padaryti pažeidimai, mokant mokestinę nepriemoką, ir kitos objektyvios aplinkybės, nulėmusios Sprendimą, t. y. nepagrįsta būtinybė papildomai išieškoti iš pareiškėjos turto, kai pareiškėjai jau yra taikomas 2024 m. vasario 19 d. nurodymas Nr. (23.31-08)467-35056 dėl išieškojimo iš jos sąskaitų, kuris atsakovės aktyviai vykdomas. Pažymi, kad visas pareiškėjos turtas yra jos vienintelis būstas, kuris yra vienintelė jos ir jos nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Taip pat teigia, kad Sprendime ir Akte nepatikslinta ir nepaaiškinta galutinė iš pareiškėjos išieškoma mokestinės nepriemokos suma, kadangi vienu metu iš jos siekiama išieškoti nepriemoką keliais sprendimais, ar galutinė mokestinės nepriemokos suma apima tą sumą, kuri nurodyta visuose sprendimuose dėl išieškojimo (2024 m. vasario 19 d. nurodyme Nr. (23.31-08)467-35056 + Sprendime), ar apima kitą sumą, kuri įvardinta Sprendime. Tokiu atveju neaišku, kodėl priimant Sprendimą nebuvo panaikintas 2024 m. vasario 19 d. nurodymas Nr. (23.31-08)467-35056. Akte nenurodyta, nepaaiškinta ir nepagrįsta, dėl kokių priežasčių, kaip nurodoma MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje, pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atsakovė turi teisę areštuoti pareiškėjos turtą (inter alia nekilnojamąjį turtą), tačiau nesant pagrindo išieškojimui dėl netinkamai nutrauktos mokestinės paskolos sutarties, toks areštas privalėjo būti pagrįstas argumentais, kad turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu jo netekta, o tai nebuvo padaryta.
Mano, kad atsakovė tinkamai, objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis nemotyvavo savo diskrecijos teisės priimti Sprendimą ir Aktą realizavimo, o tai laikytina savarankišku atsakovės priimtų Sprendimo ir Akto negaliojimo pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2021 m. gruodžio 23 d. su pareiškėja buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-65832. Pagal pareiškėjos prašymą 2022 m. lapkričio 12 d. priimtas sprendimas Nr. (23.24-08) 327-82619 pakeisti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pagal kurį buvo pasirašyta 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-82820, kurios 9 punkte įtvirtinta, kad „Mokesčių administratorius turi teisę nutraukti Sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo Sutarties sąlygų, jei atidėtos / išdėstytos mokestinės nepriemokos / AN baudos apskaičiavimo pagrįstumas apskundžiamas arba jei mokesčių mokėtojui iškelta nemokumo byla / paskirta AN bauda yra pakeičiama viešaisiais darbais. Likusi nesumokėta pagal šią Sutartį atidėtoji / išdėstytoji mokestinės nepriemokos / AN baudos dalis išieškoma MAĮ nustatyta tvarka“. Pareiškėja, teikdama 2023 m. spalio 24 d. prašymą dėl 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutarties pakeitimo, pripažino, jog mokestinės paskolos sutarties sąlygų patvirtintu mokėjimo grafiko tinkamai nevykdė ir laiku nemokėjo nustatytų įmokų. VMI, siekdama, kad sudaryta mokestinės paskolos sutartis būtų vykdoma, per Mano VMI įteikė pareiškėjai ne vieną įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį (2023 m. kovo 10 d., 2023 m. balandžio 11 d., 2023 m. birželio 5 d., 2023 m. spalio 11 d.). Vėliausias įspėjimas apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-73305 (toliau – Įspėjimas) pareiškėjai per Mano VMI įteiktas 2023 m. gruodžio 4 d. Įspėjime nurodyta, kad pareiškėja yra įspėjama „apie ketinimą nutraukti 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-82820, jeigu per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 13 802,01 EUR (įmokos kodas 8250)“. 2023 m. gruodžio 27 d. Sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį pareiškėjai per Mano VMI įteiktas 2023 m. gruodžio 27 d., perskaitytas 2024 m. sausio 11 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja Įspėjimo neskundė, todėl per 20 dienų nesumokėjus Įspėjime nurodytos 13 802,01 Eur sumos, VMI turėjo teisę priimti 2023 m. gruodžio 27 d. Sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. 2024 m. sausio 10 d. buvo suformuotas Raginimas Nr. (23.31-08) 464-216, kuriame nurodyta per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti 112 311,07 Eur. Kadangi per 2024 m. sausio 10 d. Raginime nurodytą laikotarpį mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, 2024 m. vasario 19 d. buvo priimtas Nurodymas nurašyti 112 208,73 Eur mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitos (sąskaitų) ir per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą (toliau – PLAIS), kurią administruoja valstybės įmonė Registrų centras, pateiktas vykdyti kredito įstaigoms bei pareiškėjai susipažinti įkeltas VMI internetinės svetainės paskyroje Mano VMI (Mano VMI paskyros naudotojui pateikiamos Taisyklės, su kuriomis asmuo turi susipažinti ir patvirtinti, kad suprato Taisyklių nuostatas ir sutinka jų laikytis - tai pareiškėja patvirtino 2020 m. liepos 7 d. Sutikdamas su Taisyklėmis, paskyros Mano VMI naudotojas sutinka VMI parengtus dokumentus gauti per Mano VMI, o dokumento įkėlimo į paskyrą Mano VMI data yra laikoma dokumento įteikimo data). Nepateikus teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos iš sąskaitų, 2024 m. balandžio 17 d. priimtas Sprendimas, o 2024 m. balandžio 18 d. – Aktas. Atsakovė paaiškina, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu (mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas) ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu (priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto). Aktas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu (mokesčių administratoriaus teisė taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą jog yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti). Teigia, kad pareiškėja, tvirtindama, jog VMI be pagrindo taikė turto areštą, nepateikė faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė argumentų, kad pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Priskaičiuota mokestinės prievolės suma yra didelė ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. VMI nuomone, Sprendime ir Akte nurodyta motyvacija laikytina pakankama mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmų bei turto arešto taikymui. Daro išvadą, jog Sprendimas ir Aktas atitinka reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo pareiškėjai suvokti Sprendimo ir Akto esmę ir suprasti jos teisių ribojimo aplinkybių ir pagrindų.
Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad, jei mokesčių mokėtojas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos nesumoka prievolių ataskaitoje išvardintų sumų nurodytais įmokų kodais, nesumokėtos prievolės ar likusi nesumokėta jų dalis bus perduota antstoliui išieškoti. Pareiškėja per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos nesumokėjo prievolių ataskaitoje išvardintų sumų nurodytais įmokų kodais, todėl Sprendimas 2024 m. gegužės 21 d. perduotas vykdyti antstoliui Vitaliui Milevičiui. Nustačius, kad antstolis Vitalis Milevičius pradėjo vykdyti išieškojimą iš pareiškėjos sąskaitų, VMI, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsniu, 2024 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-127685 ir per PLAIS, kurią administruoja valstybės įmonė Registrų centras, pateiktas vykdyti kredito įstaigoms bei pareiškėjai susipažinti 2024 m. gegužės 29 d. įkeltas VMI internetinės svetainės paskyroje Mano VMI pareiškėjai susipažinti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, atsakovė daro išvadą, kad priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimą ir Aktą, mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo, nes pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos įgaliotas atstovas palaikė skundo reikalavimus jame išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad pareiškėjos turtas ir taip yra įkeistas bankui, pareiškėja moka paskolos įmokas tvarkingai. Pareiškėja nėra suinteresuota parduoti vienintelį nekilnojamąjį turtą, kurį turi ir kuriame gyvena ji ir jos nepilnamečiai vaikai. Turtui pritaikytas areštas sukelia pareiškėjai pasekmes. Kadangi turtas yra areštuotas, ji negali gauti valstybės kompensacijos saulės elektrinei įsirengti ir panašiai. Prašė tenkinti skundą.
Atsakovės įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko. Pateikė prašymą bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
2023 m. lapkričio 21 d. VMI raštas „Atsakymas į prašymą pakeisti mokestinės paskolos sutartį“ Nr. RNA-33999, kuriuo pareiškėjai išsiųstas 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimas pakeisti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24-08)327-69619 (toliau – Sprendimas nepakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygų), kuriuo nuspręsta nepakeisti sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei mokestinės paskolos sutartį ir atidėti / išdėstyti nurodytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodytam laikotarpiui. Taip pat buvo išsiųsta VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų administravimo skyriaus 2023 m. lapkričio 20 d. išvada dėl pareiškėjos pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas Nr. (23.31-08) 326-4327 (toliau — Išvada), kuri yra sudedamoji individualaus administracinio akto dalis, joje pateikti minėto sprendimo priėmimo motyvai. Išvada ir Sprendimas nepakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygų priimti įvertinus pareiškėjos pateiktus ir VMI turimus bei savarankiškai surinktus duomenis.
Pareiškėjai siųsti įspėjimai apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Dėl mokestinės paskolos sutarties sąlygų nevykdymo pareiškėjai buvo suformuoti įspėjimai: 2022 m. lapkričio 21 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-87622 sumokėti 2404,99 Eur; 2023 m. sausio 11 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-4156 sumokėti 2445,73 Eur; 2023 m. kovo 9 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-13467 sumokėti 2476,91 Eur; 2023 m balandžio 10 d, Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-17818 sumokėti 2489,18 Eur; 2023 m. birželio 5 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-39339 sumokėti 2740,48 Eur; 2023 m. spalio 10 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-58261 sumokėti 7163,60 Eur; 2023 m. gruodžio 4 d. Įspėjimas Nr. (23.24-08) 327-73305 sumokėti 13 802,01 Eur.
2024 m. balandžio 17 d. Sprendimas, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti 111 307,02 Eur.
Išrašas apie pareiškėjos darbo už mokestį Sprendimo priėmimo laikotarpiu.
Turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą numato MAĮ 101 straipsnis, įtvirtinantis, jog turto areštas – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 straipsnio 3 dalis). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs VAĮ 8 straipsnio aspektu bei nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
Pareiškėja Sprendimo ir Akto neteisėtumą grindžia jų nemotyvavimu, pagrindo jiems priimti nebuvimu, neaiškiu išieškomų sumų dydžiu bei mokestinės paskolos sutarties netinkamu nutraukimu.
Teismas pažymi, kad pareiškėja mokestinės paskolos sutarties sąlygų patvirtinto mokėjimo grafiko tinkamai nevykdė, laiku nemokėjo nustatytų įmokų, į atsakovės siunčiamus įspėjimus nereagavo, Raginimo bei Nurodymo nevykdė. Nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos iš sąskaitų, 2024 m. balandžio 17 d. priimtas Sprendimas, o 2024 m. balandžio 18 d. – Aktas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja, tvirtindama, jog VMI be pagrindo taikė turto areštą, nepateikė faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė argumentų, kad pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Priskaičiuota mokestinės prievolės suma yra didelė ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Atsižvelgdama į tai, VMI priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą bei Aktą.
Pagal VAĮ nuostatas ginčo sprendimuose turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismo vertinimu, VMI, priimdama Sprendimą ir Aktą, MAĮ, Taisyklių ir Rekomendacijų nuostatų nepažeidė, veikė savo kompetencijos ribose, Sprendimą ir Aktą pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisiniu jų vertinimu, todėl teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti VMI Sprendimą ir Aktą.
Teismas pažymi, kad Sprendimas bei Aktas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į VMI su nauju prašymu išdėstyti pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, jai patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
O. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.